Dūra yra dūra

Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.
Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.
Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?
Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.
Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.
Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.
Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.
Komentarai
Komentuok
TrackBack URL :
Be stupid!