Atstokite

2015-05-26 | 01:46 | Gyvenimo tiesa
26

Vakar pirmas sutiktas žmogus (car rental agentas Honolulu oro uoste) pasitaikė ne kartą Lietuvoje buvęs amerikietis iš Kalifornijos. Tai zeba visai, pasijuokėm ten kažką apie orų balionus, kuriais skraidė ir kaip valgė daug. Tačiau gale jam būtinai reikėjo viską sugadinti durnai sureaguojant į mūsų klausimą, kur pasukt, kad į Maką patekt: “Don’t eat McDonald’s! It will kill you!” Blet, seriously? Aš jau nevardinsiu milijono priežasčių, kodėl man reikėjo būtent Mako (kitkas nelabai dirbtų taip anksti + WiFi).

Toks pats žmogus man sakys nevalgyt kiaušinių, nes ten – cholesterolis, bet visokius saldumynus, sūrius, sviestus ir mėsas – išskyrus kengūrieną*, žinoma *eye roll* – valgys kalnais ir viskas bus su tuo OK. Toks pats žmogus keptą duoną užgerdamas alumi pilna burna atskaitys man moralą apie čipsų valgymą. Toks pats žmogus šūdų pilna nosimi man pasiūlys rečiau dalyvauti vakarėliuose. Ir t.t. ir pan.

 

*Kengūrienos nevalgys, nes kengūros kažkodėl gaila labiau nei pvz., mažo mielo ėriuko ar karvutės liūdnom akim. Kengūra – lyg sausumos delfinas, lyginant su kitom žuvim, kurį valgo tik visokie japonai ir kiti bepročiai (turistai).

Vienišos alyvuogės ašaros

2014-06-12 | 15:06 | Gyvenimo tiesa
12

Nurinkdama indus po kokio baliuko ar pasisėdėjimo tarp lėkščių, visada atkreipiu dėmesį į tai, kad dauguma užkandžiaujančių yra linkę ant stalo palikti vieną alyvuogę, vieną sūrų riešutuką, vieną vieno kąsnio sumuštinuką, vieną sūrio griežinėlį ir dar ką nors vieno, liūdnai sau gulinčio didelėje lėkštėje. Nes niekas gi nenori paimti to paskutiniojo kąsnelio – gal kažkas kitas norės? Avdrug. O tas kitas norėtų indeed, bet irgi negali paimti, nes gi negražu taip kiauliškai griebt už paskutinio kąsnio – ne vienas čia sėdžiu juk, reik ir kitiems palikt! Na, o visas svečių mandagumas galiausiai baigiasi ironišku vienišo maisto, kurio niekas nesuvalgė, išmetimo aktu.

0002111
Prie manęs ši mada neprilipo, nors kartais suabejoju net aš – pergyvenu, ar kiti neliks šokiruoti, jei vis tik begėdiškai išdrįsiu suėst tą paskutinį čipsą.

Aš ir mano gyvenimas. Kas sunkesnis?

2013-06-07 | 09:21 | Gyvenimo tiesa
07

Šitą postą rašiau gerokai įkalus ir tikrai nebeatrodo jis man toks fainas. Tačiau negaliu skaudinti ir nuvertinti savo antrojo aš (t. y. girtosios E) sugebėjimų pezėti, tad šį postą vis tik viešinu (nors gal jis labiau tiktų ir į kitą mano blogą – į blogą apie sveiką mitybą).

Mano gyveimas – labai sunkus. Pvz., man labai sunku susirasti idealius maudymuko trauzus. Man reikia trauzų, kurie tip top parodo lygiai pusę žopos – nei daugiau, nei mažiau. Aš nuolatos perku tuos trauzus ir šiaip random bikinius internetu ir, deja, jie dažnai guli NE TAIP arba yra biškį platoki (nors aš ir storesnė pagal nurodytus išmatavimus – prikyn, aš sakau, ME LA GIAI).

Man reikia kažko tokio:

F

Žodžiu, viskas blogai, o aš dar net nepriėjau prie lifakų temos… Tikiuosi, ir neprieisiu, nes anyway visi lifakai MAŽINA mano papus, dėl to man reikia vaikščiot nuogais papais – tada tos proporcijos kažkaip geriau susantykiauja. Bet kaip jau rašiau ankstesniam poste, biškį ne šitam pasaulyje gyvenam, kad galėčiau vaikščiot kaip panorėjusi. Nors kita vertus, tie norai keičiasi kas antrą dieną, tai kaip ir px.

Tai va. Toliau ieškau idealių trauzų. O tai tikrai nėra lengva užduotis tokiam užimtam žmogui like myself. Tai jie per nuogi, tai jie per too 60’s. Žodžiu, reikia rodyti daug. Daug strijų ir celiulito. Bet NE PER DAUG. Aš renkuosi trūkumus rodyti, nei visai jų nerodyti, nes karoče, kai slepi tas savo strijas ir celiulitą, tai kiti tik dar labiau atkreipia į juos dėmesį. Nes visiems labai įdomu, ką ten slepi. O jei slepi, tai reiškia, kažkas ten negerai. Nu bet kiekvienam savo. Dėl manęs galit iš viso į beachą neiti.

Dar vienas nuogo užpakalio pliusas – kuo nuogiau, tuo daugiau ĮDEGIO. O tai yra, taip vadinama,  „automatinė nemokama nauda“ – įdek ir mažiau matysis celiulitas bei strijos (plius ne taip karšta… gal).

Geros vasaros, čipsėdros. Nemeskit gazuotų gėrimų.

O ne

2011-10-06 | 08:48 | Gyvenimo tiesa
06

Nu nx, kaip gaila, kad mirė Steve  Jobs’as – tik nauji “Apple” kompiuteriai gali paguosti tokiu atveju. Varom šopintis. RIP.

Sveikučiai

2011-06-02 | 09:19 | Gyvenimo tiesa
02

Nekenčiu… Hm, dabar pagalvojau, kad postas pradėtas žodžiu “nekenčiu” iš karto gauna bonusų už savo emociją ir negatyvą. Kažin, ko ji ir kiti nekenčia? Ant ko čia šian pavarys? Purvo norim, blet!

Nekenčiu kreivą pasaulio matymą turinčių žmonių. Apie savo kreivą matymą jie, savaime suprantama, ničnieko nenumano, nes gi mato kreivai, tai ir nedamato. Nū… Bet galvoja, kad mato viską taip, kaip yra. O yra dažniausiai ne taip chujovai, kaip atrodo. Ir tokiam tu niekada nepaaiškinsi, kad kreivai tu čia matai. Gali transliuot, ką tik nori, bet gedimų turintys monikai vis tiek rodys TV3 savo.

Svarstau, kas gi tokius smegenų defektus sukelia… Greičiausiai nuo vienuolikos pūčiama gandža ir ankstyvi lytiniai santykiai liūdnokos vaikystės patirtys arba prosenelių alchašų pakoreguotas genofondas. Kaip čia Delfis neseniai rašė, alkoholizmas – paveldimas. Na, o su juo turbūt ir tie gedimai. O balti arkliai paveldimi? Turiu omeny, polinkis į arkliavimą girtumo metu. Kodėl kai kurie visada arkliuoja? Kai kurie – kartais, treti – niekada? Pirmieji čia tie, kuriuos badom pirštais sakydami: “O šitam tai gert negalima”. Palik tokį neprižiūrimą, ims staugti ir ožiuotis. Baisiausia, kad kai kuriems nereikia nei alko, nei narko. Pakanka turėti minėtąjį kreivą pasaulio matymą. Arklio galvos, blt. Pastoviai jiems vaidenasi, kad kažkas nori juos įžeist. Vargšiukai nx, dievaži. Bet tuo pačiu ir matys kiekvieną tavo klaidelę. Netgi savo klaidas laiko tavo klaidomis. Tokie jau blt įžvalgūs. Eiktuną, šito tai vapšie negaliu pakęst. Maža to, kad tūparyla, tai dar ir su skleroze.

Krč, nusibodo rašyt, pykina mane. Pasidalinkite komentaruose, kaip Jums kas atrodo. Ar teisingos mano mintys? Galbūt nusišnekėjau eilinį kartą? Neišbaigta mintis? Niekas geriau nenuramina mėnesinių skausmų už komentarų purvo vonią.*

P. S. Posto pradžioje esantis kiaušinis nieko nereiškia. Man šiaip labai gražu yra kiaušai.

*Jeigu visada visų klausyčiau, kaip jiems kažkas atrodo, tai vaikščiočiau priaugintais papais VU fiLOLogyne.

Labai protingas (kabutėse) pamąstymas

2010-09-29 | 20:50 | Gyvenimo tiesa
29

Nenoriu nieko, tik grįžti į vaikų darželį. Nes ten gali zyzti, žliumbti ir šikti į mamos nupirktus pantalonus. Ir vis tiek neatrodysi kaip idiotas. Nes juk esi MAŽVAIKIS. Mažvaikiams… viskas galima. Aš irgi noriu būt mažvaikė ir psichuoti LEGALIAI.

Šis pamąstymas padėjo man šį bei tą suprasti.

Nekenčiu vaikų, nes PAVYDŽIU jiems.

I’m 23

2010-08-26 | 09:16 | Gyvenimo tiesa
26

Reiks gal šian torčiuko prie kavos kirst ar ką.

Aš Jums vis tik pasakysiu…

2010-06-17 | 15:58 | Gyvenimo tiesa
17

…kad Lietuvoje pletkai – geriausi!

“Married women in Lithuania are the EASIEST.”

2010-03-29 | 04:50 | Citatos ir dialogai, Gyvenimo tiesa
29

– Is it easy to take a married woman home?
– Jesus Christ… Are you kidding? Married women in Lithuania are the EASIEST. Lithuanian men are fucking losers… and when they marry a woman, they think they don’t have to do ANYTHING anymore. That they already bought the cow…. So, these women are so neglected.

Dūra yra dūra

2010-02-07 | 18:59 | Gyvenimo tiesa
07

Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.

Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.

Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?

Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.

Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.

Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.

Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook