Noriu miegučio

2011-01-18 | 15:45 | This is the Life
18

Kol princas ėda mokslų daržoves, Mis Tinginiuška šlapia galva laksto po rajono balas. Laisvalaikiu dar kokius indus išplaunu. Sakė, labai juokingai atrodau valydama grindis su kablais. O tai ką man daryti – kitų neturiu gi. Senas paprastas šliopkes pasodinau šiukšliadėžėje. Gal išaugs kas. Šian bandžiau naujas įsigyt – visos tokios baisios, kad pagalvojau, jog geriau ir toliau vaidinsiu Gaby Solis.

Ant dienų buvau klaidingai sumanus, kad pagaliau tapau STORA. Tačiau organizmui išjungus savo monthly kraną staiga pasijutau lyg būčiau numetus penkis kilogramus. Svarstau apie ilgesnį pasėdėjimą tualete, kad penki kilai virstų šešiais.

Mane labai vilioja šita kavinė prie namų. Kažkokia cupcake’ų karalystė. Paliubomu gerina virškinimą.

ŠŪDAS

2010-12-08 | 20:17 | This is the Life
08

Vis svarsčiau, ar vertėtų surengti kokį nors atsiveikinimo vakarėlį. Hm, vertėtų, nes juk tūsai – man vis tik prie širdies. Nors turint omenyje, kad toks atsivekinimas man būtų įdomus vien tuo, kad man patinka būti dėmesio centre. Jei švenčiu gimtadienius, tai tik dėl dėmėsio ir dovanų – sakau atvirai. Ir nebandykite man meluoti, kad švenčiate ne dėl to paties. Na, arba galite bandyti mane įtikinti, kad yra kitaip. Esu mielas open minded žmogutis – mane domina Jūsų nuomonės.

Dabar man labiasiai rūpi ne kažkokie kvaili atsivekinimai, o mano bagažo svoris, chatos Amsteryje paieškos, amžinas klausimas “kur gauti šaibų?” ir “ką pasakys mano draugai į tai, kad nenupirkau jiems kalėdinių dovanų?”. Taip pat mane domina, kiek valandų “All Saints” customer services dar žada mane laikyti ant holdo. Sniegelio dėka, paštui atsirado pretekstas šiek tiek pasimuliuoti, tad mano siuntinukas sėdi kažkur strigęs.

Kažkaip čia šiandien mąsčiau apie savo draugus ir pažįstamus… Ir sumąsčiau, kad kai kurie iš jų yra tokie problematiški, kad net neverti pažinojimo. LAIKO GAIŠINTOJAI. Galbūt su kai kuriais žmonėmis tiesiog neverta užeiti už bendravimo tūsuose ribos.

Kažin, kaip bus per kalėdas. Ta prasme, ar bus linksma? Čiuju, paliube. Ho ho ho! Va taip:

Krč, mane viskas ką tik smarkiai sunervino, todėl postą tenka nutraukti.

Protected: Mūsų bute nėra balkono

2010-11-14 | 18:51 | This is the Life
14

This content is password protected. To view it please enter your password below:

Kruvini pinigai

2010-10-12 | 02:35 | This is the Life
12

Galvoju, apie ką čia šiandien pasiskųsti. Kažkas mane kamuoja… tik neaišku, kas. Hmm, tikriausiai tai – nedidukas savaitgalio atchodžiukas. Kaip sakoma – prie blogo nepriprantama. Priprantama prie gero, t. y. blogulio priežasties.

Realiai, tai mane kamuoja skudurų troškulys, žvėriškas alkis babkėms ir dar bala žino kam. Visko gal nevardinsiu, nes tada vapšie niekas neišsipildys. Pastaruosius du paminėjau, nes ir asilui aišku, jog jiems įvykti nešviečia artimiausius dešimt metų anyway.

O kažin, kas gi galėtų pasikeisti po dešimties metų? Vienas draugas man patarė pagalvoti apie child benefit (how much?). Nu gal, nu gal. Child benefit ir daug kitų – “tada būtum tikra benefit whore”. Gal ir nieko idėja. Ant tų žodžių manyje pabudo apsimestinis kilnumas ir sumaniau, kad verčiau parduočiau litriuką-kitą savo kraujo. Ar kiek ten jie jo išmelžia? Po to, kažkaip lyg ir persigalvojau, nes pagalvojau – “Nu jau visai išprotėjai, Evelina – dėl babkių gadinsies sveikatą?” Neilgai trukus man dašuto, kad kiti tą daro nachalia, sveikatai savo nė kiek nepakenkia, o užtat kažkam prideda pora dienų gyvenimo. Na, jie ir ryšiuos tą padaryti, tai tikrai tikėsiuos, kad po savaitėlės Dievas man atsidėkos penkiais “All Saints” paltais, kuriuos dalina visiems šventiems.

Aš nenoriu dirbti. 🙁 Aš tingiu. Aš noriu ką nors įdomaus veikti. Galėčiau visą likusį gyvenimą dirbt dvi dienas per savaitę, kaip ir darau dabar. Bet su tokiu “persidirbimu” niekada nesimaudysiu rūbuose ir Makintoshuose. O aš manau, kad mirtis nuo uždusimo balta plastmase turi savito žavesio. Tik prašom neprikaišioti man materializmo, nes jei dar nesu materializmo ikona, tai tikrai iš paskutiniųjų stengiuosi eiti ta linkme. Prašau man netrukdyti.

P. S. Šią sekundę norėčiau žiūrėt serialą “Big Love”. Deja, turiu tik žurnalą “Love”.

One of those days II (updated)

2010-09-24 | 21:40 | This is the Life
24

Šį postą rašau tik todėl, kad žinau, jog žmonėms (ypač Lietuvoje) patinka skaityti apie tai, kaip kitiems kažkas nesiseka. Žiauriai nesiseka.

Turiu pripažinti – myliu šią dieną. Kaip ateistas myli Dievą.

Rytas prasidėjo šiokiais tokiais skandaliukais (dar vis nepriprantu) ir ilgai laukto voko atplėšimu. Ilgai ir nuobodžiai maldavau vienos agentūros, kad atsiųstų man sutartį, kurios man LABAI LABAI reikėjo. Siūliausi pasiimti ją ir pati. Na, žodžiu, agenčiokas nusprendė pataupyti mano laiką – o gal greičiau negaišti savojo bereikšmiams susitikimams – ir sutartėlę man vis tik atsiuntė paštu. Aš jam aiškiai rašiau – siųsk tą, kurioje yra tas ir tas parašas. Tai atsiuntė man blet sutartį su MANO parašu. Tai ką jis galvoja, kad aš negalėjau atsispausdint ir pati pasirašyt? Pzdc. Laukiau dvi savaites. Man ją reikėjo jau prieš tris dienas pateikti į kitą vietą. Tai per visokius daunus-flegmas turėsiu dabar problemų. NEKENČIU.

Kitas dalykas, kuris mane šiandien sunervino, buvo antrą savaitę vėluojančios šaibos iš vienos vietos. Kai vėlavo kelias dienas, nusprendžiau jiems paskambinti. Aišku, prieš tai PASĖDĖJAU ant holdo dešimt-penkiolika minučių. Žodžiu, jie man pasakė, kad šį penktadienį jau TIKRAI BUS. Nėra. Bandau vėl skambint – neprisiskambinu. Nusprendžiau, kad px.

Trečias dalykas, kuris šiandien prisidėjo prie mano nuotaikos gadinimo, buvo tai, kad per tuos nesusimokėjusius asilus aš turėjau eilinį kartą šią savaitę varyti į banką, KURIO NEKENČIU. Dėt į jį pinigus, kad mano neveikiančiam Vodafone internetui būtų ką nuimti. Už internetą.

Po to, beje, užsukau ir į minėtąjį Vodafone. Prieš tris mėnesius pasirašiau su jais sutartį nešiojamam internetui. Tada pasakiau, kad noriu Aifono. Sakė, kad duos. Po kelių dienų paaiškėjo, kad dabar jie man jo duoti negali, kadangi ką tik pasirašiau su jais kitą sutartį. “You can’t have two contracts at once” – LOL. Tačiau praėjus trims mėnesiams, t. y. sąžiningai apmokėjus tris billus, bus galima gauti ir antrąją sutartį. Šiandien Direct Debit man nuėmė trečio billo šaibas. Vodafone’o kasininkė liepė man ateiti kitą savaitę, nes sistemai reikia kelių dienų tam, kad ji suprastų, jog apmokėjimas įvykdytas.

Žodžiu, vienintelis geras dalykas, kuris man galėjo nutikti šiandien, NEĮVYKO.

Ai, duokit man šventą ramybę.

Kad nebūtų per mažai parkių, mane džiuginti ėmė ir Star1 avialinijos – įdomu, ar su tokiais jų išsišokimais išvysiu lietuvišką kalėdinę eglutę? Grąžinkit pinigus blt. Tos apvalios sumelės bilietams man antrą kartą niekas nebeduos.

Kažin kodėl juos ištiko tos finansinės bėdos – lietuvaičiai nemoka daryti biznio ar kažkas prisidėjo juodų ikrų sau į kišenes?

Ta proga sėdžiu Maison Martin Margiela e-boutique. Veikia labai raminančiai. Kaip savaitę trunkantis lietus, kai išsitepęs saulės kremu išvyksti pasidegint į Graikiją.

