Šiandien atradau, kad lietuvių vyrų vidutinis ūgis yra beveik toks pats kaip mano – 176,3 cm (2006 m.). Nu, atsiprašau. Gražu, naxui. Nykštukų šalis (kaip ir daugelis kitų). Tiesą sakant, mane visada stebina vyrai, kurių ūgis mažesnis nei 178 cm. Nes aš tada galvoju – kaip gi čia taip jie neužaugo vargšiukai (???). Bet po to pagalvoju, kad čia gal aš tiesiog GERAI UŽAUGAU. Daug košės valgiau vaikystėje, matyt.
Dar man labai įdomu, kaip veikia genai. Nes šeimoje (neturiu omeny visos giminės) esu šviesiausių plaukų ir smulkiausia – mažiausio ūgio (!), mažiausio batų dydžio, smulkiausių kaulų, liekniausia, siauriausių pečių ir t. t. Tik su žandais nepasisekė. Ir šiaip stora. Ai, o mano aukšta draugė tai sako, kad nepasitiki mažaūgiais. O štai man kažkas minėjo, jog aš pasitikiu VISAIS.
Taip pat šiandien atradau, kad anglai yra lieknesni už lietuvius. Rimtai? Ir italai irgi mol. Na, ir daug kitų (pvz., kaimynai lenkai ir latviai). Mūsų litovcai atseit priskiriami prie Europos storulių. Cha cha cha! Bet bulvių per metus daugiausiai suvalgo ne lietuviai, o latviai (kažkur apie 130 kg per metus). Man žiauriai įdomu, kaip jie apskaičiuoja. Pagal perkamumą per person? Nu, o gal aš išmetu arba naudoju kompresams. Kažin, kaip jie su čipsais elgiasi beskaičiuodami? Priskiria prie chymkės (kartu su narkais ir kečupais) ar bulvėmis laiko?
Laukan buvau išlėkus tik trumpam, bet man užteko laiko pagalvoti apie daugybę svarbių dalykų: gyvenimą, sveikatą, šeimą, seimą, neramumus Kambodžoje, vaikų kaimus Šeškinėje… Tačiau Angelinai rūpimos problemos manęs kažkaip per daug nejaudina. Užtat mane rimtai neramina du konkretūs klausimai:
1) Kokie papai yra laikomi mažais, o kokie – jau vidutinio dydžio? Klausiu ne šiaip sau, nes pastaruoju metu man teko girdėti, jog mano papai viršija “mažų papų” tūrio normas (o aš lyg ir galvojau priešingai). Man reikia būtinai žinoti atsakymą į šį klausimą, nes ką gi aš darysiu, jeigu manęs koks bachūras paklaus – “tavo papai – maži ar dideli?”. O meluoti juk nesinori…
2) Jau seniau su protingais žmonėm man yra tekę aptarti sekso pasiūlymų temą. Buvo nuspręsta, jog vyrai negali sakyti moterims – “Davai pasidulkinam ryt, ką?”. O moterys? Ar gali?
P.S. Jūs tik pažiūrėkite, ką jie padarė mano senajam rūžavam BLOGui. ;(
Niekam ne paslaptis, kad nuo senų senovės lietuvaičiai buvo žinomi kaip valstiečių tauta. Ačiū Dievui, šiandien esame kažkiek paveikti vakarietiško industrinio purvo, tačiau jis turbūt niekuomet neužgoš smegenyse užsilikusių agrarinės kultūros vertybių. Nes nepatikliam kaimiečiui šūdo neįkiši.
Kuklumas, paprastumas, darbštumas – trys pagrindiniai žingsniai, darantis karjerą kaimo troboje ar kolektyvinių sodų bendrijoje. To kaimiečiai buvo mokomi jau nuo ankstyvos vaikystės. Mama (o vėliau ir mokykla) vertė juos skaityti Jono Biliūno kūrybą, kuri atseit turėjo nušviesti vaiko vidų. Ant kaktos kiekvienam buvo privaloma užsirašyti po vieną NORMOS MOTINOS įsakymą. Pasirinktinai: “estetiška yra tai, kas etiška” arba “gražu yra tai, kas moralu”.
