Nėra laiko pavadinimams
Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.
Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.
Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.
Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?
Komentarai
Komentuok
TrackBack URL :
Sveikinimai!!!