O ne

Nu nx, kaip gaila, kad mirė Steve  Jobs’as – tik nauji “Apple” kompiuteriai gali paguosti tokiu atveju. Varom šopintis. RIP.

Sveikučiai

Nekenčiu… Hm, dabar pagalvojau, kad postas pradėtas žodžiu “nekenčiu” iš karto gauna bonusų už savo emociją ir negatyvą. Kažin, ko ji ir kiti nekenčia? Ant ko čia šian pavarys? Purvo norim, blet!

Nekenčiu kreivą pasaulio matymą turinčių žmonių. Apie savo kreivą matymą jie, savaime suprantama, ničnieko nenumano, nes gi mato kreivai, tai ir nedamato. Nū… Bet galvoja, kad mato viską taip, kaip yra. O yra dažniausiai ne taip chujovai, kaip atrodo. Ir tokiam tu niekada nepaaiškinsi, kad kreivai tu čia matai. Gali transliuot, ką tik nori, bet gedimų turintys monikai vis tiek rodys TV3 savo.

Svarstau, kas gi tokius smegenų defektus sukelia… Greičiausiai nuo vienuolikos pūčiama gandža ir ankstyvi lytiniai santykiai liūdnokos vaikystės patirtys arba prosenelių alchašų pakoreguotas genofondas. Kaip čia Delfis neseniai rašė, alkoholizmas – paveldimas. Na, o su juo turbūt ir tie gedimai. O balti arkliai paveldimi? Turiu omeny, polinkis į arkliavimą girtumo metu. Kodėl kai kurie visada arkliuoja? Kai kurie – kartais, treti – niekada? Pirmieji čia tie, kuriuos badom pirštais sakydami: “O šitam tai gert negalima”. Palik tokį neprižiūrimą, ims staugti ir ožiuotis. Baisiausia, kad kai kuriems nereikia nei alko, nei narko. Pakanka turėti minėtąjį kreivą pasaulio matymą. Arklio galvos, blt. Pastoviai jiems vaidenasi, kad kažkas nori juos įžeist. Vargšiukai nx, dievaži. Bet tuo pačiu ir matys kiekvieną tavo klaidelę. Netgi savo klaidas laiko tavo klaidomis. Tokie jau blt įžvalgūs. Eiktuną, šito tai vapšie negaliu pakęst. Maža to, kad tūparyla, tai dar ir su skleroze.

Krč, nusibodo rašyt, pykina mane. Pasidalinkite komentaruose, kaip Jums kas atrodo. Ar teisingos mano mintys? Galbūt nusišnekėjau eilinį kartą? Neišbaigta mintis? Niekas geriau nenuramina mėnesinių skausmų už komentarų purvo vonią.*

P. S. Posto pradžioje esantis kiaušinis nieko nereiškia. Man šiaip labai gražu yra kiaušai.

*Jeigu visada visų klausyčiau, kaip jiems kažkas atrodo, tai vaikščiočiau priaugintais papais VU fiLOLogyne.

Labai protingas (kabutėse) pamąstymas

Nenoriu nieko, tik grįžti į vaikų darželį. Nes ten gali zyzti, žliumbti ir šikti į mamos nupirktus pantalonus. Ir vis tiek neatrodysi kaip idiotas. Nes juk esi MAŽVAIKIS. Mažvaikiams… viskas galima. Aš irgi noriu būt mažvaikė ir psichuoti LEGALIAI.

Šis pamąstymas padėjo man šį bei tą suprasti.

Nekenčiu vaikų, nes PAVYDŽIU jiems.

I’m 23

Reiks gal šian torčiuko prie kavos kirst ar ką.

Aš Jums vis tik pasakysiu…

…kad Lietuvoje pletkai – geriausi!

“Married women in Lithuania are the EASIEST.”

- Is it easy to take a married woman home?
- Jesus Christ… Are you kidding? Married women in Lithuania are the EASIEST. Lithuanian men are fucking losers… and when they marry a woman, they think they don’t have to do ANYTHING anymore. That they already bought the cow…. So, these women are so neglected.

Dūra yra dūra

Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.

Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.

Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?

Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.

Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.

Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.

Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.

Dėkingumas

Nekenčiu, kai mane verčia būti dėkinga per prievartą. Tipo, padaro kažkokią paslaugą ir tada  mol – KOKS AŠ ŠAUNUOLIS – DĖKOK MAN. Visų pirma, jeigu ir nepasakau stebuklingo žodžio “ačiū”, dar nereiškia, kad nesu dėkinga. Gal nespėjau, o gal atsidėkoju kažkokiais kitokiais veiksmais net neįvardindama to. O kai, blet, man pasako – “Na, Evelina, ačiū man.” Tai BBD. Gal tada geriau vapšie nieko tu man nedaryk. Beje, turiu nuliūdinti, pliusai pas mane taip neuždirbami. Nuopisos, be abejo, lai bando gauti mano palankumą dovanomis, pinigais, paslaugomis, “gerumu”… Bet tikri profesionalai vis tiek juos lenks nepajudindami nė pirštelio.

Skaitytojų pastabos

Mintys besimokant

Nu, mokausi, mokausi ir ką aš Jums galiu pasakyti? Ką naujo išmokau? Ogi tą patį, ką išmokdavau besiruošdama kas antram savo egzui – kad LIETUVA YRA KAIMAS GRIOBANAS kartu su savo literatūra supista ir tas kaimiškumas įsišaknijęs yra jau nuo neatmenamų laikų. Mūsų literatūra yra siaubinga, šūdina, nuobodi ir apverktina. Tas pats per tą patį nx. Kaimas, griovys, karas, ūkis, kolūkis, pasiilgau blet tėvynės, dirbu Čikagos fabrikėlyje. Mes ją studijuojam visai ne todėl, kad ji labai vertinga ar panašiai. Mes ją studijuojam tik tam, kad sužinotume daugiau apie savo šūdiną kilmę. Kad sužinotume, koks mums svarbus yra duonos kepalas ir BULVĖ. Uoj, uoj, ir gamtą kaip aš myliu. Nes čia yra pizdec kaip vertinga. Gimtosios literatūros studijų dėka mes taip pat sužinome, jog “Šilelis” – tai ne tik televizorius močiutės buto rūsyje. Nežinau, kodėl, bet mane tikrai daug labiau traukia romantiko Hugo socialinio teisingumo paieškos su Kvazimodu priešaky, negu Žemaitės rūpestis Marceliuke, besivoliojančia patvory. Aišku, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, situacija galbūt kažkiek ir pagerėjo. Be abejo, pagerėjo. Bet vis tiek vėlyvos pradžios vaisiai nėra saldžiausi pasauliniame kontekste.

Prašau tik man neparinti smegenų apie neargumentuotą, subjektyvią nuomonę. Mano blog’as tam ir skirtas, kad galėčiau lieti subjektyvų šūdą ant ko panorėjusi. KIBIRAIS.