Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.
Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.
Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.
Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?
Negaliu bloginti. Ne todėl, kad nenoriu, nemoku rašyti, ar neturiu rankų. O todėl, kad vismuoet rašau tik tai, kas ant liežuvio galo. Pastaruoju metu mano liežuvio galą puošia tik vienas dalykas – GREIČIAU IŠSIKRAUSTYTI. O aš gi negaliu savo mielųjų skaitytojų kankinti “tas pats per tą patį” paistalais.
Ar kada nors bandėte rasti butą Londone? Niekam to nelinkiu. Visada pasirūpinkite, kad buto reikalais rūpintųsi Jūsų draugai. O Jums tereiktų atvykti į išnuomotą chatą. Kokia ji ten bebūtų. Mes chatą radom, dabar kankinomės su popierizmais. Skaičiuoju minutes, kai išsikraustysiu. Mane kankina nerimas, nes galutiniai popieriai dar nepasirašyti. A VDRUG. A vdrug chata sudegs. A vdrug mano bankas bankrutuos. A vdrug ras nuomininkus šimtui metų. A vdrug nx a vdrug.
Krč, pagal planą turėtume kraustytis rytoj (čia geriausiu atveju). Bet susirašiau šian su agentu ir jis man pasakė, kad greičiausiai tik kitą savaitę ši laimė mus aplankys.
Šiandien – mano tėvų vestuvių metinės (na, dar žinoma, KAŽKOKIA lietuviška šventė šią datą – pati žinau, galit nesakyt) ir taip jau sutapo, jog šįryt kalbėjau telefonu su mama (tas nutinka itin retai nes paprastai chat’inam Skaipe), bet visai ne dėl to, kad norėjau pasveikint ją su kuria nors iš šiandienos švenčių. Aš rėkiau per visą chatą (net biškį virktelėjau) apie tai, kaip AŠ NEKENČIŲ TŲ BYBIŲ IR SŪKA, TU VAPŠIE ZDOCHNI; KAD JŪS SUDEGTUMĖT VISI MAN IŠ AKIŲ; KAS, BLET, TAIP ELGIASI; SENA ŽERTVA-A-A-A-A-AAAAAAAAAAA, ZARĖŽU.
Kokie Jūsų santykiai su tėvais? Ar sugebėjote juos pripratinti prie nevalyvos savo burnos? Mes irgi ne.
Nekenčiu šios dienos. Nekenčiu buto paieškos Londone. Sūka, padegsiu visas agentūras. Sūka, visiems chatų savininkams reikia numirti. Sūka, eik nachui. Tik pažiūrėkit – visa malda gavos. Aš jau net nebežinau, kur gyvent noriu. Savaime suprantama, noriu gyventi viešbutyje, bet būkime realistai. Būkime biedni, bet teisingi. Būkime lopai.
Didžiausią katorgą aš patiriu, kai tenka rinktis tarp chatos jaukumo, dydžio, area’os grožio, lokacijos patogumo ir kainos. Variantas, atitinkantis visas penkias sąlygas paprasčiausiai neegzistuoja. Chata, į kurią turėjom kraustytis penktadienį, atitiko gal keturias sąlygas. TAI JAU YRA DAUG. Keturių ir pageidauju. Bet vis tiek vargo vakarienė gaunas, nes blet jei tokią surandi, tai ją jau koks nors gaidys užėmė. Arba užpildei dokus, sumokėjai rezervacijos mokestį (kad chatą išimtų iš marketo ir kitiems neberodytų, nes ji BUS TIK TAVO TAVO TAVO) ir padugnės vis tiek drįso ją atimti, kai mes jau perkam patalynę.
Aš nenoriu nei šmutkių, nei tūsų, nei nieko. Aš noriu greičiau rast NAMUS.
Šiandien, skambindamos dėl naujų chatų, prieš skambutį net jau ir meldemės. Nepadėjo.
Tiems mano galvos skausmams niekada nėra pabaigos. Praeitą savaitę migreną man kėlė buto paieškos. Šią savaitę – su pasirinktu butu susijusios problemos (popierizmai, finansiniai sunkumai, “nekenčiu grūstis” sindromas). Kažin, kas mane skaudins ateinančią savaitę?
Na, aniems “sindromams” – dar tikrai ne metas. Nors tiek, nx.
Kaip man reikia šaibų, tai ne tas žodis! Mane jau seniai primokė, kad kraustytis reikia tada, kai pataupai bent mėnesiuką, nes depositai ir kiti šūdai tikrai išvalys visas sąskaitas negrįžtamai. Aš, žinoma, nepaklausiau. Nepaklusni buvau sąmoningai. Man jau geriau pabadauti mėnesį, bet užsibrėžtą tikslą pasiekti GREIČIAU. Kitas dalykas – esu pripratusi suktis ir be šaibų. Tiesą pasakius, mano nuotaika nelabai ir keičiasi nuo tų šaibų. Juk man visada turi būti HUJOVA. Kaip tik šį savaitgalį charakterio bruožų nustatinėtojai nustatė, kad aš negaliu būti happy, nes man pernelyg patinka būt unhappy. Nes aš atseit be parkių negaliu gyventi – kitaip man neįdomu. Man reikia stimulo, tikslo, kovos, iššūkio… Gal ir tiesa.
Atvirai šnekant, kol nepersikėliau, nelabai tikiu, kad tai apskritai įvyks. Nors visi popieriai kaip ir pasirašyti. Mane kankina haliucinacijos, kad kas nors mums ims ir sutrukdys – A VDRUG. A vdrug sūka paskutinę minutę sugalvos, kad nori chatą pasilikti sau. A vdrug chata sudegs. A vdrug sūkai nepatiks kuris nors mano parašytas sakinys. Nežinau, kodėl, bet žymėjau, kad mes nerūkom. Kažkaip instinktyviai norėjosi papist protą bent tiek. Gyvūnų neturiu. Vaikų – irgi ne. Netekėjusi.
Noriu namo (t. y. į ten). Greičiaaaaaaaaaaaaaaaaau. Miau miau.
Prakeiktas nešiojamas T-Mobile internete, чтоб ты здох!
Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.
Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.
Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.
Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.
Kaip išgyvenai tą tragišką kultūrinį šoką, kai trumpam buvai parsikomandiravus į ašarų pakalnę?
Man nepraeina, einana kaip čia baisu
Cha cha. Nu, matai. Visų pirma, tu varei į dar geresnę vietą, negu aš dabar sėdžiu. Be to, varydama į Lietuvą rinkausi tokias datas, kad praleisčiau Lietuvoje mažiausią įmanomą minimumą. Pilnos keturios dienos, kurias leidau kaip vieną ilgą savaitgalį… Aš realiai būtent dėl to (dėl datų) pasirinkau vienas, o ne kitas avialinijas. Vilniuje nebuvo nuostabu ar ypatinga, bet ir tragiška nebuvo. Buvo OK. Bet čia gi kaip atostogos gavos. Na, o įsivaizduok – gyvent TEN… Nenoriu. Ne dabar. Niekada… Nebent ištiktų žopa kokia nors visiška. Krč, varyk atgal. Arba bent jau į Londoną – gal realiau. M? Ahaha, ir papasakok, kas ten dar baisaus – palinksmink mane!
Nu, ką – atėjo metas parašyti kokį bauginantį postą? Laikykis, skaityk įdėmiai. Jau bijai, ane? Ahahaha. Aš tai valgau sriubą. Mmm. Kokia gera. Tesco! Šiandien patyriau, ką reiškia, kai šalia tavęs sėdi ŽMOGUS ir skaito tavo pačios blog’ą. Žinoma, tai ne pirmas kartas, kai mane ištinka tokia nesėkmė, bet kažkaip buvau pamiršusi, kokius nemalonius šiurpulius tokia situacija suteikia. Panašūs šiurpuliukai mane vargino, kai šiąnakt ėjau namo (tiesa, ne pas save). Na, o pas save grįžau tik 18 val., nes vakar prie apvaliojo stalo užsižaidžiau ruletę, o po to ryte tris valandas rinkau žetonus, nes pasimetė kažkur sūkos. Vienas juodas užkrito už lovos. Ką tik pamačiau, kad mano telikas rodo Backstreet Boys (be garso).
Išvariusi namo aš jau iš anksto žinojau, jog ten nepateksiu, nes mano kambariokas teisėjauja iki vakaro, o raktai (kuriuos mes “daromės” dvi savaites) – kaip tik pas jį. Reikėjo kažkur dėtis. Bet ne nx, nes ten jau kaip ir pabuvojau. Iš esmės, tai visada gali susigalvoti, ką veikti, jeigu tik turi šaibų. Nusipirkai laikraštį ir sėdėk sau gerdamas (kavą arba degtinę – pasirinktinai – nors ir alų su uogiene blt) tris valandas. O man buvo tokia situacija, kad penktadienio vakarą aš išėjau iš namų turėdama vargingus 7 svarus. Taip jau nutiko, kad pavedimas, turėjęs ateiti ketvirtadienį, ateis tik primadienį, nes eina jis per USA. į Lietuvą, o tada man i UK. Krč, sucks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – ateinanti savaitė bus turtingesnė. Juk būčiau išleidus pusę for sure.
Dramatiškiausias šio ryto momentas buvo tas, kad man reikėjo važiuoti autobusu, o aš neturėjau nei žalio, nei kitokios spalvos supratimo, kiek šaibų užsilikę mano “Oysteryje” (kortelėj – 1,5 svaro, bet nėr kur pasipildyt). Jei liko iš viso. O nežinojau dėl to, kad seniai nesinaudojau visuomeniniu transportu. O nesinaudojau ne dėl to, kad būčiau varinėjusi taksi, o dėl to, kad viskas, ko man reikia yra po ranka – šalia namų. Tai kaip ir nėra kur važiuoti + sirgau ir mažai varinėjau.
Kuo, kuo, bet rajonu tai džiaugiuosi, eiktuną. Pala, einu dar sriubos. Mhm. Rajonas:
Žodžiu, tai reikėjo man varyti tuo autiku. Ačiū Dievui, pinigų “Šūdoysteryje” biškį buvo ir aš sėkmingai nužingsniavau link sėdynės antrame aukšte. Po kokių penkiolikos minučių autobusas staiga sustojo, o visiems keleviams buvo liepta minti nahuj. Nes kelio darbai ar tai baliai kažkokie mieste vyko. Nu, ką – stoviu laukiu kito 254-tu numeriu pažymėto autiko. Sulaukiau, bet įlipus paaiškėjo, jog maniškis “Oysteris” šįkart – jau tuščias. Bet vairuotojas pasitaikė supratingas ir praleido mane chalevai. Nuvažiau iki savo Aldgate’o ir galvoju – 0 ką gi man čia dabar nuveikus. Turiu keturias valandas, esu viena ir neturiu šaibų (norėjau, kad mama kažkiek pervestų, bet ji, mano nelaimei, tuo metu buvo sode), baigėsi abiejų telefonų sąskaitos. Perėjau visą Brick Lane’ą skersai išilgai, viską blet perėjau. Lauke buvo karšta, Evelina nevalgius ir pachmielinga – darosi silpna. Kai staiga mano širdį nudžiugino “Starbucks” kortelė, kurią aš netikėtai prisiminiau. Joje buvo likęs vienas kavos puodelis. O už debetinėje kortelėje likusį svarą aš gavau dar ir vaflį. LOL LOL LOL.
Ten ir prasėdėjau dvi valandas:
O nuo to vaflio aš persivalgiau pusei dienos į priekį – košmaras kažkoks. Bet užtat iš karto atsigavau. Atrodo, toks nekaltas mažas šūdelis, o jame – 345 kcal. OMG. Nu, bet man galima, nes Vilniuje svėriau 2 kg daugiau. Mama mane žada atšerti (menėsio gale grįžtu namo kelioms dienoms – bwe, bloga vien nuo minties), bet aš nepasiduosiu. Einu pirkti alyvuogių. Ciao.
Jeigu bandyčiau su kuo nors sulyginti paskutines dvi dienas, tai lyginčiau jas su Naujaisiais metais, kurie truko savaitę. Na, bet nieko keisto – turėjau nuostabių svečių iš Vilniaus. Užvakar žiauriai lijo, nepaisant to, visiškai peršlapusios mes sugebėjom nusigauti iki kažkokio kabako Brick Lane. Jau buvo vėloka, bet koks mums skirtumas – gi į darbą rytoj nereikia. Todėl anas kabakas buvo tik viena iš keturių mūsų aplankytų vietų tą naktį. Visai neblogai kaip trečiadieniui. Po to mes gėrėm dviejuose šito tinklo baruose ir dar čia. Pastaroji vieta yra ganėtinai posh ir joje geria visokie Mickey Rourke’ai ir Ronanai Keating’ai. Mus iš anksto perspėjo, kad pasipuoštume, todėl vienoje iš ankstesnių vietų žvengdamos persirengėm tiesiog tualete. Nes kitaip tai mol neįleis net ir su jūsų ble guest listais. Kiekviena iš mūsų pragėrė po daugiau nei šimtą svarų, kadangi viena šampės taurė at “Alto” kainuoja 18 £. Štai taip gyvena bedarbiai šiais blogais laikais. Ai, dar vienas labai minėtinas faktas – namo grįžau su limuzinu, kuris kaip bebūtų gaila, mane pradžiugino tik baisiu pykinimu. Vakar pavėluotai mane primokė, kad girtam geriausia sėdėti priekyje, bet jei jau sėdi gale – BŪK MALONUS IR SĖSK UŽ VAIRUOTOJO. Žinoma, aš šitų prijomų nežinojau. Na, bet iki kitos dienos vakaro vis tiek atsigavau.
Štai tada išaušo mano siaubingai nelaukta diena, kai Lošėjas ir Teisėjas atsidūrė vienoje patalpoje. Jie netgi kažką kalbėjo tarpusavy. Lošėjas prisukamai supermarketų kalei šnabždėjo negerus horoskopus. Šalia sėdintis kompanionas nusprendė, kad juodu kalba kažkaip keistai: “Kažkas tarp jų yra. Nejaugi TU?” O mes tuo tarpu geriau pasižiūrėkime, kas tuo metu vyksta prisukamos supermarketų kalės galvoje.
“Ką aš darysiu, jei kitą kartą po tokios vakaronės užsimanysiu nakvoti pas Lošėją? Kaip aš tą nuslėpsiu nuo Teisėjo?” – mintyse, o vėliau ir garsiai svarstė prisukama čipsų skyriaus vergė Izaura.
- Aš kvepiu Lanvin – Rumeur. Aš kvepiu pletkais.
- Man tu kvepi vodke, spanguolėm ir baltu vynu.
- Ir cigaretėm?
- Kaip bebūtų keista, cigaretėm tu nekvepi.
Dar vis negaliu patikėti, kad T-Barą suradau per maždaug tris sekundes. Tokie dalykai man nėra labai būdingi – mėgstu klaidžioti pasiklydusi, važiuoti su taxi ir NIEKADA nesinaudoti žemėlapiais. Bet taxu šįkart nelabai buvo kur važiuoti, nes gyvenu ±10 min kelio nuo ten (nors, jaučiu, Vilniaus atstumais matuojant, taxas būtų savaime suprantamas reikalas šiuo atveju). Nesinori pasakot visų smulkmenų, bet BUVO GERAI.
Teisėjas vakar man pareiškė, kad aš visiška kalė. Na, o štai Lošėjas šiandien taip pat buvo dosnus komplimentų – “Tu esi skinny bitch”. Savaime suprantama, aš renkuosi antrą variantą.
Aš neturiu pinigų, o Jūsų jau yra pakankamai, todėl pagaliau atėjo metas atsiskaityti už visus mano GERUS NUOSTABIUS NEPAKARTOJAMUS postus. Šitas įrašas yra ne kas kita, o pati tikriausia REKLAMA. Taip, taip, aš parsidaviau. Labai nebrangiai, tarp kitko. Prašom skaityti kuo atidžiau:
“Mados naktis” pirmąkart neleis miegoti ir Vilniui
„Fashion’s night Out” arba „Mados naktis” – tą pačią dieną, rugsėjo 10-ąją vykstantis globalus renginys, vienai nakčiai pažadinantis boutique’us, dizainerių studijas bei parduotuves ir įkvepiantis klajoti po mados aistros apimtą naktinį miestą.
Tą naktį nuo Maskvos iki Paryžiaus, nuo Niujorko iki Bombėjaus, nuo Šanchajaus iki Milano mados žurnalų redaktoriai, modeliai, garsenybės, mados kūrėjai bei pardavėjai dalyvauja naktiniuose renginiuose, kurie įžiebia meilę madai. Šiemet pirmąkart ji įsižiebs ir vienai Vilniaus nakčiai.
Rugsėjo 10-osios vakare rūbų, kosmetikos, parfumerijos parduotuvės, dizainerių boutique, grožio salonai Vilniuje ne tik veiks ilgiau, bet ir pasiūlys daugiau.
Ar įsivaizduojate pačiame Rotušės aikštės viduryje stovinčią tikrų tikriausią kirpyklos kėdę ir joje sėdintį modelį? Ir patį salono “Yury” savininką, kuriantį specialią “Mados nakties” šukuoseną? Išskirtinis stilisto šou vyks ketvirtadienį, rugsėjo 10 d. nuo 17 val. Dar daugiau – nuo 19 val. Visiems mados mylėtojams, besiruošiantiems į “Mados nakties” vakarėlį, salonas “Yury” (Rūdninkų g. 4) dovanos specialius madingus sušukavimus.
Vintage rūbų parduotuvė “De’Žavu” parodys, kad “vintažas” irgi gali būti glamour. Ir prie vyno taurės padės pasiruošti renginį vainikuojančiam vakarėliui. Parduotuvė “Pudrinė” taip pat pakvies prisėsti prie vyno stalelio bei padiskutuoti apie mados tendencijas. Aukštosios gatvės mados skleidėjai “Block 190” pasiūlys ypatingų akcijų savo klientams.
Visos “Coffee Inn” vietos mados klajokliams pasiūlys specialią “Mados nakties” kavą tik šią naktį. Restoranas “Zoe’s” pakvies ragauti ypatingo, šiai progai skirto kokteilio.
Netikėtų pasiūlymų ieškokite “Pilies galerijoje”, parfumerijos salone “Creme de la Creme”, parduotuvėse “Vintage boutique”, “Kandis”, Ievos Ševiakovaitės ir Lilijos Larionovos bei Egidijaus Rainio mados salonuose, makiažo salone “Make Up Store”. Šis mados nakties dalyvių sąrašas – toli gražu ne galutinis. Tą naktį laukite netikėtumų visur.
Svarbiausias, glamūriškiausias bei žaviausias „Mados nakties” akcentas, be abejo, bus specialus vakarėlis. Į jį susirinks ir visi, tą vakarą klaidžioję madingo Vilniaus gatvėmis, ir tie, be kurių mados Lietuvoje nebūtų apskritai. Visus mados mylėtojus nuo 22 val. “Mados naktis” kviečia į kokteilių barą “Villa Latina” (Didžioji g. 28), kur lauks nemokamas šampanas, improvizuotas naktinis mados šou bei mada alsuojanti aplinka. Vakaro aprangos kodas: high fashion/glamour. Beje, jis – privalomas.
Vakarėlio muziką suks “DM family” – tikri muzikos gurmanai. Vakaro muzikinį kokteilį pradės plakti Oizeek su pirmaisiai Jackin’ ir Chicago house ritmais. Aštrus nakties ingredientas – TeaMan maišomas Latino house. Dico, Nu-Disco ir funky house jūsų ausims dovanos Akmo. Audringai vakarėlio pabaigai – žaismingi Eddie “sunkiosios artilerijos ritmai”.
Ateikite pasiruošę. Nuotykiui. Pokalbiams. Unikaliai mados patirčiai. Fotografų blykstės būtinai atsisuks ir į Jus.
Prisukama supermarketų kalė, Lošėjas ir Didžėjus kažkurį vakarą išsiruošė į pokylį. Aristokratų salonai, lošimo namai, landynės bei nešvarūs, kokainmedžio lapų alkaloidais sutepti pinigai jau senokai išmokė herojus manipuliuoti atlaidžiomis, ant visko pykstančiomis ir viskam abejingomis lytį pakeitusiomis medūzomis su kablais iš sex shop’o. Pokylyje tokių buvo nemažai. Slaptame trijulės susirinkime buvo aptarta minėtųjų medūzų išvaizda, žiauroka šiuolaikinių karalių finansinė būklė bei kablų nenešiojančios prisukamos supermarketų kalės šukuosena. Lošėjas vieną dieną pavers ją tobula moterimi. Na, o kol nepavertė, žavinga mergaitė nerangia, uždegiminių procesų varginama, ranka gydėsi sudužusios geldos skausmą – kilnojo Lošėjo pirktą taurę vyno.
Minioje buvo nesaugu. Lošėjas po juodu ženkliuku puoštu sparneliu saugojo sužeistą prisukamos girtuoklės ranką. Didžėjus grojo iš kompaktų. Prisukama supermarketų kalė neturėjo babkių. Merga iš Australijos londoniečius vaišino “some new drug”. Temperatūra kilo, uždegimas ūmėjo, publika girtėjo. Vaistų vartojimas per nosį pasiekia smegenis daug greičiau nei vartojant oraliniu būdu. Lošėjas padarė nuotraukų. Tikriausiai jam atrodo, jog kalė vieną gražią dieną taps garsi, o jos nuotraukas galima bus parduoti spaudai už milijoną. O tada nusipirkti sau ką nors gražaus. Galbūt daug dviračių.
Prisirinkęs kompromato Lošėjas išėjo namo. Didžėjus ir mergaitė dar kurį laiką pabuvo pokylyje, o po to išvyko į nedidelę kulinarinę kelionę – artimiausią “Tesco” parduotuvę. Šiandien pusryčiams mes Jums siūlome “Absoluto”. Užsukite į restoraną “Prie upės” – ten rezervuotas staliukas. Kompaniją jiems palaikė italai. Neapsakomo girtumo nublokšti lietuvaičiai aštuntą ryto įlipo į metro. Didžejus smigo stotyje. Kalė pamiršo išsikraustyti į kitą butą. Baigėsi nuskausminamieji.
RSS SRAUTAS
+37065525333 
