Naujojo sezono akcentai: mėlyni atspalviai, plastikinis kailis, meningitas

2013-12-05 | 08:25 | Inner city life
05

Sniegui užsistovėjus ilgiau nei valandą, termometrui pasiekus minusą, o veidui ėmus šerpetoti… aišku tampa tik viena – neaišku, ką apsirengti. Jau išsitraukiau kepurę ir pirštines, bet išlindusi lauk be takso vis tiek buvau sužeista spiginančio vėjo ir depresuotų stoties rajono veidų. Tą dieną ėjau pas odontologą (sekėsi gerai – uffff). Odontologė sakė, kad mano ausys – šaltos. Termometras rodė nulį, o aš buvau užsidėjus kašmyrinę kepurę su nuolaida. Tai kas bus po mėnesio?Screen Shot 2013-12-05 at 09.22.56

Šiandien pabudau ir mane ėmė neraminti tam tikra statistika. Ar bobos, mėgstančios demonstruoti savo kūno formas žiemą, dažniau serga meningitu (čia nediskutuokime apie tai, ar norą taip rengtis joms ir sukėlė minėtoji liga)? Neabejoju, kad čia yra gydytojų, kurie man galėtų atsakyti. Atsakykite. Nes jeigu nėra ryšio tarp šių reiškinių, tai gal net ir aš sugalvosiu šį sezoną pademonstruoti savo mėlynas kūno formas.* Visai tiks prie akių. O šiaip gi aš su maišais vaikštau – jei apsirengsiu dar šilčiau, žmonės ims galvoti, kad sveriu kokius 62 kg, o tai būtų akiplėšiškas melavimas aplinkiniams. Reikia skubaus pastūmėjimo nusirengti arba bent jau nesirengti DAR DAUGIAU.

Dar mane neramina štai kas: ar yra koks ryšys tarp iškirptės žiemą ir plaučių uždegimo (irgi žiemą)? Savo kailiu tikrinti nesiruošiu, bet turiu įtarimą, kad parka stiliaus striukės buvo sukurtos ne šiaip sau.

Nu ir dar vienas klausimas – ar natūralūs kailiniai šildo labiau nei plastikinio plauko? Kad neskriaust naujų gyvūnų, rinkčiausi madingą natūralių vintage kailinių variantą – kažkaip vis tik tikiu, kad ne tik šilčiau, bet ir švelniau su jais bus.

Dar mielai čia padiskutuočiau ir įdėčiau daugiau paveiksliukų, bet jau staklės mane kviečia.

 

*Nuogomis kojomis žiemą jau vaikšto ir Vilniuje. Valio, mes dar vienas žingsnis arčiau mados sostinės – Londono!

Tūlikai ir blogi žmonės arba paaiškinimas, kodėl dažnai tenka apsimesti biatch

2013-05-13 | 09:39 | An Issue to Discuss, Inner city life
13

Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.

Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!

Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.

Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.

 

Egzistenciniai klausimai iškyla sekmadieniais

2013-01-27 | 15:26 | Inner city life
27

O Dieve, kokį siaubingą stresą ką tik apturėjau. OK, pasakoju viską nuo pradžių.

Sėdėjau sau lyg niekur nieko skaitydama pasaulio aktualijas, kai galiausiai daėjau iki straipsnio apie Ethan Hawke parduodama namą Niujorke. Galvoju – nu norėčiau aš to tavo namo. Kas žino, gal kada nors būsiu ant tiek turtinga? Bet tada man iškilo dilema – na OK, sakykim, būsiu normaliai aš turtinga ir imsiu aš jo ar kokio Christopherio Walkeno Manheteno chatytę, tačiau ar chatos prabanga ir selebių statusas užtikrins šimtaprocentinę apsaugą nuo šlykščiųjų Niujorko gyventojų, tarakonų?

Jau seniai atkreipiau dėmesį, kad šios temos nenagrinėja nei bulvarai, nei televizija. Viename Sex and the City epizodų buvo užsiminta apie pest control, bet turint omenyje, kad Niujorkas, herojų butai ir interjerai yra nemaža serialo dalis, nusprendžiau, kad klausimui skirta per mažai dėmesio, nes taip ir nesupratau, kaip dažnai po Kerės manolus ropojo tie padarai.

Sumaniau atsakymą tiesiog išsigūglinti. Iš ankto žinojau, kad tai – durna mintis, nes visada įrašius gyvių pavadinimą yra šansas, kad išmes nuotrauką. Bet galvoju – nu davai atsargiai aš. Įrašiau į gūglą „Do celebrities have cockroaches?“. Kažkokių labai gerų atsakymų man neišmetė, bet užmačiau vieną, kuris sudomino. Straipsnis Guardiano – tikrai nieko blogo nebus.

Deja, nudegiau ir labai smarkiai. Linko į straipsnį duoti negaliu, bet ten buvo kažkas apie realybės šou I’m a Celebrity… Get Me Out of Here! ir kaip tai laidai pritrūko kažkokių tarakonų, kurių ten jau ir taip sunaudojo tūkstančius (tiksliai nepasakysiu dėl savaime suprantamų priežasčių). Žodžiu, gavau foto su visais organais in my face. Kaip mečiau aš tą kompą! Gerai, kad lovoj sėdžiu – nuo šiol,  jei kas nors man dar priekaištaus, kad aš tinginė, nes sugebu pusę dienos po kaldra praleist, galėsiu jiems papasakot apie tokio gyvenimo būdo privalumus. Ką daryti toliau, buvo neaišku, nes tam, kad išjungčiau tabą su tuo straipsniu, pirma turėjau pažiūrėt jam į akis. To daryti nesiruošiau. Tada bandžiau išjungti kompą. Pataikiau į reikiamą mygtuką iš kokio penkto karto. Įjungusi kompą ėmiau viską skubiai force quitinti, kad tik tarakonas neiššoktų man kur nors iš praeitos sesijos.

O ar selebiai turi tarakonų, taip ir nesužinojau.

Homoseksualaus DJ’ėjaus Albino išpažintis (vardas ir profesija pakeisti)

2012-11-08 | 11:38 | Inner city life
08

Šiandien maistasausims.lt blogą pasiekė vieno Vilniaus socialite, homoseksualaus DJ’ėjaus Albino (vardas ir profesija pakeisti), panorėjusio likti anonimu, laiškas. Kalba neredaguota.

Viskas, nusprendžiau nebeauklėti Vilniaus “hipsterių” ir nebepadėti jiems atrasti savo užslėpto [homo]seksualumo. Neapsimoka! Gana. Viskam yra ribos.

Prieš kelis metus padėjau vienam pažįstamui. Visi aplink jį jau žinojo, kad jis gėjus, išskyrus jį patį. Prirėmiau jį prie sienos: prisipažink. Prisipažino, bet vietoj “ačiū” permiegojo su mano draugu. Neatlyžau. Tada jis pradėjo viešai kritikuoti mano kūrybą. Tada atlyžau. Oh well.

Kitą kartą feisbuke sulaukiau kolegos klausimo: “o kaip tu supratai, kad esi gėjus?”. “O kodėl klausi?”, susidomėjau. “Šiaip sau tiktai”. Aha. Patariau pažiūrėti gėjų porno. Atsakė, kad pornografijos nežiūri dėl savo įsitikinimų. “Na tada tu tikrai gėjus”, pagalvojau, bet vietoj to atrašiau jautrią edukacinę pamoką apie žmonių seksualumą. Po savaitės kitos veikėjas atrašė, kad vis dėlto tai tebuvo nerimtos abejonės. Vadinasi, nemokamas edukacinis darbas ir vėl nuėjo veltui.

Dar buvo, kad tamsta atkakliai tikino nesąs gėjus, bet vis dėlto leidosi užremiamas hipsteriškos Vilniaus kavinės tualete. Pasiteisinimas kitą rytą vienas: “buvau girtas, Albinai, bet mes juk abu suaugę žmonės”. Taip ir nesupratau, kuris čia kuriuo pasinaudojo.

Išvada: nebeužsiimsiu nemokama edukacija. Tegu skendi užsislėpę Lietuvos hipsteriai heteroseksualumo liūne – juo blogiau jiems patiems. Aš geriau į Berlyną vieną kartą į mėnesį nuvažiuosiu negu tapsiu Vilniaus gerąja samariete. Sėkmės!!!

Pagarbiai,

DJ Albinas

 

Geriausias pasaulyje miestas, išskyrus mažuosius jo gyventojus, kurie netgi nėra vaikai

2012-08-08 | 01:52 | Inner city life
08

Na, tiesiog puiku. Šiame tarakonų mieste pagaliau išvydau tarakoną-monstrą. Prieš tai juos teko matyti tik virtuvėje ir ten šie padarai buvo ne siaubingojo tropinio, bet lietuviškojo stiliaus. Dėl to kaip išmanydama vengiau virtuvės (nors man ir sakė, kad čia neseniai buvo atvarę tarakonų ghost busters – pasirodo, jų paslaugos nelabai efektyvios). Galiu pateikti virtuvės vengimo pavyzdį: šiandien sumuštinį pasidariau per pusę minutės nugarą atsukusi į sieną, ant kurios anksčiau teko matyti tarakoną ir bėgom variau suėst jo į kambarį. Nunešti lėkštę atgal į virtuvę ir dar ją nuplauti (nuplauti, padėti, rankas nusišluostyti – jau minutė begalinio streso) man nepasirodė geras sumanymas, todėl aš nusprendžiau lėkštę pasilikti kambaryje. Tačiau aš juk puikiai žinau, kad mėgstamiausias tarakonų medus yra trupiniai, todėl su pirštu nulaižiau kiekvieną Cuban bread trupinėlį, kad joje toms padugnėms neliktų nė menkiausio hors d’oeuvre. Kadangi vengiu virtuvės, savaime suprantama, negaliu joje gaminti. Dėl šios priežasties, užsimaniusi snacko, kaip tik planavau nueiti į parduotuvę nusipirkti čipsų. Dar galvoju – pamyšiu prieš išeinant. Nu ir blet, atsisėdu ant unitazo ir žiūriu, kad ant minkštojo kilimėlio SĖDI kokių 8 cemų pailgos formos daiktas. „Panašu į tarakoną“ – pamaniau sau negalėdama patikėti tuo, ką matau. Visiems žinoma, kad fobijas turintys žmonės taip pat kartais pasižymi paranoja bei haliucinacijomis, todėl aš turėjau naivią viltį, kad man vis tik vaidenasi. Nepamyžusi, atsegtu klynu, atsistojau ir puoliau prie durų, kurias man, be abejo, dėl patirto streso atrakinti sekėsi itin sunkiai. Pagaliau man pavyko išbėgti. Skubiai išsikviečiau savo supermeną į pagalbą. Meldžiausi, kad jis išeitų iš vonios supykęs su kokiu nors plastmasės gabalu rankoje sakydamas – „Va, tarakonas tavo – na tu ir psichė.“ Ną ir ką jūs manote? Teisingai, atspėjote – Evelina neklysta, blet, deja. Tai buvo milžiniškas TARAKONAS. Supermenas jį, aišku, nugalabijo, bet nuo šiol aš nė per žingsnelį nuo jo nepasitrauksiu. Jau laukiu nesulaukiu kaip rytoj eisime kartu pašikti.

Poryt kelsimės į kitą butą. Pastatas modernus, naujas, metų senumo. Nu aš labai tikiuosi, kad ten tų balvonų nepasitaikys. Meldžiuosi tiesiog. Gal kas turi patirties ar istorijų apie Niujorko tarakonus? Gal kas žino, kur šiame mieste jų nebūna, apart 5 žvaigždučių viešbučius? Nes man disgusting ble ne tas žodis.

P.S. Apie nuotykius su Niujorko žiurkėmis jau pasakojau savo FB akaunte @Neevelina Stundziene.

P.P.S. Taip ir likau nevalgiusi čipsų, nes ta stora gulinti kiaulė man gerokai apmažino apetitą.

Amerikos reikaliukai

2012-06-28 | 16:33 | Inner city life
28

Keliauju po Ameriką aš šiuo metu. Pabandysiu kažką papasakoti kuo trumpiau.

Pirmiausiai atvarėm į LA ir ten praleidom savaitėlę, taip pat apsilankydami netoliese esančiuose miestuose. Nu kaip netoliese. Išvažinėjom apie porą štukų mylių taip bevažinėdami. Ir su kokia mašina! 1986-ųjų Toyota Tercel! Jau ją pardavėm, beje. Per vieną vakarą. Reperiui kažkokiam. Vieną dieną ėmė ir sudego clutchas (pamiršau LT žodį), o iki užbukintos chatos dar buvo likę 200 km. Tai varėm ant ketvirtos šaibos, visą kelią besimelsdami, kad nebūtų šviesoforų, nes neįmanoma buvo pavarų perjungti (kad įjungt pirmą, antrą ir penktą reikėjo neblogu kačioku būti, o dar tas garselis…). Žodžiu, nuomotomis mašinomis važinėt patiko labiau (ypač Eclipse kabriku), o galiausiai nusprendėm pereiti ant lėktuvų (pasirodo, kai kerti štatus ir nori tačką palikti kitoj valstijoj, nuomos kaina patrigubėja).

Vakarinėj pakrantėj man vis tik labiausiai patiko Los Andželas. Ir joks ne San Franciskas, kaip daug kam. San Franciskas šiaip man patiko, nes vietomis ten yra visiškas ghetto, ko tikrai nesitikėjau. Daug visokių reperių, džiankių ir bomžų. Zeba. Bet kainos ten turbūt akščiausios iš kol kas aplankytų JAV miestų (be minėtų aplankiau San Diego, Palm Springs, Las Vegas, Salton Sea, Flagstaff, Williams, Monterey, Miami). Na, kokiam coffee shop’e panini kainuoja apie 10 baksų.

Į Las Vegasą varėm ne šiaip sau, o tam, kad apsiženyti. Adresas vokeliams siųsti – on request.

Šiame mieste nuo karščio numirt galima, kaip ir Palm Springs. Gatvėse beveik nėra žmonių, o temperatūra siekia 43 laipsnius. Beje, tikėjausi, kad Los Andžele ir kituose vakarinės pakrantės miestuose bus gerokai karščiau. Na, dienomis dar visai karšta, bet rytai ir vakarai – visiškai dubovi ir maudytis neina. Tik surferiai į vandenį lenda. Žemiau esančioje nuotraukoje – vakaras Venice Beach. Brrrr.

Gražiausios vietos Kalifornijoje prizas atitenka… Big Sur!

Šiuo metu sėdim išvertę bambas Majamyje. Patinka man čia klimatas – iš žydro vandenuko nesinori net lįsti. Galėtų būt ne taip tvanku.

Nuvylė tik pigaus viešbučio pusryčiai, nuo kurių ir apsivemt galima (mano atveju, apsišikt). Žinoma, kaip ir tikėjausi, čia davė bulkų, dribsnių, kavos ir apelsinų sulčių. Šūdo, vienžo. Tačiau juk bulka – bulkai nelygu. Čia tų bulkų duoda įvairių, bet visos jos turi bendra savybę – be cukraus, riebalų ir E jose daugiau nieko nėra. Prie stalo sakiau, kad geriau jau būtų davę tiesiog šūdą, apibarstytą cukrumi. Šiaip nesu išranki maistui, bet nesukiši tu man šių kelių dalykėlių:

– riebaluose permirkusio šūdo;
– pernelyg saldaus šūdo (ir šiaip nesu saldumynų fanė);
– šūdo, kuriame trūksta prieskonių (ypatingai netoleruoju druskos trūkumo);
– plain šūdo (pvz.: duona be nieko, morka be nieko, kokie nors grūdai be priedų ir pan.);
– na, šūdo, kurio galiojimas yra pasibaigęs, manau, minėti nė nereikia;
– sumuštinių, kuriuose nėra daržovių

Taigi, per pusryčius suvalgiau pusę bagel ir užtenka man. Gera žinia yra ta, kad žinojau, jog organizmas norės atsikratyti toksinų ir man pagaliau pavyks gerai pašikti. Kaip pagalvojau, taip ir nutiko vos po kelių minučių. Yay, I’m so happy and empty! Patinka man organizmą prasivalyt karts nuo karto.

Kur toliau keliausim, nežinau, bet Majamyje būsim mažiausiai savaitę. Čiau paka.

Apie butus Amsterdame

2011-11-16 | 18:45 | Inner city life
16

Labai čia taupo vietą šitam Amstery. Ir vis tiek žmonės netelpa – chatos lengvai nerasi. Nepakenčiamiausias dalykas turbūt yra siauros laiptinės. Vienos – dar pakenčiamos, kitos infarktą gali įvaryt. Praeitoje chatoje buvusi laiptinė man varė astmos priepuolius, nors tokios problemos kaip ir neturiu. Šitoje chatoje laiptinę pakenčiu.

Sunku pakęst ne tik jų laiptines, bet ir virtuves. Vietos taupymo sumetimais, jos daromos tokios, kad į jas tilptų tik pagrindiniai dalykai. Pvz., koks mažas šaldytuvėlis ir skalbenkė. Vonios kambary jai vietos, aišku, nėra. Virtuvėje retai rasi orkaitę. Nebent mikrobangės tipo orkaitę. Dabar gyvenu didelėje chatoje, kurioje ir virtuvė nemaža, bet vis tiek nėra normalios orkaitės. Ir šiaip pustuštė ji. Čia turbūt dėl to, kad šeimininkas chalastoj ir ne prie gaminimo. Nes aštraus peilio čia irgi nėra.

Dar jie mėgsta taupyt kvadratinius metrus su savo mažais tūlikais ir dušais. Labai madingas variantas – tūlikas ir dušas viename. Tūliko ir dušo neskiria jokia pertvara, užuolaida ar laiptas. Todėl maudynės duše sušlapins ne tik tūliką, bet ir visą patalpą. Dievinu tai tiesiog. Kaip ir dievinu skųstis kiekviena chata, kurioje begyvenčiau.

Bet bendrai paėmus, šie namai – man labai prie širdies. Duodu jiems aštuonetą. Chatos pažymį sudaro šie pagrindiniai punktai: lokacija (ne centras, bet ir ne šiknaskylė), dydis (85 kvadratai dviems žmonėms), jaukumas (jauku didžiojoje chatos dalyje), lovos patogumas (patogi), tūliko/dušo komfortas (srovė gera, bet nervina negražios sienos ir kad šlapia išsimaudžius visur), virtuvės funkcionalumas (neišnaudotos galimybės, turint omeny dydį), švara (t. y. drėgmė, tarakonai, pelės – mačiau pelę vieną kartą), šildymas (man patinka, kai gali prisišildyt iki milijono, dabar ant 23 laikau).

“Satta Outside” = šalta outside

2011-08-16 | 08:21 | Inner city life
16

Šimtą metų nebuvau Šventojoj. Pliaže dar vis parduoda šaltus čeburekus ir karštą alų. Namukai stovi tie patys kaip ir tada, kai man buvo aštuoneri metai ir aš prasiskėliau antakį. Namukų administratorės-vadybininkės nesikeičia po šešiolika metų. Seno kirpimo verslas klesti. “Prieš išvykstant sutvarkykite namuką ir išplaukite grindis.” Nustebau, kad tokiuose poilsiavietėse (?) nuoma kainuoja toli gražu ne pitaką. “Televizorių galit įsijungti, radiją – irgi, ant pleduko nemiegokit. Dušiukas tiek ir tiek litukų.” Atsimenu kaip kartą Palangoje kambario land lady pasakė man: “Bet į dušą tai turbūt neisit kiekvieną dieną.” Štai tokie smirdaliai vandens taupytojai gyvena Lietuvos pajūry. Gerai, kad tai Reginai, kuri mums lūšną išnuomavo, kažkas gandoną po langais numetė. Nors kažkiek širdis aprimo. “Neišnešėt šiukšlių iš tualeto.”

Apie tą “Sattą” tai net tingiu šnekėti. Viskas OK, ta prasme. Patiko DJ Saga ir “iDealo” laundžas (LOL dėl žodžio “lounge”). Upės vanduo – šaltas, jūros – kiek pakenčiamesnis. Arba stadija geresnė buvo tuo metu. Šeštadienio ryto šokiai man patiko labiausiai. Nors pala. Gal tai buvo sekmadienis? Nesusigaudau dienose, norėjau šian į Minimal Mondays eit.

