Prisukama supermarketų kalė lošimo namuose

Prisukama supermarketų kalė anądien nuėjo palošti į nedidelius didelio miesto lošimo namus. Mergaitė buvo graži. Priminė medinį baldą. Ji buvo Pinokio sesuo. Vilkėjo trumpa žirniuota suknele. Lošėjas pastatė ją sveitainėje vietoje stalo ir nuo jos gurkšnojo kavą, balintą gan saldžia ryžių sula iš Tetra Pak’o. Po kavos kaip ir prikaluso išgerti stiklinę vandens – Lošėjas taip ir padarė. Rytais jis būdavo nerangus, todėl staiga netyčia netikėtai vandeniu apipylė “stalą” – prisukamos supermarketų kalės nugarą.

Vieną dieną Lošėjas netyčia atrado stalo naudojimosi instrukciją – viskas taip paprasta ir lengvai iškoduojama. Stalui galima suteikti norimą formą – tereikia padaryti porą pjūvių branduolio srityje (intrukcijoje taip vadinama likusi stalo dalis, atmetus netrumpas kojas), tada šiek tiek pagaląsti, na ir taip sakant, jau kaip ir turi gerą daiktą. Kitoje instrukcinio lapuko pusėje buvo surašyta ir šio nepaprasto baldo sudėtis. Pasirodo, stalas buvo padarytas visai ne iš medžio, kaip pusę metų, praleistų lošiant bei išgerinėjant galvojo Lošėjas. Sudėtyje buvo Labradorito, galinčio keisti spalvą atspindint šviesą; deimantų, prigrūstų su intencija sukelti pavydą draugams; na, ir aišku, organinio karvės šūdo, kad nebūtų per gerai.

Lošimo namuose primėtyta įvairiaspalvių amerikietiškų batų. Kambario viduryje guli rankšluoščiu apsivyniojusi prisukama supermarketų kalė – skaito žurnalą su Vodianova viršelyje. Pagaliau Lošėjas gali atsipūsti tyloje.

- Tu tik, gink Dieve, nesumiauksėk, nes iš karto eisi nachui.
- Skirtingai nei Jūs, aš nieko bendro su gyvūnais neturiu – vakar virtuvėje užtikau Jus bevalgantį kraujuotą mėsą.
- Čia nesiskaito, mažamete tu sūka.
- Jūs toks juokingas.
- Stengiuosi išlaikyti tavo interesą.

Rytais, po pusryčių, mes įprastai mėgstame paskaityti įvairaus plauko geltonąją spaudą. Prisukamai supermarketų kalei visai patiktų ir pačiai ten apsireikšti, kaip kad anądien pavyko Lošėjui. Lošėjas ten pateko, nes mokėjo gerai žaisti šachmatais – skyrė juodą spalvą nuo baltos. Vakar, kai buvo cirke, senis dalino beždžionėms kortas. Konfeti iš cirko kažkokiu paslaptingu niekam nežinomu būdu atsirado ir lošimo namuose.

Lošimo namuose nerūkoma net ant rūkomojo stalelio. Jei stalelis stovėtų kokios nors kaimo sodybos miegamajame, šiuo klausimu nekiltų jokių problemų. Bet gi NE – lošimo namuose štai tau ir nerūkoma. Ši taisyklė labai džiugina namų bendrasavinką Lošėją. Atvirai šnekant, tai jam netgi kelia juoką. Plaudamas indus jis irgi mėgsta pakikenti. Pakikenti jis mėgsta ir tada, kai sodina prisukamą supermarketų kalę į atrakcioną. Ach, ji tokia beviltiška – karuselės nenoriu, noriu amerikietiškų kalnelių. Lošėjas nurimtsta nebent prie kompo – darbo reikalai. Raudoni apatiniai ir treningai tinka jam prie veido ir besimėtančių raudonų batų. Tačiau jam atrodo, kad atėjo metas apsikirpti. Mintis apie atsinaujinimą jo pakankamai nepradžiugina, nes prisukama supermarketų kalė eilinį kartą neleido jam išsimiegoti. Kad tai nebepasikartotų, teks parašyti laišką į vieną vietą – laikinai priimikit tą kalę į darbą nuo mano vargšės blet galvos. Amžinas laikinumas – pastovumo garantija.

Share on Facebook