“Married people do not have sex. Įspėju.” – yshtabi.

Kažkurią čia dieną važiavom dviese su mama mašinoj ir kalbėjom apie bernus. Visą gyvenimą šiuo klausimu jai iškyla vienas ir tas pats nuobodus klausimas (šiemet gal koks trečias kartas) – “Nu, niekaip nesuprantu – kodėl tu jo nenori? Jis gi toks geras/protingas/rūpestingas”. (Nu, gi ne rūpestingo man reikia, o žavingo, bl!!!)

Mano atsakymas irgi visuomet būna vienodas: “Todėl, kad diedą renkiesi ne pagal tai, ką jis daro TAU (būna paslaugus, perka gėles, dovanoja šampūnus, plauna tavo indus ir nešioja ant rankų net tada, kai priaugi 30 kilogramų), o pagal tai, koks jis PATS yra (kaip jis kalba, kaip jis vaikšto, kaip jis mąsto, kaip jis kvėpuoja, na ir kaip jis atrodo irgi).”

Žiauriai nekenčiu vyrų-mažvaikių, kurie zyzia kaip bobos. Ir visai nesvarbu, kad zyzti dievinu ir aš pati. Suprantat, man taigi galima, nes aš pati juk boba ir esu. Kitas dalykas, kankinantis minėtuosius padarus – išsiblaškymas ir protingų sprendimų trūkumas. Kadangi pati esu ganėtina išsiblaškėlė, pati tokių žmonių nevirškinu, nes du idiotai vienoje vietoje nėra labai pakeliama. Vienžo, jei aš skambinu ir verkiu į ragelį, jog sugedo liftas, o aš kaip tik šiandien nešu šimtą kilogramų bulvių, supakuotų čipsų pakeliuose, diedas turi mane nuraminti ir sugalvoti skubų problemos sprendimą. Tada aš galvosiu – “Nu jo, tiksliai: situacija – ne taip sunkiai ir pataisoma.” Po minutės besišypsančios mergaitės galvoje praskries dar viena mintis: “Jis – zjbs.”

Prieš tai pamiršau paminėti, jog mirtinai svarbus yra sense of fucking humour. Jo, čia buvo rule number one!

Beje, pastebėjau labai keistą reiškinį. Nepernešu girdėti mane nervinančių žmonių… kvėpavimą. Man tas kažkokią alergiją sukelia nepagydomą. Atrodo, kad jie tą daro kažkaip chroniškai/liguistai/iškrypėliškai. Kaip kokie šunys dvesiantys. Košmaras kažkoks. O jau apie kokį čepsėjimą geriau iš vis patylėsiu. Šito pernešt neįmanoma niekame. O kai tą daro “nekenčiamybės”, tai tampa su niekuo nesulyginama, į kapus varančia, muzika…

Žodžiu, iš šito mano pasakojimo galima buvo pasidaryti išvadą, jog šita rašytojėlė ir pati biškį ne savame prote yra. Ir kaip į ją išvis žiūrėt galima??? Ką aš žinau – aš žinau savo pliusus. Ir man rodos, jie mane mėgsta už bitchiness, kurio aš iš tikrųjų netgi neturiu. Kaip ironiška.

Radau labai seną pokalbį į temą:

- Nu? Kaip durniai tavo laikosi?
- Nekalbėjau. Tikiuosi ir nekalbėsiu. Neduokdie, parašyt sugalvos.
- Mėgaukis, lerva. Kaifuok meilės jėga ir nugalėk ją.
- Apie kieno meilę tu čia šneki, blt?
- Apie durniaus tau. Dūra.
- Eik nx. Tai kaip aš čia tą jo meilę turiu nugalėti? Kaip čia man iš viso suprasti?
- Kaip, kaip? Lietuvių kalboje yra žodis “nekęsti”.
- Tu nori, kad aš padaryčiau, kad jis manęs nekęstų?
- Tai jis tavęs JAU nekenčia, bet dar TO žingsnio nežengia – A VDRUG.
- Hahaha.
- A V DRUG NAHUJ BUS KITAIP.
- Nu, jo. Tada jis – tikras daunas.
- Ne daunas šiaip. Socialiai tai tu esi daunė savo padėtimi.
- Kokia dar padėtimi? Ir kodėl gi jis nėra daunas?
- Ne, nu. Galvoje daunas – taigi aišku, kad jis. Kenčiantis vienuolis. Niekaip negali parduoti savo Ferrari.

Share on Facebook