“O jis negali nieko nemylėt? Kaip pvz., mes.”
Nedažnai išgirsite mane kalbant apie tokį lame dalyką kaip meilė, bet kadangi mane vargina pakilusi tempera bei nemiga (visą naktį varčiausi, drebėjau ir leidau temperatūrinius inkštimo garsus “kaip man chujova”), galiu sau leisti prašnekti apie tai nevaržomai. 
Ar galėtumėte man, kvailei neraliuotai, paaiškinti, kaip galima mylėti žmogų, kuris tavęs nemyli? Aš suprantu, kad tai – įmanoma, kai tu esi darželyje, pradinėje mokykloje arba tas žmogus netikėtai mirė tavęs neatsiklausęs ir teoriškai nustojo tave mylėjęs. Bet kitais atvejais? Nx, aš nesuprantu – kur Jūsų savigarba ir saviugda? Prašau man tik nesakyti, kad tau lengva šnekėti, nes tikriausiai pati nesi įsimylėjus ir įsivaizduoji, kad viskas čia labai paprasta. Aišku, kad paprasta. Kaip dukart du, jei ne paprasčiau. Jei matai, kad nemyli tavęs – skubiai susikaupi ir grąžini meilę atgal iš kur paėmęs.
Kvailoms mergaitėms taip pat norėčiau priminti, kad jei jau įsimylėjote, tačiau ten “kažkas nesusiklostė”, prisiminkite pagrindinę taisyklę – dėl daunų verkti galima tik vieną dieną. Verksite ilgiau – pačios daunėmis tapsite.
“Px man, kad jis – baisus ir vaikai bus negražūs.”
Koks yra mano meilės įsivaidavimas? Aišku, tuoj gausiu į veidą kaltinimų apie materializmą ar dar kokį velnią, bet tikrai negalėsite paneigti, kad sakau netiesą. Meilė yra: seksualinis potraukis + draugystė + patogumas, kažkokia abipusė nauda (kitais žodžiais tariant – tolkas). Kam būt su tuo, kas tau neduoda jokios praktinės naudos? Arba su kuo tu netobulėji ir stovi vietoje kaip daunas. Pilna matau porų, kurios man atrodo kaip degradai: susideda sau ir gyvena savo kamūrkėj kaip lopai. O pasaulis ir naujos patirtys jau nebedomina jų. Tada jie pasiima paskolą 50-čiai metų ir nusiperka butą Perkūnkiemyje. Bbd.
Heh, Tėvas visada man kartojo, kad į bernus žiūriu kaip į medinius daiktus…
Komentarai
Komentuok
TrackBack URL :
Sakyčiau, tiesos yra