Tačiau situacija iš tikrųjų nėra tokia tragiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Padėtis pradėjo taisytis, kai į Lietuvos pusę papūtė modernizmo vėjelis. Aišku, jis neprilygsta Katrinos uragano jėgai, bet visgi jo dėka kai kurie žmonės pagaliau pradėjo suvokti, jog šėtono dėstomos new age vertybės (cinizmas, arogancija, vulgarumas, narciziškumas) neša žmogui daug didesnę naudą nei tironiškosios tyrumo bažnyčios postulatai. Tą pati sakė ir Nyčė, pasak kurio “žmogus buvo moralus, kol nepradėjo ieškoti moralės”.
“Moralė yra yda” – taip aš pasakyčiau rugsėjo pirmąją, jei būčiau pradinės mokyklos direktorė. Žinoma, tai sukeltų daugelio tėvelių pasipiktinimą, nes vis tik didžioji jų dauguma nebuvo paliesta mano minėtojo VĖJELIO. Aš, žinoma, juos užjausčiau, jei tik galėčiau, bet deja “vergai iš aristokratų susilaukti užuojautos negali, nes jų kančia yra menkavertiška ir juos užjausti yra šlykštu ir žema”. Todėl man tiesiog tektų nurimti ir susitaikyti su tų tamsuolių antipatija.
Tiesą sakant, manęs niekada per daug nejaudino faktas, jog nemažai žmonių manęs nemėgsta. Nes tų, kurie mane mėgsta, man irgi visiškai sočiai pakanka. Be to, turbūt žemėje neegzistuoja žmogus, kurį visi mėgtų. Netgi ±tobulybė bus daugelio nekenčiama vien tik iš pavydo. “Jam gerai, sekasi, jis gerai atrodo, jis yra geras ir mielas žmogutis.” Natūralu, kad nekenčiame tokių žmonių. Jie juk gadina mūsų reitingus. Drįsta čia mus lenkti. Juk tai mes turime pirmauti. Ir nereikia čia apsimetinėti – “mano mąstymas – ne toks” ir “aš esu geranoriškas ne tik sapnuose”. Pavydim mes visi. Tik vieni tą daro tyliai, o kiti… tiesiog negudriai.
Apie mano vertybes turbūt neverta daug kalbėti, nes jos jau ir taip seniai visiems yra aiškios. Žinoma, myliu namus, draugus ir t. t. – kaip ir visi. Bet negaliu nuslėpti ir begalinės savo aistros diktatūrai, valdžiai ir pramogai*. Žodžiu, mano vertybės prasideda kažkur tarp spintoje gulinčių batų dėžių, o baigiasi antrėsolėse (ten aš laikau patalynę). Ir nieko čia nepadarysi. Let’s dance!
“Konservatore, nekraupink Europos nahuj.”
* Šitoje vietoje juokavau, nes esu vodka girl, actually.
Jau nuo neatmenamų Bizantijos imperijos laikų žmonėms, gyvuliams, žemės kirminams ir kitiems mūsų planetos gyventojams buvo gerai žinoma, kad neištikimybė – negeras dalykas. Tačiau apie tai, kaip reikėtų traktuoti neištikimųjų bendrininkus (t. y. tuos, kurie nieko neišduoda, bet šoka jonvabalių meilės šokį su įkalintaisiais santykių narve) pradėta kalbėti tik 1487 metais, inkvizitorių vadovėlyje “Raganų kūjis”. Knygoje kalbama apie žmones, mėgstančius daužyti/valdyti kitų žmonių likimus. Anuomet juos vadindavo eretikais, nes jie atseit tikėdavo ne tomis vertybėmis, kuriomis reikia. Tuo metu valdingumas ir pislumas dar nebuvo laikomi dorybe. Žmonės labiau vertino kilnumą, atsidavimą bei saviapgaulę. Turgavietėse buvusios prostitutės prekiaudavo nekaltybės diržais. Pasak naujausių “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidimų, dabar tokios moterys vadinamos raganomis, o vyrai – donžuanais (rečiau – alfonsais). Šiais laikais jų nėra tiek jau daug. Raganos ir donžuanai gimsta kiekvieno amžiaus 87-aisiais metais. Toks skaičius pragaro valdovų pasirinktas neatsitiktinai. Būtent 87-aisiais Lietuvą ištiko krikštas (1387) ir pirmą kartą buvo išspausdintas minėtasis “Raganų kūjis” (1487). Taigi šiuolaikinių pabaisų gimimo liudijimuose galima rasti skaičių “1987″ (būtinai patikrinkite savo “Facebooko” draugų skiltį “info”).
Apie juos neseniai rašė netgi The New York Times – “they’re getting off on power”, o štai Vakaro Žinios liūdnai pranešė, kad “demonai degtinę geria dažniau nei kitų visuomenės sluoksnių respondentai”. Statistikos duomenimis, raganos kartą per porą metų mėgsta pažiūrėti į svetimus bernus. Tačiau kai šie atsilaisvina, raganų interesas sumažėja iki nulio.Kaip rodo Adomo, Ievos ir Evelinos patirtis, uždraustas vaisius – daug skanesnis. Tačiau inkvizitoriai (g. 1981) nenori girdėti jokių pasiaiškinimų. Šią patologiją turinčius žmones jie teisia viešai Katedros aikštėje ir spaudoje vadina geimeriais (mėgstamiausias žaidimas – “Playing with Fire”). Nors žurnale “Psichologija TAU” teigiama, jog žaisti jausmais mėgsta abi priešingos stovyklos.
Mergaitė (spėjama, auganti ragana) ir vyras žaidžia kroketą.
Kita vertus, niekas niekuomet nepyktų dėl kažkokių ten žaidimų. Bet esmė yra tame, kad žaidėjai net ir dalyvaudami žaidime sąmoningai, prieš žaidimą pamiršta susitarti dėl taisyklių. Net ne dėl taisyklių. Kokios gali būti taisyklės, kai vienas prieš lošdamas partiją varo į “Žaislų planetą”, o kitas – į golfo aištelę? Mergaitė ir vyras žaidžia kroketą po “Monopolio” partijos.
Jau daugelį metų bene populiariausias pasirinkimas žaislų parduotuvėse – ne itin romantiškas stalo žaidimas “Monopolis”. Jame viskas sukasi vien tik apie pinigus, butus Vilniaus, Londono, Berlyno, Niujorko ar kito didmiesčio geriausiuose rajonuose ir pan. O štai nedidelei daliai damų kažkodėl patinka elegantiškesni sprendimai. Pvz., kroketas. Nuotraukose matyti, kaip reikia žaisti šį žaidimą. Akivaizdu, jog žodis “flamingas” etimologiškai yra glaustai susijęs su žodžiu “falas”. Statistikos departamento duomenimis, ištekėti besiruošiančios moterys renkasi dar neįprastesnį variantą – taip vadinamąjį “bridal camp” (google it). Ten jos žaidžia kareivėlius.
I’m done. O Jūs čia galit sau ir toliau pramogauti. Nors ir NAMUS sužaiskite. Tuo tarpu aš dar kartelį pabandysiu atsipjauti pernai užšaldyto literatūros mokslo pyrago gabaliuką. Nesąmonių fone:
Žiauriai užšalęs. Man atrodo, tuoj sulūš peilis. O aš taip ir liksiu alkana.
Dating culture is dead – instead, young New Zealand women are regularly getting drunk and cruising around in packs looking for men to have sex with.
They are reported to have an average of 20 sexual partners, double that of their Australian and British counterparts and almost three times the global average of seven.
Čia per visą gyvenimą ar kaip suprasti? Ahaha.
If the first-up sex wasn’t any good women weren’t prepared to waste their time progressing the relationship.
Of course. Jie čia aprašo lyg tai būtų kažkoks keistas reiškinys. Bet juk taip ir turi būti. Kam gaišti laiką? Na, kartais galima duoti ir second chance, atsižvelgiant į pirmo karto aplinkybes (pvz., girtumas).
P.S. Man rodos, šiandien pagaliau baigiau savo long-term & long-distance relationshipą su čipsais. Mano meilė baigėsi. Teko juos mesti už borto (trečdalį pakelio į šiukšlyną).
- Tai va. Teks dabar tylėti.
- Nebus lengva, aišku.
- Tai man JAU nelengva – vos laikau liežuvį už dantų.
- Hahaha. Neprisikąsk tik, vaikuti.
Taip, taip. Kartais išlaikyti paslaptį būna labai sunku. Ypač, kai žinai jų labai daug. Neretai daug žinantį žmogų ištinka tokia nelaimė, kad jis ima ir pamiršta, jog tas “pikantiškas tavo gyvenimo faktas” buvo slaptas. Todėl ir išpliurpia jį. Visai ne iš blogos valios.
Bet aš dažniausiai nukenčiu ne dėl to, kad per daug prisišneku. Tiesiog esu linkusi prisišnekėti labiau ne apie kitus, o apie save. Be to, nelabai moku/mėgstu meluoti – žvengti man norisi. O kiti ant manęs dažniausiai pyksta ne dėl ilgo, bet dėl trumpo liežuvio – mol aš nuslepiu daug. Nu, bet tai negi aš kiekviena savo nuodeme turiu dalintis su visais? Net ir su artimiausiais. Ypatingai, kai nuodėmė man pačiai yra leva. Tada geriau tegul niekas be manęs ir nesužino.
Esu slapukė, bet kai kuriais atvejais – per daug atvira. Kartais tenka vaidinti paslaptingą (ne meluojant, o tylint, nuslepiant kažką) per prievartą, nes bandau įgyvendinti kokį nors planą-chuliganą, kurio sėkmei užtikrinti reikia strateguoti būtent taip. Beveik niekada nepasitaiko situacijų, kad tylėčiau dėl drąsos stokos. O labiausiai nervina, kai nežinai, kaip geriau veikti su konkrečiu žmogumi – tylint ar rėžiant į akis. Be abejonės, visuomet galima aiškintis, gilintis, bandyti perprasti ir kitaip gaišti laiką kažkieno smegenyse. Turint omeny, kad tokios investicijos visada atsiperka. Bet ne kiekvienas “verslas” nori, kad į jį investuom.
Krč, trumpai tariant, ne visada aišku, kuriuo būdu pisti protą vargšui žmogui. Kad neįvyktų failure. Studijuodama įsivaizduojamoje smegenų plovimo magistrantūroje bandau išrasti idealų proto pisimo būdą, kuris padėtų man iškrušti visas, net ir pačias gudriausias, smegenėles.
Aš gi “sirgau” visą savaitgalį po penktadienio. Dar ir dabar nėra didelio įkvėpimo ką nors rašyti. Laikausi lovos ir fotelio režimo. Penktadienį nieko blogo neiškrėčiau, tačiau mane vis tiek vargino šiokios tokios moralkės, kurias po to pakeitė apsinuodijimo simptomai.
Pažiūrėjus į šiandienos mano skaitomas nesąmones (aišku, mokslų irgi neapleidau), galima pamanyti, jog tikrai pasveikau. Pagaliau išsiaiškinau, kodėl neverta duotis su kaimiečiais: “Beje, miestiečiai, kurių gyvenimo ritmas gana įtemptas, susijaudina silpniau, todėl lytinis aktas vidutiniškai ilgesnis.” Dar kartelį pamilau puikiąsias formuluotes vertimuose į lietuvių kalbą: “Vyrams nepatinka oralinio sekso nemėgstančios moterys.” Nuo šiol žinosiu, ką atsakyti, kai manęs paklaus apie “trofėjų” skaičių: “Visus vyrus kalbos apie buvusius kažkiek žeidžia. Kiekvienam vyrui maloniausia žinoti, kad jis yra vienintelis. Jeigu jūsų paklausia, kiek partnerių turėjote anksčiau, galite neatskleisti visos tiesos, jeigu jų buvo daug. Ištarkite „keletas“ ir daugiau nesileiskite į kalbas.” Dar viena nesąmonė: “Vyrai nemėgsta moterų, savo seksualumą naudojančių tam, kad galėtų manipuliuoti vyrais.” Nejaugi? Reiškiu nuoširdžią užuojatą tuomet.Ir dar viena: “Seksas be prezervatyvo ir lubrikanto – pavojingas sveikatai. Tik vienu metu naudojant abu juos galima jaustis saugiai ir patirti tikrą malonumą.” Be komentarų. Ai, ir nepamirškite, kad sekso metu negalima juoktis: “Jei mylėjimosi metu jūs pradėsite juoktis, vyras gali pamanyti, kad jis neseksualus, juokingas arba jums kas nors negerai. Toks juokas yra ne laiku ir ne vietoje. Tai gali susilpninti vyro potenciją ir sustiprinti vyro nepasitikėjimą savimi. Taigi pasistenkite susivaldyti.”
- Valstybės tarnyboj dabar turbūt visur įtampa.
- Jo. Nors prieš tai atrodė, kad ten saugu.
- Vis tiek saugiau. Priklauso nuo viršininkų daug kas. O jie paprastai būna debilai.
- Sakai?
- Čia kažkoks dėsnis. Kodėl visi viršininkai yra debilai? Ar reikia būt debilu, kad viršininku taptum? Ar tapus viršininku sudebilėji?
RSS SRAUTAS
Ai, o mano aukšta draugė tai sako, kad nepasitiki mažaūgiais. O štai man kažkas minėjo, jog aš pasitikiu VISAIS. 
