“Svarbiausia, kad nesibaigtų babkės. Baigsis babkės, baigsis ir afteris.”

“Tokiems atvejams geriausia yra dirbti banke – prie pinigų saugojimo.”

Negali būti, bet pasirodo, kad šiandien VĖL yra penktadienis. O man skauda kojas dar nuo Joninių. Vos jas pavelku ir kur benueičiau, reikalauju kėdžių. Kaip jau supratote iš laikinos “tylos – geros bylos” mano blog’e, Jonines atšvenčiau visai neblogai. Todėl šiandien lieku namie.

- Kaip man sumažinti savo potraukį nesąmonėms?
- Skaityti knygas.

- Labai vykęs afteris gavosi.
- Tai jo. Matosi, kada grįžai namo.

Po dviejų parų. Nei daug, nei mažai. Nu, bet kartais gi reikia profilktiškai pjūvtelti – sąžinę nuraminti. Aišku, jei tik leistų sveikata ir kašyliokas, pjaučiau sau visą gyvenimą cigės nepaleisdama iš rankų. Kiek prisimenu, pertraukos tarp rūkymų buvo trumpesnės, negu laikas, kol spėji vieną cyzą surūkyti. Bet dabar jaučiu nerūkysiu iki pat Sibiro. Labai įdomu, kaip man ten seksis. Tikiuosi, grįšiu pakūdus ir pajuodusiais paakiais. Vakar kaip tik gėriau “Zoe’s” su tokiais sibiriečiais (grįžau namo per pietus po visų balių, o tada vakare dar mažumėlę pratęsiau – NE IŠ GERO GYVENIMO TAI), kurie iš mano Sibiro pažįstamų vardų nusprendė, kad man tas turėtų pavykti.

- Tavo poreikiai apstulbintų net Rokfelerį.
- Kodėl? Aš tik noriu afterinti lovoje visą gyvenimą.
- Nu, bet tai užsimanysi kokio šūdo. Arbūzo, pavyzdžiui. Atsigerti ir parūkyti. Tada šniaukuros. Ir paehali.