Vieną dieną priena prie manęs viena iš ten gyvenančių bobų ir sako: “Tu įsivaizduoji, Lady Gaga man parekomendavo atseit dvi labai skanias kavas. Vienoje kavinėje toji kava kainuoja 10 eurų, kitoje – 20 eurų. Čia jinai norėjo iš manęs pasityčiot, pavaidint prieš mane turtingą selebritę?” Čiut nenumiriau iš gėdos… Kaimiete tu nx, patylėtum geriau.

Teko Lady Gagą ginti. Sakau: “Lady Gaga tikrai tau nerekomendavo tų kavų iš blogos valios – greičiausiai jos ir yra labai geros. Ir giliai abejoju, kad ji apskritai žino, kiek jos kainuoja.” Ši situacija sapne privertė mane susimąstyti – kodėl varguoliai nori, kad juos suprastų, tačiau kitų jie suprasti nesugeba? Žodžiu, likau pikta. O ta boba tai mane nervuoja. Ačiū Dievui, neatsimenu nei vardo, nei veido.

Dar sapne Lady Gaga pasišlykštėdama man dėstė, kad Jennifer Aniston valgo kažkokį sveiką šūdą – košę malošę kažkokią (kas yra netiesa, Jennifer valgo vištienos krūtinėlę). Pasišlykštėdama, nes ji pati minta burgeriais bei bulvytėmis ir tik kartais pasidietina. Likau nustebusi nuo tokio pareiškimo, nes visi mes puikai žinome, ką Gaga rašė savo Tviteryje (beje, Gaga mane followina, LOL*).

Sapną vainikavo vienas malonus vaikinas, gyvevantis mūsų bendrabutyje, kuris dėl kažkokios priežasties paprašė pasinaudoti mano tualetu. Nedvejodama daviau jam leidimą su mintimi, kad “tas kultūringas tai man nieko gi ten nepridirbs”. Deja, klydau, nes užsimaniusi pamyžti radau apmyžtą dangtį. Negalėjau patikėt tuo, ką išvydau – iki dabar man akyse stovi ta geltona spalva.

Tas bernas buvo malonus ir gerai valgyt gamino. Bet kai manęs paklausė, ar jis gerai gamina, atsakiau griežtą NE. Viską gerai apgalvojusi nusprendžiau, kad gebėjimas taisyklingai myžti priklauso gaminimo skillsų grupei. Nu, tai bendrai paėmus šūdinai jis varo, lochas.

*Taip yra dėl to, kad akaunto atsiradimo pradžioje, jos žmonės bandė followinti back visus savo followerius. Taip jie darė su pirmais 139 tūkstančiais, po to turbūt pavargo maigyti – dabar followerių yra 23 milijonai. Aš pati Gagos nebefollowinu, nes nusibodo tie jos “Little Monsters”.

Siūlau pabalsuoti už mano FB puslapį:

http://www.login.lt/apdovanojimai/nominacijos?id=624

Laimėti, aišku, be šansų. Ne dėl to, kad vėlai įdėjau, o dėl to, kad visokie troliai jau turi po 6 štūkas balsų. Seubaz.

Kadangi kaip visada esu dosni, už aktyvų balsavimą siūlau kai ką mainais. Mano pasiūlymas toks: jeigu peidžas laimės (o laimėti yra šansas tik vienas iš milijono), pažadu, kad kaip ir seniau, rašysiu naujus postus mažiausiausiai penkis kartus per savaitę. Neblogas dylas, huh?

O šiaip už ką dar balsavot? Kaip jums apskritai šitie apdovanojimai?

Ne į temą, bet štai gavau tokį laiškelį. Tik man labiau patinka, kai pasirašot ir paliekat savo el. pašto adresą, kad galėčiau jums atrašyti tiesiogiai.

Tavo vardas:     
mur mew niumz
Dėstyk: *     
Sveika Evelinok, man labai idomi tavo nuomone, kaip tau sis veikejas ir sis straipsnelis ?? Gal galetum rastelt pora zodeliu apie tai.

Taip, šį straipsnį esu skaičius. Žinoma, Užkalnis turi jų ir geresnių. Šis darbas – vienas prastesnių mano skaitytų jo darbų, tačiau nepriklausomai nuo “straipsnio” kokybės, buvo susilaukta nemažai dėmesio ir komentarų, ko Užkalnis ir siekė.

Šis ir kiti straipsniai manęs nesupykdė, nes skaitydama kažkaip atsiriboju nuo turinio ir labiau vertinu stilių, gerus epitetus, komiškumą. Nematau būtinybės pritarti autoriui. Na, tegul postina jis tam savo bloge, ką nori, nejaugi gaila? Be to, aš nemanau, kad Užkalnis visko taip jau nemėgsta, kaip sako. Man atrodo, he knows exactly what he’s doing. O kartais jo mintims netgi labai pritariu!

Grįžtant prie hipsterių temos, pati tikrai nieko panašaus gyvenime nerašyčiau, nes daugeliui straipsnelyje išdėstytų punktų vis tik nepritariu. Ir tikrai ne man NUSTATINĖTI, kas yra ‘hipsteris’. Whoever that is, hipsteris vis tiek geriau ir už marozą, ir už kaimietį, ir už oranžinę fyfą.

Apibendrinant, kam čia nervuotis dėl to, kas ką rašo. Jei ir neptinka, manau, kad neverta drabstytis purvais ir rodyti jiems dėmesį. O jei dėmesio yra, vadinasi, rašliava kažkuriuo aspektu, ne tokia jau ir lieva.

Mano mintys bėgo tolyn, bėgo bėgo ir nubėgo iki piniginės, kurioje grynų nėra, bet yra visos banko kortelės, ID, teisės GAL, o gal ir ne. Bet labiausiai mane JAUDINO angliška banko kortelė, į kurią kaip tik vakar man sumokėjo algą. Užblokavusi tą kortelę niekaip negalėčiau gauti prieigos prie savo pinigų, kadangi esu ne UK. Tada man tektų skrist į Londoną vien tam, kad nueičiau į banką. Žodžiu, šūdas totalus. Mane šiek tiek ramino tai, jog mano protelio vis tik kažkam užteko. Tik gavusi pinigus, visus juos pervedžiau į taupomąją sąskaitą. Be internet bankingo duomenų tų babkių niekaip nepanaudosi. Nors tiek, galvoju, NORS TIEK.

Mano tašė galėjo būti palikta vienoje iš dviejų vietų. Kabake arba dviračio krepšyje. Jeigu ją palikau dviračio krepšyje, galvoju, tai gal dar ir nieko, nes dviratį laikau namo garaže, tai dar pusė bybio saugu.

Įvarau į garažą – nėra dviračio BLET. Tai reiškia tik viena: buvau girta ir tingėjau jį tempti papildomus tris metrus, todėl palikau lauke. Nu ir sutapk tu man taip, pamaniau, kai po sekundės iš toli pamačiau, kad tašė dviračio krepšyje vis tik YRA! LOL! Tašė gulėjo nepaliesta, kaip nekaltos mergelės rūtų vainikėlis.

Taip pat vakar suvažinėjau kažkokią bobą. Pašla nahuj, pati kalta. Kaip sakoma, DABAR AŠ VAŽIUOJU.

Vakar nepietavau, o galiausiai nusprendžiau ir nevakarieniauti. Ir viskas tik tam, kad grįžusi namo galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu labiausiai – čipsų valgymu. Prie kokio filmo. Pirmas pakelis, Pipers Spicy Tomato, nebuvo impressive. Geros kokybės čipsai, bet nepakankamai sūrūs – turbūt per mažai E. Antras pakelis, Kettle Honey Barbecue, irgi manęs nenustebino. Skonis labai netgi panašus į pirmųjų. Tačiau juos lengvai galima atskirti į pakelį įkišus galvą – pagal kvapą. Kettle turi tą kvapą, kurį turi tik Kettle.

Kadangi po šių dviejų pakelių čipsinio orgazmo patirti taip ir nepavyko, chipsatisfaction teko siekti trečiuoju pakeliu – Real Roast Ox. Žinojau, kad jie manęs nenuvils. Tai ir nenuvylė. Užtat nuvylė mano skrandį, mano kūną ir mano sielą.

Viso suvalgyta: 450 gramų čipsų per dvi valandas ant dviejų žmonių.

Tuščiais čipsų pakeliais papuoštas miegamojo grindų laminatas.

Iš pradžių negalėjau rasti tinkamos virškinimui pozos. Nusprendžiau, kad manyje esantiems čipsams bus patogiausia ant šono. Po poros valandų atsibudau nuo kančių. Man buvo žostkai bloga. Prisvalgiau anglių ir ėjau miegoti toliau. Visą naktį sapnavau košmarus apie tai, kaip man bloga. Visą naktį varčiausi ir maniau, kad mane tuoj ištiks infarktas. Jaučiau savo per greitą pulsą ir klausiausi savo sunkaus kvėpavimo. Net širdį truputį suskaudo nuo kančios. Ačiū Dievui, kokią 7-ą ryto atsibudau ir supratau, kad čipsai pagaliau SUSIVIRŠKINO.

Dabar sau laiminga geriu kavą ir jaučiu kaip formuojasi šūdas. Netrukus atsikratysiu NUODŲ galutinai.

***

Gavau skaitytojų prašymą pateikti savo čipsų topą. Manau, kad apie tai bevalgydami galėsite paskaityti jau kitame poste. Gal net ir šiandien, nes panašu į tai, kad beveik neturiu darbo, o po savo infarktučio, nelabai noriu peržengti lovos zonos.

Ir kaip aš galiu gyventi ramia širdimi, kai vargšės mano drabužių, batų, akinių ir tašių siuntos verkia kažkur ant pašto lentynų? O kai kurios iš jų, mano nelaimei, jau netgi buvo grąžintos atgal. O viskas dėl to, kad paštininkas nesugebėjo rasti vaiduoklių namo, kuriame mes gyvename. Taip pat nebuvo sugebėta man paskambinti, kad atsiimčiau šūdus pašte.

