Aš, deja, šampano neturiu. Turiu tik nuobodų tekstą prieš akis, laisvą nuo darbo dieną ne laiku ir skaudančią nuo minčių galvą.

Galėtų nors internetas normaliai veikti. Pyderas.

Aš tokia nervuota, kad net NENORIU ŽUDYT. Aš noriu pati ZDOCHNUT’. It means a lot.

DIE DIE DIE DIE DIE.

Kodėl BLET kiekvieną kartą, kai būna kas nors ne taip, iš karto su klausimais bėgama pas mane? Evelina viską žino, Evelina viską gadina. Kodėl aš turiu žinoti, dėl kokios priežasties TAS DINGO ar ANAS SUGEDO? KODĖL NX? Nežinau aš! I don’t fucking know. Kodėl aš nuolat turiu klausytis priekaištų dėl dalykų, su kuriais neturiu nieko bendro? Why, blet? WHYYYYY?

Aš nekenčiu šito griobano gyvenimo ir tikiuosi rytoj mus ištiks pasaulio pabaiga. Mėnulio nukritimo į Žemę būdu. Būtent taip, kaip pranašavo žymus astronomas Bybiagalvis prieš pora štūkų metų.

Net akys aprasojo. Kur langų valytuvai?

Share on Facebook

- Smagiai pašaudėm. Turiu negyvą antį ir šerno dalių. Pats pešiau, ble, tą lavoną. Bet galvojau apie klientus, tai lengva buvo.
- PETA tave pagaus.
- Tegul ateina protestuojančios bobos nuogais papais po langais – gal apsigalvosiu.

Share on Facebook

- Soup is the best food. You can have it for breakfast, lunch…

- Yeah, and it’s especially good when you’re a crack head.

- Right. Same with yogurt… Ummm, but no. You can’t have yogurt for a romantic dinner.

- Ha ha ha! Romantic dinner? Have we lost you?

Share on Facebook

Reiks gal šian torčiuko prie kavos kirst ar ką.

Share on Facebook

Kad jau ištekėjau, mano pletkų blogas nuo šiol taps kulinariu blogu. Nes savo vyrą reikia šerti, kad nepabėgtų pas kokią VIRĖJĄ.

Taip pat nuo šiol savo gyvenimą leisiu ne Feisbuke, o Supermamų forume. Nes pastarajame recepčiukais kvepia labiau. Lolitukas.

Užvakar gaminau dvi sriubas. Vieną – pietums, kitą – vakarienei. Trintą pievagrybių sriubą ir Gazpacho. Beat that!

Žiauriai noriu pasidalinti receptais, bet taip pykina mane, kad zdochnu. Nu, tuoj tuoj. Tuoj prisiversiu. Bweeee.

TRINTA PIEVAGRYBIŲ SRIUBA.

Šiaip dietininkėms nepatariu šios sriubos ėsti dėl sviesto ir t. t. Mes šeimoje kadangi esame kūdi (?), tai mūsų tokie dalykai, atvirai Jums pasakysiu, kaip ir nelabai pisa.

Prašom supjaustyti pusę kilo pievagrybių. Pjaustyti reiktų smulkiai, bet galima ir nelabai smulkiai. Nuo to priklauso, kiek laiko vėliau praleisite su mikseriu.

Biškį nesupratau, kokio velnio aš čia Jums receptus dabar cituoju. Juk viską galite rasti internete. Kitą kartą gal ir pasidalinsiu nuosava patirtimi. Dabar skubu į miestą.

P. S. Šiandien gaminau trintą pomidorų sriubą su bazilikais. Vyras liko S U Ž A V Ė T A S.

P. P. S. Sėdi.

Share on Facebook

Šitas karštis neraliuotas mane pražudys dar šiandien.

Su mama šopinomės prekybos centre. Labai norėjau čipsų. Mama man jų nenupirko. Zirziau kaip penkiametė. Sako, nu leisk dar kartelį pabūt tavo motina (tipo, kai būni motina, tai reik būtinai draust ką nors). Sakau, su kavalierium tai man smagiau nei su tavim – LEIDŽIA ĖST MAN VISKĄ. Ėsk nors druską kibirais, zuikeli. Taip? Miau miau.

Žodžiu, kol grįžom namo sena nekondišine mašina, mane ėmė pykinti ir mintys apie čipsus tapo tolima praeitimi.

Tiesą sakant, man per viršų net ėmė lįsti prieš penkias valandas ėsti pietūs. Buvau klaidingai įsitikinusi, kad jie – jau seniai kažkur šiknoje. O pasirodo, česnakinė sriuba ir springrollsas tupėjo užmarinuoti mano skrandyje arba dar blogiau… iš šiknos pakilo atgal į skrandį.

OMG. Skanaus tiems, kas šuo metu valgo.

Mane guodžia tik vienas dalykas: vietoj čipsų mama man nupirko mažiuką bikiniuką ir dar keletą šūdelių. Yes.

P.S. Iki mano gimtadienio liko vienuolika dienų.

Share on Facebook

Tinginiai avi kemšeštą.

Kad jau esu namie pas tėvus, kol visi šnioja Sattose ar degustuoja degtinę draugų vestuvėse, pabandysiu šį laiką išnaudoti PRASMINGAI. T. y. parašysiu blogo postą.

Kaip žinia, atvykau į Vilnių lygtais paskutinę liepos dieną. Pagrindinė (tolesni įvykiai parodė, kad vis tik ne vienintelė) mano iškylos priežastis buvo AUDIORIVERIS. Tūselis vyko Lenkijoje, bet Lenkijon skristi aš nepanorau, mat nemaža tūso dalis vyksta autobuse. Tfu, Reivobuse – pšeprašam! Apie patį festą galite pasiskaityti čia, o aš geriau papakosiu, kas man nutiko grįžus namo.

Tikra meilė – tik tarp vyrų?

Mano augintinis (hm, vos neįrašiau šio prierašo po ankstesne nuotrauka).

Grįžtant prie reikalo… Tai kas gi man nutiko grįžus namo? Ogi nieko. Tačiau kitą dieną, kai maliausi viena po chatą laukdama kolegos pargrįžtančio iš darbo, prie lovos aptikau ne ką kitą, o tikrų tikriausią GYVATĘ:

Na, gerai. Gal tai buvo ŽALTYS:

Taip, tai buvo lieknas juodas ilgas šlykštus žalčiukas. Savaime supratama, nuo netikėto šoko aš čiut ne zdochla. “Ir ką gi man, blet, dabar daryti?” – mintyse tariau aš sau. Kadangi mano galvoje minčių telpa tik viena, tai pasirinkimo kaip ir nelabai buvo. Vienintelė mintis aplankiusi mano galvą tuo momentu skambėjo taip: “BĖK!” Pabėgau į svetainę. Sugalvojau, kad reikia paskambinti Ponui, kad grįžtu anksčiau iš darbo, nes kitaip manęs gyvos gali ir neberasti. Deja, abu mano telefonai buvo kažkur žalčiuko teritorijoje, į kurią įžengti vidinis balsas man griežtai uždraudė. Nusprendžiau, kad tokiais atvejais laikas greičiausiai prasistumia verkiant, todėl netrukus jau stovėjau visa apsikūkčiojusi nuo galvos iki kojų. Po kelių minučių, prablaivėjus mano nuo ašarų peršlapusiam protui, sugalvojau, kad žaltys gali ateiti ir iki sveitainės. O ką tada man teks daryt?

Krč, galutiniam rezultate atsidūriau vonios kambaryje ant skalbenkės. Kad tik kojos grindų neprisiliestų.

Po valandėlės namo grįžo Ponas. Eveliną jis rado išsigandusią ir apsiverkusią, tačiau jam kilo įtarimas, kad panelę galbūt vis tik ištiko koks negeras atchodas. Netrukus buvo įsitikinta, jog man nesivaideno, nes juodasis šliužas buvo rastas Pono drabužių spintoje. Žaltys buvo išmestas pro balkoną. Prašiau, kad užmestų ant vaikų, bo labai jau rėkia padugnės. Gerklė per kilometrą matosi.

Juokingiasia, kad tą gyvatę po dviejų dienų sutikom gatvėje. SĖĖĖĖĖDI.

Įtariam, kad žaltį parsivežėm iš Audioriverio kaip lauktuvę kokiam miegmaišy ar pompoje.

Share on Facebook

Norite tikėkite, norite ne… bet šiandien aš išteku! Prašom mane nuoširdžiai sveikinti bei kuo plačiau praverti savo pinigines. Sąskaitos numerį pavedimams daryti sužinosite parašę elektroniniu paštu: user.friendly.biatch@gmail.com. Laukių Jūsų laiškų! Ir ypač – PAVEDIMŲ.

Vestuves minėsime gan kukliai, bet balta fata (dievinu šį rusizmą), balta suknelė, balta mišrainė, balta staltiesė, žydra gumytė (ar kaip ten ją vadinate?) ir be abejo, žavus jaunikis, turėtų būti savo vietose. Oh em gee, I’m so excited!!!

Vienintelis dalykas, kuris mane neramina šiuo metu yra mano pilvūzas. Jis – toks išsipūtęs, kad bijau, jog svečiai pamanys, kad tuokiamės iš reikalo. Skubu paneigti šį potencialų gandą.

Na, ir pabaigai… Linkiu Jums sugauti mano puokštę!

Share on Facebook

Neapsakomai nekenčiu drabužių etikečių. Ir aš tikrai anuo sakiniu nebandau pasakyti, kad nekenčiu kokių nors ten Ralph Laureno polo marškinėlių. Omenyje turiu tuos nepakenčiamus baltus (usually) popiergalius, kurie gadina tavo kairiojo šono sveikatą. Mūsų Crack Chatoje šie siuvėjų išrasti popiergaliai vadinami “knygomis”. Pvz.: “Pamiršau nukirpti Knygą nuo naujo maikono, turi žirkles?” Na, supratot. Štai, sakykime, mano sugyventinė anas Knygas labai jau dievina. Sako, pravartu kartais paskaityti sėdint tualete. Ne taip nuobodu būna. Ir kito skalbimo temperatūrą gali pasiplanuoti za adno.

Man Knygos kelia alergiją. Kasiausi vakar keturias valandas, kol trankiausi mieste. Grįžusi namo radau nuluptą šoną. Gražu.

Etiketės neina normaliai nukirpti, nes nukerpi ir vis tiek niežti. Žodžiu, padariau maikėje skylę, bet tos sūkos vis tiek atsikračiau. Gerai, kad turiu kitą tokią pačią.

Nekenčiu Knygų.

Share on Facebook

ESU GYVA.

Share on Facebook