16
Šimtą metų nebuvau Šventojoj. Pliaže dar vis parduoda šaltus čeburekus ir karštą alų. Namukai stovi tie patys kaip ir tada, kai man buvo aštuoneri metai ir aš prasiskėliau antakį. Namukų administratorės-vadybininkės nesikeičia po šešiolika metų. Seno kirpimo verslas klesti. “Prieš išvykstant sutvarkykite namuką ir išplaukite grindis.” Nustebau, kad tokiuose poilsiavietėse (?) nuoma kainuoja toli gražu ne pitaką. “Televizorių galit įsijungti, radiją – irgi, ant pleduko nemiegokit. Dušiukas tiek ir tiek litukų.” Atsimenu kaip kartą Palangoje kambario land lady pasakė man: “Bet į dušą tai turbūt neisit kiekvieną dieną.” Štai tokie smirdaliai vandens taupytojai gyvena Lietuvos pajūry. Gerai, kad tai Reginai, kuri mums lūšną išnuomavo, kažkas gandoną po langais numetė. Nors kažkiek širdis aprimo. “Neišnešėt šiukšlių iš tualeto.”
Apie tą “Sattą” tai net tingiu šnekėti. Viskas OK, ta prasme. Patiko DJ Saga ir “iDealo” laundžas (LOL dėl žodžio “lounge”). Upės vanduo – šaltas, jūros – kiek pakenčiamesnis. Arba stadija geresnė buvo tuo metu. Šeštadienio ryto šokiai man patiko labiausiai. Nors pala. Gal tai buvo sekmadienis? Nesusigaudau dienose, norėjau šian į Minimal Mondays eit.
Nemažai “Sattos” veiksmo vyko už jos ribų. Kas “Vikinge” geria, kas kopose grybus valgo, kas kristalais puošias. Šiame feste buvau pirmą kartą gyvenime ir iš vieno karto nusprendžiau, kad pagrindinis jo privalumas – jūra. Tikrai ne visi atlikėjai jame grojo MAN. Visi groja MAN… “Sūpynėse”. 
Negaliu nepaminėt, kad po Šventosios užvarėm į Palangą. Kaip buvau pasiilgus šūdų kulto sostinės! Ir ji manęs tikrai nenuvylė:
IŠVADOS:
Festas be narkų – dengi na veter.
Ne kiekviena kiaulė yra undinė. (čia pliažo išvada)
P. S. Apie tūsą parašiau minimaliai, nes jis tikrai nebūtų įspūdingas, jei patys sau jo nepasidarytume.
25
Pastebėjau, kad Vilniuje, jei užsidedi per didelę vyrišką striukę ar kokį neįpareigojantį bomž-stail apdarą, kaip mat PRIVALAI jaustis xujovai, NES KAIP GI TU ČIA DRĮSAI TAIP APSIRENGTI IŠEIDAMAS Į TOBULO MEIKAPO IR VERIMODNOS / BERŽKOS / KT. HIGH STR ŠŪDPARDĖS PODIUMĄ? Kalbant apie šūdus, Vilnius vis tik turi pliusų. Lyginant su Amsteriu ar LOLdonu, Vilniuje man vidurius leidžia gerokai mažiau. Čia tikriausiai dėl to, kad vandenukas tėviškės kranuose – PAC GERIAUSEZ.
“Sūpynės” buvo puikios – šitą mes visi žinom. Tačiau grįžus į sostinę NULIŪDAU NET. Žmonės išmirę – sėdi arba Nidoj, arba emigracijoj. Karštas oras, apie kurį prieš mėnesiuką sklido TOOOKIOS legendos, jau seniai išgaravo. Šildo tik mamos kibiniukai. Kažką neblogo sinoptikai žada ateinančią savaitę. Tikiuosi nenuvils manęs – noriu gi į podiumus išeit su sijonu ar kažką. Nežinau, nežinau – kažkaip viskas man graudu. Ir dar košmarai sapnuojasi. Ir pas dantistą reikia. Net alkoholis nebemielas. Gal todėl Vilniaus gatvėmis vaikštau tokia šuganūta? Nebeišgirsi to žymaus arkliško Evelinos juoko.
