Grįžau

Nekenčiu žmonių. Esu vienišė. Nenoriu niekur eiti ir nieko veikti, kol nesusitvarkysiu gyvenimo taip, kaip man reikia. Atrodo, tas momentas jau artėja (tfu, tfu, tfu). Šioks toks priartėjimas nusimato ketvirtadienį – man darosi kiek baisoka. Nesinori nieko daryti, kai ne tas galvoj. Kaip aš galiu tūsintis, kai mano galvoje – PARKĖS. Man nusišikti ant tūsovkių, kurios ir be manęs sušiktos. Mano mėgstamiausia veikla gyvenime yra LEISTI BABKES. Man neįdomu veikti tai, kas man neįdomu. Man neįdomu eiti į kiną (nebent tai – prieliudija prieš kai ką kito). Man neįdomu “eiti pasivaikščioti”. Kas čia per šūdas? Man įdomu eiti pasivaikščioti po boutique’us su pilnom kišenėm baksų. Man neįdomu būti tūse, kuriame nėra pažįstamų, nes į tūsus aš einu socialaizintis. Arba drugsų tada reik. Man neįdomu eiti į tūsą, jei aš neturiu tikslo kabinti bernų, o tokio tikslo neturiu niekada. Man neįdomu eiti pas neįdomius žmones – man tai neatrodo verta užpakalio kėlimo. Šiaip man beveik niekas neįdomu ir viskas greit nusibosta. Man įdomu tik mano reikalai, kurių didžiojoje dalyje kiti žmonės net nedalyvauja. Manau, kad neišprotėčiau negyvenamoje saloje. Užtat išprotėčiau, jei man pliurptų visą parą virš ausies. Vienas draugas sako, jog subrendau.

Share on Facebook