16
Labai čia taupo vietą šitam Amstery. Ir vis tiek žmonės netelpa – chatos lengvai nerasi. Nepakenčiamiausias dalykas turbūt yra siauros laiptinės. Vienos – dar pakenčiamos, kitos infarktą gali įvaryt. Praeitoje chatoje buvusi laiptinė man varė astmos priepuolius, nors tokios problemos kaip ir neturiu. Šitoje chatoje laiptinę pakenčiu.
Sunku pakęst ne tik jų laiptines, bet ir virtuves. Vietos taupymo sumetimais, jos daromos tokios, kad į jas tilptų tik pagrindiniai dalykai. Pvz., koks mažas šaldytuvėlis ir skalbenkė. Vonios kambary jai vietos, aišku, nėra. Virtuvėje retai rasi orkaitę. Nebent mikrobangės tipo orkaitę. Dabar gyvenu didelėje chatoje, kurioje ir virtuvė nemaža, bet vis tiek nėra normalios orkaitės. Ir šiaip pustuštė ji. Čia turbūt dėl to, kad šeimininkas chalastoj ir ne prie gaminimo. Nes aštraus peilio čia irgi nėra.
Dar jie mėgsta taupyt kvadratinius metrus su savo mažais tūlikais ir dušais. Labai madingas variantas – tūlikas ir dušas viename. Tūliko ir dušo neskiria jokia pertvara, užuolaida ar laiptas. Todėl maudynės duše sušlapins ne tik tūliką, bet ir visą patalpą. Dievinu tai tiesiog. Kaip ir dievinu skųstis kiekviena chata, kurioje begyvenčiau.
Bet bendrai paėmus, šie namai – man labai prie širdies. Duodu jiems aštuonetą. Chatos pažymį sudaro šie pagrindiniai punktai: lokacija (ne centras, bet ir ne šiknaskylė), dydis (85 kvadratai dviems žmonėms), jaukumas (jauku didžiojoje chatos dalyje), lovos patogumas (patogi), tūliko/dušo komfortas (srovė gera, bet nervina negražios sienos ir kad šlapia išsimaudžius visur), virtuvės funkcionalumas (neišnaudotos galimybės, turint omeny dydį), švara (t. y. drėgmė, tarakonai, pelės – mačiau pelę vieną kartą), šildymas (man patinka, kai gali prisišildyt iki milijono, dabar ant 23 laikau).
16
Šimtą metų nebuvau Šventojoj. Pliaže dar vis parduoda šaltus čeburekus ir karštą alų. Namukai stovi tie patys kaip ir tada, kai man buvo aštuoneri metai ir aš prasiskėliau antakį. Namukų administratorės-vadybininkės nesikeičia po šešiolika metų. Seno kirpimo verslas klesti. “Prieš išvykstant sutvarkykite namuką ir išplaukite grindis.” Nustebau, kad tokiuose poilsiavietėse (?) nuoma kainuoja toli gražu ne pitaką. “Televizorių galit įsijungti, radiją – irgi, ant pleduko nemiegokit. Dušiukas tiek ir tiek litukų.” Atsimenu kaip kartą Palangoje kambario land lady pasakė man: “Bet į dušą tai turbūt neisit kiekvieną dieną.” Štai tokie smirdaliai vandens taupytojai gyvena Lietuvos pajūry. Gerai, kad tai Reginai, kuri mums lūšną išnuomavo, kažkas gandoną po langais numetė. Nors kažkiek širdis aprimo. “Neišnešėt šiukšlių iš tualeto.”
Apie tą “Sattą” tai net tingiu šnekėti. Viskas OK, ta prasme. Patiko DJ Saga ir “iDealo” laundžas (LOL dėl žodžio “lounge”). Upės vanduo – šaltas, jūros – kiek pakenčiamesnis. Arba stadija geresnė buvo tuo metu. Šeštadienio ryto šokiai man patiko labiausiai. Nors pala. Gal tai buvo sekmadienis? Nesusigaudau dienose, norėjau šian į Minimal Mondays eit.
Nemažai “Sattos” veiksmo vyko už jos ribų. Kas “Vikinge” geria, kas kopose grybus valgo, kas kristalais puošias. Šiame feste buvau pirmą kartą gyvenime ir iš vieno karto nusprendžiau, kad pagrindinis jo privalumas – jūra. Tikrai ne visi atlikėjai jame grojo MAN. Visi groja MAN… “Sūpynėse”. 
Negaliu nepaminėt, kad po Šventosios užvarėm į Palangą. Kaip buvau pasiilgus šūdų kulto sostinės! Ir ji manęs tikrai nenuvylė:
IŠVADOS:
Festas be narkų – dengi na veter.
Ne kiekviena kiaulė yra undinė. (čia pliažo išvada)
P. S. Apie tūsą parašiau minimaliai, nes jis tikrai nebūtų įspūdingas, jei patys sau jo nepasidarytume.
16
Pastebėjau, kad kol kas sunkokai gaudausi aš tam Amstery (bent jau atsimenu muziejaus, prie kurio gyvenu, pavadinimą). Gal dėl kalbos, gal dėl transporto sistemos. Kurios nekenčiu. Flegmiški tramai traumuoja mano kantrybę, dviračių irgi nekenčiu. Tačiau man jau buvo šovus klaiki mintis, kad gali tekti tokį įsigyti…
Dviračiai mane gąsdina. Labiausiai mane gąsdina trafikas ir kad nežinau, kada mano eilė važiuot (nes mano įsivaizdavimu, pirmenybė – visad MA-NO). Paskutinį kartą sėdėjau ant dviračio gegužės mėn. Tada važiavau 15 km. Kitą dieną skaudėjo tarpukojį (negi visad taip? ar čia pripratint p*sdos raumenis reik kažkaip?). O prieš tai važinėdavau tik vaikystėje, todėl jaučiu lengvą baimę lipti ant to daikto ir važinėt tarp maškių.
Ačiū Dievui, gyvenam visai zjbs rajone (De Pijp). Kuriame yra daug kabakų. Kabakai, be abejo, yra pagrindinis dalykas renkantis gyvenamąją vietą. Džiugu, kad nereikia niekur toli varyti ir aiškintis, į kurį flegmo-tramą lipt.
Londono undergroundas man patiko labiau.
Bet čia man darosi labai jauku.
P. S. Ketvirtadienį darėmės daug Bloody Mary (lietuviškai: Bledė Marija). Antrą dieną vidurius leidžia. :/
P. P. S. Neseniai baigiau skaityti šitą knygą:
Jums turėtų patikti, jei jau esatę atsivertę šį blogą. Taip pat, manau, patiks gyvenatiems Londone – malonu skaityt apie pažįstamas vietas.
08
Kaip diena, taip naujiena.
Kažkada, prieš keletą metų, nusiskėliau priekinio danties gabaliuką. Gabaliukas buvo labai mažas – ačiū Dievui, niekas nė nepastebi.
Tada mano gyvenime buvo, kaip čia pavadinti, toks labai jau linksmas laiko tarpas… dėl to taip ir atsitiko. Pamenu, labai stresavau. Taip niekada jo ir nesutaisiau, nes kažkaip prisibijau, kad labiau sugadins – ten išties praktiškai nepastebima.
Žodžiu, šiąnakt tas pats nutiko antram priekiniam dančiui.
Ugadai kaip, ble.
BESILAIŽANT. ;_______;
Tipo tas asilo dantenas trenkėsi į kitą dantį ir BE ABEJO nukentėjo tai ne kieno kito, o būtent MANO maisto perdirbimo aparatas. A S I L A S. Nekenčiu dantų. FAK JŪ.
P. S. Nesiseka su kopėčiomis ir dantimis, užtat sekasi su skrydžiais. Išskridau iš Vilniaus vakar ryte. Po pietų, draugė sakė, jau ėmė viską cancelint. Atseit man labai pasisekė. He he he, EILINĮ KARTĄ! Kažkaip žiemos metu vis man čia grasina – nenuskrisi, nenuskrisi. Bet nei karto taip ir nestrigau.