Nu, ok. Kas čia dar mane kamuoja?
Kilogramai stovi vietoje. Užpakalis prastai laikosi. Įdegio nenusimato. Nagų lakas nebedžiugina. Tikiuosi, numirsiu ne iš nuobodulio.
09
Kažkada čia ant dienų, besivoliojant lovoje, man iškilo vienas klausimas. Ar Lietuvoje populiarios psichologo/psichoterapeuto/kitokio sielos ar smegenų daktarėlio paslaugos? Net kažkaip sumąsčiau, kad ir man tokios nepakenktų. Gal išgydytų kai kurias mano fobijas. Pagrindinė turbūt būtų insektofobija. Taip pat mirities baimė. Dar nekenčių vandens telkinių, šalia kurių nėra saugios tvoros ar kokio borto. Vilniuje gyvenau tryliktam aukšte – kol balkonas buvo neužstiklintas, jausdavausi ten gana nejaukiai. 
Bet labiausiai norėčiau išsigydyti perdėtą gėdos jausmą. “Hohohoho” – pasigirsta anonimų balsai. Kad ir kiek, atrodo, galėčiau sau leisti… giliai širdyje esu kukli kaip mano Feisbuko draugų sąrašas. Nekenčiu gėdos jausmo, o jis mane kankina pernelyg dažnai. Tai ką nors ne taip pasakau, tai kas nors kitas kažką ne taip pasako. Man gėda už save ir už visus. Aš esu kaip GĖDOS JĖZUS, blet. Už visų nuodėmes pasigėdysiu. Fū.
Kalbant apie psichologo paslaugas, manau, kad tai nebloga idėja, jei nori, kad kažkoks dalykas nustotų tave slėgęs. Jo, bet… O ar nebus taip, kad tie apsilankymai tave dar labiau slėgs kaip faktas, kad lankais. Taip ir įsivaizduoju save einančią pas pasichologą. Net nuo minties imu dusti iš gėdos.
Žodžiu, niekur aš neinu (niekada ir neplanavau), bet į pradžioje pateiktą klausimą ATSAKYKITE MAN.
05
Galima porą pastraipėlių apie drauges – užpisuokles? Tokias, kurios verkia dėl neišsprendžaimų susikurtų problemų ir kitų šūdų. Ar neturi tokių? Gal jau visos pasiųstos tolokai? Tauta laukia
Oi, puikiai suprantu, apie ką Tu kalbi. Su kokiom konkrečiom draugių parkėm tenka susidurt?
Prieš pradėdama probemos nagrinėjimą dar norėčiau paminėti, kad tas užpisuoliškumas ne visada yra nesveikas. Čia šiaip neretai moteriai būdingas dalykas. Labiausiai turbūt – pernelyg susirūpinusioms savo išvaizda ir apskritai savimi. Kartais užpisuoliškos galim būti ir mes pačios. Aš manau, kad yra atvejų, kai toks elgesys yra pilnai atleistinas, bet aš žinau, kad Tu kalbi apie tas neišauklėtas nesavarankiškas nedraugiškas vėplas, kurios šneka tik apie save ir aplink save nieko kito nemato.
Labai lengva jas atpažint, kai dar nepažįsti, bet bandai pabendraut. Neturi gebėjimo išklausyti. Pasakoja tik apie savo parkes, bet tavųjų girdėti nenori. Nuolatos verkšlena, kad neturi ką apsirengt eidamos į kokį nors nereikšmingą eventą. “Einu į Maximą. Neturiu rūbų. Oi, ir pasidažyt reikia – avdrug sutiksiu kaimyną ar potencialų būsimą vaikiną.”
Šiuo metu tokių draugių neturiu, o kai ir turėjau, turbūt tikromis draugėmis jų net nelaikiau. Tokie žmonės – lyg energiją čiulpiantys vampyrai. Jie neduoda jokios naudos, o tik nuvargina.
Ojėzau, Tu man nepasakok, kai bandau atsimint, kai kas nors mane bandė užpist savo nereikšmingom parkėm, tai net siutas ima. Jos sugeba valandą zirzt apie tą patį, kai tu pvz., bandai susikaupt prie kokio darbo. Joms atrodo, kad jų nagų problemos kažkodėl turėtų tau rūpėt. Aišku, nepamiršk, kad kai kurios mūsų bėdelės kažkam irgi atrodo debiliškos.
Mano pasiūlymas sprendžiant šią bėdą – bandyt pasišnekėt ir paaiškint kas kaip yra. Tikėtis, kad supras. Nesupras 100%, todėl teks siųsti tolokai ir tiek. Gal bandyk švelnesį po truputį ir iš lėto nutolimo variantą.
P. S. Tikrų draugių bėdos niekada nebūna menkos. Jos juk mūsų bėdos irgi. O ir galvos šūdais jos mums nekvaršintų.
02
Nekenčiu… Hm, dabar pagalvojau, kad postas pradėtas žodžiu “nekenčiu” iš karto gauna bonusų už savo emociją ir negatyvą. Kažin, ko ji ir kiti nekenčia? Ant ko čia šian pavarys? Purvo norim, blet!
Nekenčiu kreivą pasaulio matymą turinčių žmonių. Apie savo kreivą matymą jie, savaime suprantama, ničnieko nenumano, nes gi mato kreivai, tai ir nedamato. Nū… Bet galvoja, kad mato viską taip, kaip yra. O yra dažniausiai ne taip chujovai, kaip atrodo. Ir tokiam tu niekada nepaaiškinsi, kad kreivai tu čia matai. Gali transliuot, ką tik nori, bet gedimų turintys monikai vis tiek rodys TV3 savo.
Svarstau, kas gi tokius smegenų defektus sukelia… Greičiausiai nuo vienuolikos pūčiama gandža ir ankstyvi lytiniai santykiai liūdnokos vaikystės patirtys arba prosenelių alchašų pakoreguotas genofondas. Kaip čia Delfis neseniai rašė, alkoholizmas – paveldimas. Na, o su juo turbūt ir tie gedimai. O balti arkliai paveldimi? Turiu omeny, polinkis į arkliavimą girtumo metu. Kodėl kai kurie visada arkliuoja? Kai kurie – kartais, treti – niekada? Pirmieji čia tie, kuriuos badom pirštais sakydami: “O šitam tai gert negalima”. Palik tokį neprižiūrimą, ims staugti ir ožiuotis. Baisiausia, kad kai kuriems nereikia nei alko, nei narko. Pakanka turėti minėtąjį kreivą pasaulio matymą. Arklio galvos, blt. Pastoviai jiems vaidenasi, kad kažkas nori juos įžeist. Vargšiukai nx, dievaži. Bet tuo pačiu ir matys kiekvieną tavo klaidelę. Netgi savo klaidas laiko tavo klaidomis. Tokie jau blt įžvalgūs. Eiktuną, šito tai vapšie negaliu pakęst. Maža to, kad tūparyla, tai dar ir su skleroze.
Krč, nusibodo rašyt, pykina mane. Pasidalinkite komentaruose, kaip Jums kas atrodo. Ar teisingos mano mintys? Galbūt nusišnekėjau eilinį kartą? Neišbaigta mintis? Niekas geriau nenuramina mėnesinių skausmų už komentarų purvo vonią.*
P. S. Posto pradžioje esantis kiaušinis nieko nereiškia. Man šiaip labai gražu yra kiaušai.
*Jeigu visada visų klausyčiau, kaip jiems kažkas atrodo, tai vaikščiočiau priaugintais papais VU fiLOLogyne.
18
“Evelina, būk gerutė. Parašyk post’uką apie popades mergas. :***”
Labas
Gal ir būsiu gerutė, tik kas tos popadės mergos? Ar tai mergos, esančios asilui po padu? O gal kaip tik atvirkščiai – gal tai bobos, turinčios balvoną po savuoju? Laukiu atsakymo ir daugiau laiškų/komentarų su pageidavimais.
Einu ėst picos.
UPDATE:
Ah, apie pyzdos vergus čia. Nu, aišku.
Visų pirma, neįsivaizduoju, koks turėtų būt bobos durnumas, kad jai būtų įdomu su pyzdos vergu būti. turėti vergą – trumpalaikis malonumas, kuris labai greitai nusibosta, o po to dar ir sąžinę ima graužti. Nors čia turbūt nuo mergos priklauso. Abejoju, kad kokiai barakudai tokiais atvejais ką nors graužia. Na, o normalesnė mergina po kiek laiko ims jausti kaltę ir galvot – “gal aš čia negerai elgiuosi? man gaila to asilo”. Tada kekvienas iš pažiūros geras pyzdos vergo žingsnis ims liūdinti, vietoj to, kad džiugintų.
O kaip gi asilai patys prieina prie vergavimo? Būna žmonių, kuriems labai patinka dažnai įsimylėt. Įsimyli jie vos ne kas antrą fainesnę personą, kuriai po to atsiduoda visa širdimi. O veltui. Per tą savo MEILĘ vėliau ir nemato realybės. Na pvz., kad jo karalaitė dėl praktinės naudos su juo tik ir sėdi.
Šiaip kiekvieno atsidavusio ir mėgstančio pamaloninti antrą pusę nevadinčiau “pyzdos vergu”. Žinai, jei graži meilė, tai visai zjbs, kai abu vienas kitam geri ir net kartais “pavergauja”. O be to, kas mes ten žinom, kas poroje dedasi už uždarytų durų. Gal pavadėlis ant kaklo iš tikrųjų puošia visai ne tą poros pusę.
15
Pirma nuotrauka:
Antra nuotrauka:
Pirmoje nuotraukoje vaizduojamas išilgai perpjautas apendicitas, antroje – kepta kiaulienos šoninė. Žiauriai pradžiuugino mane šis atradimas šįryt.
Vakar eilinį kartą pasitempiau koją – neįsivaizduoju, kaip man tai pavyksta.
Šiandien pabudau nuo fake apendicitinio skausmo. Kaip paaiškėjo pagūglinus, apendicitas, ačiū Dievui, yra priešingoje pilvo pusėje. Jeigu širdis būtų ten, kur man atrodo, turbūt jau seniai būčiau numirus nuo infarkto. O kiek gi kartų būčiau nuvarius į kairę, jei nesupainiočiau jos su dešine…
Nenoriu tvarkytis, tingiu eit į dušą. Laisvu nuo tinginiavimo laiku, meldžiu Dievą, kad negaučiau darbo, kurio norėjau dar nuo žiemos. Keistas mano šitas noras, be abejo. Nū jo, keistokas. Bet tai o kaip man jaustis, kai aš visą vasarą jau susiplanavus? Ir kažkokie debilai sumano man paskambint netinkamu laiku. Darbinį testą laikiau penktadienį, tryliktą dieną. LOL. Stengiausi atlikti kuo geriau, bet tikiuosi, kad mano konkurentai – pranašesni.
Ai, krč, nekenčiu aš visko šiandien. O labiausiai, ko nekenčiu, tai laiptų savo laiptinėj.
Einam geriau bekono ėst.
26
Niekada nesupratau žmonių, vertinančių tokį niekingą daiktą kaip “diplomas”. Aukštojo mokslo diplomiūkštis. Aš nekalbu apie tuos, kurie išties mokosi atsidavę ir nori pasisemti daugiau žinių. Tačiau esu įsitikinusi, kad daugiau nei pusė studentų studijuoja dėl to, kad “taip reikia”. “Diplomiuko reikia, kad rasčiau gerą darbą”, “nenoriu, kad tėvai manimi nusiviltų”, “ką giminės pagalvos?”. Dar nebloga mano mamos labai mėgstama priežastis – “žinok, tave vaikinas po kažkiek laiko mes, jei nebaigsi mokslų”. Nejaugi rimtai būna tokių debilų (kurie mestų)? Negaliu patikėt. Nebaigsiu mokslų niekada gyvenime, jei pati to nenorėsiu. Ir nė kiek negaila tų metų praleistų univere “veltui”. Veltui, nes nesibaigė diplomo – daugumai pagrindinio dalyko, dėl kurio studijuojama – gavimu. Greičiau kaip tik džiugu, kad išėjau nepabaigusi – nors kažkiek laiko sutaupiau vietoj to ŠŪDO. Taip pat savo kailiu įsitikinau, kad užsienyje niekam tavo lietuviški diplomai nė kiek neįdomūs. Kaip ir darbo patirtis Lietuvoj. Todėl pointą baigti lietuvišką univerą atrasti man darėsi vis sunkiau. Spėju, kad gyvenant Lietuvoj būtų kiek kitaip – lietuviams lietuviški diplomai kažkokia vertę vis tik turi. Man tik labai nemalonu dėl patirto spaudimo iš aplinkos – “turi gaut išsilavinimą”. O tai tau nerūpi, kas dedasi mano galvoj? Rūpi tik, ar tą diplomą turiu? Koks pointas mokytis “pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo būdu”? Nachui, atsiprašant, tas pakazūchinis mokymasis? Va čia tai didžiausias laiko gaišimas. Paskaičiuokime, kiek procentaliai gyvenimo ir taip sugaištume tam, ko nenorime daryt. Nejaugi jiems neatrodo, kad daug didesnė nauda žmogui bus iš to, kad jis darys tai, kas jam patinka, bet nebūtinai suteikia diplomą?
Linkėjimai mamai.
Ir tiems, kas šiemet sesijos nelaikys, nes dirbt paskaitų metu pasirodė naudingiau. Arba gert.
18
Kažkokia griobana diena šiandien. Pirmadienis vis tik. Nors kodėl tai turėtų rūpėti tokiems nedirbantiems dykaduoniams kaip aš? Velniai žino.
Lauke – plius dvidešimt, bet pažadino mane tikrai ne ryto saulė. Šią pareigą atliko kažkas panašaus į radikulitą ir į blogai nugulėtą kaklą. Buvo per šalta miegot su atidarytu langu, matomai. Tačiau kadangi peršalus buvau jau IR TAIP, dėl dar šiek tiek “painvalidėjusio” kūno per daug nesiparinau.
Bet tada dingo elektra. Kai dingsta elektra, nors minutei, šitas stacionarus baltas griozdas neįsijungia dar gerą valandą. Tokie dalykai mane visuomet labai sunervina.
Kai nusiraminau dėl techninių nesklandumų, ėmė prastėt mano fizinė būklė. Nusprendžiau nepasiduot ir eit lauką. Išeinu ir žiūriu, kad su veliku kažkas ne taip. Tačiau kas, nežinau. Kažkas. Tiek aš ir gaudausi toje technikoje. Užlipus sužinojau, kad triochala važiuoja normaliai, tik leidžia neaiškius garsus iš visų pusių.
Kas čia dar geresnio? Po to dar išsisukau kojos pirštą, kurį kadaise buvau sulaužius – dabar jis pulsuoja. Žali snargliai ir toliau man neleidžia kvėpuoti. Nusprendžiau, kad geriausia, ką šian galiu padaryti yra užlipti į lovą antresolėse ir atsigert arbatos.
Bet aišku, karštą arbatos puoduką pastačiau būtinai ant Aifono.
RSS SRAUTAS
