28
Nusibodo melstis, blet. Ne tokia aš ir pamaldi, pasirodo. Niekada nepraktikavau klūpėjimo ant kelių pozicijos – na, žinot. Jei rytoj mane pažadins koks nors nemalonus skambutis iš letting agentūros, uroju visus, pažadu. Savo pačios sumuštomis rankomis (apie tai – vėliau). Mūsų smegenys – jau seniai nučiuožusios. O mūsų batai gražiai guli dėžėse. Mano lagaminas – sukrautas, nors niekada niekas jo ir nebuvo iškrovęs. Maisto namuose mes negaminom gerą mėnesį, nes neapsimoka pirkti maisto į chatą, iš kurios išsikraustom RYTOJ. Geriau eime papietauti į restoraną (darbo metu su vyno buteliu).
Kas gi ištiko mano baltąsias rankeles? Jas ištiko mėlyna spalva. Krč, penktadienį buvau svečiuose (tame bute man patiko viena interjero detalė – Mickey Mouse’as kanarėlės narvelyje) ir anuose svečiuose kažkodėl per klaidą nusprendžiau apsilankyti tualete. Lyg ir nieko ypatingo – argi mes neiname į tualetą, kai prispiria. Bet kuriuo atveju, bėda buvo ne mano nore pamyžti. Bėda buvo mano nore uždaryti langą – DUBAKAS mol.
Tarpą tarp lango ir palangės prilaikė pakištas tualetinio popieriaus rulonas. Tam, kad uždaryčiau langą (langas užsidaro nuo viršaus į apačią), savaime aišku, turiu ištraukti ruloną. Rulonas neišsitraukia. WTF? “Matyt, gerai prispaustas, sūka.” – pagalvojo Evelina. Be abejo, taip ir buvo. Ruloną spaudė langas, sveriantis mažiausiai toną. Prakeitą šiktpopierių aš ištraukiau, bet ištraukti rankos, deja, nespėjau. Sunkusis langas į apačią nuskriejo šviesos greičiu. Nukritęs prispaudė man tris kairės rankos pirštus. Bet baisiausia buvo ne tai.
Kad mano pirštams JAU ŽOPA tai čia fignia yra – pamirškim tai. Baisiausia buvo tai, kad prispaustų bei nežemiškų skausmų kankinamų galūnių niekaip negalėjau iš ten išraukti. ATGAL. Dešine ranka bandau kelti neraliuotą langą – bybį tau į akį, ne. Kai bandau tiesiog išsitraukti ranką… irgi nelabai kas gaunasi, nes kaip jau minėjau, langas pernelyg mane prispaudęs. Kviesti pagalbos irgi negaliu, nes muzonas kalbasina ir šiaip vonios duris užrankintos. Jei laukčiau, kol mane išlaisvins, likčiau be pirštų. Gal ne be pirštų, bet be trijų pirštų galiukų tai tikrai. Anyway, ištraukiau pati tuos pirštus per jėgą – tai man kainavo kelis papildomus nubdrozdinimus (giloki tokie).
Galutinis rezultatas: trys sutinę pirštai, trys nubrozdinimai, trys duobės-nuospaudos, 6 mėlynės. Ant kiekvieno piršto – po dvi. Jeigu skaičiuoti mėlynes iš priekio ir iš nugaros, tada galima skaičiuot, kad ant kiekvieno piršto jų buvo po keturias. Dabar patinimas jau kiek aprimo; nubrozdinimų nebeskauda, kai kišu rankas po vandeniu; nuospaudos susilygino; o mėlynės – jau nebe tokios mėlynos. Bet dar vis skauda ir sunkiai lankstosi.
20
Vakar nusipirkau grubius batus. Tą proga šiandienos rytas prasidėjo noru žudyt. “Tu dar neatsikėlėi?” – mandagiai paklausiu sugyventinio. “Padarysi pusryčius?” – nemandagų atsakymą į klausimą klausimu išgirsta mano dar ne iki galo prabudusios ausys. Tai tik dar labiau sustiprino mano norą žudyt. “Žinoma, kad ne.” – tariau aš, tačiau po kurio laiko vis tik prisiverčiau padaryt jam du buterbrodus. Kad nesuvalgytų mano Twixo. Sumuštinius dariau perkreipta roža, netepdama rankų. Vienžo, be meilės.
Pamenu, kai buvau jaunesnė, jei jau plaudavau indus, tai darydavau tą taip, kad nesušlaptų rankos. Dabar man – jau net kokie dvimdu, o mano baltos rankelės yra mačiusios ir Fairių, ir unitazo purškiklių. Esu alergiška tarnaitės darbui – rankas kaip mat išberia raudonom dėmėm. O guminės pirštinės, deja, atrodo neestetiškai – nedera prie raudono manikiūro. Bet kuriuo atveju, geriau jau indus plaut, nei patalynę keist. Ačiū Dievui, į šią chatą negaliu atsivest bernų. O tai reiktų keist ir keist patalynę per tuos jų faršmakus. Krč, taip : aš nekenčiu fizinio darbo.
Indų plovimas – beveik protinis darbas, nes nereikia judinti užpakalio.
Kaip aš dievinu tuos savo arogancijos priepuolius. Bent šiomis retomis akimirkomis į save bei mane supantį pasaulį imu žiūrėti realistiškai. Tomis minutėmis suvokiu, jog esu pati geriausia, o Jūs visi esate niekas. Mieli Žemės kirminiukai. Miau miau. Padovanok man puokštę narcizų.
18
Negaliu pakęsti neperskaitytų laiškų inboxe. Inboxas visada turi būti švarus – visi laiškai privalo būti “perskaityti”.
Taip pat negaliu pakęsti, kai matau, jog yra nepravalytų spamo laiškų (prie “spam” boxo yra koks nors skaičius). Buvau pripratusi kiekvieną kartą, kai Gmailas atsinaujina viagros naujienomis, nueiti į spamo dėžutę ir jas pravalyti. Darydavau tą vidutiniškai šimtą kartų per dieną. Kad ir kaip negalėčiau pakęsti nuobodžių pasikartojančių veiksmų, mano emeilo švara yra svarbiau už viską. Dabar suradau išeitį – paslėpti spam ir trash boxus (mano trashas irgi turi būti švarus – kitaip negaliu žiūrėti). Dievinu tvarką. Ta proga netvarkysiu šian kambario.
Vakar supratau, kad pagaliau pasenau, nes mane pradėjo kabinti mažvaikiai.
| Tavo vardas: |
lama
|
| Dėstyk: * |
Kokie Pringles’ai tau labiausiai patinka?
|
Kažkada labiausiai mėgau žalius. Na, tuos su onion. Dabar tas cheminis aromatas jau gerokai pabodo. Tiesą sakant, šiuo metu čipsus esu išmetusi iš savo raciono (tikiuosi, ne laikinai) – nusibodo visi. Ypač Pringles. Tačiau jei pirkčiau Pringles, tai būtų Pringles Spicy Cheddar (ar kažkaip panašiai – neišsigūglina kažkodėl bjaurybė prakeikta).
08
Išėjau iš namų padirbėt ne namų aplinkoje. Norėjau kavos – tebūnie tai būna “Starbucks’as” (mano mėgstamas ir nekenčiamas brendas vienu metu). Taip, aš mėgstu šūdiną, šiek tiek overpriced kavą.
Nes gyvenimas yra pernelyg gražus, kad nepagardintum jo šūdu.
Visada einu į gražųjį St. Katherine Docks “Starbucks’ą”, nes vos kelios minutės nuo namų. Bet nekenčiu jo, nes debilai nesugeba tūliko įrengti. Man rodos, Vilniuje tokios kavinės net neturi teisės egzituoti, nes ten teisiškai kažkaip turi būt tūlikas būtinai. Ar klystu? Todėl man asmeniškai nėra labai suprantama, kaip dviejų aukštų kavinukėje (kurios lankytojai pagrinde turistai) nėra WC. Aš tokiose skylėse sėdžiu po kelias valandas maukdama kavą, todėl mane diorgina tokie tualetiniai nesusipratimai.
Tačiau, ačiū Dievui, visai neseniai prie manęs atidarė kitą “Stabucks’ą” (šiaip dar yra kitas netoli, Whitechapely, bet aš nepernešu to rajono – dvelkia Alachu). Jie praktiškai stovi vienas ant kito. Naujasis – prie pat Tower Bridge. Nelabai didelis, bet su tūliku bent jau. Tai nuvarau šian į jį – ir zabytas visas… Evelinai tenka grūstis į aną be tūliko… Na, padirbėjau ten kelias valandas ir galvoju, eit čia namo ar dar pasišlaistyt. Žodžiu, nusprendžiau įkalt DAR KAVOS. Naujajame Starbuckse. Netrukus užsimaniau namo. Dar užėjau į parduotuvę – namuose trūksta skysčių. Pirkau pieną ir nagų lako valiklį. Prie namų supratau, kad neturiu raktų.
Teko eiti į pubą prie namų.:(
- Mano nervai – čiuju, pakrikę. Aš pamiršau raktus nuo namų ir noriu verkti. Nors namie sėdėčiau internete lygiai taip pat kaip ir dabar.
- Pas mane tas pats šūdas. Jei kokius grikius išberiu, noriu nusižudyt.
- Noriu vemti iš pykčio.
Pastaruoju metu labai lengvai pratrūkstu. Kad parinuosi dėl kiekvieno šūdo, jau seniai aišku. Bet šiaip nevirkauju be reikalo. Bet dabar dėl tų raktų jaučiuosi kaip mažas vaikas. Pamiršau raktus. 
Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.
Taip pat mane nervina chatos paieškos. Turėjom ant dienų dvi apžiūras, bet aišku, nespėjus daeiti, jau kažkas kitas jas PASIGLEMŽĖ. Dieve, maldauju tavęs labai, tegul rytdienos chata MUMS PATINKA. Nusotabiausia, kad ji ir available no pat rytojaus. Gal TAI išgelbėtų mano liūdinčią širdį? Ak, ak.
Noriu namo.
05
Ūkininkė.
Žinau, žinau. Seniai nerašiau. Jaučiu, tokios ilgos pertraukos net nėra buvę. Kita vertus, tai – tik keturios dienos. Let’s say I was on vacation.
Tiesiog lygiai prieš savaitę gavau naują darbą, kas reiškia: aštuonias valandas prie kompo ir internete, kažkiek valandų prie kompo savo reikmėms, o tada eini kur nors praguliatsa. Vidutiniškai miegu po penkias valandas (aišku, tai nėra labai mažai, bet anyway…) ir šiandien man jau parėjo ŽOPA. Miegojau keturias valandas, kėliausi pusė septynių, o namo grįžau aštuntą vakare (sergu labai sunkia bedarbystės forma, todėl mano organizmas jautriai reaguoja į tokius “gydymo būdus”). Na, bet kai darbas patinka, tai ne parkė. Juolab, kai žinau, jog vėliau šiek tiek tas režimas apsitvarkys. Ypač turint omeny, kad ofise nereik per dažnai rodytis. Galėčiau netgi pasakyti, kad dabartinis mano gyvenimas man patinka, išskyrus kelias nedideles smulkmenas, kurių čia neminėsime. Kaip aš ten šian sakiau KAI KAM? “Šiuo metu išgyvenu labai didelę gyvenimo tragediją.” Taip ir yra. Bet tuoj baigsis – jau užuodžiu.
Sekso kvapą naujam kambary.
Grįžtant prie reikalų. Ką tik atsiminiau, kad šią savaitę nepažiūrėjau naujos “Desperate Housewives” serijos. Tik pradžią važiuodama traukiniu. Online. Man atrodo, mano “omnikonektas” visur gerai veikia, išskyrus chatą. Seniai įtariau, kad ši chata – prakeikta. Ir daiktai dingsta, ir nervai garuoja. Magic!
Baik čiulpt tą butelį man virš ausų, zajibal.
Kažkoks protingas mokslininkas kadaise pasakė: “Veidas (ar tai akys – na, nesvarbu) – sielos atspindys.” Ar esate linkę pritarti šiai teorijai? Nes aš, kai pasižiūriu į veidrodį ir pasiklausau savo minčių, tai mane ima mėtyti į šonus. Čia tas pats, kas gerti skinny kavą su plaktos grietinėlės toppingu. Aš taip pavarau kartais – vidutiniškai kas antrą dieną. Man atrodo, mano mitybos įpročiai turi įtakos mano figūrai (tai bent atradimas!). Ta prasme, aš esu ganėtinai skinny, bet iš tikrųjų tai žyrna. Plona su plaktų lašinių toppingu. Yra ką pamaigyt. Bwe.
Grietinėlės priešui neatiduodu.
Ir atnešk man tą “Twixą”, po galais. Jau prieš mėnesį prašiau. Ant “Snickerso” dar neperėjau. OK?
P.S. Man visada buvo įdomu, ar mano skaitytojai ieško ir randa paslėptų prasmių mano blevyzgose. Ne retorinis.
26
Nors kažkoks tolkas iš sesijos – ant literatūros visada patraukia. Vakar vakare ta proga varčiau visus einamiausius žoltos presos žurnalus. Na, gerai – ant galo biškį ir Henry Millerio pavarčiau.
Nors paskutinis postas neatrodo labai optmistiškai, skubu visiems pranešti, jog šiomis dienomis esu šiek tiek laimingesnė. Bet dar ne galutinai. Negaliu būti laiminga, kol yra laimingesnių už mane. Manau, kas nors paaiškės iki savaitės galo. Hm. Arba ne.
Šiaip aš esu žiauriai psichuota. Neturiu batų. Išsikepiau kažkokį šūdais dvokiantį šūdą, tai teko jį nuleisti į klozetą. Dabar reikia tą šūduotą keptuvę praskalauti greičiau, nes paviršiuje plaukiojantys šūdai atrodo neestetiškai. Fū, nachui. Gyvenime mane pradžiugina tik Twix’as.
Ir vis tik nesuprantu. Kodėl aš, blet, buvau įsitikinusi, kad jei tik gausiu tą darbą, tai iš karto būsiu LAIMINGA ir RAMI. Nu gavau, nu ir ką? Nu ir px man. Pasidžiaugiau penkias minutes ir vėl grįžau į depresą. WTF? Dabar noriu į kitą chatą kraustytis. Tipo, po kraustynių pagal idėją irgi turėčiau “palaimingėti”. Bet turiu negerą įtarimą, kad šis dalykas manęs taipogi nepatenkins. Tendencingai.
Tai kada gi aš būsiu patenkinta jau pagaliau?
26
Nekenčiu žmonių. Esu vienišė. Nenoriu niekur eiti ir nieko veikti, kol nesusitvarkysiu gyvenimo taip, kaip man reikia. Atrodo, tas momentas jau artėja (tfu, tfu, tfu). Šioks toks priartėjimas nusimato ketvirtadienį – man darosi kiek baisoka. Nesinori nieko daryti, kai ne tas galvoj. Kaip aš galiu tūsintis, kai mano galvoje – PARKĖS. Man nusišikti ant tūsovkių, kurios ir be manęs sušiktos. Mano mėgstamiausia veikla gyvenime yra LEISTI BABKES. Man neįdomu veikti tai, kas man neįdomu. Man neįdomu eiti į kiną (nebent tai – prieliudija prieš kai ką kito). Man neįdomu “eiti pasivaikščioti”. Kas čia per šūdas? Man įdomu eiti pasivaikščioti po boutique’us su pilnom kišenėm baksų. Man neįdomu būti tūse, kuriame nėra pažįstamų, nes į tūsus aš einu socialaizintis. Arba drugsų tada reik. Man neįdomu eiti į tūsą, jei aš neturiu tikslo kabinti bernų, o tokio tikslo neturiu niekada. Man neįdomu eiti pas neįdomius žmones – man tai neatrodo verta užpakalio kėlimo. Šiaip man beveik niekas neįdomu ir viskas greit nusibosta. Man įdomu tik mano reikalai, kurių didžiojoje dalyje kiti žmonės net nedalyvauja. Manau, kad neišprotėčiau negyvenamoje saloje. Užtat išprotėčiau, jei man pliurptų visą parą virš ausies. Vienas draugas sako, jog subrendau.