07
Ką tik persikrausčiau į naują chatą ir jau spėjau joje apsižliumbti. Krč, į lovą reikia lipti kopėčiomis – čia toks archų sprendimas, kad mažajame studio flate būtų daugiau vietos šmutkėms išmėtyti ant žemės.
Šiaip turiu nedidelę aukščio baimę, tai gal dėl to čia man taip nutiko. Nors iš tikrųjų tai – ne aukščio baimė, o kažkokiatais nestabilių sistemų fobija. Negaliu eiti per tiltą, kai pvz., turėklai nėra pakankamai aukšti.
Šįkart mane gąsdino abiejų kojų ant kopėčių pastatymo vienu metu faktas. O rankos turi irgi būt ant kopėčių. Jei nori, gali už pagalvės laikytis – žodžiu, tragedija.
Po pusvalandžio man prasidėjo panikos priepuolis ir ašarų pakalnė. Viena namuose, apsimyšiu tuoj nch. Nulipau po kokių kem minučių, kai nusprendžiau:
GERIAU JAU NUSISUKSIU SPRANDĄ, NEI PRIMYŠIU Į LOVĄ.
O šiaip tai mielas butukas. Patinka man čia. Eisiu parūkysiu su vaizdu į kanalą. Nervus gal nuramins.
05
Į Londoną išvažiavau 2009-ųjų rugpjūtį visiškai netikėtai ir iš anksto neplanuodama. Tų pačių metų liepą svečiavausi būtent Londone ir taip jau nutiko, kad žiauriai nenorėjau išvažiuoti. Keliaujant link Vilniaus – tame kelionės segmente, kai važiuoji autobusu į Stanstedą – nusprendžiau, kad čia sugrįšiu ir pagyvensiu. Daviau sau mėnesį. Lygiai po mėnesio ir grįžau.
Nenutuokiau, kas manęs laukia, kada rasiu darbą, nes šūdo dirbti nei moku, nei noriu. Na ir, ačiū Dievui, turėjau, kur gyventi. Nors žinoma, toji chata yra apipinta daugybės graudžių istorijų, apie kurias šnekėti nenoriu.
Susiradusi normalų darbą… kaip mat išsikrausčiau. Su viltimi, kad ČIA TAI JAU BUS TIKRIEJI MANO NAMUČIAI. Eime pirkti indų ir pagalvių! Daugybė ginčų, skandalų ir buitinių nesusipratimų namų jaukumo nedidino ir man dabar net atrodo, kad niekada neišlaukiau to momento, kai šis butas taps mano NAMAIS. O dabar iš čia jau išssikraustau. Ir man gaila tik vieno dalyko – SIENINĖS SPINTOS, KUR GALI BATUS GRAŽIAI SUSTATYT.
Kas ten žino, ar naujieji namučiai turės tokią spintą. Turiu įtarimą, kad vis tik NE. Kažin, ką gero jie man pasiūlys mainais?
Gruodžio 14 kraustausi į Amsterdamą.*
*Bet tik kelioms dienoms, nes po to varau į Vilnių ir greičiausiai į Londoną trumpam, tai čiuju oficialiomis kraustynėmis galima bus laikyti sausio pradžią.
29
Pradžiai – trumpas Evelinos maisto raciono intro. Aš taip mėgstu kalbėti apie maistą – niekas neatims to iš manęs! Svajoju dirbti Makdonalde. Likau labai sužavėta olandiškais kroketais. Na, galėtų žyro mažiau juose būti + juos dar ir deep frajint reikia. Kažin, gal galima virti? Koldūnus žmonės juk ir verda, ne tik Čiliake keptus ėda.
Pusryčiai.
Pietūs.
Vakarienė.
Kroketutis a la kažkoks, bet man labiau patinka, kai jie būna serdų formos.
Mano Aifono backgroundas – kas bus, kai rimti žmonės pamatys?!
Pieniukas.
Permainos, permainėlės – aišku, kol kas dar anksti šnekėti, nors viskas jau kaip ir aišku man. Mintys jau kurį laiką ėjo ta linkme, bet gal tik vakar ar tai užvakar (sunkiai gaudausi dienose, nors ir mažokai svaigalų naudoju gyvenime = liūdna) supratau, jog nemoku daryti to, ko nenoriu, todėl ir asilui aišku, kad saviskriaudos (pirmą kartą gyvenime vartoju šį keistą žodį – gal neteisingai?) netolimos ateities planuose nenumatau. Informacija dar nėra oficiali, bet užtat labai patikima. Ryt skrendu į Londoną, po to – atgal į Amsterį ir Lietuvon. Namo negrįšiu, kaip sakoma.
Na, nežinau, bet aš esu patenkinta. Tokia patenkinta, kad net užsimaniau alkoholinio kokteilio. Ant tų žodžių netikėtai gavau sidro stiklinę.
Šiandien su trenksmu mane aplankė ramybė. Tyliai atsitrenkė į langą baltomis Dievo išmatomis – snaigėmis. Užsikimšę tualetai Didžiojoje Britanijoje jau lėmė kai kurių oro uostų – Edinburgh ir Newcastle – nefunkcionalumą. Įprasti UK bajeriai.
Sėdi.
07
Sriubų virimo verslą baigiau tą pačią sekundę, kai grįžau į “prestižinį Loldono miestą”. Įtariu, kad perversmas įvyko jau “Gatwicko” oro uoste. Traukinyje namo prie manęs prisipiso indas ir visas kem minučių kliedėjo man apie gražias mano akis. “They are so innocent.” Žinau ir naudojuos, LOL. Naujieną man čia pasakė. Lopinys.
Perku sriubas plastikiniuose sloikuose ir metaliniuose can’uose. Man jos tokios skanios, kad net nekyla koja nueiti į “Tesco” ir stoviniuoti ten prie savitarnos kasų su savo pupom, žolelėm ir pomais. Valandėlę. Kitą valandėlę tektų skirti tarčialinimui prie puodų, o dar kitą – tų pačių puodų skalavimui su “Fairy”.
Sriubos valgyme neįtikėtinai svarbų vaidmenį atlieka metalinis šaukštas. Pastarasis patiekalui prideda smagios rūgštelės a la citrinos sultys. Nepakartojamas skonis. Aliuminis, tai dar ir retų mineralų pridėtų.
Kaip bebūtų liūdna, grįžo mano vaikystės meilė burgeriams. Filet-o-fish forever. Nom nom nom. Noriu romantiškų pietų Makdonalde. Juk kartais reikia save palepinti. Šūdu.
Reklaminė pertraukėlė
Tradiciškai nukrypsiu nuo temos. Neseniai sužinojau, kad vienas pažįstamas loldonietis turi labai įdomią profesiją. Nustebau, pzdc nepatikėsite. Ponas – karstų nešiotojas. Pasirodo, šeimos verlsas čia. Tėvai turi pakasimo agentūrą, vse dela. Skaitytojams siūlau bėgti kuo toliau nuo tokių verslų nesivejant pinigų. Kaip ir nuo kapinių. Brrr – nupurtė net. Kuo mažesnis ryšys su ana industrija, tuo didesnė tikimybė, kad niekada nemirsi. Visada turiu tai omeny.
17
Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.
Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.
Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”
Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.
Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:
Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00″.
Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.
Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.
Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.
27
“Nu, o kaip tau kūrybos reikalai? Aš jau penktą knygą baigiu parašyti. Tik nelabai leidėjai nori leisti. Per plona, sako. Penki lapai. Man atrodo, tiek pakanka, kad papasakoti, koks esi alkanas ir kad visi turėtų eiti nachui. <…> Eik tu? Taigi tavo blog’as apipelijęs smarkiai. Mano, aišku, irgi reikėtų jau pravėdinti. (Man reikėtų banko akauntą pravėdint labiausiai) O pizoką nereikėtų nuo angliškų bybių pravėdinti? Ir susitark su Anuška, kad nepistų man proto dėl video. Ne tam aš jumis į Londoną išleidau, puritones ibanas.”
Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.
Aišku, niekur nevariau.
Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”
Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.
Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).
Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.
Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.
Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.
RSS SRAUTAS
