Ar jau įsikūrėt Lietuvoj? Taip, ne, nežinau.

2016-09-22 | 09:49 | Inner city life
22

Grįžus į tėviškę dažnai pasijuntu kažkokia pasimetus. Man nėra nei gerai, nei galėčiau pasakyti, kad man yra blogai. Gal vis tik labiau gerai. Bet taip kažkaip ne iki galo. Vis man trūksta kažko. Bet ar kada nors buvo kitaip?

Į bet kokį man užduotą klausimą, prasidedantį „Ką manai apie…“, „Kaip jautiesi…“, norisi atsakyti vienodai – „mixed feelings“.

Kaip tau patinka Lietuvoj? Mixed feelings.

Ar dar neatsibodo? Mixed feelings.

Ar skaniai pavalgei? Mixed feelings… Nemėgstu al dente bulvių.

Susitinkam „Bukowski“ bare? screen-shot-2016-09-22-at-09-51-07

Ar jau įsikūrėt? Kaip ir įsikūrėm, kaip ir ne. Dušo kabina nupirkta, bet neįmontuota. Manau, tos kabinos feelings irgi yra mixed – „Turiu naujus namus, bet stoviu sau koridoriuje.“

Tai vat toks ir mano gyvenimas – kaip tos dušo kabinos. Nei šioks, nei toks. Vien faktas, kad čia rašau reiškia, kad man kažkas negerai. Kai man gerai, aš čia nerašau. Nu gal ir esu rašius porą kartų, kad kažkuo pasidalinčiau, bet patys puikiai žinot, kaip puikiai moku tylėti iš gero gyvenimo.

Anyways, nepasaint to, ką prirašiau viršuj, šiandien mano nuotaika yra itin gera. Esu kažkokia įkvėpta. Gal dėl to, kad prieš pusryčiaudama po tūkstančio metų pertraukos prisiverčiau padaryti rytinę 10 min mankštą (mėgstu sunkiai ir greitai)? Pzdc, sportininkė. 10 minučių!!!

O štai pvz., vakar mano nuotaika buvo visai ne kažką: kažkaip ėmė mirtinai žudyti darbinis nuobodulys – „nejaugi taip ir toliau?“

Turbūt todėl naktį ir sapnavau, kad įsidarbinau kažkokia menedžere naktiniame gėjų klube Štatuose (atrodo, Čikagoj). Ir tai buvo vienas geriausių mano sapnų ever. #careergoals

 

 

Australija su savo kava ir visą parą veikiančiais sporto klubais

2015-12-03 | 19:32 | Inner city life
03

Į Australiją šiek tiek bijojau varyt, nes buvau prigąsdinta visokiom gyvatėm, šliužais, kitais gyviais ir ypač – tarakonais. Man sakė, kad pastarieji čia – dideli, skraidantys ir geria tavo seiles, kol tu miegi, todėl nepatartina miegot ant grindų. Pagalvojau, kad skamba blogiau nei Indija, kurią aš mėgstu vadint „cockroach capital of the world“. Didelio tarakonų košmaro šiaip jau nepatyriau aplankytose Azijos šalyse, o apie Australiją išvis patyliu. Nėra čia jokių tarakonų. Ta prasme, kažkur jų ir yra (ir nemažai), kaip ir visur, bet per mėnesį keliavimo mačiau tik kelis ir tai toli gražu nebuvo katastrofa. Namuose matyti neteko ir tai yra svarbiausia. Kelionė automatiškai galima laikyti sėkminga. Be to, čia beveik visur itin švaru ir pvz., švarų tualetą rasi miške in middle of nowhere ir tualetinio ten tikrai bus. Didžiausio turistyno viešajame tualete taipogi bus švaru ir savo servetėlių neštis neteks. Kartais net stebina kaip jie taip suspėja sutvarkyt. Aišku, gyventojai – normalūs žmonės, kurie tvarką irgi palaiko.

IMG_4528

Kalbant apie australus, jie pasirodė man viena juokingiausių sutiktų tautų. Juokingi in a very cute way. Dauguma. Maybe it’s just an act, bet man vis tiek labai patinka. Ypač jų unikalus humoro jausmas, kurį gali sutikti net konservų skardinės ingredientų sąraše. Aš suprantu, kai prekę bando parduoti funky kopiraitais, tačiau niekada nemačiau tų pastangų pakuočių nugarėlės užrašuose apie nepažįstamais žodžiais vadinamų dalykų kiekį prekėje. Deminutyvus jie irgi labai mėgsta. Aussie, Tassie, Brisbie. Kaip bebūtų keista, tas visai neerzina. Nes jie kažkaip moka. Skamba natūraliai, todėl turbūt ir neerzina. Neerzina ir „no worries“.

IMG_4086

Mėgstu šalis, kuriose kavos kultūra turi gilias šaknis. Nors pati nesu kavos ekspertė, man patinka, kai visokios iced coffee visada yra po ranka (which is not the case daug kur). Pageidautina ne vieno skonio. Australai pamišę dėl geros kavos. Tai, ką skaičiau apie jų pamišimą – kad kiekvienas turi savo baristą, žinantį, kokia turi būti jų kava – yra visiška Sidnėjaus ar Melburno realybė. Kavai australai yra itin išrankūs ir piktinasi, jei kavą pavyko paruošti ne 100 % taip pat kaip visada. Australijoj sunkiai surasi Starbucksą – australams šis tinklas nereikalingas. Jie tiesiog turi pakankamai savo labai kokybiškų ir skirtingų coffee shopų. Starbucksai čia – pustuščiai ir juose lankosi tik turistai. O australams kava išties yra ritualas. Pletkų ritualas. Sveikatingumo sostinėj Sidnėjuje pletkų tema dažnai būna visokie cleanses ir alkaline diets (nugirdau), dažnas peza išpūstomis nuo kokio naujo apsivalymo akimis ir avi sportbačius, nes jie forever blet sportuoja. Bėgioja ir bėgioja. Kai kurie bėga ir per lietų, nors žiaurų karštį jie pakenčia labiau nei pastarąjį. Kai pirmą kartą Australijoj pamačiau užrašą „24 hour gym“, galvojau, kad kažko nesuprantu. Ne, pasirodo, iš tikro sporto klubų nariai į klubą gali patekti visą parą – tam turi kortelę. Naktimis staffo nebebūna, tad sportuoji sau vienas (ar su kitu bepročiu).

Screen Shot 2015-12-03 at 14.25.44

Čia šiaip kavos kemperyje pasidariau.

Screen Shot 2015-12-03 at 14.27.15

Rainbow Beach, Queensland. Australija iš tiesų yra paplūdimių rojus. Jie turi jų tiek daug, kad visada nesunkiai rasi tobulą pliažą vien sau.

Grįžtant prie lietaus temos, australai nesveikai bijo lietaus. Jie tiesiog nepakenčia jo. Jei lyja, apie tai tikrai bus zyziama ir stebimąsi, kaip tu eini per lietų be skėčio. Net jei ir eini su skėčiu, bus keista, kad išėjai iš namų. Kai kurie dėl lietaus net nenueina į darbą. True story. Nėjimo į darbą dėl lietaus naudojamas tradicinis pachmo atmazas – food poisoning.

Ar tas jų atsargumas, ar kas čia, kad taip to lietaus vengia. Biškį krapnoja, tai sakys „Such a disgusting weather…“ Minėtas atsargumas pastebimas ir visokiose taisyklėlėse ar kelių ženkluose. Nuolat primena furistams pailsėti ir nesnausti prie vairo. Pilna vietų poilsiui (rest area).

Screen Shot 2015-12-03 at 14.24.57

Leonardo DiCaprio pėdomis. Ledai iš jo mėgiamo tinklo Sidnėjuje.

Europoje mums atrodo, kad australai labai mėgsta Euroviziją ir todėl ją seka. Realybėj jie ją stebi kaip visišką cirką ar parodiją. Bet juk apie tai ji ir yra?

Kelionės nuotraukas postinu čia: @stundziene.

Jėzus ir papai

2015-03-10 | 06:26 | Inner city life
10

2015.03.09.

Manęs jau nebestebina Google reklamos apie Jėzų. Visur jos – po penkias skirtingas viename straipsnyje. “Jau yra mokslinių įrodymų, kad Jėzus gyveno. Skaityti čia.”, “Ateik į doros kelią. ~Bažnyčios adresas~.”, “Jesus will save you. Just one click away.”

Na, kadangi krikščionybė šioje šalyje, palyginus, atsirado gana neseniai, tai kaip ir nieko keisto, kad kol kas ši religija čia yra kiek atsilikusios formos. Švelniai tariant. Daug ką pasako ir tai, kad kiekvieno padoraus (vertimas: prie mokslo ar pinigo / knygų mačiusio) žmogaus atsakymas į kokį rūpestėlį neabejotinai bus kažkas tokio: “You just have to pray to the dearest lord…” Pray ir viskas bus OK! Kaip viskas paprasta!

Tie patys žmonės tau, baltajam, prisistatydami būtinai pasigirs, kad jie yra katalikai (arba liuteronai). Na, kaip ir baltieji jiems atnešė šitą šviesą į gyvenimus kažkada, tai matyt, galvoja, kad kiekvienam europietiškos išvaizdos individui taip padarys geresnį įspūdį. Daugumai turbūt ir padaro, nes vis tik tie, kas lankosi Papua Naujojoje Gvinėjoje, dažniausiai yra kokie nors misionieriai ar kitaip su krikščionybės propaganda susiję žmonės. Na, gal dar kokie daktarai ar su mokslu susiję. “Most people come here with a purpose” – sakė mums taip. Niekas negali patikėt, kad mes esam tiesiog turistai, o ne kokie researcheriai ar daktarėliai. O jei jau patiki, tai stebisi, kad keliaujam be grupės ir dar pavarinėjam vietiniu transportu kartais. Beje, reiktų nepamiršti, kad religija ir šūlia yra BFFs šitoj šaly, tad net ir nereliginiai dalykai vis tiek veda prie jos. Važiuoju su vairuotoju, rodo jis man miesto hailaitus: “Post office. Gas station. Catholic school.” Paklausiau, ar yra mokyklų, nesusijusių su religija, tai pradėjo man skiesti apie liuteronų mokyklą.

