Am I skinny-fat or just old?

02

Paauglystėje, kaip ir dauguma mergų, amžinai būdavau nepatenkinta savo išvaizda, nors niekada nebuvau nei labai baisi, nei stora – antsvoris, nors ir padeda, tikrai nebūtinas tam, kad būtum nepatenkintas savo kūnu. Tai lašinys kažkoks ne į temą (‘am I skinny-fat?’); tai strijos, kurios gadina visą vaizdą, nors akurat tą savaitę sportavai; tai koks randas, nes esi nedatiopa – žodžiu, visada rasi prie ko prikibti. Vėliau, kai buvau kokių dvim vienerių metų, man šitos parkės ėmė mažiau rūpėti arba tiesiog ėmiau geriau atrodyti SAVO AKYSE. Tai žodžiu, nuo tada šimtą metų, t. y. septynis, gyvenau ramia galva nešiodama trumpus šortus ir nuogindama strijuotą subinę paplūdimiuose, nes ir tokia ji atitiko mano standartus. Įdegis ir pochuizmas neblogai maskuoja.

Deja, mano pochuizmas baigėsi, kai neseniai ant šlaunies radau seniau nematytą celiulito dėmę. Jau kokia nelaimė tai pzdc! Čiuju, kai Vegase prapisi milijoną, būna panašus jausmas. 😀 Anyways, dabar tos dėmės neberandu, bet mano pasitikėjimas savo šlaunimis yra ženkliai kritęs. Dabar kasdien kritiškai apžiūrinėju savo apatinę kūno dalį ir ieškau – NU AR ŠIANDIEN YRA PRIE KO PRIKIBT, AR YRA KAS NAUJO? Kaip ta paauglė kadaise. Buvau atpratus nuo šito šūdo. Gal čia amžius duoda savo ir reikia susitaikyti, kad tų pokyčių BUS. Paėmiau ir susitakiau, bl. Jeigu mes norėtume susitaikyti su vis naujais savo lendančiais trūkumais, tai niekas nepirktų nei kremų nuo raukšlių, nei anticeliutiniams masažams taupytų. Jau nekalbant apie botoksus ir plastinę chirurgiją.

Tikrai suprantu, kad daug kam nesuprantama (durnai skamba kažkaip, bet tiek to), kuo AŠ galėčiau čia dar skųstis. Kaip aš drįstu. Gi nesveri tu nei šimto, nei septym ir net ne šem. Uuuuu! Juk daug kam toli iki tavęs ir apie tavo problemas visokioms storbambėms tik pasvajoti.

Tame ir esmė, kad man nerūpi mano atrodymas kitų kontekste. Nors gal ir rūpi – nežinau kaip čia geriau išsireikšt. Žodžiu, norėjau pasakyti, kad savo išvaizda noriu įtikti sau – ne aplinkiniams ir net ne savo vyrui, kuris tikrai yra aklas when it comes to celiulito dėmelė ar „man atrodo, kad miegodama priaugau vieną gramą“ problemyčių.

Paliubomu dalinai nusišneku, nes vis tiek kažkiek visiems mums rūpi aplinkinių nuomonė. Turbūt neigiama nuomonė rūpi labiau nei teigiama, nes jei kas nors dabar sakys „Ei, Evelina, bet gi zjbs tu atrodai!“, tai man tikrai nei šilta, nei šalta, nes jei mano nuomonė su tuo nesutampa, tai nieko tu man nepadarysi.

Labai tikiuosi, kad tai tik laikinas zajobas. Žiauru pagalvojus, kad daugybė moterų (ir ne tik jų) su tuo gyvena metų metus. Esu girdėjus istorijų iš lieknų draugių, kurios nenori nusirengti pliaže ir rodyt ten savo pilvo pvz. Nes kad ir kiek man jos būtų gražios, jei jos negražios sau, tai nieko tu čia neįtikinsi. Gerai, metu gal jau šita postą, kol nepradėjau skambėt kaip paauglė, senė ar kokia motyvacinė debilė. Geros dienos. 😀 Linkėjimai iš Čilės!

lingerie_mannequin_nue_publicité

Na, nesu aš darbštus žmogus, nors tu ką

17

Yra daug dalykų, kurių aš nemėgstu daryti. Tai nereiškia, kad nedarau, nes daryt juos vis tik REIKIA. Paimkim paprastą pavyzdį: aš nemėgstu valyt subinės 10 kartų, nes skauda, bet kartais tiesiog reikia pasiaukot ir padaryt tai, nes nu nėr kur dėtis. Taip pat aš nemėgstu dirbt neįdomių darbų, šukuotis plaukų ir tvarkyti namų. Pastebėjau, kad iš milijono dalykų, kurių aš nemėgstu, blogiausias pozicijas užima tie užsiėmimai, kurie nėra niekuo naudingi man asmeniškai/mano tobulėjimui.

Tarkim, koks serialų žiūrėjimas man naudingas tuo, kad tai entertaining ir man pakelia nuotaiką. Knygų skaitymas praplėčia akiratį. Nemėgstamas darbas irgi turi prasmę – ta prasmė yra piniginė ir laiko stūmimo. Plaukų šukavimas gal naudingas dar kažkuo be atrodymo geriau ir tvarkingiau, bet dabar negaliu tiksliai pasakyti. Na, ir tas geriau atrodymas taipogi yra questionable – juk labiau mėgstu kaltūnus a la beach hair nei ofiso tvarkingutės stilių.

Beach_wave_hair

Tačiau kuo man asmeniškai naudingas koks grindų ar langų plovimas, tai negaliu atsakyti. Nei aš pralinksmėju nuo to (na, nebent tiek, kad tas darbas pagaliau po velnių padarytas ir dabar nereiks apie jį galvot kurį laiką), nei protingesnė pasidarau. O dar dulkės… Kaip šitų nekenčiu! Ypač jas liest!

Daug darbų yra, kurių aš nekenčiu daryt, pirštų tikrai neužteks. Pabandysiu keletą jų pavardinti, gal palengvės:

1) Nekenčiu kojų skust, nes nervina kas rytą prarasti dvi-tris minutes tokiam annoying užsiėmimui. Tačiau auginti plaukų vaškavimui nekenčiu dar labiau, todėl tenka rinktis mažesnę blogybę.

2) Nekenčiu plauti indų, nes gaila nagų, nervina drėgmė ir kasdien jų atsiranda naujų (dar gerai, jei ne po dešimt kartų per dieną).

3) Nekenčiu sėdėt prie kompo gražiu oru, nes noriu sėdėt pliaže būcha tuo metu.

4) Nekenčiu lietuviško pavasario, nes jį pakęst gali tik didžiausias debilas.

5) Nekenčiu visuomeninio transporto, nes jį mėgti yra liguista + dvokia + lėta + nervina + nuobodu ir net neapsimoka! Nežinau, kodėl apie tai skundžiuos, nes net nesinaudoju juo.

Galit pildyti sąrašą patys, nes aš jau einu daryt kažko, ko nekenčiu. Norėčiau dabar sėdėt kokiam vazone ir tegul mane laisto, o aš perezhilton.com skaitysiu.

Ne, man dar ne PMS. Jei dar nepasisotinot šiandienine negatyvo doze, kažkada jau rašiau postą pavadinimu NERVINA.

Nekenčiu bėgiot, bet reikia

25

Nes nenoriu juk stora būti. Dėl šios priežasties šiandien ir sugalvojau pabėgioti. Nes atseit reikia naudotis nemokamom sporto galimybėm, kol gyvenam prie Vondelparko. Tikrai nenorėčiau bėgioti kokioj negražioj vietoj. Bėgimo, kaip ir cardio apskritai, nemėgau dar nuo mokyklos laikų, o gal ir nuo gimimo. Po futbolo, krepšinio ir kitų vyriškų sportų, tai – bene mažiausiai mėgstama mano sporto šaka (šitoj vietoj tik man nesakykit, kaip jūs mėgstat savo fūlę ir kašį, nors ir su kasom vaikštot – žinau aš šitas istorijas – ai px, galit ir sakyti). Tikriausiai būtent dėl to paskutinį kartą ne į autobusą ar iš paskaitų man bėgti teko tik kokioje 10-oje klasėje. Apsivemt galima vien nuo atsiminimų.

Atkreipiau dėmesį, kad Feisbuke tai kaip tik visi mėgsta pabėgiot. Bėga, blet, ir bėga. Visą dieną galėtų bėgiot su savo Nike’o kalkuliatoriumi, jei tik į darbą nereikėtų eiti. Neslėpsiu – man pavydu. Pavydu, kad kiti pabėgioję sako – „Oi, kaip aš gerai jaučiuosi! O jau koks kupinas energijos esu!“ Eik tu šikt, karoče… Aš po krosiuko tai tik nuostolius skaičiuoju: skauda gerklę, pykina, silpna… Ar tik nebūsiu peršalus? Aišku, iš dalies mano savijauta gali būti susijusi su tuo, kad šiandien bėgiojimo sezoną atidariau per menzas (labai tikiuosi, kad neliks jis uždarytas tą pačią dieną, kaip atidarytas) ir su nugulėta arba perpūsta nugara (neišsiaškinau, nes abu variantai tinka dėl šių faktorių: 1) miegojau su atidarytu langu ir buvo šalta; 2) kažkaip mes blogai miegam šitoj chatoj, tai gal nugarai buvo per mažai komforto). Gal kitą dieną bus geriau. Pirmas kartas turi būt blogiausias.

Beje, prieš varant bėgioti jaučiausi išbadėjusi kaip vilkas kiaulės kailiu. O štai grįžus, tai lyg peilis koks į skrandį įlindęs būtų – apie maistą negalėčiau nė pagalvoti. Tai čia yra kaip ir pliusas. Pabėgioji, o po to dar ir pabadauji. Apsimoka. Deja, po valandos jau ėjau valgyti omleto… Mintyse guodžiau save: „Better sooner rather than later.“

O jūs turite kokių nors planų kovoti su žieminiais lašiniais? Sporto klubas? Dieta? Cepelinai?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook