I saw this coming. I saw this coming. Mes su Tarasova, nuo tada, kai atsikraustėm į savo mielą butą, buvome pripratusios palaikyti tam tikrą chatos temperatūrą. Taip vadinamą – “Africa mode”. Kaip žinia, už Afriką, Australiją, kitaip sakant, ŠILDYMĄ… ar ką tu ten nori, (gal Zelandiją ar Tasmaniją)… kažkada tenka susimokėti. Kadangi esame turtingos kaip badaujantys Somalio vaikai atsikišusiais pilvais, už elektrą gauti £440 bill’ą mums yra visiškai normalu (turint omenyje, kad už taksą man teko gauti £381 ar kokią ten sąskaitėlę).
Jums geriau nežinoti, kiek mano pragyvenimas kainuoja mėnesiui. Kiek daugiau (gal labiau tiktų žodis “gerokai”?) nei uždirbu. Išvados? Mano išvada ir patarimas SAU tikrai nėra TAUPYMAS. Patys blet ir taupykit. Aš gyvensiu Afrikoj ir važinėsiu taksu į Londoną. Mano išvada skamba taip: “Daugiau niekada nebesipisk nachalia, Evelina”. Taip pataria mano širdies balsas. A-a-a-a!!!
Pinigus palikite ant stalo.
Nu, Londonas, tu sūka, visus rūbus iš manęs iščiulpsi.
Kaip tyčia, prieš gaunant šią puikią žinią, aš susapnavau sprendimą. Susapnavau VERSLO PLANĄ. Planas buvo ant tiek nuostabus, kad net atsibudau žvengama. Žodžiu, sugalvojau, kad ištikus finansiniams sunkumams, visada galima imtis VAFLIŲ GAMYBOS IR PREKYBOS. Ir kokius gi vaflius Jūs norite gaminti, panele UFB? Na, tuos tokius… Tokius, kaip pardavinėja Lietuvos kurortuose. Išmirkytus šokolade. Tačiau aš sumaniau, kad jie turėtų daug didesnę paklausą, jei vietoj šokolado naudočiau karamelę ir braškių sirupą – būtent tokį, kokį naudoja Makdonaldas savo ledams. Taip pat sumaniau, kad reikia ir trečio… original flavour… Tokio, kokio neturi… NIEKAS! What could it be?
Tai – arklio spermos skonis. TADAM! Baltas sirupėlis (nesu mačius live, bet manau, kad susapnavau teisingai – juk arkliai nelabai taip jau ir skiriasi nuo vyrų, ane?). Kodėl pasirinkau būtent tokį (švelniai tariant) nesąmoningą “sirupą”, o ne pvz., aviečių koncentrato užpilą? Ogi buzzui sukelti. Marketingas! Aš ėmiau įsivaizduoti, kaip mano prekystaliu susidomės žiniasklaida. Visi tik ir bėgs čekirautinti, ką ten tokio pardavinėja. O aš juk net nenaudočiau tikros arklio spermos. Realiai, ji egzistuotų tik prekės pavadinime.
Tiesą sakant, anam padažui planavau naudoti natūralų jogurtą iš Sainsbury’s už 35 penius.
P.S. Sapnas vyko anglų kalba. Kaip “Tėve mūsų” atsimenu visą vizualą. Prekystalis su A4 formato iškaba. Iškaboje – kažkas prirašyta ir nupieštas arklys. WAFFLES. Caramel. Strawberry. Horse’s cum.
Vakar sutikau geriausią taksi vairuotoją pasaulyje. Jis negalėjo manęs rasti, bet nujautė, kad ta vargšė mergaitė, sėdinti ant bordiūro ir yra Evelina, kurios jam reikia. “Evelina!” – pašaukė jis mane. Aš pradėjau bėgti link jo. Įšokau į taksą ir mes pradėjom kalbėt. Pradžioj jis man pasakojo, kaip sunkiai manęs ieškojo. Sako – taip gerai pažįstu šitą rajoną ir nerandu. “Aš juk čia (E9) gimiau.” Sakau – “Ane? Rimtai? Kurioj gatvėj tiksliai?” Tada jis pasakė gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimą.
Šiaip visa vakarykštė diena buvo nenormali. Vakare nuo nuovargio jau sunkiai susikalbėjau su kuo nors. “I’m so lost… that I even got lost.” Pamenu pasakojau draugams, kaip man patinka, kai žmonės moka tinkamai naudotis pinigais. Tada iš banknoto pradėjau sukti triubelę.
(banknotą sukau tik dėl vaizdo – visai neplanavau jo naudoti pagal paskirtį)
Visą dieną vainikavo rytinis sapnas. Sapnavau, kad Londono undergrounde yra… jūra. Anyway, sapnas pavirto košmariška machinacine istorija apie bernus. Sukčiavau, kaip ir visą gyvenimą, bet šįkart mane PAGAVO. Paskutinė scena: bėgu iš murzinos jūros pilnos gyvačių ir visokių pabaisų. Atsibudau pašokdama iš lovos.
Nekenčiu virt kavą kitiems. Anksčiau kažkaip mėgau. Dabar tos terlionės mane vargina pernelyg. Man niekas kavos nedaro. Man niekas nedaro kojų masažo. Tačiau nepasakyčiau, kad tai mane labai liūdina, mat masažai man turbūt niekada per daug ir nepatiko.
Niekas manęs nemyli ir neperka man drabužių. Draugė nupirko man segtukų. Aš nupirkau jai gumyčių. Taip ir gyvenam. Kovodamos su kaltūnais.
Aš nesuprantu, kur šitame rajone galima rasti nemokamą WiFi. Nes šiandien aš VĖL buvau priversta sėdėti dvi valandas… wait for it… MAKDONALDE. Tokiose vietose man atrodo, jog mane kažkas pamatys. Pamatys, nufotografuos, galbūt NET įdės į internetą.
Panašiai jaučiausi nebent bažnyčioje prieš dešimt metų.
Kasininkė Kitajozė kažko manęs paklausė: “Miau miau?” Žvilgsniu tariau jai: “?” Sako: “Miau miauuu?” Sakau: “Sorry, I don’t understand.” Sako: “M-i-a-u m-i-a-u?” Kraipydama galvą vėl jai pakartoju: “Nope, I still don’t understand.” Vėl ji man miauksi ir bando parodyt kažką rankų mostais: “Mijau miiiau? Miau? Miau miau?” Tada pasakiau: “Do whatever you want.”
Dabar mąstau, kad “miau” buvo “mayo”. Tačiau galvosūkis vis tik lieka iki galo neišspręstas: “Miau mayo?”, “Mayo miau?” ar “Mayo mayo?”? Taip ir liksiu nesužinojusi, ką ištikrųjų Kitajozė man norėjo įsiūlyti. Aš tai jai siūlau įsigyti mikrofoną ir apsilankyti pas logopedą.
OMG, kaip seniai nerašiau naujo posto. Nu, tikrai tik “OMG” ir belieka sakyt. Net gėda pasidarė.
Nerašyčiau jo ir dabar. Nes kaip tik norėjau eiti pasivaikščioti. Bet pagalvojau, kad pernelyg mane prie žemės traukia, tad gal geriau pasedėsiu prie kompo. Galvojau, nueisiu nupirksiu dovaną. Tada pagalvojau, gal geriau nupirksiu ją internetu. Po to pagalvojau, kad gyvai pirkti galbūt būtų labiau “su meile”. Na, tikiuosi iki vakaro išsiridenti.
Blogas yra apleistas, nes aš, kaip ir daugelis mano vietoje darytų, pirmenybę teikiu apmokamai internetinei veiklai. Todėl šių rašliavų eilė ateina… Niekada. Na, kokį nors kvailą tweetą tai numetu reguliariai. Microblogging is the answer! Dar vis turiu tą norą kvailą kuo daugiau prišikti į internetą. Taip žymiu savo teritoriją – “čia mano žemės”. Todėl naudoju nemažai ir kitų internetinių išmislų (Facebook, tumblr, formspring – pastaruosius du labai minimaliai), todėl man pačiai tos ekshibicionistinės saviraiškos kaip ir pakanka.
Kitas dalykas – Lietuva man darosi vis mažiau ir mažiau aktuali. Aš neturiu poreikio apdeitinti kažkokio ten savo lietuviško blogo. Aš taip nenoriu į Lietuvą, kad net silpna darosi (net trumpam, nes maniškis “trumpam” būtų dėl fuckin’ mokslų). Mano dvi didžiausios paranojos gyvenime yra štai tokios: 1) kas nors nutiks ir teks grįžti gyventi į LT; 2) prarasiu darbą ir teks dirbti šūdus arba gyventi gatvėje. Arba grįžti į Lietuvą. Ar tik tie punktai ne vienodi gavosi? Va, va. Pažiūrėjus, kiek pažįstamų aplinkui, sunku įisivaizduoti, kas liko Lietuvoje. Atrodo, beveik visi persikėlė čia. Aišku, jei Lietuvoje yra ką veikti, tai gal ir nelabai logiška būtų kažkur išvažiuot. Nors… Ai, darykit Jūs ką norit. Aš tai noriu į Niujorką.
Anyway, grįtant prie “Maistas Ausims” reikalų, planuose turiu naują “projektą”, bet kol kas nieko nepasakosiu. Bijau pasakoti, kai nesu įsitikinusi, jog gausis ahujenai. Anyway, greit sužinosit arba ne.
Noriu miego.
Vakar atradau būdą, kaip prisiversti nepirkti rūbų (jei tą darai internetu). Prisikroviau pilną krepšį: bargainų, šūdų, “reikalingų dalykų”, “oi, šito labai reikia”, “šitas popigiai – reikia”… ir ant galo pradėjau atrinkinėt juos atmetimo būdu. Iš pradžių išmečiau per brangius. Po to išmečiau tuos, dėl kurių nesu tikra. Liko tik pigūs šūdai. “Tikrai išgyvensiu bė šitų šūdų” – pamaniau ir mano krepšyje staiga nebeliko NIEKO.
Taip pat vakar atradau būdą nejausti kablų keliamo skausmo. Nemažą kelio gabalą šliaužiau su kablais, ko pasekoje bendrakeleivis manęs sumanė pasiteirauti – “Nepavargo dar kojos?” Sakau – “Gal ir pavargo, bet man taaaaaaip šalta, kad man net neįdomu.” Mano patarimas – užsidėk kablus ir išeik į lauką nuoga žiemą. Per tą dubaką nieko neskaudės, pažadu. Gal todėl ir traukia prie žemės dabar. Čiuju, einu pagulėt.
Ak, kokia aš tapau nuobodi.
P.S. Ieškojau ant desktopo fotkės, kurią idėčiau į šį postą. Visiškai atsitiktinai radau šią foto:
Hahahaha. Net neįsivaizduoju, kas man ją atsiuntė. LOL.
Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.
Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.
Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.
Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?
Negaliu bloginti. Ne todėl, kad nenoriu, nemoku rašyti, ar neturiu rankų. O todėl, kad vismuoet rašau tik tai, kas ant liežuvio galo. Pastaruoju metu mano liežuvio galą puošia tik vienas dalykas – GREIČIAU IŠSIKRAUSTYTI. O aš gi negaliu savo mielųjų skaitytojų kankinti “tas pats per tą patį” paistalais.
Ar kada nors bandėte rasti butą Londone? Niekam to nelinkiu. Visada pasirūpinkite, kad buto reikalais rūpintųsi Jūsų draugai. O Jums tereiktų atvykti į išnuomotą chatą. Kokia ji ten bebūtų. Mes chatą radom, dabar kankinomės su popierizmais. Skaičiuoju minutes, kai išsikraustysiu. Mane kankina nerimas, nes galutiniai popieriai dar nepasirašyti. A VDRUG. A vdrug chata sudegs. A vdrug mano bankas bankrutuos. A vdrug ras nuomininkus šimtui metų. A vdrug nx a vdrug.
Krč, pagal planą turėtume kraustytis rytoj (čia geriausiu atveju). Bet susirašiau šian su agentu ir jis man pasakė, kad greičiausiai tik kitą savaitę ši laimė mus aplankys.
Šiandien – mano tėvų vestuvių metinės (na, dar žinoma, KAŽKOKIA lietuviška šventė šią datą – pati žinau, galit nesakyt) ir taip jau sutapo, jog šįryt kalbėjau telefonu su mama (tas nutinka itin retai nes paprastai chat’inam Skaipe), bet visai ne dėl to, kad norėjau pasveikint ją su kuria nors iš šiandienos švenčių. Aš rėkiau per visą chatą (net biškį virktelėjau) apie tai, kaip AŠ NEKENČIŲ TŲ BYBIŲ IR SŪKA, TU VAPŠIE ZDOCHNI; KAD JŪS SUDEGTUMĖT VISI MAN IŠ AKIŲ; KAS, BLET, TAIP ELGIASI; SENA ŽERTVA-A-A-A-A-AAAAAAAAAAA, ZARĖŽU.
Kokie Jūsų santykiai su tėvais? Ar sugebėjote juos pripratinti prie nevalyvos savo burnos? Mes irgi ne.
Nekenčiu šios dienos. Nekenčiu buto paieškos Londone. Sūka, padegsiu visas agentūras. Sūka, visiems chatų savininkams reikia numirti. Sūka, eik nachui. Tik pažiūrėkit – visa malda gavos. Aš jau net nebežinau, kur gyvent noriu. Savaime suprantama, noriu gyventi viešbutyje, bet būkime realistai. Būkime biedni, bet teisingi. Būkime lopai.
Didžiausią katorgą aš patiriu, kai tenka rinktis tarp chatos jaukumo, dydžio, area’os grožio, lokacijos patogumo ir kainos. Variantas, atitinkantis visas penkias sąlygas paprasčiausiai neegzistuoja. Chata, į kurią turėjom kraustytis penktadienį, atitiko gal keturias sąlygas. TAI JAU YRA DAUG. Keturių ir pageidauju. Bet vis tiek vargo vakarienė gaunas, nes blet jei tokią surandi, tai ją jau koks nors gaidys užėmė. Arba užpildei dokus, sumokėjai rezervacijos mokestį (kad chatą išimtų iš marketo ir kitiems neberodytų, nes ji BUS TIK TAVO TAVO TAVO) ir padugnės vis tiek drįso ją atimti, kai mes jau perkam patalynę.
Aš nenoriu nei šmutkių, nei tūsų, nei nieko. Aš noriu greičiau rast NAMUS.
Šiandien, skambindamos dėl naujų chatų, prieš skambutį net jau ir meldemės. Nepadėjo.
Tiems mano galvos skausmams niekada nėra pabaigos. Praeitą savaitę migreną man kėlė buto paieškos. Šią savaitę – su pasirinktu butu susijusios problemos (popierizmai, finansiniai sunkumai, “nekenčiu grūstis” sindromas). Kažin, kas mane skaudins ateinančią savaitę?
Na, aniems “sindromams” – dar tikrai ne metas. Nors tiek, nx.
Kaip man reikia šaibų, tai ne tas žodis! Mane jau seniai primokė, kad kraustytis reikia tada, kai pataupai bent mėnesiuką, nes depositai ir kiti šūdai tikrai išvalys visas sąskaitas negrįžtamai. Aš, žinoma, nepaklausiau. Nepaklusni buvau sąmoningai. Man jau geriau pabadauti mėnesį, bet užsibrėžtą tikslą pasiekti GREIČIAU. Kitas dalykas – esu pripratusi suktis ir be šaibų. Tiesą pasakius, mano nuotaika nelabai ir keičiasi nuo tų šaibų. Juk man visada turi būti HUJOVA. Kaip tik šį savaitgalį charakterio bruožų nustatinėtojai nustatė, kad aš negaliu būti happy, nes man pernelyg patinka būt unhappy. Nes aš atseit be parkių negaliu gyventi – kitaip man neįdomu. Man reikia stimulo, tikslo, kovos, iššūkio… Gal ir tiesa.
Atvirai šnekant, kol nepersikėliau, nelabai tikiu, kad tai apskritai įvyks. Nors visi popieriai kaip ir pasirašyti. Mane kankina haliucinacijos, kad kas nors mums ims ir sutrukdys – A VDRUG. A vdrug sūka paskutinę minutę sugalvos, kad nori chatą pasilikti sau. A vdrug chata sudegs. A vdrug sūkai nepatiks kuris nors mano parašytas sakinys. Nežinau, kodėl, bet žymėjau, kad mes nerūkom. Kažkaip instinktyviai norėjosi papist protą bent tiek. Gyvūnų neturiu. Vaikų – irgi ne. Netekėjusi.
Noriu namo (t. y. į ten). Greičiaaaaaaaaaaaaaaaaau. Miau miau.
Prakeiktas nešiojamas T-Mobile internete, чтоб ты здох!
Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.
Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.
Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.
Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.
Kaip išgyvenai tą tragišką kultūrinį šoką, kai trumpam buvai parsikomandiravus į ašarų pakalnę?
Man nepraeina, einana kaip čia baisu
Cha cha. Nu, matai. Visų pirma, tu varei į dar geresnę vietą, negu aš dabar sėdžiu. Be to, varydama į Lietuvą rinkausi tokias datas, kad praleisčiau Lietuvoje mažiausią įmanomą minimumą. Pilnos keturios dienos, kurias leidau kaip vieną ilgą savaitgalį… Aš realiai būtent dėl to (dėl datų) pasirinkau vienas, o ne kitas avialinijas. Vilniuje nebuvo nuostabu ar ypatinga, bet ir tragiška nebuvo. Buvo OK. Bet čia gi kaip atostogos gavos. Na, o įsivaizduok – gyvent TEN… Nenoriu. Ne dabar. Niekada… Nebent ištiktų žopa kokia nors visiška. Krč, varyk atgal. Arba bent jau į Londoną – gal realiau. M? Ahaha, ir papasakok, kas ten dar baisaus – palinksmink mane!
RSS SRAUTAS
