RSS SRAUTASOMG
OMG, kaip seniai nerašiau naujo posto. Nu, tikrai tik “OMG” ir belieka sakyt. Net gėda pasidarė.
Nerašyčiau jo ir dabar. Nes kaip tik norėjau eiti pasivaikščioti. Bet pagalvojau, kad pernelyg mane prie žemės traukia, tad gal geriau pasedėsiu prie kompo. Galvojau, nueisiu nupirksiu dovaną. Tada pagalvojau, gal geriau nupirksiu ją internetu. Po to pagalvojau, kad gyvai pirkti galbūt būtų labiau “su meile”. Na, tikiuosi iki vakaro išsiridenti.
Blogas yra apleistas, nes aš, kaip ir daugelis mano vietoje darytų, pirmenybę teikiu apmokamai internetinei veiklai. Todėl šių rašliavų eilė ateina… Niekada. Na, kokį nors kvailą tweetą tai numetu reguliariai. Microblogging is the answer! Dar vis turiu tą norą kvailą kuo daugiau prišikti į internetą. Taip žymiu savo teritoriją – “čia mano žemės”. Todėl naudoju nemažai ir kitų internetinių išmislų (Facebook, tumblr, formspring – pastaruosius du labai minimaliai), todėl man pačiai tos ekshibicionistinės saviraiškos kaip ir pakanka.
Kitas dalykas – Lietuva man darosi vis mažiau ir mažiau aktuali. Aš neturiu poreikio apdeitinti kažkokio ten savo lietuviško blogo. Aš taip nenoriu į Lietuvą, kad net silpna darosi (net trumpam, nes maniškis “trumpam” būtų dėl fuckin’ mokslų). Mano dvi didžiausios paranojos gyvenime yra štai tokios: 1) kas nors nutiks ir teks grįžti gyventi į LT; 2) prarasiu darbą ir teks dirbti šūdus arba gyventi gatvėje. Arba grįžti į Lietuvą. Ar tik tie punktai ne vienodi gavosi? Va, va. Pažiūrėjus, kiek pažįstamų aplinkui, sunku įisivaizduoti, kas liko Lietuvoje. Atrodo, beveik visi persikėlė čia. Aišku, jei Lietuvoje yra ką veikti, tai gal ir nelabai logiška būtų kažkur išvažiuot. Nors… Ai, darykit Jūs ką norit. Aš tai noriu į Niujorką.
Anyway, grįtant prie “Maistas Ausims” reikalų, planuose turiu naują “projektą”, bet kol kas nieko nepasakosiu. Bijau pasakoti, kai nesu įsitikinusi, jog gausis ahujenai. Anyway, greit sužinosit arba ne.
Noriu miego.
Vakar atradau būdą, kaip prisiversti nepirkti rūbų (jei tą darai internetu). Prisikroviau pilną krepšį: bargainų, šūdų, “reikalingų dalykų”, “oi, šito labai reikia”, “šitas popigiai – reikia”… ir ant galo pradėjau atrinkinėt juos atmetimo būdu. Iš pradžių išmečiau per brangius. Po to išmečiau tuos, dėl kurių nesu tikra. Liko tik pigūs šūdai. “Tikrai išgyvensiu bė šitų šūdų” – pamaniau ir mano krepšyje staiga nebeliko NIEKO.
Taip pat vakar atradau būdą nejausti kablų keliamo skausmo. Nemažą kelio gabalą šliaužiau su kablais, ko pasekoje bendrakeleivis manęs sumanė pasiteirauti – “Nepavargo dar kojos?” Sakau – “Gal ir pavargo, bet man taaaaaaip šalta, kad man net neįdomu.” Mano patarimas – užsidėk kablus ir išeik į lauką nuoga žiemą. Per tą dubaką nieko neskaudės, pažadu. Gal todėl ir traukia prie žemės dabar. Čiuju, einu pagulėt.
Ak, kokia aš tapau nuobodi.
P.S. Ieškojau ant desktopo fotkės, kurią idėčiau į šį postą. Visiškai atsitiktinai radau šią foto:
Hahahaha. Net neįsivaizduoju, kas man ją atsiuntė. LOL.
Komentarai
finally
haha
viską aš suprantu
Oi, bliat. Mano tikslas kol kas tik vienas: jau sekanciais metais grizti i Lietuva, ten kur man kazkas jau priklauso kazkur Obeliuose. Vrot jabal as Dublina. Man net viena mintis apie persikelima sekanti men vemti vercia.
kas…per… KOJOS toj mistinėj desktopo fotkėj
¡¡¡
aha, ernesto DARBAS.
dbr mąstau, kad vis tiek nesuprantu, kur ten kas.
bet jos GASTRONOMINĖS :0
Kodėl? Londe ant lašiakų patraukė?
londone nėra lašiakų. londone užtat burgerių yra.
mane disturbina tos kojos 
mmhhh, kojos ir pilvas labiausiai disturbinantys dalykai cia. 
ir isvis kam kabint svetimos bobos koja?? a?
Komentuok
TrackBack URL :
haha. toks šlamštas apie nieką, bet man juokinga buvo. Eveliūte, postink, altruizmas remember?
tavo postai mane atitraukia nuo mokslo, o mokytis aš nenoriu.