Nukopinau, ką šneku Skaipe ir sudėjau lietuvybę = postas

Nusprendėm nežaist Žalios Kortos loterijos, nes nesėkmės atveju, į išsvajotajį Burgerlandą bus patekti gerokai sunkiau. Žodžiu, patys sau ir rizikuokite.

Ant Burgerlando, atseit, dirbti reikia. Na, kad gautum ten tą vizą savo darbinę. “Reikia rasti kompaniją, kuriai reiktų tavo paslaugų. Turi turėt, ką jiems pasiūlyt.” Sutinku. Tačiau manau, kad rasti tokią kompaniją yra tiek pat lengva, kiek laimėti garsiąją loteriją. Tai gali kainuoti daug nervų, pastangų ir, žinoma, LAIKO. O kas, jei tektų dirbti ant to penkiolika metų? O kas, jei dirbtum ant to visą gyvenimą, bet niekada taip ir nepasiektum tikslo? Aš nenoriu būti laiminga po penkiolikos metų, aš noriu būti laiminga šiandien.

Tokių, kurie nori turėt, ką pasiūlyt, t. y. konkurentų, yra daugiau nei iki kaklo. Na, aš žinau, kad vargais negalais visada kankinuosi, stengiuosi, kol negausiu savo, bet juk negaliu būti garantuota, kad man pavyktų ir ant tiek sunki užduotis. Jei aš arba tu kažkam ir būtume išskirtiniai, kaip tą žinot anai kompanijai? Visi ten “išskirtiniai” ateina (su išskirtiniu trečių šalių akcentu) ir čia tikrai daug kas priklauso nuo sėkmės. Mane gąsdina tai, kad pastangos gali neatsipirkti.

Pvz., šiuo metu savo gyvenimu esu tik labai sąlyginai patenkinta. Man baisu, kad taip bus amžinai. Aišku būna ir blogiau, tai čia vapšie – GOD FORBID. Aš nežinau, ant kiek pasitikiu savo jėgomis. Bet kokioje srityje. Dažniausiai darau viską “ant durniaus”, turėdama omeny, kad durniams sekasi.

Bet visų neapdurninsi.

(Į tai, kad loterijos vis tik nežaisim:) Vargas, blet. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nereikia eit nuotraukų darytis.

<…> Mano galvoje yra daug visokių “o jeigu”. “O jeigu tą, o jeigu aną.” Tie “o jeigu” yra, be abejo, ganėtinai pesimistiniai. Jie yra demonai, kurie mane gąsdina ir ėda iš vidaus. Jie nėra stiprūs, bet jų yra daug. Susijungdami jie sudaro nemažą kariuomenę. Tada žmogus (šiuo atveju AŠ) ima galvoti, kad nors jie ir yra silplnučiai demoniukai-snargliukai, juk vienas iš jų gali išgyventi ir viską sugriauti. Tikimybių teorija. Na, čia labai panašiai, kaip spermatozoidai dirba patekę į tavo organizmą. Silpni, silpni, bet ima ir atsiranda vienas, kuris užpuola tave iš užpakalio, kol tu nusisukęs updeitini Feisbuko statusą Aifone.

Pasėkmės būna skaudžios – nukarę papai ir penkiagubas celiulitas. Ir tavo diedui ant tavęs nebestovi. “Pesimistė.” Ne. Man kaip tik atrodo, kad galutiniam rezultate stovėsiu su fortūna rankose, išbalintais dantimis ir amerikietiška šypsena iki šiknos (net ne iki ausų). Bet gal tai vadinama idiotizmu, o ne optimizmu?

<…> Šiaip tai jeigu ką, tai manyje jau bunda motiniškas instinktas po biškį. Kažkur po dvidešimties metų būsiu pasiruošusi gimdyti.