Arogancijos priepuolis

Vakar nusipirkau grubius batus. Tą proga šiandienos rytas prasidėjo noru žudyt. “Tu dar neatsikėlėi?” – mandagiai paklausiu sugyventinio. “Padarysi pusryčius?” – nemandagų atsakymą į klausimą klausimu išgirsta mano dar ne iki galo prabudusios ausys. Tai tik dar labiau sustiprino mano norą žudyt. “Žinoma, kad ne.” – tariau aš, tačiau po kurio laiko vis tik prisiverčiau padaryt jam du buterbrodus. Kad nesuvalgytų mano Twixo. Sumuštinius dariau perkreipta roža, netepdama rankų. Vienžo, be meilės.

Pamenu, kai buvau jaunesnė, jei jau plaudavau indus, tai darydavau tą taip, kad nesušlaptų rankos. Dabar man – jau net kokie dvimdu, o mano baltos rankelės yra mačiusios ir Fairių, ir unitazo purškiklių. Esu alergiška tarnaitės darbui – rankas kaip mat išberia raudonom dėmėm. O guminės pirštinės, deja, atrodo neestetiškai – nedera prie raudono manikiūro. Bet kuriuo atveju, geriau jau indus plaut, nei patalynę keist. Ačiū Dievui, į šią chatą negaliu atsivest bernų. O tai reiktų keist ir keist patalynę per tuos jų faršmakus. Krč, taip : aš nekenčiu fizinio darbo.

Indų plovimas – beveik protinis darbas, nes nereikia judinti užpakalio.

Kaip aš dievinu tuos savo arogancijos priepuolius. Bent šiomis retomis akimirkomis į save bei mane supantį pasaulį imu žiūrėti realistiškai. Tomis minutėmis suvokiu, jog esu pati geriausia, o Jūs visi esate niekas. Mieli Žemės kirminiukai. Miau miau. Padovanok man puokštę narcizų.

Share on Facebook