19
Kodėl kas kart, kai per prievartą atsikeliu iš lovos tam, kad po penkių minučių grįžčiau į ją su garuojančiu kavos puodeliu ir gerdama pabrauzinčiau netą, tik įsitaisius ir išgėrus pirmą gurkšnį, mane prispiria reikalas ir aš turiu bėgte varyti į dubaką. Kol pasėdžiu ant šaltoko tualeto dangčio, mano kava, kurią PRIVALAU gert karštą, jau būna ataušusi. Kaip aš nepasimokau. Su tuo rytiniu kavos puodu reikia tiesiai į tūliką maut. 
Čiuju, jei ta kava būtų dar ir su cigarete, tai vapščie sprogimas įvyktų.
25
Pastebėjau, kad Vilniuje, jei užsidedi per didelę vyrišką striukę ar kokį neįpareigojantį bomž-stail apdarą, kaip mat PRIVALAI jaustis xujovai, NES KAIP GI TU ČIA DRĮSAI TAIP APSIRENGTI IŠEIDAMAS Į TOBULO MEIKAPO IR VERIMODNOS / BERŽKOS / KT. HIGH STR ŠŪDPARDĖS PODIUMĄ? Kalbant apie šūdus, Vilnius vis tik turi pliusų. Lyginant su Amsteriu ar LOLdonu, Vilniuje man vidurius leidžia gerokai mažiau. Čia tikriausiai dėl to, kad vandenukas tėviškės kranuose – PAC GERIAUSEZ.
“Sūpynės” buvo puikios – šitą mes visi žinom. Tačiau grįžus į sostinę NULIŪDAU NET. Žmonės išmirę – sėdi arba Nidoj, arba emigracijoj. Karštas oras, apie kurį prieš mėnesiuką sklido TOOOKIOS legendos, jau seniai išgaravo. Šildo tik mamos kibiniukai. Kažką neblogo sinoptikai žada ateinančią savaitę. Tikiuosi nenuvils manęs – noriu gi į podiumus išeit su sijonu ar kažką. Nežinau, nežinau – kažkaip viskas man graudu. Ir dar košmarai sapnuojasi. Ir pas dantistą reikia. Net alkoholis nebemielas. Gal todėl Vilniaus gatvėmis vaikštau tokia šuganūta? Nebeišgirsi to žymaus arkliško Evelinos juoko.
Nu, ok. Kas čia dar mane kamuoja?
Kilogramai stovi vietoje. Užpakalis prastai laikosi. Įdegio nenusimato. Nagų lakas nebedžiugina. Tikiuosi, numirsiu ne iš nuobodulio.
18
Kažkokia griobana diena šiandien. Pirmadienis vis tik. Nors kodėl tai turėtų rūpėti tokiems nedirbantiems dykaduoniams kaip aš? Velniai žino.
Lauke – plius dvidešimt, bet pažadino mane tikrai ne ryto saulė. Šią pareigą atliko kažkas panašaus į radikulitą ir į blogai nugulėtą kaklą. Buvo per šalta miegot su atidarytu langu, matomai. Tačiau kadangi peršalus buvau jau IR TAIP, dėl dar šiek tiek “painvalidėjusio” kūno per daug nesiparinau.
Bet tada dingo elektra. Kai dingsta elektra, nors minutei, šitas stacionarus baltas griozdas neįsijungia dar gerą valandą. Tokie dalykai mane visuomet labai sunervina.
Kai nusiraminau dėl techninių nesklandumų, ėmė prastėt mano fizinė būklė. Nusprendžiau nepasiduot ir eit lauką. Išeinu ir žiūriu, kad su veliku kažkas ne taip. Tačiau kas, nežinau. Kažkas. Tiek aš ir gaudausi toje technikoje. Užlipus sužinojau, kad triochala važiuoja normaliai, tik leidžia neaiškius garsus iš visų pusių.