UPDATE:

Nors vakar visą dieną jaučiausi gana neblogai, į vakarą ėmiau jaustis “prie žemės” – lyg temperos turėčiau ar ką. Kol paršliaužiau namo, “prie žemės” jausmelis dar pablogėjo kokių dvidešimt kartų, tad drebėdama kritau į lovą tiesiog su paltu. Po to, aišku, jį nusiėmiau. Bet tik jį. Afriką įjungiau ant tricoko. Kūno termometras rodė trim aštuonis. Šiandien tempera vėl dingo. Nesuprantu šitų jos išsišokimų.

Aišku, kad pernelyg nesidžiaugčiau pagerėjusia savijauta, šįryt susilaužiau dantį. Aha, tokį nemažą gabaliuką praradau. Skauda šiek tiek. Noriu nusižudyt. Bet kadangi niekas gyvenime man nesiseka, tai bijau, kad ir šitas prikoliukas neišdegs. Įsivaizduoju save šokančią iš balkono, kurio neturiu. Besižudydama netyčia užšoku ant kito žmogaus ir jį nužudau. Pati lieku visiškai sveika. Išskyrus dar vieną nuskeltą dantį. Kalėjime man net nepasiūlo Paracetamolio. Supisti anglai.

“Mane irgi visi nervina. Bet su šampano stikline rankoj aš atlaidžiai į juos žiūriu. Tegul rėkia.”

2010-08-30 | 12:44 | This is the Life
30

Aš, deja, šampano neturiu. Turiu tik nuobodų tekstą prieš akis, laisvą nuo darbo dieną ne laiku ir skaudančią nuo minčių galvą.

Galėtų nors internetas normaliai veikti. Pyderas.

Aš tokia nervuota, kad net NENORIU ŽUDYT. Aš noriu pati ZDOCHNUT’. It means a lot.

DIE DIE DIE DIE DIE.

Kodėl BLET kiekvieną kartą, kai būna kas nors ne taip, iš karto su klausimais bėgama pas mane? Evelina viską žino, Evelina viską gadina. Kodėl aš turiu žinoti, dėl kokios priežasties TAS DINGO ar ANAS SUGEDO? KODĖL NX? Nežinau aš! I don’t fucking know. Kodėl aš nuolat turiu klausytis priekaištų dėl dalykų, su kuriais neturiu nieko bendro? Why, blet? WHYYYYY?

Aš nekenčiu šito griobano gyvenimo ir tikiuosi rytoj mus ištiks pasaulio pabaiga. Mėnulio nukritimo į Žemę būdu. Būtent taip, kaip pranašavo žymus astronomas Bybiagalvis prieš pora štūkų metų.

Net akys aprasojo. Kur langų valytuvai?

Kad jau ištekėjau

2010-08-19 | 17:32 | This is the Life
19

Kad jau ištekėjau, mano pletkų blogas nuo šiol taps kulinariu blogu. Nes savo vyrą reikia šerti, kad nepabėgtų pas kokią VIRĖJĄ.

Taip pat nuo šiol savo gyvenimą leisiu ne Feisbuke, o Supermamų forume. Nes pastarajame recepčiukais kvepia labiau. Lolitukas.

Užvakar gaminau dvi sriubas. Vieną – pietums, kitą – vakarienei. Trintą pievagrybių sriubą ir Gazpacho. Beat that!

Žiauriai noriu pasidalinti receptais, bet taip pykina mane, kad zdochnu. Nu, tuoj tuoj. Tuoj prisiversiu. Bweeee.

TRINTA PIEVAGRYBIŲ SRIUBA.

Šiaip dietininkėms nepatariu šios sriubos ėsti dėl sviesto ir t. t. Mes šeimoje kadangi esame kūdi (?), tai mūsų tokie dalykai, atvirai Jums pasakysiu, kaip ir nelabai pisa.

Prašom supjaustyti pusę kilo pievagrybių. Pjaustyti reiktų smulkiai, bet galima ir nelabai smulkiai. Nuo to priklauso, kiek laiko vėliau praleisite su mikseriu.

Biškį nesupratau, kokio velnio aš čia Jums receptus dabar cituoju. Juk viską galite rasti internete. Kitą kartą gal ir pasidalinsiu nuosava patirtimi. Dabar skubu į miestą.

P. S. Šiandien gaminau trintą pomidorų sriubą su bazilikais. Vyras liko S U Ž A V Ė T A S.

P. P. S. Sėdi.

20100815

2010-08-15 | 17:24 | This is the Life
15

Šitas karštis neraliuotas mane pražudys dar šiandien.

Su mama šopinomės prekybos centre. Labai norėjau čipsų. Mama man jų nenupirko. Zirziau kaip penkiametė. Sako, nu leisk dar kartelį pabūt tavo motina (tipo, kai būni motina, tai reik būtinai draust ką nors). Sakau, su kavalierium tai man smagiau nei su tavim – LEIDŽIA ĖST MAN VISKĄ. Ėsk nors druską kibirais, zuikeli. Taip? Miau miau.

Žodžiu, kol grįžom namo sena nekondišine mašina, mane ėmė pykinti ir mintys apie čipsus tapo tolima praeitimi.

Tiesą sakant, man per viršų net ėmė lįsti prieš penkias valandas ėsti pietūs. Buvau klaidingai įsitikinusi, kad jie – jau seniai kažkur šiknoje. O pasirodo, česnakinė sriuba ir springrollsas tupėjo užmarinuoti mano skrandyje arba dar blogiau… iš šiknos pakilo atgal į skrandį.

OMG. Skanaus tiems, kas šuo metu valgo.

Mane guodžia tik vienas dalykas: vietoj čipsų mama man nupirko mažiuką bikiniuką ir dar keletą šūdelių. Yes.

P.S. Iki mano gimtadienio liko vienuolika dienų.

Reklamuoju žodį “SĖDI”

2010-08-14 | 14:33 | This is the Life
14

Tinginiai avi kemšeštą.

Kad jau esu namie pas tėvus, kol visi šnioja Sattose ar degustuoja degtinę draugų vestuvėse, pabandysiu šį laiką išnaudoti PRASMINGAI. T. y. parašysiu blogo postą.

Kaip žinia, atvykau į Vilnių lygtais paskutinę liepos dieną. Pagrindinė (tolesni įvykiai parodė, kad vis tik ne vienintelė) mano iškylos priežastis buvo AUDIORIVERIS. Tūselis vyko Lenkijoje, bet Lenkijon skristi aš nepanorau, mat nemaža tūso dalis vyksta autobuse. Tfu, Reivobuse – pšeprašam! Apie patį festą galite pasiskaityti čia, o aš geriau papakosiu, kas man nutiko grįžus namo.

Tikra meilė – tik tarp vyrų?

Mano augintinis (hm, vos neįrašiau šio prierašo po ankstesne nuotrauka).

Grįžtant prie reikalo… Tai kas gi man nutiko grįžus namo? Ogi nieko. Tačiau kitą dieną, kai maliausi viena po chatą laukdama kolegos pargrįžtančio iš darbo, prie lovos aptikau ne ką kitą, o tikrų tikriausią GYVATĘ:

Na, gerai. Gal tai buvo ŽALTYS:

Taip, tai buvo lieknas juodas ilgas šlykštus žalčiukas. Savaime supratama, nuo netikėto šoko aš čiut ne zdochla. “Ir ką gi man, blet, dabar daryti?” – mintyse tariau aš sau. Kadangi mano galvoje minčių telpa tik viena, tai pasirinkimo kaip ir nelabai buvo. Vienintelė mintis aplankiusi mano galvą tuo momentu skambėjo taip: “BĖK!” Pabėgau į svetainę. Sugalvojau, kad reikia paskambinti Ponui, kad grįžtu anksčiau iš darbo, nes kitaip manęs gyvos gali ir neberasti. Deja, abu mano telefonai buvo kažkur žalčiuko teritorijoje, į kurią įžengti vidinis balsas man griežtai uždraudė. Nusprendžiau, kad tokiais atvejais laikas greičiausiai prasistumia verkiant, todėl netrukus jau stovėjau visa apsikūkčiojusi nuo galvos iki kojų. Po kelių minučių, prablaivėjus mano nuo ašarų peršlapusiam protui, sugalvojau, kad žaltys gali ateiti ir iki sveitainės. O ką tada man teks daryt?

Krč, galutiniam rezultate atsidūriau vonios kambaryje ant skalbenkės. Kad tik kojos grindų neprisiliestų.

Po valandėlės namo grįžo Ponas. Eveliną jis rado išsigandusią ir apsiverkusią, tačiau jam kilo įtarimas, kad panelę galbūt vis tik ištiko koks negeras atchodas. Netrukus buvo įsitikinta, jog man nesivaideno, nes juodasis šliužas buvo rastas Pono drabužių spintoje. Žaltys buvo išmestas pro balkoną. Prašiau, kad užmestų ant vaikų, bo labai jau rėkia padugnės. Gerklė per kilometrą matosi.

Juokingiasia, kad tą gyvatę po dviejų dienų sutikom gatvėje. SĖĖĖĖĖDI.

Įtariam, kad žaltį parsivežėm iš Audioriverio kaip lauktuvę kokiam miegmaišy ar pompoje.

Net ir rudžiausias šokoladukas turi jausmelių

2010-06-28 | 02:33 | This is the Life
28

Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt.

Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.

“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.

Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”

Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”

Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.

Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”

Kitos serijos gali ir nebūti.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook