RSS SRAUTASI’m 23
2010-08-26 | 09:16 | Gyvenimo tiesa
26
Reiks gal šian torčiuko prie kavos kirst ar ką.
Aš Jums vis tik pasakysiu…
2010-06-17 | 15:58 | Gyvenimo tiesa
17
…kad Lietuvoje pletkai – geriausi!
“Married women in Lithuania are the EASIEST.”
2010-03-29 | 04:50 | Citatos ir dialogai, Gyvenimo tiesa
29
- Is it easy to take a married woman home?
- Jesus Christ… Are you kidding? Married women in Lithuania are the EASIEST. Lithuanian men are fucking losers… and when they marry a woman, they think they don’t have to do ANYTHING anymore. That they already bought the cow…. So, these women are so neglected.
Dūra yra dūra
2010-02-07 | 18:59 | Gyvenimo tiesa
07
Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.
Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.
Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?
Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.
Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.
Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.
Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.
Dėkingumas
2010-02-05 | 13:31 | Gyvenimo tiesa
05
Nekenčiu, kai mane verčia būti dėkinga per prievartą. Tipo, padaro kažkokią paslaugą ir tada mol – KOKS AŠ ŠAUNUOLIS – DĖKOK MAN. Visų pirma, jeigu ir nepasakau stebuklingo žodžio “ačiū”, dar nereiškia, kad nesu dėkinga. Gal nespėjau, o gal atsidėkoju kažkokiais kitokiais veiksmais net neįvardindama to. O kai, blet, man pasako – “Na, Evelina, ačiū man.” Tai BBD. Gal tada geriau vapšie nieko tu man nedaryk. Beje, turiu nuliūdinti, pliusai pas mane taip neuždirbami. Nuopisos, be abejo, lai bando gauti mano palankumą dovanomis, pinigais, paslaugomis, “gerumu”… Bet tikri profesionalai vis tiek juos lenks nepajudindami nė pirštelio.
Skaitytojų pastabos
2010-01-11 | 01:56 | Gyvenimo tiesa
11
| Tavo vardas: |
pffff
|
|---|---|
| Dėstyk: * |
Čia toks šiaip pastebėjimas. Visi keikia tave, bet skaito toliau. Nes giliai širdy jiems klaikiai patinka. Tai kokio velnio taip didžiuotis ir nepripažint to?
|
Mintys besimokant
2010-01-08 | 16:59 | Gyvenimo tiesa
08
Nu, mokausi, mokausi ir ką aš Jums galiu pasakyti? Ką naujo išmokau? Ogi tą patį, ką išmokdavau besiruošdama kas antram savo egzui – kad LIETUVA YRA KAIMAS GRIOBANAS kartu su savo literatūra supista ir tas kaimiškumas įsišaknijęs yra jau nuo neatmenamų laikų. Mūsų literatūra yra siaubinga, šūdina, nuobodi ir apverktina. Tas pats per tą patį nx. Kaimas, griovys, karas, ūkis, kolūkis, pasiilgau blet tėvynės, dirbu Čikagos fabrikėlyje. Mes ją studijuojam visai ne todėl, kad ji labai vertinga ar panašiai. Mes ją studijuojam tik tam, kad sužinotume daugiau apie savo šūdiną kilmę. Kad sužinotume, koks mums svarbus yra duonos kepalas ir BULVĖ. Uoj, uoj, ir gamtą kaip aš myliu. Nes čia yra pizdec kaip vertinga. Gimtosios literatūros studijų dėka mes taip pat sužinome, jog “Šilelis” – tai ne tik televizorius močiutės buto rūsyje. Nežinau, kodėl, bet mane tikrai daug labiau traukia romantiko Hugo socialinio teisingumo paieškos su Kvazimodu priešaky, negu Žemaitės rūpestis Marceliuke, besivoliojančia patvory. Aišku, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, situacija galbūt kažkiek ir pagerėjo. Be abejo, pagerėjo. Bet vis tiek vėlyvos pradžios vaisiai nėra saldžiausi pasauliniame kontekste.
Prašau tik man neparinti smegenų apie neargumentuotą, subjektyvią nuomonę. Mano blog’as tam ir skirtas, kad galėčiau lieti subjektyvų šūdą ant ko panorėjusi. KIBIRAIS.
Upadate’as ir feedback’as
2010-01-04 | 16:29 | Gyvenimo tiesa
04
Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?
Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.
Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.
Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.
Einu mokytis.
Prašau tik vieno dalyko – prakeikto LOGINIO mąstymo
2009-11-02 | 22:40 | Gyvenimo tiesa
02
Astminiau dar vieną dalyką, kuris man yra labai svarbus renkantis diedą. Tai yra gal netgi SVARBIAUSIAS dalykas. Jo, dabar klausykit įdėmiai, daunai. Diedas PRIVALO sugebėti išspręsti paprastas kasdienes problemas. Argi daug prašau? Jei man, nedatiopai, įvyksta kokia nors “nelaimė” (neveikia liftas; pasiklydau; pamečiau raktus; nutrynė batas; pamiršau užsidėti triusikus, o į mano rajoną kaip tik tądien užsuko uraganas Katrina), aš skambinu vyrui ir jis TURI SUGALVOTI, KĄ MAN DARYTI. Jei jis neišmąsto sprendimo, nesugeba duoti patarimo (kurį vis tiek įmanoma duoti geresnį, nei sugebėtų besinervinanti ir blaiviai nemąstanti iš nervų merga duoti pati sau) arba yra pasimetęs dar labiau už mane = MAN JIS NETINKA. Ir mane tiesiog ima neapsakomas siutas, kai:
Pisau aš tokius vyrus. Baisiausiuose košmaruose nebent.
NE – VAIKAMS (by Lynette Scavo)
2009-09-30 | 02:13 | Gyvenimo tiesa
30
“[Your husband will be hands on?] Yeah… that’s not going to happen. Oh, he’ll be there at first, maybe even change a diaper or two until the novelty wears off, but those 4 a.m. feedings he said he’d help out with? Forget it. Does he have boobs? Then you’re the only bar in town. That baby can scream into a bullhorn and Johnny won’t budge. I’m not done. You’ll never wear a bikini again. You haven’t seen me naked. My stomach looks like Spanish stucco and my breasts resemble two balloons you find behind the couch a week after the party.
Most women are liars. My mother was a liar and her mother was a liar and your mother was a liar. It’s a lie every generation tells the next so they can get grandchildren. You need to hear this, you have to be prepared. Your children hate you and steal from your purse. Your husband will begin to buy your birthday presents at the car wash and the kicker, for the rest of your life there will be so many moments when you feel lonely, but you will NEVER BE ALONE.”
Trumpas Evelinos komentaras apie tai, kaip ji išlipo Vilniaus oro uoste ir užsimanė apsilankyti tualete:
Pasirodo, pas mus nėra tokio dalyko kaip “WC for mommies” (na, tas, kur būna bendras mamoms ir invalidams – čiuju, nelabai yra skirtumo tarp jų). Todėl kažkokia jaunoji ponia Mama keitė savo brand new atžalai pampersus VISŲ TUALETE. Na, ir ką gi aš galiu pasakyti šiuo klausimu – TIE ŠŪDAI TIKRAI SMIRDA. Labai labai.