Kas čia dar geresnio? Po to dar išsisukau kojos pirštą, kurį kadaise buvau sulaužius – dabar jis pulsuoja. Žali snargliai ir toliau man neleidžia kvėpuoti. Nusprendžiau, kad geriausia, ką šian galiu padaryti yra užlipti į lovą antresolėse ir atsigert arbatos.
Bet aišku, karštą arbatos puoduką pastačiau būtinai ant Aifono.
02
Žostkas pachmas nuo išvemto alkoholio. Kaip nesąžininga.
02
Geriu kavą iš karve papuošto puoduko, kurį kadaise man padovanojo draugas. Šiemet, per kalėdas, jis man nieko nepadovanojo, dėl to ant jo teko supykti. Tiesą sakant, nieko dovanot jis man ir neturėjo – nelabai net ir matėmės, tačiau mane supykdė faktas, kad bendra mūsų draugė kažkodėl nuskriausta neliko. O baisiausia yra tai, jog būtent AŠ juos ir supažindinau! Tai reiškia, kad dovanų gavimo pirmenybė yra ne kažkieno kito, o tik MA-NO. Ir kaip čia jie išvis sugalvojo mane taip nuskriausti? Nepakenčiama. Ačiū Dievui, turiu megapacką su penkiolika pakelių čipsų Lay’s. Oranžinis pakelis ramina mano nuskriaustą širdį bei primena apie šalia gulinčia knygą, kurios tokios pačios spalvos kokakoliniu šriftu užrašytas pavadinimas bando man “kažką pasakyti”.
Ką tik supratau, kad šis nusiskundimas SAU “text edit” faile (maniškis Ofisas serga kiaulių gripu ar panašiai) netrukus iš “zirzinėjimo su savimi” virs blog’o postu. Jau norėjau rašyti “tinklaraščio”. Tam, kad galėčiau išvemti ką tik suvalgytų saldainių porą. Tiesą sakant, juokavau dabar. Norėjau pasirodyti liguista. Įdomiau gi taip atseit. O gal ir juokavau, kad juokauju. Kad tik ligos nedemaskuotų! Apsimest ligoniu yra taip paprasta, kai pagalvoji. Nuslėpti ligą, spėju, dar paprasčiau.
Anyway, šiandienos tema yra beveik tokia kaip kasdien: viskas – šūdas. Ypač Wordpresas, kuris šiuo metu veikia kaip penicilinas krūties vėžį. Nu, negaliu pakęst! Ir taip viskas nervina, dar tavęs man betrūko!
O, atsidarė.
18
Kol princas ėda mokslų daržoves, Mis Tinginiuška šlapia galva laksto po rajono balas. Laisvalaikiu dar kokius indus išplaunu. Sakė, labai juokingai atrodau valydama grindis su kablais. O tai ką man daryti – kitų neturiu gi. Senas paprastas šliopkes pasodinau šiukšliadėžėje. Gal išaugs kas. Šian bandžiau naujas įsigyt – visos tokios baisios, kad pagalvojau, jog geriau ir toliau vaidinsiu Gaby Solis.
Ant dienų buvau klaidingai sumanus, kad pagaliau tapau STORA. Tačiau organizmui išjungus savo monthly kraną staiga pasijutau lyg būčiau numetus penkis kilogramus. Svarstau apie ilgesnį pasėdėjimą tualete, kad penki kilai virstų šešiais.
Mane labai vilioja šita kavinė prie namų. Kažkokia cupcake’ų karalystė. Paliubomu gerina virškinimą.
08
Vis svarsčiau, ar vertėtų surengti kokį nors atsiveikinimo vakarėlį. Hm, vertėtų, nes juk tūsai – man vis tik prie širdies. Nors turint omenyje, kad toks atsivekinimas man būtų įdomus vien tuo, kad man patinka būti dėmesio centre. Jei švenčiu gimtadienius, tai tik dėl dėmėsio ir dovanų – sakau atvirai. Ir nebandykite man meluoti, kad švenčiate ne dėl to paties. Na, arba galite bandyti mane įtikinti, kad yra kitaip. Esu mielas open minded žmogutis – mane domina Jūsų nuomonės.
Dabar man labiasiai rūpi ne kažkokie kvaili atsivekinimai, o mano bagažo svoris, chatos Amsteryje paieškos, amžinas klausimas “kur gauti šaibų?” ir “ką pasakys mano draugai į tai, kad nenupirkau jiems kalėdinių dovanų?”. Taip pat mane domina, kiek valandų “All Saints” customer services dar žada mane laikyti ant holdo. Sniegelio dėka, paštui atsirado pretekstas šiek tiek pasimuliuoti, tad mano siuntinukas sėdi kažkur strigęs.
Kažkaip čia šiandien mąsčiau apie savo draugus ir pažįstamus… Ir sumąsčiau, kad kai kurie iš jų yra tokie problematiški, kad net neverti pažinojimo. LAIKO GAIŠINTOJAI. Galbūt su kai kuriais žmonėmis tiesiog neverta užeiti už bendravimo tūsuose ribos.
Kažin, kaip bus per kalėdas. Ta prasme, ar bus linksma? Čiuju, paliube. Ho ho ho! Va taip:
Krč, mane viskas ką tik smarkiai sunervino, todėl postą tenka nutraukti.
12
Galvoju, apie ką čia šiandien pasiskųsti. Kažkas mane kamuoja… tik neaišku, kas. Hmm, tikriausiai tai – nedidukas savaitgalio atchodžiukas. Kaip sakoma – prie blogo nepriprantama. Priprantama prie gero, t. y. blogulio priežasties.
Realiai, tai mane kamuoja skudurų troškulys, žvėriškas alkis babkėms ir dar bala žino kam. Visko gal nevardinsiu, nes tada vapšie niekas neišsipildys. Pastaruosius du paminėjau, nes ir asilui aišku, jog jiems įvykti nešviečia artimiausius dešimt metų anyway.
O kažin, kas gi galėtų pasikeisti po dešimties metų? Vienas draugas man patarė pagalvoti apie child benefit (how much?). Nu gal, nu gal. Child benefit ir daug kitų – “tada būtum tikra benefit whore”. Gal ir nieko idėja. Ant tų žodžių manyje pabudo apsimestinis kilnumas ir sumaniau, kad verčiau parduočiau litriuką-kitą savo kraujo. Ar kiek ten jie jo išmelžia? Po to, kažkaip lyg ir persigalvojau, nes pagalvojau – “Nu jau visai išprotėjai, Evelina – dėl babkių gadinsies sveikatą?” Neilgai trukus man dašuto, kad kiti tą daro nachalia, sveikatai savo nė kiek nepakenkia, o užtat kažkam prideda pora dienų gyvenimo. Na, jie ir ryšiuos tą padaryti, tai tikrai tikėsiuos, kad po savaitėlės Dievas man atsidėkos penkiais “All Saints” paltais, kuriuos dalina visiems šventiems.
Aš nenoriu dirbti. Aš tingiu. Aš noriu ką nors įdomaus veikti. Galėčiau visą likusį gyvenimą dirbt dvi dienas per savaitę, kaip ir darau dabar. Bet su tokiu “persidirbimu” niekada nesimaudysiu rūbuose ir Makintoshuose. O aš manau, kad mirtis nuo uždusimo balta plastmase turi savito žavesio. Tik prašom neprikaišioti man materializmo, nes jei dar nesu materializmo ikona, tai tikrai iš paskutiniųjų stengiuosi eiti ta linkme. Prašau man netrukdyti.
P. S. Šią sekundę norėčiau žiūrėt serialą “Big Love”. Deja, turiu tik žurnalą “Love”.
RSS SRAUTAS