Nemažai “Sattos” veiksmo vyko už jos ribų. Kas “Vikinge” geria, kas kopose grybus valgo, kas kristalais puošias. Šiame feste buvau pirmą kartą gyvenime ir iš vieno karto nusprendžiau, kad pagrindinis jo privalumas – jūra. Tikrai ne visi atlikėjai jame grojo MAN. Visi groja MAN… “Sūpynėse”. 🙂

Negaliu nepaminėt, kad po Šventosios užvarėm į Palangą. Kaip buvau pasiilgus šūdų kulto sostinės! Ir ji manęs tikrai nenuvylė:

IŠVADOS:

Festas be narkų – dengi na veter.

Ne kiekviena kiaulė yra undinė. (čia pliažo išvada)

P. S. Apie tūsą parašiau minimaliai, nes jis tikrai nebūtų įspūdingas, jei patys sau jo nepasidarytume.

Bledė Marija

2011-01-16 | 15:45 | Inner city life
16

Pastebėjau, kad kol kas sunkokai gaudausi aš tam Amstery (bent jau atsimenu muziejaus, prie kurio gyvenu, pavadinimą). Gal dėl kalbos, gal dėl transporto sistemos. Kurios nekenčiu. Flegmiški tramai traumuoja mano kantrybę, dviračių irgi nekenčiu. Tačiau man jau buvo šovus klaiki mintis, kad gali tekti tokį įsigyti…

Dviračiai mane gąsdina. Labiausiai mane gąsdina trafikas ir kad nežinau, kada mano eilė važiuot (nes mano įsivaizdavimu, pirmenybė – visad MA-NO). Paskutinį kartą sėdėjau ant dviračio gegužės mėn. Tada važiavau 15 km. Kitą dieną skaudėjo tarpukojį (negi visad taip? ar čia pripratint p*sdos raumenis reik kažkaip?). O prieš tai važinėdavau tik vaikystėje, todėl jaučiu lengvą baimę lipti ant to daikto ir važinėt tarp maškių.

Ačiū Dievui, gyvenam visai zjbs rajone (De Pijp). Kuriame yra daug kabakų. Kabakai, be abejo, yra pagrindinis dalykas renkantis gyvenamąją vietą. Džiugu, kad nereikia niekur toli varyti ir aiškintis, į kurį flegmo-tramą lipt.

Londono undergroundas man patiko labiau.

Bet čia man darosi labai jauku.

P. S. Ketvirtadienį darėmės daug Bloody Mary (lietuviškai: Bledė Marija). Antrą dieną vidurius leidžia. :/

P. P. S. Neseniai baigiau skaityti šitą knygą:

Jums turėtų patikti, jei jau esatę atsivertę šį blogą. Taip pat, manau, patiks gyvenatiems Londone – malonu skaityt apie pažįstamas vietas.

Bus tų dantų

2011-01-08 | 10:58 | Inner city life
08

Kaip diena, taip naujiena.

Kažkada, prieš keletą metų, nusiskėliau priekinio danties gabaliuką. Gabaliukas buvo labai mažas – ačiū Dievui, niekas nė nepastebi.

Tada mano gyvenime buvo, kaip čia pavadinti, toks labai jau linksmas laiko tarpas… dėl to taip ir atsitiko. Pamenu, labai stresavau. Taip niekada jo ir nesutaisiau, nes kažkaip prisibijau, kad labiau sugadins – ten išties praktiškai nepastebima.

Žodžiu, šiąnakt tas pats nutiko antram priekiniam dančiui.

Ugadai kaip, ble.

BESILAIŽANT. ;_______;

Tipo tas asilo dantenas trenkėsi į kitą dantį ir BE ABEJO nukentėjo tai ne kieno kito, o būtent MANO maisto perdirbimo aparatas. A S I L A S. Nekenčiu dantų. FAK JŪ.

P. S. Nesiseka su kopėčiomis ir dantimis, užtat sekasi su skrydžiais. Išskridau iš Vilniaus vakar ryte. Po pietų, draugė sakė, jau ėmė viską cancelint. Atseit man labai pasisekė. He he he, EILINĮ KARTĄ! Kažkaip žiemos metu vis man čia grasina – nenuskrisi, nenuskrisi. Bet nei karto taip ir nestrigau.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook