Paslaptys ir prašalaičiai

2009-05-13 | 03:20 | Šiek tiek info apie mane
13

Visada galvojau, kad esu atvira iki negalėjimo. Na, taip jau yra, kad paprastai nesugebu nuslėpti to, ką galvoju. Velnias tempia mane už liežuvio. Tikriausiai todėl ir mėgstu papliurpti nemažai. O jeigu ir nutyliu per stebuklą, profesionalai iš akių iškart mato – “bitch is hiding something”. Kažin, ar linzės maskuoja tokius reikalus? Taip? Ane? Rimtai? Geras. Kaip gaila, kad mano regėjimui jų nereikia. Dėl tos pačios sąsajos su ponu Velniu dievinu stebėti demoniškumo apraiškas (“tyla – gera byla”, proto pisimo vadyba, “ėdu ir plonėju” ir kt.) žmogaus elgesyje. Po to apie tai galima ir papletkinti. Matote, kaip viskas susiję. Ratuku eina.

Man pradėjo vaidentis, jog aš pagaliau išmokau laikyti liežuvį už dantų (“Tu bręsti. O tai yra hujne.”). Tačiau galiu iš karto atvirai pasakyti – nieko gero tame nematau. Visiškai lievas jausmas. Ir kaip sužinot, kas yra geriau (atvirumas ar nutylėjimas)? Viena vertus, kai šneki tiesiai šviesiai, abiems pusėms viskas būna aišku ir taip galima išvengti daugelio nesusipratimų. Kita vertus, gali prisišnekėti šūdo visokio be reikalo, kurio pašnekovui būtų geriau nežinoti. Aš tai vadovaujuosi nuojauta, bet ta nuojauta – tai irgi debilė gera. Sakydama “nutylėk” ji verčia tave gaišti laiką. O štai sakydama “prisipažink” ji sugadina tavo “last good nerve”.

Nors gal nieko naujo aš čia ir neišmokau. Juk visuomet turėjau pomėgį nutylėti kai kurias intymias paslaptis. Dalis jų man nerūpėdavo visiškai – lai jas žino nors ir visas miestas. O štai likusias galėdavau pasakyti nebent visiškai su tuo nesusijusiems žmonėms. Na, nes tokiems daugmaž px būna. Tikriausiai daugelis patyrė kokios nors paslapties nuslėpimą nuo artimiausių draugų, bet atvirą jos išpasakojimą kokiam atsitiktiniam prašalaičiui*.

picture-18

* Šiaip aš “prašalaičiais” vaidinu atsitiktinio sekso herojus, bet tik ne šiuo atveju.

Komentarai

Apie kažką, bet apie nieką. Šiaip galėtum padaryt eksperimentą tokį paprastą (vistiek nieko doro neveiki). Suskaičiuok draugus tikrus (sugėrovai ir sugulovai neįeina), jei tokių neturi tai visus. Ir kokį mėnesį sakyk tik tiesą ir nieko daugiau ir jei paklausia būtinai reik atsakyt, negalima nutylėt. ir tada mėnesio pabaigoj vėl suskaičiuok draugus. Jei jų nebliks nei vieno arba du, tai tau viskas ok, jei jų liks bent 90%, tai reiks arba tau gydytis arba jiems :)PPP aišku tu nedarytum tokio eksperimento niekada, todėl aš čia bereikalo 2minutes rašiau, nes neturiu kas veikt 😛 man jau reik savaitgalio.

petras ( May 13, 2009 at 11:46 AM )

hahaha. nu aš jau baigiau mokytis ką tik, apsivemsiu ir nieko nemoku.

šitoje temoje mane nervina, kad aš ne visada moku atsirinkti, kaip man tam tikrais atvejais geriau/naudingiau/protingiau pasielgti – sakyti ar nutylėti. man reikia kažkokio aparato, kad pamatuotų tai. kad nebūtų po to “bleee…. reikėjo pasakyt. o dabar jau per vėlu” ir “o gal vis tik pasakyt dabar… bet tai ne, nes dauniška bus”.

evelina ( May 13, 2009 at 11:50 AM )

Čia natūralus dalykas, jokių aparatų nereik, nes tada robotas būsi. Jokio linksmumo. Aš tai pvz. visąlaiką pasakau/padarau, o tik poto pagalvoju. Kitavertus, ot ne px ??

petras ( May 13, 2009 at 1:13 PM )

Nu jo, aš irgi. Bet ne. Ne visada. Kartais labai didelė RAUDONAVIMO “PO TO” rizika būna, tai tada nuryt tenka belendantį vemalą.

evelina ( May 13, 2009 at 1:30 PM )

Komentuok

TrackBack URL :

pagetop

  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Daugiau senų „Maistas Ausims“ įrašų

  • Čia
  • Maistas Ausims on Facebook