RSS SRAUTASDraugauju su ateiviais
Žinau, žinau, kaip smarkiai Jūs manęs pasiilgote. Norėtumėte mane apkabinti, o gal net ir prasišikti su šūdais ant laižeko su manimi. Atspėjau? Heh, to antrojo neatsisakyčiau ir aš. Nors ir priklausau šventųjų gretoms, nemėgstu per ilgai užsibūti zakristijoje. Vanialina smilkalais visokiais pernelyg. Aš – lyg tas murzinas Paryžiaus valkata Grenujis – labai jautri kvapams. Niekada nedievinau smilkalų. O štai gėlyčių kvapas man patinka. Man nepatinka, kai soliariume būna karšta. Man patinka Pilates, nes ten nesuprakaituoji. Tas pasaulis… toks šlykštūs. Kodėl žmonės turi tiek daug trūkumų? Jų turiu net aš. Bet man GALIMA, nes aš – tai NE JŪS. Mano kritiškumas kartais vargina mane pačią. Vertindama nepažįstamus, šimtą kartų matytus telike ar jūtube ir šiaip visokius prašalaičius, paprastai susidarau labai neigiamą nuomonę. Ir tai netgi nėra kažkoks išankstinis nusistatymas. Ne. Aš tiesiog juose randu kokį nors vieną (mažą ir mielą, bet man nepakenčiamą) minusėlį, kuris man sugadina visą bendrą įspūdį. Taip norėčiau Jus mėgti, nu bet negaliu. Esu alergiška žmonių ydoms. Domiuosi ateiviais. Jie moka apipisti žmogų – nuslėpti savo ydą. Mėgstu, kai mane guodžia. Nemėgstu, kai manęs nepaguodžia. Taip pat nemėgstu, kai mane PERGUODŽIA. Taip, man liūdna, branguti, bet NE ANT TIEK. Turėkite ribas, Jesus. Ačiū Dievui, tokių balvonų nebepasitaiko mano kely. Neseniai skaičiau savo ir Tėvo pokalbių archyvus. Neblogai jis ten pastebėjo porą dalykų, kai pagalvoji (pokalbiai – ± praeitos žiemos)… Šiaip nesu linkusi dažnai galvoti.
Labai gaila, bet pamiršau, apie ką norėjau pašnekėti. Nes tikrai ne apie kvapus, sportą ar žmonių ydas. Jau naktis ir aš jaučiuosi visiškai pervargusi: akys merkiasi – čiuju ta proga privariau trilijardą neatleistinų rašybos klaidų. Kaip kokia rusakalbė lietuvių filologijos studentė iš Pedagoginio. Vėliau ji dirbs mokytoja. Kaime. “Aš tokia išsilavinusi ir taip mažai uždirbu.” Aiaiai. Da pašla.
Saldžių sapnų.
Komentarai
o apie ką kalbėjot 2008,12,30 ?
pala pakrausiu history. 
“Kaip kokia rusakalbė lietuvių filologijos studentė iš Pedagoginio. Vėliau ji dirbs mokytoja. Kaime. ” Taiklu! Pats tokių pažįstu! DD
čia jau novelė?
aišku, kad ne.
Tu čia ką rimtai su tėvu savo kalbi ar čia tik kabutėse? ;DDD
nu rimtai lyg ir
Domiuosi ateiviais. Jie moka apipisti žmogų – nuslėpti savo ydą. — kam tau reikalinga si dekonstrukcijos maniera? Slykstu ziureti i mase aukstai galva iskelusiu gaidziu, kad absorbuoti svetimas emocijas lengviau butu.
nesupratau klausimo
Per daug filosofiskai pasakyta buvo. Dabar visi pasinese ant analizes, o ji yra dekonstrukcijos bruozas. Dekonstrukcija yra pagrindine postmodernizmo laiku ypatybe. Tavo sakiniai labai turiningi daznai, juose pasakoma labai daug. “Megsta apipisti”, nes “moka nuslepti ydas” – t.y. tave apipiso, nes tu kazko nepastebejai, ha ha ha. Tuose video kursuose paskaitoje apie stresa buvo minimas sis momentas.
Cia kaip komplimentas buvo. Frazes turiningos, gali pretenduoti i posakius netgi.
Supratau. Na, man malonu. O taip gaunasi savaime – be pastangų.
“rusakalbė lietuvių filologijos studentė iš Pedagoginio” bet ir VUškėj yra tokių. ypač mėgstu rusų ir lenkų filologes, kur iš blizgančių tašių ir atitinkamo stiliuko atskirsi.
Komentuok
TrackBack URL :
prajuokino paskutinis sakinys. taikliai.