“Jaučiu kaip smegenis beria iš vidaus.”
“Štai ir baigėsi tavo katino dienos Valensijoje.” – mintyse sau tarė Evelina, kuri kitur tai jau atseit dirba išsijuosus. Tiesą sakant, aš gal jau net ir pavargau ilsėtis… Sirgti irgi jau atsibodo (bet man atrodo, kad jau pasveikau). Taip pat man pabodo nebūti milijoniere ir aš pasiilgau savo manikiūrinių žirklučių “žnyplių”. Žnyplės kerpa gerai ir tiesiai.
Nekenčiu pašto. Mano siuntinys iš Lietuvos į Ispaniją ėjo tris savaites ir… taip ir neatėjo. O aš jau išvažiuot turiu. O ten juk rūbai mano mieli (brand new!) siuntėsi, o ne kokios nesąmonės. Kas mane paguos ir apkabins sunkią netekties akimirką? Tikrai netikiu, kad juos atsiųs būtent rytoj – paskutinę dieną. Taip būna tik filmuose, o aš, nepabijokime pripažinti, gyvenu kažkur skaudžioje ir skurdžioje realybėje, kur mano noras nėra įsakymas, o laiškus gabena arkliai be kojų.
Na, nesvarbu. Dabar svarbiau – susirasti naujų pajamų šaltinių ir už bausmę paštui prisipirkti dešimt kartų daugiau daiktų nei prarasta. Tikiuosi, taip ir įvyks. Kažkas gali paaiškėti jau šią savaitę. Savaitgalis nusimato labai turiningas arba ne, bet man jokio skirtumo, nes aš vis tiek būsiu ką tik grįžus.
Norėčiau Kalėdų Niujorke.
Komentarai
Komentuok
TrackBack URL :
kodel niujorke?