Mūsų pastatas – milžiniškas, bet kažkodėl plika akimi nematomas. Nežinau, bet turbūt dėl naujumo ir dėl to, kad Google mapsuose jo nėra, jiems dabar taip sunku pristatyti tuos man gyvybiškai svarbius reikmenis… Mūsų pastato nerado net policija – teko eiti susitikti po tiltu, 5-ios minutės kelio nuo namų. Normaliai.

Tikiuosi, kad spėjau su pašto lopais susisiekti laiku ir dar viskas baigsis geruoju. Bet jie tai neblogi melagiai, aš jums pasakysiu. Vienos siuntų statusas rašo: “Customer contacted to arrange delivery”. Niekas manęs nekontaktavo, išskyrus rūbus stalčiuose, kurie bandė su manimi susisiekti telepatiškai.

- “Pasiimk mane, Evelinute.” – verkė jie. – “Gyvenimas yra šūdo vertas, jei negaliu gyvuoti ant tavo kūno.”

Aš tikrai apsiverksiu. Aš taaaaaaip noriu rūbų.

Ne jie tai buvo, oi ne jie. Aną šiukliadėžę, pasirodo, naudojo praktiniais tikslais – grybų auginimui. Grybai labai gerai auga iš panaudotų šlapių kavos pakelių – tų, kuriuos reikia dėti į kavos aparatą. Metų senumo maisto likučiai, tinkamai laikomi šiltnamio sąlygomis, irgi gali duoti neblogų vaisių. Labai gražūs tie vaisiai, o dar ir madingos spalvos – žydrai sidabriniai. Ir dideli kokie! Galėtum iš tokio kieko kepurę pasisiųsti arba sriubos puodą išsivirti.

Bon Appétit.

Labas. Tik dabar suradote, todėl ir nežinote, kad šio blogo beveik nebepildau. Kodėl seniau rašydavau daug ir reguliariai? Nes labai paprasta daryti tai, kas patinka. Kaip atrodau, nėra labai viešinama, bet ir nėra įslaptinta. Seniau buvo slaptinama labiau.

Pačekinkite mano FB puslapį, palaikinkite jį https://www.facebook.com/foodforears.

Jo pagalba greičiausiai sugebėsite rasti ir mano asmeninį FB profilį, kuriame turbūt turėsite ir jūs prieigos prie kai kurių nuotraukų. Galbūt “Google “paieškos sistema čia irgi galėtų pagelbėti.

Ateičiai norėčiau paprašyti, kad norintys su manimi susisiekti, laiške nepamirštų paminėti savo el. pašto adreso.

Nu čia toooooooks geras klausimas, kad šakės! Viena vertus, vedybinė sutartis – taip neromantiška. Ir šiaip visa aplinka – darbas, namai ir likusi pasaulio dalis – tokia unromantic, kad dar tą romantiškumą iki minuso davedinėt visokiomis sutartimis – VAPŠIE AKIŲ DRĄSKYMAS MEILEI. Kita vertus, o kas, jei aš kada nors tapsiu milijoniere, kuri turės daug milijonų, o mano vyras prasigers kaip kiaulė paskutinė (kuri bus tinkama nebent Makdonaldo burgerių gamybai atiduoti) ir dar skyrybų paprašys? Kad už pusę mano milijonų varytų pist į Bora Borą savo naujos malalietkos sūkosdūros. Nu naxui, nedaleisčiau tokio nė už ką. Nupurtė net. Geriau mirtis (jo mirtis), bet tik NE TAI!!!!!!!!!!!!!!!!!

Bet ant trečios rankos, tai gal blet žiūrėk, už ko teki/ką vedi? Jei pilnai žmogum nepasitiki ir galvoji, kad milijonus iš tavęs vogs po pem metų, gal neverta tada ir į tą zaksą eit? Ne… čia kvailai gal pasakiau. Apsauga gėdos nedaro… Bet juk aš esu naivus mielas žmogutis.

Naivi ar nelabai, bet esu įsitikinusi, kad aukščiau paminėtos ŽMONIŲ bėdos man negresia. Ir tikrai ne dėl to, kad niekada netapsiu turtinga Beverly Hillso namų šeimininke.

Žodžiu, aš už romantišką meilę ir už tai, kad visi pinigai atitektų man.

P. S. Realybė tai šiaip jau yra tokia: aš galvoju, kad prenupas yra zjbs net didžiausiai meilei esant, bet aš to nedaryčiau, nes paprasčiausiai tingiu durnais popierizmais užsiimti.

P. P. S. Kažodėl nepagalvojau, kad turto dalybos per pusę gali būti ir MAN į naudą. Pfff… nesąmonė. O net jei ir taip, tai man svetimų baksų nereikia – savų iki kaklo. (tai jau tikriausiai…)

Čiuju, jei ta kava būtų dar ir su cigarete, tai vapščie sprogimas įvyktų.