21
Nekenčiu nemigos ir nuotaikų kaitos. Atsiguliau su zjbs nuotaika, po to kažkaip mąstyt per daug pradėjau. Rezultate ji sugedo ir nebegalėjau užmigti. Tada pradėjo skaudėti galvą – teko kelt šikną ir eit iki virtuvės tabletės. Mane labai lengva sunervinti. Negerai. Noriu į Londoną. Nenoriu į Londoną. Aišku, kad noriu. Bet… Na, kam reikia, tas žino, kas tas “bet”. Nx, nesikeikiant.
Kažkas iš skaitytojų manęs šian užklausė labai šauniai – “Diedo tai neturi, tai kaip smaginies?” Hm… Jaučiuosi pervargus, kad sugalvočiau intriguojantį atsakymą. Kitokie netinka šitokio pobūdžio klausimams. Mane tenkinantis atsakymas turėtų sukelti dar daugiau klausimų – o tai su kuo gi ji duodas? gal su kokiu afro-pakistaniečiu? o gal su moterimi? o gal su niekuo… KAIP LOPĖ? Duoduos, su kuo noriu – toks būtų atsakymas.
Taip ir nesusitikau su Tėvu. Nei vienu, nei kitu. Gal dar spėsiu. Nors abejotina, nes mano valandos jau suskaičiuotos. Kiekvieną kartą, kai iš kur nors grįžtu į Loldoną, mane apima jausmas lyg pradėčiau kažkokį naują gyvenimo etapą. Problema tame, kad nuo mano atvykimo tenais pirmą kartą, atvirai šnekant, nelabai kas ir pasikeitė. Ir šį kartą aš jau imu dėl to nerimauti. Nes jau matau, kad mano kantrybė – ant išsekimo ribos. O dalykai, kuriuos jau seniai norėjau išspręsti, JAU GAL TEGUL IR IŠSISPRENDŽIA. Po galais.
Sėdžiu ant skardžio krašto. Už nugaros girdžiu atbėgančių vilkų bandą. Jie nori mane suėsti. Jei nušoksiu apačion – AMEN. Jei nenušoskiu apačion – irgi lygtais AMEN’as gręsia. Kad išsigelbėčiau, turiu išmokti skraidyti, pavirsti “nividimka” arba kažkokiu man nežinomu būdu suvaldyti tas išalkusias miško sabakas.
Dar galiu apsimesti, kad tie vilkai yra tik avinai.
Jo, teisingai, Evelina. Reikia keisti požiūrį.
20
Rytoj manęs laukia paskutinis egzas. Kaip matote, šiuo metu jam labai atsakingai ruošiuosi.
Kodėl daugelis moterų amžinai pergyvena dėl savo svorio ir šiaip išvaizdos? Atsakymas kaip ir aiškus – dėl savęs ir vyrų. Kažin, dėl ko labiau… Ne retorinis.
Aš noriu skeletinių kojų. Na, ir ką Jūs man? Noriu ir viskas. Ko dar noriu? Noriu, love handles amputacijos. Kodėl amputacijos, o ne sporto arba dietos? Todėl, kad šią vietą ypatingai sunku liekninti. Pvz., kai aš dietinuos, man svoris nukrenta nuo pilvo, papų… Na, ir viskas. Žopa, klubai ir love handles ir toliau mane nervina – pasilieka savo vietoje, kurią gavo be leidimo. Kiekvieną mielą dieną aš žiūriu į vedrodį. Iš visų pusių. Žiūriu, žiūriu. Bandau kažką įžvelgti – a vdrug koks gramas prilipo! Per pastarąjį dešimtmetį neatsimenu dienos, kad nebūčiau to dariusi. Čiuju, visos, kiek durnesnės, bobos taip daro. O vyrai? Kaip bebūtų liūdna, daugelis vyrų nemato toliau savo bybio.
Atsimenat, nuo pradinių klasių mus mokė, kad SPORTAS = SVEIKATA? Labai įdomu, kas iš Jūsų lankosi sporto klube dėl sveikatos? Niekam nerūpi ta sveikata. Visiems rūpi tik išvaizda. Kodėl ji mums rūpi? Nes, kad būčiau laiminga, mano išvaizda turi būti geresnė, negu tavo. Visi žmonės – konkurentai. Viskame. Štai paimkime mane kaip pavyzdį. Blaiviai mąstant (possible in theory, impossible in practice), iškyla klausimas – kodėl man turėtų rūpėti kažkokios ten kūdos kojos? Ogi todėl, kad kojų rinkoje man norėtųsi užimti aukštas pozicijas. Tas pats galioja ir kitoms kūno dalims. Netgi smegenims. Kai mus, kalbančias prekes, vertina KLIENTAS, esame suinteresuotos, kad nupirktų būtent mus. Štai pvz., nacher man reikia baigti bent jau bakalaurinį? O vat todėl, kad turinčios bakalaurinį mane lenkia tuo savo diplomu. Man nepatinka, kai mane lenkia. Dėl šios priežasties esu priversta VYTIS.
Dieve, kaip aš nekenčiu žmonių. Jūs visi tokie nuostabūs, kad net bloga darosi. Prašau, apsikraukit greičiau tais vaikais, išstorėkit, bankrutuokit ir nebenervuokit manęs. Ir pasakykit, kad nekenčiat manęs ne mažiau, negu aš Jūsų – sąžinė bus ramesnė.
19
Žinau, žinau, kaip smarkiai Jūs manęs pasiilgote. Norėtumėte mane apkabinti, o gal net ir prasišikti su šūdais ant laižeko su manimi. Atspėjau? Heh, to antrojo neatsisakyčiau ir aš. Nors ir priklausau šventųjų gretoms, nemėgstu per ilgai užsibūti zakristijoje. Vanialina smilkalais visokiais pernelyg. Aš – lyg tas murzinas Paryžiaus valkata Grenujis – labai jautri kvapams. Niekada nedievinau smilkalų. O štai gėlyčių kvapas man patinka. Man nepatinka, kai soliariume būna karšta. Man patinka Pilates, nes ten nesuprakaituoji. Tas pasaulis… toks šlykštūs. Kodėl žmonės turi tiek daug trūkumų? Jų turiu net aš. Bet man GALIMA, nes aš – tai NE JŪS. Mano kritiškumas kartais vargina mane pačią. Vertindama nepažįstamus, šimtą kartų matytus telike ar jūtube ir šiaip visokius prašalaičius, paprastai susidarau labai neigiamą nuomonę. Ir tai netgi nėra kažkoks išankstinis nusistatymas. Ne. Aš tiesiog juose randu kokį nors vieną (mažą ir mielą, bet man nepakenčiamą) minusėlį, kuris man sugadina visą bendrą įspūdį. Taip norėčiau Jus mėgti, nu bet negaliu. Esu alergiška žmonių ydoms. Domiuosi ateiviais. Jie moka apipisti žmogų – nuslėpti savo ydą. Mėgstu, kai mane guodžia. Nemėgstu, kai manęs nepaguodžia. Taip pat nemėgstu, kai mane PERGUODŽIA. Taip, man liūdna, branguti, bet NE ANT TIEK. Turėkite ribas, Jesus. Ačiū Dievui, tokių balvonų nebepasitaiko mano kely. Neseniai skaičiau savo ir Tėvo pokalbių archyvus. Neblogai jis ten pastebėjo porą dalykų, kai pagalvoji (pokalbiai – ± praeitos žiemos)… Šiaip nesu linkusi dažnai galvoti.
Labai gaila, bet pamiršau, apie ką norėjau pašnekėti. Nes tikrai ne apie kvapus, sportą ar žmonių ydas. Jau naktis ir aš jaučiuosi visiškai pervargusi: akys merkiasi – čiuju ta proga privariau trilijardą neatleistinų rašybos klaidų. Kaip kokia rusakalbė lietuvių filologijos studentė iš Pedagoginio. Vėliau ji dirbs mokytoja. Kaime. “Aš tokia išsilavinusi ir taip mažai uždirbu.” Aiaiai. Da pašla.
Saldžių sapnų.
RSS SRAUTAS