*žinot, kaip į tai reagavo mano akys*

Atvarę į PNG, dievo žodžio nešėjai tarčialina visai prašmatniuose rezortuose, valgo steikus ir prie stalo aptarinėja savo religinį būrelį. Nebloga komandiruotė. Įdomus pastebėjimas – daugumoje viešbučių, kurie iš esmės yra skirti su bažnyčia susijusiems žmonėms (net jei pačios apgyvendinimo įstaigos savęs tokiomis nelaiko, jos lankytojai vis tiek pagrinde bus iš religinių fanatikų rato), 99% restoranų meniu sudaro mėsgaliai ir visokie beikonai. Steikhauzai iš esmės. Be abejo, tai didžiaja dalimi yra australų bei amerikiečių įtaka, but still, man kažkaip nekrikščioniška atrodo taip maitintis. Jei jau vaidinat tokius religingus, tai gal vaidinkit iki galo? Nemanau, kad kas nors iš atvykusių amerikonų nors kartą burnoje turėjo pigų krekerį, kuriais minta vargšai vietiniai, nes pardėje kažko geresnio dažniausiai neįpirktų. Tie patys viešbučiai turi ženklus “No smoking or drinking on the premises”. Nes gi ble – nuodėmė! O jautuką ėst – zjbs. Hipocrisy pilnu pajėgumu – aš taip manau. Čiut neapsišikau iš juoko po ilgos kelionės nuėjusi į vieną tokių restoranų ir paprašiusi alaus. Prieš tai mačiau, kad meniu yra vyno. Sako – oi ne, alkoholio mes neservinam – atsakė man padavėjas švento avinėlio žvilgsniu. Pasakiau, kad vyną mačiau meniu. Ai nu jo – vyną tai servinam – sako. Tipo ne alkas čia jau? LOL. Žodžiu, Kristaus kraujo turėjo kelių rūšių. Paėmėm butelaitį ir nerūkymo zonoje pašerinom džonį.

Grįžtant prie vietinių prisistatymo atvykėliams, “mano vardas – Džo ir koks aš katalikas” – standartiškai prisistatė ir vienas buvęs mentas (mentų kažkoks vierchas jis – iki šiol virina reikalus ir yra gerbiamas kaimiečių). Tikėjimo stiprumą įrodė ir kičinės būsto dekoracijos religine tematika. Neilgai trūkus paaiškėjo, kad šitas mentas yra vedęs savo dukrą. Vaikų su ja turi penkis, atrodo. Ir dabar va nėščia. Incestas šalyje nebėra legalus, tačiau kaime apie jų santykį žino visi ir visiems kaip ir viskas OK. O tuo tarpu radijas čiulba apie tai, kas nėra OK. Ne OK yra gėjai! Apie tai tau praneš amerikietišku akcentu ir juokingu vintage reklamų tonu, kad net imsi galvoti, ar netyčia neatsidūrei kokiam tūkstantį gyventojų turinčiam baptistų kaime Luizianos valstijoje, in the 50’s. Juoda ir graudi propaganda, Gražulis-style. Gal jam reik ten nuvažiuot ir pranašu būt.

Beje, poligamija Papua Naujojoje Gvinėjoje yra legali. Skaičiau, kad vyrui yra totalus neprestižas neturėti vaikų, tad skyrybos su žmona, kuri negali pastoti – normali ir populiari praktika. Žmonų vyrai turi tiek, kiek gali išlaikyti. Kuo jų daugiau, tuo vyras laikomas galingesniu.

Tų žmonelių dubasinimas dar visai neseniai buvo legalus ir tikrai priimtinesnis už, tarkim, kokios genties moters vaikščiojimą nuogais papais, kaip buvo įprasta iki krikščionybės. Nes čia gi pzdc nusidėjimas.

Grįžtant prie kasdienybės su liemenukais, vietiniai, kurie per daug savo tikėjimo neperša, vis tiek kažkada išsiduoda ir papasakoja kaip rytais, prieš darbą, mėgsta pasimelsti. Kad dienelė gera būtų. Na gal dar vieną-kitą maldelę susakykime ir už dosnius turistėlius, kad nezirstų ir normaliai mokėtų už beverčius šūdus, kuriais juos čia šeriame. Šios šalies turizmo žmonės – bene nagliausi. Verslininkėliai tokie. Pamaldžios sūkos prie skaičių.

Ateistų šioje šalyje nerasi su žiburiu – o jei jau toks esi, geriau neprisipažink, nes tave palaikys ciniku užverta širdele. Eis po to dar melstis už tave. Blogąja dvasia irgi gali palaikyti. O gal sudegins kaip raganą. Čia tie taip gali padaryt, kurie priimdami krikščionybę nepamiršo ir savo pagoniškųjų šaknų. Tokių dar vis yra nemažai, bet tas man visai patinka. Gaila, kad jie praranda savo autentiškumą per tą bažnyčios tarnautojų brain washą. Tokia biškį Utah čia, tik be mormonų. Aišku, daug ir gero tie misionieriai čia padarė – pristatė mokyklų, ligoninių ir panašiai. Bet ne apie tai juk aš. Liūdna žiūrėt į tą durniams cheesy būdais skelbiamą tikėjimą lyg tai būtų kokia TV Shopo snuggių reklama. O jie ir tiki – they don’t know any better. Stengiuosi pasakoti neprimesdama savo ir taip gan tolerantiškų bullshit pasakoms pažiūrų – nelabai jos čia svarbios. Bet pripažinsiu, kad nuo eye rollų galiu greit ir apakti.

 

Maistas, prakaitas ir betel nuts Papua Naujojoje Gvinėjoje

2015-03-09 | 07:10 | Inner city life
09

Labas rytas, Lietuva. Žodžiu, poryt jau varau į Australiją aka sūrių pyragų (kokie jie ir turėtų būti), seafoodo ir VISKO SKANAUS rojų. Todėl šiandien – nebloga proga papasakoti apie, hm… na, ne maisto pragarą, bet skaistyklą, sakykim. Tekstas nebuvo rašytas šiam blogui, tai tonas gal skirsis kažkiek. SAU RAŠIAU. Kad nepamiršt. Nes nu o ką veikt be WiFi ir 3G?

2015.02.26.

image

Taip pusryčiavau kelias dienas. Visai gerai. Jei domina, kokių dar pusryčių man teko paragauti savo kelionėje aplink pasaulį, prašom eiti į mano FB foto albumus.

Maistas Papua Naujojoje Gvinėjoje – ganėtinai įdomus. Vietiniai pagrinde minta savo užsiaugintomis saldžiosiomis bulvėmis ir kitomis daržovėmis bei vaisiais, o per šventes taip pat valgo mėsą – ypač kiaulę (čia jie ją vadina ne “pork”, o “pig”, tai ir aš atitinkamai lokalizuoju). Vištiena – taipogi mėgstama. Pamatyti kepančią kiaulę – neretas reiškinys. Bent jau sakė man taip – pati nemačiau. Kiaulė – gerovės ženklas, nors savaime suprantama, kad dauguma vietinių tikrai nėra turtingi. Vietinis sakė, kad mokytojo uždarbis – apie 120 EUR, tačiau papuasai išgyvena turėdami derlingos žemės ir gėlo vandens, tad visi gali užsiauginti savo maisto ir taip išgyventi.

image

Tokių take-awayų – pilna visoje šalyje.

Be daržovių ir mėsos yra dar keletas populiarių dalykų. Be abejo, kiaušai, kuriuos gatvėje, ypač turguose ir prie autobusų stočių, parduoda išvirtus po 1 kiną (0.33 EUR). Labai mėgstami – vietiniai kepti bananai ir kukurūzų burbuolės. Kalbant apie užkandžius, populiariausias tikriausiai yra “bisket” (biscuit). Pradžioj maniau, kad čia kažkokie a la duoniukai arba krekeriai, bet paragavusi supratau, kad jie gan stipriai skiriasi nuo to, ką esu ragavusi už šalies ribų. Šitie jų bisketai yra kaip sausainiai, bet sūrūs – ir netgi labai. Lyg pabarstyti čipsų ar užpilamos sriubos prieskoniais. Pastarosios – irgi labai populiarios, kaip ir kiti pigūs pusfabrikačiai bei konservai. Pagrinde eina žuvys kaip tunas ar skumbrė, taip pat jautienos tušonkės, vištiena. Na, kaip ir visur. Apskritai supermarketuose daugiausia tokių prekių, kurios gali ilgai stovėti. Bomžpakečių – pilna tiek parduotuvių lentynose, tiek gatvių reklamose. Maggi maggi! Normalių supermarketų rasi nebent didmiesčiuose, kurie gali būti už pusdienio kelio nuo kokios Highlands deriovnios arba pasiekiami skrendant (kelių beveik nėra). Tai neskrisi gi, žmogus, į kokią Maximą čipsų nusipirkt. Pastarieji čia – gana neskanūs. Nebent nori penkiagubai mokėt už importą iš Australijos.

image

Bisket.

Restoranų irgi praktiškai nėra, išskyrus sostinėje ir viešbučiuose. Yra tokios vietinės maisto išsinešimui šiknaskylės, Kai Bars (“kaikai” pidgin kalba yra “valgyti”), kur gali nusipirkti paruoštų fritkių, daržovių (kokį brokolį ar pan. – mažas pasirinkimas) ir visokiausių mėsgalių. Kažkokius labai riebius ėriuko gabalus jie ten mėgsta (lamb flaps), nors pačiai jų ragauti man neteko (kol kas). Tačiau tai, ką ragavau, man patiko. Ten pirktos fritkės buvo vienos geresnių ir man visiškai nerūpėjo, kad jos – drėgnos nuo aliejaus. Jau geriau tokios, nei kartoninės ir beskonės. Aš net nevadinčiau ragautų bulvyčių “greasy”. Greičiau – “juicy”.

image

Kiekviename Kai Bare rasi šito stuffo. Dešreles jie valgo rūžavos spalvos. Klausiau, nuo ko čia. Burokas? Nežino.

Daržoves jie ant stalo atneša apvirtas arba apkeptas. Nelabai pjaustytas – kokį brokolį perpjaus per pusę ir tiek. Nieko daugiau joms praktiškai ir nedaro, gal kažkiek pasūdo. Turiu omeny, kad iš daržovių nedaro patiekalų kaip troškiniai ar salotos. Atneša cielų morkų, saldžiųjų bulvių, šparaginių pupelių – ir dėkis, valgyk sau. Šiaip nėra blogai tas natūralumas, bet aš virtuvėje labiau mėgstu eksperimentus. Ir šiaip esu jovalų ir prieskonių mėgėja, tad paprastumu manęs dažniausiai nesužavėsi (tikriausiai ne tik maisto sferoje, heh). O tos plain daržovės dar ir aušta greit…

image

Aušta daržovės. Šitoj chatoj karšto mealo gaut neteko. Viską atnešdavo kaip iš po vakar, nors ir padaryta neseniai. Pochui jiems.

Vietiniai net tada, kai nevalgo, vis tiek kažką nuolat kramto. Tas kažkas, žinoma, yra betel nut – žalingų azijiečių įpročių karalius. Iki Papua Naujosios Gvinėjos, daugiausiai šlykščius riešutus kramtančių mačiau Mianmare. Ten juos graužia daugybė vyrų, o štai moterų raudonais dantimis matyti neteko. PNG juos kramto beveik visi. Gal tik vaikigaliai to nedaro. Baisiausia ir šlykščiausia yra tai, kad betel riešutai kramtomi visą dieną su neilgomis pertraukėlėmis. Nuo pat ryto. Vietinis ritualą sulygino su rytine, tonizuojančia, arbata. Kramtantieji riešutą maišo su kažkokia rūgštimi (laimo gal), o pakramtę spjaudosi dideliais raudonų seilių kiekiais. Visi keliai – papuošti raudonomis dėmėmis. Keliuose mėtosi kokakolos buteliai, pripildyti raudono skysčio (seilių). Po lietaus likusios balos – raudonos spalvos. Važiuojant autobusu duoda maišelių – naturally, pamaniau, kad vėmimui ar šiukšlėms. Nea – riešutinėms šlykštūnų seilėms. Riešutai veikia panašiai kaip visokie redbuliai – suteikia šiek tiek energijos. Ilgainiui dantys tampa raudoni. Negrįžtamai (arba jie nesistengia jų gerai išvalyti). Highlands regione vieno riešuto kaina – 1 kina (0.33 EUR). Varant link jūros, kur jie auga, kaina mažėja, kol pasiekia 0,20. Jiems jie (ypač hailanderiai) išleidžia daugybę pinigų, kaip ir rūkalams. Vietinis sakė, kad dauguma neįperka skėčio (*eye roll*), nes anas kainuoja 6 kinas. Savo riešutukams jie dar daugiau išleidžia. Sakau, tai kodėl gi tau kasdien neatsisakius po vieną riešutą? Po savaitės jau skėtį turėsi. Tai merga iš šono man atsakė, kad mes dar esam developing country, tai dėl to taip mums yra. Ta prasme, sunku su prioritetais jiems. Gi lietingas sezonas būna kasmet. Tas penkiamečių lygio prioritetų dėliojimas gali būti erzinantis, esant ne pačios geriausios nuotaikos.

image

Šitas mūsų rankų darbo jovalas iš kirvio buvo visai skanus, beje. Labai netgi. Tušonkė ir nūdlų sriuba – kitko gi nelabai ir gausi.

Šio krašto žmonės taip pat nėra itin tvarkingi ar švarūs. Pagrindinis kvapas, kurį užuodžiu uždaroje patalpoje yra prakaito. Dažniausiai vyrų, bet va, kaip tik vakar, viena moteris autobuse čiut nepražudė manęs savo kvapeliu. Nežinau po kiek laiko jie nesiprausia. O aš dar pasinervuoju, kai galvą ne kasdien gaunu išsiplauti, o kas antrą.

Beje, padoresni restoranai vis tik kvepia ne žmonėmis, o ėriena.

Žodziu, papuasai man sudarė itin netvarkingų žmonių įspūdį. Mėto savo šūdus per langą, pakelius visokius. Spjaudosi kiaurą parą. Visuomeninio transporto (busiukų) salonai – murzini ir juose sutiksi tarakonų. Todėl geriausia PNG skraidyt lėktuvais, bet ir tie kartais vėluoja, ypač lietingu sezonu. Vietiniai skrydžiai, kaip ir viskas šioje šalyje, nėra labai pigus malonumas.

2015.02.27.

image

Lamb flapsas – dešinėj. Normalesniam supermarkete gavau netgi piklų.

Šiandien pažiurejom Asaro mudmen šou. Nebuvo labai įspūdinga, bet pamatyti visai verta. Grįžtant namo užsukom į prie chatos esantį Kai Bar, kad pagaliau paragaut tų riebiųjų lamb flapsų. Tiesą sakant, nebuvo taip riebu ir dramatiška kaip man pasakojo Australijoje užaugusi vietinė ar kaip į batą myžo Lonely Planet. Yra riebioji mėsgalio dalis, yra, bet kam valgyt ją? Ką sočiau nebent. 😀 Aišku, bet kuriuo atveju, tai nėra patiekalas, kurį reiktų valgyti dažnai, bet vietiniai ir neįpirktų tokio dalyko kasdien (gabalo kaina – 8 kinos / 2.67 EUR). Užtat jie įperka fritkes ir jas ėda gana dažnai. Šiaip man sakė, kad papuasų mityba seniau buvo žymiai geresnė – dabar jie valgo deep fried šūdus, bisketus ir visokią chymkę, kai seniau pagrinde misdavo vaisiais, daržovėm ir riešutais. Žinoma, juos valgo ir dabar, bet supratot, apie ką aš.

Pagalvojau, kad Lietuvoj daug kas labai panašiai maitinasi. Mėsa, bulvės ir ko sode yra.

P.S. Rezortų restikai, aišku, labai neskriaudžia. 🙂

image

 

Daugiau fotkių: https://instagram.com/stundziene/

Nerašau, bet rašau

2015-02-26 | 07:38 | Inner city life
26

2015.02.23.

Nesu labai didelė gerbėja plačiai aprašinėti savo kelionių. Kaip žinia, šiuo metu vienintelis būdas, kaip tuo užsiimu yra Instagraminis micro/photo bloginimas. Kodėl? Nelabai matau prasmės pildyti ir taip užteršto interneto dar viena kelionių istorija – atvažiavom, pamatėm, palietėm. Kokie mes nuostabūs. Kaip ir milijonai kitų. Ir mes matėm tą šventyklą ar tą statulą su penkiais milijonais tagų minėtame Instagrame. Neįsivaizduoju, ar įmanoma rašyt apie kažką dar labiau cliche nei apie savo nuotykius pietryčių Azijoje, kuris prilygsta amžinam hareminių kelnių ar pigių fedora stiliaus kepurių nešiojimui visokiuose Sihanoukvilliuose. Jau tikrai geriau savo pusėtinus pusryčius su netobulais kiaušinių tryniais postint, ką ir darau. Čia, aišku, man taip atrodo, bet aš juk ir darau taip, kaip MAN atrodo. Šiek tiek nustebau pamačiusi, kiek viename knygyne knygų, pagrinde chick-lit žanro, apie visokius savęs ieškojimus ir nušvitimus Balyje ar intriguojantį expatų gyvenimą Singapūre. Apie tai rašo, kas tik netingi ir nebūtinai moka.

 

Kita priežastis, kodėl nelabai užsiimu travel bloginimu yra ta, kad manęs visiškai nedomina rašyti kažkokius a la patarimukus, kur čia faina ir kur čia apsimoka. Tam skirtas visiems žinomas, plius-minus 70 proc. atvejų taiklus, patarėjas Lonely Planet. Kalbant apie procentus, 90 proc. tų blogeriukų visiškai čiulpia šikną. Kuo labiau čiulpia, tuo labiau mano, kad zjbs varo.

 

Šią sekundę kažką rašinėju, tik todėl, kad esu blogos nuotaikos (geriausia mūza), nėra elektros, nėra interneto (išskyrus mobilujį), mieste nieko nenuveiksi (o ir nesaugu į jį eiti), dažnai palyja bei paskutinis rezortas šioje vienos ašaros pakalnėje (nū, nėra taip jau blogai, tai skiriu vieną ašarą iš penkių), alkoholis, net ir tas yra nelegalus šioje šalies dalyje. Visa tai susideda į didelį, riebų NĖRA KĄ VEIKTI. Šiandien belieka sėdėt savo kamūrkėje ir svarstyti ar kitoje vietoje, kurios per plauką nepasirinkome, nebūtų buvę geriau. Būtų, blet. O gal ir nebūtų. Ar gal išvis reikėjo varyt į tą bažnyčios guest housą ir tada gailėtis, kad nepasirinkau vietos, kurioje esu dabar, nes manyčiau, kad kitur tikrai labiau fun nei pas šventuosius.

Ai, visai pamiršau paminėt, kad man – pė em es.

Senokai nesiskundžiau / Azija, nenervuok manęs

2014-11-13 | 11:50 | Inner city life
13

Mano didžiausias košmaras pagaliau išsipildė (turbūt jau esu kada nors taip sakius, bet prisiekiu, kad naujas mano siaubas yra žymiai kraupesnis).

Gal kas žino, kuri pasaulio šalis čepsi labiausiai? Mano spėjimas būtų Kinija, nieko asmeniško, tiesiog taip kužda intuicija.

Šiandien teko vienoje patalpoje pasėdėt su čepsėjimo ir siurbimo čempionato nugalėtoju (tautybė – nepalietis). Tokio konkurso gal ir nėra, bet jei prie tos siurbėlės pasėdėčiau dar minutę, medalį jam tikrai išvemčiau tiesiai ant krūtinės.

Kai jis žriot, tai atrodo, kad kažkas su sugedusiu žiebtuvėliu bando cyzą prisidegt ir vis nepavyksta. Žiebt, čept, žiebt, čebt, siurrrrrrrrrrrrrrrrrrrrbt. O kai sūka geria, mano veidą ima puošti resting bitchface ir eye roll miksas. Įsivaizduoju, kad tokį garsą leidžia savaitę negėrusi kiaulė, kuriai davė skaniausio pasaulyje… vandens? Nežinau, ką kiaulės geria, bet turbūt ne myžalus ar pieną. Nenustebčiau, jei tas Mauglis irgi būtų užaugintas kiaulidėje.

Po kiek laiko, kai išsirinkau, ko noriu iš meniu, išbėgau į gatvę akis išdegus ir į mane čiut mocas neįvažiavo dėl to. Kai grįžau, kiaulytė jau damušinėjo savo kimchi ir tofu pašarą, o aš bandžiau iš jo žvengti, kad mano „bahaha“ užgožtų jo čepsėjimą. Deja, mano juokas nėra toks galingas.

O po to jų atėjo daugiau… Gavau maisto ausims LITERALLY.

„I am married to a Filipino. It’s cultural. Filipinos, as well as others from that part of the world, will smack their lips. A host will perceive this as a subtle sign that her meal is good.“

SUBTLE. AHAHAHAHHAHAHAHAHAHAHAHAHHAHAHAHAHAHA.

P.S. Tikrai suprantu, kad čepsėjimas/nečepsėjimas yra kultūrinis dalykas, kuris daug kam atrodo normalus, bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Tai yra tas momentas, kai visiškai pateisinu diskriminaciją, badymą pirštais, žvengą ar prišikimą į lėkštę čepsinčiam asmeniui. DIE DIE DIE.

Naujojo sezono akcentai: mėlyni atspalviai, plastikinis kailis, meningitas

2013-12-05 | 08:25 | Inner city life
05

Sniegui užsistovėjus ilgiau nei valandą, termometrui pasiekus minusą, o veidui ėmus šerpetoti… aišku tampa tik viena – neaišku, ką apsirengti. Jau išsitraukiau kepurę ir pirštines, bet išlindusi lauk be takso vis tiek buvau sužeista spiginančio vėjo ir depresuotų stoties rajono veidų. Tą dieną ėjau pas odontologą (sekėsi gerai – uffff). Odontologė sakė, kad mano ausys – šaltos. Termometras rodė nulį, o aš buvau užsidėjus kašmyrinę kepurę su nuolaida. Tai kas bus po mėnesio?Screen Shot 2013-12-05 at 09.22.56

Šiandien pabudau ir mane ėmė neraminti tam tikra statistika. Ar bobos, mėgstančios demonstruoti savo kūno formas žiemą, dažniau serga meningitu (čia nediskutuokime apie tai, ar norą taip rengtis joms ir sukėlė minėtoji liga)? Neabejoju, kad čia yra gydytojų, kurie man galėtų atsakyti. Atsakykite. Nes jeigu nėra ryšio tarp šių reiškinių, tai gal net ir aš sugalvosiu šį sezoną pademonstruoti savo mėlynas kūno formas.* Visai tiks prie akių. O šiaip gi aš su maišais vaikštau – jei apsirengsiu dar šilčiau, žmonės ims galvoti, kad sveriu kokius 62 kg, o tai būtų akiplėšiškas melavimas aplinkiniams. Reikia skubaus pastūmėjimo nusirengti arba bent jau nesirengti DAR DAUGIAU.

Dar mane neramina štai kas: ar yra koks ryšys tarp iškirptės žiemą ir plaučių uždegimo (irgi žiemą)? Savo kailiu tikrinti nesiruošiu, bet turiu įtarimą, kad parka stiliaus striukės buvo sukurtos ne šiaip sau.

Nu ir dar vienas klausimas – ar natūralūs kailiniai šildo labiau nei plastikinio plauko? Kad neskriaust naujų gyvūnų, rinkčiausi madingą natūralių vintage kailinių variantą – kažkaip vis tik tikiu, kad ne tik šilčiau, bet ir švelniau su jais bus.

Dar mielai čia padiskutuočiau ir įdėčiau daugiau paveiksliukų, bet jau staklės mane kviečia.

 

*Nuogomis kojomis žiemą jau vaikšto ir Vilniuje. Valio, mes dar vienas žingsnis arčiau mados sostinės – Londono!

Tūlikai ir blogi žmonės arba paaiškinimas, kodėl dažnai tenka apsimesti biatch

2013-05-13 | 09:39 | An Issue to Discuss, Inner city life
13

Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.

Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!

Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.

Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.

 

Egzistenciniai klausimai iškyla sekmadieniais

2013-01-27 | 15:26 | Inner city life
27

O Dieve, kokį siaubingą stresą ką tik apturėjau. OK, pasakoju viską nuo pradžių.

Sėdėjau sau lyg niekur nieko skaitydama pasaulio aktualijas, kai galiausiai daėjau iki straipsnio apie Ethan Hawke parduodama namą Niujorke. Galvoju – nu norėčiau aš to tavo namo. Kas žino, gal kada nors būsiu ant tiek turtinga? Bet tada man iškilo dilema – na OK, sakykim, būsiu normaliai aš turtinga ir imsiu aš jo ar kokio Christopherio Walkeno Manheteno chatytę, tačiau ar chatos prabanga ir selebių statusas užtikrins šimtaprocentinę apsaugą nuo šlykščiųjų Niujorko gyventojų, tarakonų?

Jau seniai atkreipiau dėmesį, kad šios temos nenagrinėja nei bulvarai, nei televizija. Viename Sex and the City epizodų buvo užsiminta apie pest control, bet turint omenyje, kad Niujorkas, herojų butai ir interjerai yra nemaža serialo dalis, nusprendžiau, kad klausimui skirta per mažai dėmesio, nes taip ir nesupratau, kaip dažnai po Kerės manolus ropojo tie padarai.

Sumaniau atsakymą tiesiog išsigūglinti. Iš ankto žinojau, kad tai – durna mintis, nes visada įrašius gyvių pavadinimą yra šansas, kad išmes nuotrauką. Bet galvoju – nu davai atsargiai aš. Įrašiau į gūglą „Do celebrities have cockroaches?“. Kažkokių labai gerų atsakymų man neišmetė, bet užmačiau vieną, kuris sudomino. Straipsnis Guardiano – tikrai nieko blogo nebus.

Deja, nudegiau ir labai smarkiai. Linko į straipsnį duoti negaliu, bet ten buvo kažkas apie realybės šou I’m a Celebrity… Get Me Out of Here! ir kaip tai laidai pritrūko kažkokių tarakonų, kurių ten jau ir taip sunaudojo tūkstančius (tiksliai nepasakysiu dėl savaime suprantamų priežasčių). Žodžiu, gavau foto su visais organais in my face. Kaip mečiau aš tą kompą! Gerai, kad lovoj sėdžiu – nuo šiol,  jei kas nors man dar priekaištaus, kad aš tinginė, nes sugebu pusę dienos po kaldra praleist, galėsiu jiems papasakot apie tokio gyvenimo būdo privalumus. Ką daryti toliau, buvo neaišku, nes tam, kad išjungčiau tabą su tuo straipsniu, pirma turėjau pažiūrėt jam į akis. To daryti nesiruošiau. Tada bandžiau išjungti kompą. Pataikiau į reikiamą mygtuką iš kokio penkto karto. Įjungusi kompą ėmiau viską skubiai force quitinti, kad tik tarakonas neiššoktų man kur nors iš praeitos sesijos.

O ar selebiai turi tarakonų, taip ir nesužinojau.

Homoseksualaus DJ’ėjaus Albino išpažintis (vardas ir profesija pakeisti)

2012-11-08 | 11:38 | Inner city life
08

Šiandien maistasausims.lt blogą pasiekė vieno Vilniaus socialite, homoseksualaus DJ’ėjaus Albino (vardas ir profesija pakeisti), panorėjusio likti anonimu, laiškas. Kalba neredaguota.

Viskas, nusprendžiau nebeauklėti Vilniaus “hipsterių” ir nebepadėti jiems atrasti savo užslėpto [homo]seksualumo. Neapsimoka! Gana. Viskam yra ribos.

Prieš kelis metus padėjau vienam pažįstamui. Visi aplink jį jau žinojo, kad jis gėjus, išskyrus jį patį. Prirėmiau jį prie sienos: prisipažink. Prisipažino, bet vietoj “ačiū” permiegojo su mano draugu. Neatlyžau. Tada jis pradėjo viešai kritikuoti mano kūrybą. Tada atlyžau. Oh well.

Kitą kartą feisbuke sulaukiau kolegos klausimo: “o kaip tu supratai, kad esi gėjus?”. “O kodėl klausi?”, susidomėjau. “Šiaip sau tiktai”. Aha. Patariau pažiūrėti gėjų porno. Atsakė, kad pornografijos nežiūri dėl savo įsitikinimų. “Na tada tu tikrai gėjus”, pagalvojau, bet vietoj to atrašiau jautrią edukacinę pamoką apie žmonių seksualumą. Po savaitės kitos veikėjas atrašė, kad vis dėlto tai tebuvo nerimtos abejonės. Vadinasi, nemokamas edukacinis darbas ir vėl nuėjo veltui.

Dar buvo, kad tamsta atkakliai tikino nesąs gėjus, bet vis dėlto leidosi užremiamas hipsteriškos Vilniaus kavinės tualete. Pasiteisinimas kitą rytą vienas: “buvau girtas, Albinai, bet mes juk abu suaugę žmonės”. Taip ir nesupratau, kuris čia kuriuo pasinaudojo.

Išvada: nebeužsiimsiu nemokama edukacija. Tegu skendi užsislėpę Lietuvos hipsteriai heteroseksualumo liūne – juo blogiau jiems patiems. Aš geriau į Berlyną vieną kartą į mėnesį nuvažiuosiu negu tapsiu Vilniaus gerąja samariete. Sėkmės!!!

Pagarbiai,

DJ Albinas

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook