Ekvadoras: (man) įdomūs faktai

2017-03-21 | 23:07 | Inner city life
21

Savo FB paskyroje (LOL, prieš kokius 6 metus sakiau, kad gyvenime nevartosiu žodžio „paskyra“ – deja, darbiniai įpročiai pakeitė dalį mano užklasinių įpročių) dažnai parašau visokių šūdelių ir nuotykių, tai reikia pasidalinti ir čia. Juk būtina spaminti per daugiau kanalų.

Čia va užvakar tokius faktus susirašiau:

– vietinė valiuta yra USD
– jei neturi travel insurance, čia viešose gydymo įstaigose be problemų gausi nemokamą gydymą
– saugumo sumetimais, kiekvienas oficialus taksi privalo turėti kamerą ir „panikos mygtuką“ (dar nemačiau tokio)
– neoficialiais taksi važinėti nerekomenduojama
– vietinis pagalbos numeris yra 911

O čia bonus track – istorija, įvykusi prieš kelias valandas:

Važiuojam šian taksu. Edma sako: „O, įdomiai taksistas vairuoja – pavarų dėžę perjunginėja kaire ranka.“ Atrodė, kad vairuotojas vairuoja sukryžiavęs rankas. Po to Edmundas pastebėjo, kad vairuotojas neturi dalies kairės rankos (nuo alkūnės ar pan.) ir vairuoja tik viena ranka.

Tai dar ne viskas, ko taksistas neturėjo. Dar dalies ausies jam trūko – atrodė lyg nupjauta.

Ar nebus čia susiję su tais jų taip vadinamais „violent crime“?

P.S. Apsilankę mano paskyroje (dar nevemiu nuo šio žodžio, bet jau ant ribos), taip pat sužinosite, ką galima nusipirkti už vieną dolerį ir kodėl po taško negalima dėti dviejų tarpų.

Prieše, šitas postas skirtas TAU – pasidžiauk mano kančia!

2017-03-15 | 01:50 | Inner city life
15

Na ir sunkios paskutinės dvi dienos buvo. Nieko ypatingo neįvyko, bet kažkaip viskas susiklojo taip, kad mums būtų nepatogu. Nors daugumai šie pavadinimai nieko nepasakys, papasakosiu su pavadinimais, nes avdrug prireiks. Štai ką nuveikėm nuo užvakar:

  • Buvom Medeljine, kur sprendėm, į kurią kavos fermą varyti. Ta prasme, į kaimą, kuriame ją augina. Tų kaimų yra daug ir su visai nieko „Airbnb“ variantais, kur tipo būtų zjbs pačilint. Bet daugumoj tokių vietų nėra interneto. Kažkaip taip išpuolė, kad išėjo „New York Times“ straipsnis apie Jardin miestelį (plius jį mums jau rekomendavo pora tautiečių), tai nusprendėm, kad reik varyt į jį. Šitoj daly tikrai viskas kūl gavosi. Gražu, geras oras, skani kava. Viską darėm paskubom. Atvarėm vakare, ryte – turas, per pietus – out. Šiomis dienomis autobusuose praleidžiam miljoną valandų, o dar ir padirbt reikia. Kartais pavyksta kažką nuveikti ir autobuse, bet kartais esi ant apsivėmimo ribos ir be kompo ant kelių.
  • Kitas taškas – Salento. Miestelis, prie kurio yra turistų atrakcija – Cocora Valley. Vieta su labai aukštom palmėm, kurios laikomos šalies simboliu (daugiau info „Wiki“). Nusigauti iš Jardin į ten nėra lengva. Reikės grūstis keliais autobusais. Lengviausią variantą, pasirodo, jau praleidom. Geras variantas yra tada, kai 190 kilometrų važiuoji 6-ias valandas. Į šį malonumą pavėlavom, nes jis buvo galimas tik ryte, o mes tuo metu po kavos plantaciją landžiojom. Nu davai imam kitą. Vienas žmogus sako šitą imk, kitas – dar kitą. Galiausiai pasiėmėm saugiausią, kurio reikėjo laukti dvi valandas. Tuo metu buvo vidurdienis, tad kelionę pradėjom tik 14:00 val. Bilietų pardavėjas, aišku, skiedė, kad jau 19-ą būsim Salento (ne Salento, o prie Salento, kur išsinuomavom cabaña, ui kokie romantikai, – čia kitam punkte apie tai plačiau bus).
  • Pirma kelionės koja („leg“ – anglų k.). Sulaukėm autobuso, kuris varė į Riosucio. Šie smagūs 50 kilų važiavosi 3 valandas. Varai realiai per mišką, per pliurzą (nes, aišku, ir palijo), krataisi.
  • Kita koja – Riosucio-Pereira. 111 kalnuotų kilometrų, dar trys valandos visiškai vimdančio kelio. Gailėjomės, kad neišgėrėm savo motion sickness tablečių. Negerėm, nes jos žostkai ištaško. Pastaruoju metu kažkaip.
  • Atrodo, girdėjau kažką vemiant, bet nesu tikra.
  • Atvarėm, blet, į tą Pereirą. Jau nedaug liko iki galutinio taško. Deja, stotyje mums sako, kad „taip vėlai jau autobusai į Salento nebevažiuoja“. Buvo gal 20:30. Atstumas – virš 30 kilų geru keliu ar kažkas tokio.
  • Bandom gauti taksą. Aiškina kažkokias nesąmones. Xz, kur jis ten siūlo mums varyt. Mes pavargę jau normaliai. Galvojam – gal čia reikia vabščie pasilikti nakvoti – vis tiek jau camping vaibo savo cabanijoj šian neapturėsim. Nusprendėm, kad neapsimoka ir su taksistu pasiderėję, sumokėję 30 Eur, galiausiai pasiekėm reikiamą tašką (ne be skambučių cabanijų savininkei ir annoying paieškų, aišku). Jau buvo netoli 22:00.
  • Ačiūdie, užteko proto nusipirkti romo, tuno konservą, pomidorų ir čipsų. Jau nelabai kas veikė ir pasirodo, kad čia gi blogas sezonas – lija ir vsio takoje. O mes gi planavom BBQ darytis. LOL.
  • Atėjo rytas. Savininkė man sakė, kad čia – geras internetas, bet KAIPIRREIKĖJOTIKĖTIS, negavom jo nei vakar, nei šiandien ryte jo čia dar nebuvo (galiausiai gavom savo darbo įrankį popiet – t.y. sekančios dienos nuo atvykimo vidury). Remontai, vis tie remontai!
  • Tada savo kolegei Dešineirankaiirakiai (jo, rimtai toks vardas) parašiau su prašymu įlįst į mano emeilą, nueiti į reikiamą laišką ir nucancelinti ką ten reikia, kur turėjau dalyvauti. Štai pagaliau kažkas sužinojo, kas iš tikrųjų slypi po nekalta mano šypsena – passwordas, kurį buvau priversta išduoti, irgi viską IŠDAVĖ!
  • Išsiruošėm į miestą, kur gausim internetą, o po to ir tai, dėl ko atvykom – Cocora Valley!
  • Į valley reikia varyt su tokiu turistiniu džipu. Mums pasisekė su laiku (nes atvarėm džipui, kuris varo kartą per valandą, prieš pat išvažiuojant), bet nepasisekė su sėdima vieta (nes reikėjo stovėti mašinos gale ir laikytis už stogo).
  • Būtų gal ir nieko tas stovėjimas, bet pradėjo žostkai lyti ir mes peršlapom iki siūlo. Labai nukentėjo veidas – skaudėjo nuo to lietaus faking. Į akis tiek vandens pribėgo, kad po to mano akys tiesiog vimte vėmė jį von.
  • Po 20 minučių debiliškos kelionės pasiekėm tikslą, bet buvom sušalę, užsipisę ir what not.
  • Sušilimui išgėrėm arbatos ir nusprendėm varyt atgal į miestą. 😀 Kai iš tikrųjų toj Kokoroj reikia haikint apie 2,5 val.
  • Likimas taip nulėmė, kad išėję iš restorano vėl patekom pas tą patį džipo vairuotoją… tuo metu, kai jis buvo pripildytas ir jau išjudėjo link Salento. Spėkit, ar gavom atsisėsti.

 

 

 

 

 

Barichara, Colombia – vietinė Nida be jūros

2017-02-28 | 16:58 | Inner city life
28

Šis ramus miestelis puikiai tinka darbiniam čilui.

IMG_5880

Vakar nieko gero neįvyko. Į vietą nukeliavom sėkmingai. Kelias buvo kalnuotas, bet neapsivėmėm. Bet vis tiek tampė vargininančiai. Lyg to būtų maža, dar ir į tualetą labai norėjau, bet ir čia man pasiekė – neapsimyžau. Žodžiu, ištvėriau visas negandas, kad patekčiau į gražiausiu miesteliu Kolumbijoje vadinamą Barichara. Keista, kad „Lonely Planet“ nemini, kad šis miestelis yra visiškas ghost town. Nu sako, kad ramus, bet NE ANT TIEK. Dar rašo, kad šis miestukas yra populiari filmavimo vieta filmams ir serialams ispanų kalba. Nu taip – kolonijinė architektūra ir tuštuma. Va tau ir movie set. Kažkodėl neišsigūglinu jokio padoraus (ar net nepadoraus) filmo, filmuoto čia. Gražu čia, bet viskas matyta jau kažkur kitur – pvz., Meksikos Oaxaca City ir San Cristobal de las Casas. Pastarieji grožiu neatsilieka, o ir gyvybės ten daugiau. Na nieko, pačilinsim tas tris dienas. Užtat oras geras, apsistojimo vieta patinka (su įskaičiuotais puikiais pusryčiais), internetas – pusė velnio ir dar šiąnakt Donatella Versace užleido man vieną sąvo chatų Italijoj, kai aš bėgte bėgau nuo mentų ir atsakomybės.

IMG_5898
IMG_5891
IMG_5936
FullSizeRender 8
FullSizeRender 18
IMG_5958
FullSizeRender 17

OK, einam toliau. Šiandien ryte puotavau viena. Biškį nesutapo darbiniai Skaipo pokalbiai su ponu vyru, tad pusryčiauti teko atskirai. Ši puota įeina į mūsų hostelio kainą. Viskas paprasta, bet labai zeba. Nors buvau išbadėjus, nes vakar paskutinį kartą valgiau kokią 19 val., o šiandien buvau atsikėlusi 4-ios valandos iki pusryčių ir iki tol gėriau tik vandenį, vis tiek daug teko palikti. Aišku, kiaušų gyvenime nepalikčiau. Juos suėdu visada iki paskutinio trupinuko ir stebiuosi, kai kiti palieka kiaušinio kąsnį lėkštėje lyg kiaušas būtų kokia niekinga duona. Vietinės mados:

– Pa defoltu, kaip ir Meksikoj, kiaušai čia paprastai valgomi scrambled. Turi atskirai prašyti, jei nori kitaip. Jei prašysi tiesiog keptų, tavęs nepaklaus, ar nori skystų, ar ne (čia tau ne Amerika, kur dešimt būtų vien keptiems kiaušams taikoma – skysti, neskysti, iš vienos pusės kepti, iš abiejų ir t.t.). Dažniau atneš ne skystus. Skirtingai, nei daug kas mano, nesu tokia reikli kiaušams ir jų iškepimo ar išvirimo sekundėms – man jie patinka visokiomis formomis ir mielai prisitaikau prie vietinių preferencijų. Esu nepatenkinta tada, kai PATI GAMINAU ir norėjau vieno, o gavau kitą. Besisvečiuodama kitur, stengiuosi neturėti jokių lūkesčių. Taigi sekundžių reikalavimus taikau tik sau.
– Kavą atneša ne iš karto. Kartais atneša jau po visko. Niekada nepaklausia, kada jos noriu. Šiuo atveju, pradžioj atnešė vaisius, o tada – visa kita. Tai pakrapščiau vaisius, pagėriau kavos ir puoliau savo biškį pavėsusius kiaušiukus. Vis tiek jėga.

IMG_5947

Palomino – Bucaramanga, Kolumbija. Kogiai. Nesugalvoju juokingos antraštės.

2017-02-27 | 14:06 | Inner city life
27

Vėl išvykau į ilgesnę kelionę. Aišku, jau ne ne tokią ilgą kaip praeitą kartą – ana trūko net dvejus metus. Tačiau keturi mėnesiai – irgi visai neblogai.

Žiūriu, kad mano istorijos, pasakojamos mano asmeninėje FB paskyroje, ne vieną prajuokina, todėl jos bus skelbiamos ir čia. Kol kas tikrai neplanuoju jokio kelionių blogo. Jei per dvejus metus nepadariau, tai kodėl dabar turėčiau daryti. Be to, „Maistas ausims“ yra gyvenimo būdo žurnalas (ha ha ha), todėl kelionėms čia tikrai vieta.

Tikiuosi, kad ši, nors ir trumpesnė kelionė, tekstų pagimdys daugiau. 🙂

Atsikėlėm šian penktą ryto (kas nėra labai anksti, nes dažniausiai keliamės apie 6-7), kad važiuotume į kitą miestą, iš kurio važiuosime į kitą miestą, iš kurio važiuosime dar į kitą miestą. Kelionės pradžia – Palomino, galutinis taškas – Barichara. Toli.

16992254_10154585152263402_1528681533583157116_o

Ryte tais jų autobusais važiuoti faina. Kondiškės nėra, bet ir taip per šalta, nes jie greit lekia ir vėjas gerai prapučia. Kažkurioje stotelėje prilipo pilnas autobusas vietinių indėnų – kogių. Jie labai mieli, bet Edmai padarius keletą nuotraukų, vis tiek paprašė kapeikos. Paprašė 10 litų. Gavo 5. Atkreipiau dėmesį, kad pagrinde keliavo jauni vyrai su vaikais. Žmonelių ten nebuvo. Dar buvo dvi babuškos ir senis koks vienas. Ką žmonikės veikia, kas ten žino. Gal kokią kiaulę skerdžia (net nežinau, ar jie valgo kiaulės, tiesą sakant, bet gyvulius lyg ir valgo).

16992156_10154585152698402_3992338918320415197_o

Po pusvalanduko kogių šuo autobuse apsivėmė. Ėmė žiauriai smirdėti per visą autobusą. Tačiau vyras, renkantis pinigus iš keleivių (pavadinkime jį kontrolieriumi, nors nežinau, ar verta jį kažkaip vadinti, nes šioje istorijoje man jo gali nebeprireikti), netrukus viską sutvarkė: išsitraukė šluotą iš po sėdynės ir viską išvalė. Tada tą šluotą tiesiog išmetė lauk. Po to nuėjo iki parduotuvės, kur įsigijo kavos. Kvapas išnyko vėmalų dėmes pabarsčius kava. Nežinojau šito triuko. Žinosiu. Ėmė kvėpėti labai netgi maloniai – jaukiais namais su garuojančia kava. Nors prieš minutę dvėsiau ir džiaugiausi, kad buvau nieko nevalgius – kitu atveju mane būtų ištikęs to šuns likimas.

17021806_10154585152933402_42277038473027120_n

Važiuojam toliau. Netikėtas kelio posūkis. Apsivėme kogių mergaitė (turbūt nepratus, bet ir šiaip vaikams pasitaiko). Jeigu ką, realaus posūkio ten nebuvo. Bet mergaitė apsivėmė for realz. Ėmėm dvejoti, ar tas šuo išvis buvo apsivėmęs. Gal tai buvo mergaitė all the way. Istorijos pabaiga.

Kadangi Edma labiau mėgsta fotkint žmones nei aš, įkeltos fotkės yra jo. Man labiau gamtas visokias patinka fotografuot, uždėt filtriuką ir painstgramint su gerais tagais. Jei jau labai užsimanau kokį žmogų nufotografuot, nueinu į vonią ir selfie pasidarau.

16996049_10154585152083402_6105095201442640659_n

P.S. Postinu jau iš kito autobuso – geras, patogus, su geru WC ir su egzistuojančiu Wi-Fi. Vaifajus, deja, tik Feisbą patempia kažkodėl. Kelionės šiuo autobusu trukmė – 10 valandų.

 

 

Ar jau įsikūrėt Lietuvoj? Taip, ne, nežinau.

2016-09-22 | 09:49 | Inner city life
22

Grįžus į tėviškę dažnai pasijuntu kažkokia pasimetus. Man nėra nei gerai, nei galėčiau pasakyti, kad man yra blogai. Gal vis tik labiau gerai. Bet taip kažkaip ne iki galo. Vis man trūksta kažko. Bet ar kada nors buvo kitaip?

Į bet kokį man užduotą klausimą, prasidedantį „Ką manai apie…“, „Kaip jautiesi…“, norisi atsakyti vienodai – „mixed feelings“.

Kaip tau patinka Lietuvoj? Mixed feelings.

Ar dar neatsibodo? Mixed feelings.

Ar skaniai pavalgei? Mixed feelings… Nemėgstu al dente bulvių.

Susitinkam „Bukowski“ bare? screen-shot-2016-09-22-at-09-51-07

Ar jau įsikūrėt? Kaip ir įsikūrėm, kaip ir ne. Dušo kabina nupirkta, bet neįmontuota. Manau, tos kabinos feelings irgi yra mixed – „Turiu naujus namus, bet stoviu sau koridoriuje.“

Tai vat toks ir mano gyvenimas – kaip tos dušo kabinos. Nei šioks, nei toks. Vien faktas, kad čia rašau reiškia, kad man kažkas negerai. Kai man gerai, aš čia nerašau. Nu gal ir esu rašius porą kartų, kad kažkuo pasidalinčiau, bet patys puikiai žinot, kaip puikiai moku tylėti iš gero gyvenimo.

Anyways, nepasaint to, ką prirašiau viršuj, šiandien mano nuotaika yra itin gera. Esu kažkokia įkvėpta. Gal dėl to, kad prieš pusryčiaudama po tūkstančio metų pertraukos prisiverčiau padaryti rytinę 10 min mankštą (mėgstu sunkiai ir greitai)? Pzdc, sportininkė. 10 minučių!!!

O štai pvz., vakar mano nuotaika buvo visai ne kažką: kažkaip ėmė mirtinai žudyti darbinis nuobodulys – „nejaugi taip ir toliau?“

Turbūt todėl naktį ir sapnavau, kad įsidarbinau kažkokia menedžere naktiniame gėjų klube Štatuose (atrodo, Čikagoj). Ir tai buvo vienas geriausių mano sapnų ever. #careergoals

 

 

Australija su savo kava ir visą parą veikiančiais sporto klubais

2015-12-03 | 19:32 | Inner city life
03

Į Australiją šiek tiek bijojau varyt, nes buvau prigąsdinta visokiom gyvatėm, šliužais, kitais gyviais ir ypač – tarakonais. Man sakė, kad pastarieji čia – dideli, skraidantys ir geria tavo seiles, kol tu miegi, todėl nepatartina miegot ant grindų. Pagalvojau, kad skamba blogiau nei Indija, kurią aš mėgstu vadint „cockroach capital of the world“. Didelio tarakonų košmaro šiaip jau nepatyriau aplankytose Azijos šalyse, o apie Australiją išvis patyliu. Nėra čia jokių tarakonų. Ta prasme, kažkur jų ir yra (ir nemažai), kaip ir visur, bet per mėnesį keliavimo mačiau tik kelis ir tai toli gražu nebuvo katastrofa. Namuose matyti neteko ir tai yra svarbiausia. Kelionė automatiškai galima laikyti sėkminga. Be to, čia beveik visur itin švaru ir pvz., švarų tualetą rasi miške in middle of nowhere ir tualetinio ten tikrai bus. Didžiausio turistyno viešajame tualete taipogi bus švaru ir savo servetėlių neštis neteks. Kartais net stebina kaip jie taip suspėja sutvarkyt. Aišku, gyventojai – normalūs žmonės, kurie tvarką irgi palaiko.

IMG_4528

Kalbant apie australus, jie pasirodė man viena juokingiausių sutiktų tautų. Juokingi in a very cute way. Dauguma. Maybe it’s just an act, bet man vis tiek labai patinka. Ypač jų unikalus humoro jausmas, kurį gali sutikti net konservų skardinės ingredientų sąraše. Aš suprantu, kai prekę bando parduoti funky kopiraitais, tačiau niekada nemačiau tų pastangų pakuočių nugarėlės užrašuose apie nepažįstamais žodžiais vadinamų dalykų kiekį prekėje. Deminutyvus jie irgi labai mėgsta. Aussie, Tassie, Brisbie. Kaip bebūtų keista, tas visai neerzina. Nes jie kažkaip moka. Skamba natūraliai, todėl turbūt ir neerzina. Neerzina ir „no worries“.

IMG_4086

Mėgstu šalis, kuriose kavos kultūra turi gilias šaknis. Nors pati nesu kavos ekspertė, man patinka, kai visokios iced coffee visada yra po ranka (which is not the case daug kur). Pageidautina ne vieno skonio. Australai pamišę dėl geros kavos. Tai, ką skaičiau apie jų pamišimą – kad kiekvienas turi savo baristą, žinantį, kokia turi būti jų kava – yra visiška Sidnėjaus ar Melburno realybė. Kavai australai yra itin išrankūs ir piktinasi, jei kavą pavyko paruošti ne 100 % taip pat kaip visada. Australijoj sunkiai surasi Starbucksą – australams šis tinklas nereikalingas. Jie tiesiog turi pakankamai savo labai kokybiškų ir skirtingų coffee shopų. Starbucksai čia – pustuščiai ir juose lankosi tik turistai. O australams kava išties yra ritualas. Pletkų ritualas. Sveikatingumo sostinėj Sidnėjuje pletkų tema dažnai būna visokie cleanses ir alkaline diets (nugirdau), dažnas peza išpūstomis nuo kokio naujo apsivalymo akimis ir avi sportbačius, nes jie forever blet sportuoja. Bėgioja ir bėgioja. Kai kurie bėga ir per lietų, nors žiaurų karštį jie pakenčia labiau nei pastarąjį. Kai pirmą kartą Australijoj pamačiau užrašą „24 hour gym“, galvojau, kad kažko nesuprantu. Ne, pasirodo, iš tikro sporto klubų nariai į klubą gali patekti visą parą – tam turi kortelę. Naktimis staffo nebebūna, tad sportuoji sau vienas (ar su kitu bepročiu).

Screen Shot 2015-12-03 at 14.25.44

Čia šiaip kavos kemperyje pasidariau.

Screen Shot 2015-12-03 at 14.27.15

Rainbow Beach, Queensland. Australija iš tiesų yra paplūdimių rojus. Jie turi jų tiek daug, kad visada nesunkiai rasi tobulą pliažą vien sau.

Grįžtant prie lietaus temos, australai nesveikai bijo lietaus. Jie tiesiog nepakenčia jo. Jei lyja, apie tai tikrai bus zyziama ir stebimąsi, kaip tu eini per lietų be skėčio. Net jei ir eini su skėčiu, bus keista, kad išėjai iš namų. Kai kurie dėl lietaus net nenueina į darbą. True story. Nėjimo į darbą dėl lietaus naudojamas tradicinis pachmo atmazas – food poisoning.

Ar tas jų atsargumas, ar kas čia, kad taip to lietaus vengia. Biškį krapnoja, tai sakys „Such a disgusting weather…“ Minėtas atsargumas pastebimas ir visokiose taisyklėlėse ar kelių ženkluose. Nuolat primena furistams pailsėti ir nesnausti prie vairo. Pilna vietų poilsiui (rest area).

Screen Shot 2015-12-03 at 14.24.57

Leonardo DiCaprio pėdomis. Ledai iš jo mėgiamo tinklo Sidnėjuje.

Europoje mums atrodo, kad australai labai mėgsta Euroviziją ir todėl ją seka. Realybėj jie ją stebi kaip visišką cirką ar parodiją. Bet juk apie tai ji ir yra?

Kelionės nuotraukas postinu čia: @stundziene.

Jėzus ir papai

2015-03-10 | 06:26 | Inner city life
10

2015.03.09.

Manęs jau nebestebina Google reklamos apie Jėzų. Visur jos – po penkias skirtingas viename straipsnyje. “Jau yra mokslinių įrodymų, kad Jėzus gyveno. Skaityti čia.”, “Ateik į doros kelią. ~Bažnyčios adresas~.”, “Jesus will save you. Just one click away.”

Na, kadangi krikščionybė šioje šalyje, palyginus, atsirado gana neseniai, tai kaip ir nieko keisto, kad kol kas ši religija čia yra kiek atsilikusios formos. Švelniai tariant. Daug ką pasako ir tai, kad kiekvieno padoraus (vertimas: prie mokslo ar pinigo / knygų mačiusio) žmogaus atsakymas į kokį rūpestėlį neabejotinai bus kažkas tokio: “You just have to pray to the dearest lord…” Pray ir viskas bus OK! Kaip viskas paprasta!

Tie patys žmonės tau, baltajam, prisistatydami būtinai pasigirs, kad jie yra katalikai (arba liuteronai). Na, kaip ir baltieji jiems atnešė šitą šviesą į gyvenimus kažkada, tai matyt, galvoja, kad kiekvienam europietiškos išvaizdos individui taip padarys geresnį įspūdį. Daugumai turbūt ir padaro, nes vis tik tie, kas lankosi Papua Naujojoje Gvinėjoje, dažniausiai yra kokie nors misionieriai ar kitaip su krikščionybės propaganda susiję žmonės. Na, gal dar kokie daktarai ar su mokslu susiję. “Most people come here with a purpose” – sakė mums taip. Niekas negali patikėt, kad mes esam tiesiog turistai, o ne kokie researcheriai ar daktarėliai. O jei jau patiki, tai stebisi, kad keliaujam be grupės ir dar pavarinėjam vietiniu transportu kartais. Beje, reiktų nepamiršti, kad religija ir šūlia yra BFFs šitoj šaly, tad net ir nereliginiai dalykai vis tiek veda prie jos. Važiuoju su vairuotoju, rodo jis man miesto hailaitus: “Post office. Gas station. Catholic school.” Paklausiau, ar yra mokyklų, nesusijusių su religija, tai pradėjo man skiesti apie liuteronų mokyklą.

*žinot, kaip į tai reagavo mano akys*

Atvarę į PNG, dievo žodžio nešėjai tarčialina visai prašmatniuose rezortuose, valgo steikus ir prie stalo aptarinėja savo religinį būrelį. Nebloga komandiruotė. Įdomus pastebėjimas – daugumoje viešbučių, kurie iš esmės yra skirti su bažnyčia susijusiems žmonėms (net jei pačios apgyvendinimo įstaigos savęs tokiomis nelaiko, jos lankytojai vis tiek pagrinde bus iš religinių fanatikų rato), 99% restoranų meniu sudaro mėsgaliai ir visokie beikonai. Steikhauzai iš esmės. Be abejo, tai didžiaja dalimi yra australų bei amerikiečių įtaka, but still, man kažkaip nekrikščioniška atrodo taip maitintis. Jei jau vaidinat tokius religingus, tai gal vaidinkit iki galo? Nemanau, kad kas nors iš atvykusių amerikonų nors kartą burnoje turėjo pigų krekerį, kuriais minta vargšai vietiniai, nes pardėje kažko geresnio dažniausiai neįpirktų. Tie patys viešbučiai turi ženklus “No smoking or drinking on the premises”. Nes gi ble – nuodėmė! O jautuką ėst – zjbs. Hipocrisy pilnu pajėgumu – aš taip manau. Čiut neapsišikau iš juoko po ilgos kelionės nuėjusi į vieną tokių restoranų ir paprašiusi alaus. Prieš tai mačiau, kad meniu yra vyno. Sako – oi ne, alkoholio mes neservinam – atsakė man padavėjas švento avinėlio žvilgsniu. Pasakiau, kad vyną mačiau meniu. Ai nu jo – vyną tai servinam – sako. Tipo ne alkas čia jau? LOL. Žodžiu, Kristaus kraujo turėjo kelių rūšių. Paėmėm butelaitį ir nerūkymo zonoje pašerinom džonį.

Grįžtant prie vietinių prisistatymo atvykėliams, “mano vardas – Džo ir koks aš katalikas” – standartiškai prisistatė ir vienas buvęs mentas (mentų kažkoks vierchas jis – iki šiol virina reikalus ir yra gerbiamas kaimiečių). Tikėjimo stiprumą įrodė ir kičinės būsto dekoracijos religine tematika. Neilgai trūkus paaiškėjo, kad šitas mentas yra vedęs savo dukrą. Vaikų su ja turi penkis, atrodo. Ir dabar va nėščia. Incestas šalyje nebėra legalus, tačiau kaime apie jų santykį žino visi ir visiems kaip ir viskas OK. O tuo tarpu radijas čiulba apie tai, kas nėra OK. Ne OK yra gėjai! Apie tai tau praneš amerikietišku akcentu ir juokingu vintage reklamų tonu, kad net imsi galvoti, ar netyčia neatsidūrei kokiam tūkstantį gyventojų turinčiam baptistų kaime Luizianos valstijoje, in the 50’s. Juoda ir graudi propaganda, Gražulis-style. Gal jam reik ten nuvažiuot ir pranašu būt.

Beje, poligamija Papua Naujojoje Gvinėjoje yra legali. Skaičiau, kad vyrui yra totalus neprestižas neturėti vaikų, tad skyrybos su žmona, kuri negali pastoti – normali ir populiari praktika. Žmonų vyrai turi tiek, kiek gali išlaikyti. Kuo jų daugiau, tuo vyras laikomas galingesniu.

Tų žmonelių dubasinimas dar visai neseniai buvo legalus ir tikrai priimtinesnis už, tarkim, kokios genties moters vaikščiojimą nuogais papais, kaip buvo įprasta iki krikščionybės. Nes čia gi pzdc nusidėjimas.

Grįžtant prie kasdienybės su liemenukais, vietiniai, kurie per daug savo tikėjimo neperša, vis tiek kažkada išsiduoda ir papasakoja kaip rytais, prieš darbą, mėgsta pasimelsti. Kad dienelė gera būtų. Na gal dar vieną-kitą maldelę susakykime ir už dosnius turistėlius, kad nezirstų ir normaliai mokėtų už beverčius šūdus, kuriais juos čia šeriame. Šios šalies turizmo žmonės – bene nagliausi. Verslininkėliai tokie. Pamaldžios sūkos prie skaičių.

Ateistų šioje šalyje nerasi su žiburiu – o jei jau toks esi, geriau neprisipažink, nes tave palaikys ciniku užverta širdele. Eis po to dar melstis už tave. Blogąja dvasia irgi gali palaikyti. O gal sudegins kaip raganą. Čia tie taip gali padaryt, kurie priimdami krikščionybę nepamiršo ir savo pagoniškųjų šaknų. Tokių dar vis yra nemažai, bet tas man visai patinka. Gaila, kad jie praranda savo autentiškumą per tą bažnyčios tarnautojų brain washą. Tokia biškį Utah čia, tik be mormonų. Aišku, daug ir gero tie misionieriai čia padarė – pristatė mokyklų, ligoninių ir panašiai. Bet ne apie tai juk aš. Liūdna žiūrėt į tą durniams cheesy būdais skelbiamą tikėjimą lyg tai būtų kokia TV Shopo snuggių reklama. O jie ir tiki – they don’t know any better. Stengiuosi pasakoti neprimesdama savo ir taip gan tolerantiškų bullshit pasakoms pažiūrų – nelabai jos čia svarbios. Bet pripažinsiu, kad nuo eye rollų galiu greit ir apakti.

 

Maistas, prakaitas ir betel nuts Papua Naujojoje Gvinėjoje

2015-03-09 | 07:10 | Inner city life
09

Labas rytas, Lietuva. Žodžiu, poryt jau varau į Australiją aka sūrių pyragų (kokie jie ir turėtų būti), seafoodo ir VISKO SKANAUS rojų. Todėl šiandien – nebloga proga papasakoti apie, hm… na, ne maisto pragarą, bet skaistyklą, sakykim. Tekstas nebuvo rašytas šiam blogui, tai tonas gal skirsis kažkiek. SAU RAŠIAU. Kad nepamiršt. Nes nu o ką veikt be WiFi ir 3G?

2015.02.26.

image

Taip pusryčiavau kelias dienas. Visai gerai. Jei domina, kokių dar pusryčių man teko paragauti savo kelionėje aplink pasaulį, prašom eiti į mano FB foto albumus.

Maistas Papua Naujojoje Gvinėjoje – ganėtinai įdomus. Vietiniai pagrinde minta savo užsiaugintomis saldžiosiomis bulvėmis ir kitomis daržovėmis bei vaisiais, o per šventes taip pat valgo mėsą – ypač kiaulę (čia jie ją vadina ne “pork”, o “pig”, tai ir aš atitinkamai lokalizuoju). Vištiena – taipogi mėgstama. Pamatyti kepančią kiaulę – neretas reiškinys. Bent jau sakė man taip – pati nemačiau. Kiaulė – gerovės ženklas, nors savaime suprantama, kad dauguma vietinių tikrai nėra turtingi. Vietinis sakė, kad mokytojo uždarbis – apie 120 EUR, tačiau papuasai išgyvena turėdami derlingos žemės ir gėlo vandens, tad visi gali užsiauginti savo maisto ir taip išgyventi.

image

Tokių take-awayų – pilna visoje šalyje.

Be daržovių ir mėsos yra dar keletas populiarių dalykų. Be abejo, kiaušai, kuriuos gatvėje, ypač turguose ir prie autobusų stočių, parduoda išvirtus po 1 kiną (0.33 EUR). Labai mėgstami – vietiniai kepti bananai ir kukurūzų burbuolės. Kalbant apie užkandžius, populiariausias tikriausiai yra “bisket” (biscuit). Pradžioj maniau, kad čia kažkokie a la duoniukai arba krekeriai, bet paragavusi supratau, kad jie gan stipriai skiriasi nuo to, ką esu ragavusi už šalies ribų. Šitie jų bisketai yra kaip sausainiai, bet sūrūs – ir netgi labai. Lyg pabarstyti čipsų ar užpilamos sriubos prieskoniais. Pastarosios – irgi labai populiarios, kaip ir kiti pigūs pusfabrikačiai bei konservai. Pagrinde eina žuvys kaip tunas ar skumbrė, taip pat jautienos tušonkės, vištiena. Na, kaip ir visur. Apskritai supermarketuose daugiausia tokių prekių, kurios gali ilgai stovėti. Bomžpakečių – pilna tiek parduotuvių lentynose, tiek gatvių reklamose. Maggi maggi! Normalių supermarketų rasi nebent didmiesčiuose, kurie gali būti už pusdienio kelio nuo kokios Highlands deriovnios arba pasiekiami skrendant (kelių beveik nėra). Tai neskrisi gi, žmogus, į kokią Maximą čipsų nusipirkt. Pastarieji čia – gana neskanūs. Nebent nori penkiagubai mokėt už importą iš Australijos.

image

Bisket.

Restoranų irgi praktiškai nėra, išskyrus sostinėje ir viešbučiuose. Yra tokios vietinės maisto išsinešimui šiknaskylės, Kai Bars (“kaikai” pidgin kalba yra “valgyti”), kur gali nusipirkti paruoštų fritkių, daržovių (kokį brokolį ar pan. – mažas pasirinkimas) ir visokiausių mėsgalių. Kažkokius labai riebius ėriuko gabalus jie ten mėgsta (lamb flaps), nors pačiai jų ragauti man neteko (kol kas). Tačiau tai, ką ragavau, man patiko. Ten pirktos fritkės buvo vienos geresnių ir man visiškai nerūpėjo, kad jos – drėgnos nuo aliejaus. Jau geriau tokios, nei kartoninės ir beskonės. Aš net nevadinčiau ragautų bulvyčių “greasy”. Greičiau – “juicy”.

image

Kiekviename Kai Bare rasi šito stuffo. Dešreles jie valgo rūžavos spalvos. Klausiau, nuo ko čia. Burokas? Nežino.

Daržoves jie ant stalo atneša apvirtas arba apkeptas. Nelabai pjaustytas – kokį brokolį perpjaus per pusę ir tiek. Nieko daugiau joms praktiškai ir nedaro, gal kažkiek pasūdo. Turiu omeny, kad iš daržovių nedaro patiekalų kaip troškiniai ar salotos. Atneša cielų morkų, saldžiųjų bulvių, šparaginių pupelių – ir dėkis, valgyk sau. Šiaip nėra blogai tas natūralumas, bet aš virtuvėje labiau mėgstu eksperimentus. Ir šiaip esu jovalų ir prieskonių mėgėja, tad paprastumu manęs dažniausiai nesužavėsi (tikriausiai ne tik maisto sferoje, heh). O tos plain daržovės dar ir aušta greit…

image

Aušta daržovės. Šitoj chatoj karšto mealo gaut neteko. Viską atnešdavo kaip iš po vakar, nors ir padaryta neseniai. Pochui jiems.

Vietiniai net tada, kai nevalgo, vis tiek kažką nuolat kramto. Tas kažkas, žinoma, yra betel nut – žalingų azijiečių įpročių karalius. Iki Papua Naujosios Gvinėjos, daugiausiai šlykščius riešutus kramtančių mačiau Mianmare. Ten juos graužia daugybė vyrų, o štai moterų raudonais dantimis matyti neteko. PNG juos kramto beveik visi. Gal tik vaikigaliai to nedaro. Baisiausia ir šlykščiausia yra tai, kad betel riešutai kramtomi visą dieną su neilgomis pertraukėlėmis. Nuo pat ryto. Vietinis ritualą sulygino su rytine, tonizuojančia, arbata. Kramtantieji riešutą maišo su kažkokia rūgštimi (laimo gal), o pakramtę spjaudosi dideliais raudonų seilių kiekiais. Visi keliai – papuošti raudonomis dėmėmis. Keliuose mėtosi kokakolos buteliai, pripildyti raudono skysčio (seilių). Po lietaus likusios balos – raudonos spalvos. Važiuojant autobusu duoda maišelių – naturally, pamaniau, kad vėmimui ar šiukšlėms. Nea – riešutinėms šlykštūnų seilėms. Riešutai veikia panašiai kaip visokie redbuliai – suteikia šiek tiek energijos. Ilgainiui dantys tampa raudoni. Negrįžtamai (arba jie nesistengia jų gerai išvalyti). Highlands regione vieno riešuto kaina – 1 kina (0.33 EUR). Varant link jūros, kur jie auga, kaina mažėja, kol pasiekia 0,20. Jiems jie (ypač hailanderiai) išleidžia daugybę pinigų, kaip ir rūkalams. Vietinis sakė, kad dauguma neįperka skėčio (*eye roll*), nes anas kainuoja 6 kinas. Savo riešutukams jie dar daugiau išleidžia. Sakau, tai kodėl gi tau kasdien neatsisakius po vieną riešutą? Po savaitės jau skėtį turėsi. Tai merga iš šono man atsakė, kad mes dar esam developing country, tai dėl to taip mums yra. Ta prasme, sunku su prioritetais jiems. Gi lietingas sezonas būna kasmet. Tas penkiamečių lygio prioritetų dėliojimas gali būti erzinantis, esant ne pačios geriausios nuotaikos.

image

Šitas mūsų rankų darbo jovalas iš kirvio buvo visai skanus, beje. Labai netgi. Tušonkė ir nūdlų sriuba – kitko gi nelabai ir gausi.

Šio krašto žmonės taip pat nėra itin tvarkingi ar švarūs. Pagrindinis kvapas, kurį užuodžiu uždaroje patalpoje yra prakaito. Dažniausiai vyrų, bet va, kaip tik vakar, viena moteris autobuse čiut nepražudė manęs savo kvapeliu. Nežinau po kiek laiko jie nesiprausia. O aš dar pasinervuoju, kai galvą ne kasdien gaunu išsiplauti, o kas antrą.

Beje, padoresni restoranai vis tik kvepia ne žmonėmis, o ėriena.

Žodziu, papuasai man sudarė itin netvarkingų žmonių įspūdį. Mėto savo šūdus per langą, pakelius visokius. Spjaudosi kiaurą parą. Visuomeninio transporto (busiukų) salonai – murzini ir juose sutiksi tarakonų. Todėl geriausia PNG skraidyt lėktuvais, bet ir tie kartais vėluoja, ypač lietingu sezonu. Vietiniai skrydžiai, kaip ir viskas šioje šalyje, nėra labai pigus malonumas.

2015.02.27.

image

Lamb flapsas – dešinėj. Normalesniam supermarkete gavau netgi piklų.

Šiandien pažiurejom Asaro mudmen šou. Nebuvo labai įspūdinga, bet pamatyti visai verta. Grįžtant namo užsukom į prie chatos esantį Kai Bar, kad pagaliau paragaut tų riebiųjų lamb flapsų. Tiesą sakant, nebuvo taip riebu ir dramatiška kaip man pasakojo Australijoje užaugusi vietinė ar kaip į batą myžo Lonely Planet. Yra riebioji mėsgalio dalis, yra, bet kam valgyt ją? Ką sočiau nebent. 😀 Aišku, bet kuriuo atveju, tai nėra patiekalas, kurį reiktų valgyti dažnai, bet vietiniai ir neįpirktų tokio dalyko kasdien (gabalo kaina – 8 kinos / 2.67 EUR). Užtat jie įperka fritkes ir jas ėda gana dažnai. Šiaip man sakė, kad papuasų mityba seniau buvo žymiai geresnė – dabar jie valgo deep fried šūdus, bisketus ir visokią chymkę, kai seniau pagrinde misdavo vaisiais, daržovėm ir riešutais. Žinoma, juos valgo ir dabar, bet supratot, apie ką aš.

Pagalvojau, kad Lietuvoj daug kas labai panašiai maitinasi. Mėsa, bulvės ir ko sode yra.

P.S. Rezortų restikai, aišku, labai neskriaudžia. 🙂

image

 

Daugiau fotkių: https://instagram.com/stundziene/

Nerašau, bet rašau

2015-02-26 | 07:38 | Inner city life
26

2015.02.23.

Nesu labai didelė gerbėja plačiai aprašinėti savo kelionių. Kaip žinia, šiuo metu vienintelis būdas, kaip tuo užsiimu yra Instagraminis micro/photo bloginimas. Kodėl? Nelabai matau prasmės pildyti ir taip užteršto interneto dar viena kelionių istorija – atvažiavom, pamatėm, palietėm. Kokie mes nuostabūs. Kaip ir milijonai kitų. Ir mes matėm tą šventyklą ar tą statulą su penkiais milijonais tagų minėtame Instagrame. Neįsivaizduoju, ar įmanoma rašyt apie kažką dar labiau cliche nei apie savo nuotykius pietryčių Azijoje, kuris prilygsta amžinam hareminių kelnių ar pigių fedora stiliaus kepurių nešiojimui visokiuose Sihanoukvilliuose. Jau tikrai geriau savo pusėtinus pusryčius su netobulais kiaušinių tryniais postint, ką ir darau. Čia, aišku, man taip atrodo, bet aš juk ir darau taip, kaip MAN atrodo. Šiek tiek nustebau pamačiusi, kiek viename knygyne knygų, pagrinde chick-lit žanro, apie visokius savęs ieškojimus ir nušvitimus Balyje ar intriguojantį expatų gyvenimą Singapūre. Apie tai rašo, kas tik netingi ir nebūtinai moka.

 

Kita priežastis, kodėl nelabai užsiimu travel bloginimu yra ta, kad manęs visiškai nedomina rašyti kažkokius a la patarimukus, kur čia faina ir kur čia apsimoka. Tam skirtas visiems žinomas, plius-minus 70 proc. atvejų taiklus, patarėjas Lonely Planet. Kalbant apie procentus, 90 proc. tų blogeriukų visiškai čiulpia šikną. Kuo labiau čiulpia, tuo labiau mano, kad zjbs varo.

 

Šią sekundę kažką rašinėju, tik todėl, kad esu blogos nuotaikos (geriausia mūza), nėra elektros, nėra interneto (išskyrus mobilujį), mieste nieko nenuveiksi (o ir nesaugu į jį eiti), dažnai palyja bei paskutinis rezortas šioje vienos ašaros pakalnėje (nū, nėra taip jau blogai, tai skiriu vieną ašarą iš penkių), alkoholis, net ir tas yra nelegalus šioje šalies dalyje. Visa tai susideda į didelį, riebų NĖRA KĄ VEIKTI. Šiandien belieka sėdėt savo kamūrkėje ir svarstyti ar kitoje vietoje, kurios per plauką nepasirinkome, nebūtų buvę geriau. Būtų, blet. O gal ir nebūtų. Ar gal išvis reikėjo varyt į tą bažnyčios guest housą ir tada gailėtis, kad nepasirinkau vietos, kurioje esu dabar, nes manyčiau, kad kitur tikrai labiau fun nei pas šventuosius.

Ai, visai pamiršau paminėt, kad man – pė em es.

Senokai nesiskundžiau / Azija, nenervuok manęs

2014-11-13 | 11:50 | Inner city life
13

Mano didžiausias košmaras pagaliau išsipildė (turbūt jau esu kada nors taip sakius, bet prisiekiu, kad naujas mano siaubas yra žymiai kraupesnis).

Gal kas žino, kuri pasaulio šalis čepsi labiausiai? Mano spėjimas būtų Kinija, nieko asmeniško, tiesiog taip kužda intuicija.

Šiandien teko vienoje patalpoje pasėdėt su čepsėjimo ir siurbimo čempionato nugalėtoju (tautybė – nepalietis). Tokio konkurso gal ir nėra, bet jei prie tos siurbėlės pasėdėčiau dar minutę, medalį jam tikrai išvemčiau tiesiai ant krūtinės.

Kai jis žriot, tai atrodo, kad kažkas su sugedusiu žiebtuvėliu bando cyzą prisidegt ir vis nepavyksta. Žiebt, čept, žiebt, čebt, siurrrrrrrrrrrrrrrrrrrrbt. O kai sūka geria, mano veidą ima puošti resting bitchface ir eye roll miksas. Įsivaizduoju, kad tokį garsą leidžia savaitę negėrusi kiaulė, kuriai davė skaniausio pasaulyje… vandens? Nežinau, ką kiaulės geria, bet turbūt ne myžalus ar pieną. Nenustebčiau, jei tas Mauglis irgi būtų užaugintas kiaulidėje.

Po kiek laiko, kai išsirinkau, ko noriu iš meniu, išbėgau į gatvę akis išdegus ir į mane čiut mocas neįvažiavo dėl to. Kai grįžau, kiaulytė jau damušinėjo savo kimchi ir tofu pašarą, o aš bandžiau iš jo žvengti, kad mano „bahaha“ užgožtų jo čepsėjimą. Deja, mano juokas nėra toks galingas.

O po to jų atėjo daugiau… Gavau maisto ausims LITERALLY.

„I am married to a Filipino. It’s cultural. Filipinos, as well as others from that part of the world, will smack their lips. A host will perceive this as a subtle sign that her meal is good.“

SUBTLE. AHAHAHAHHAHAHAHAHAHAHAHAHHAHAHAHAHAHA.

P.S. Tikrai suprantu, kad čepsėjimas/nečepsėjimas yra kultūrinis dalykas, kuris daug kam atrodo normalus, bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Tai yra tas momentas, kai visiškai pateisinu diskriminaciją, badymą pirštais, žvengą ar prišikimą į lėkštę čepsinčiam asmeniui. DIE DIE DIE.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook