Jei dar nežinot, ką apsirengti, spauskite ČIA.

Nors gal čia LOL tik šįvakar man. O gal ir ne.

Eini sau ramiai, lyg niekur nieko, kai staiga kažkas tau šauna į šiknaskylę. Nujauti, kad tą šūvį reikia užblokuoti. Tryda vis stipriau beldžiasi į duris. Viskas OK, jei esi namie. Tačiau zakon podlasti visada pasirūpins, kad tai nutiktų būtent tada, kai esi viešumoj tarp milijardo žmonių. O viešojo tualeto, aišku, nėra kilometro spinduliu. Tada galvoji – ir nachuj aš iš vis ėjau iš namų ant šito pachmo? Nejaugi negalėjau apsieit be savo dietinės kolos? Vandenuko, matot, nepakanka jai.

Anyway, ačiū Dievui, neapsišikau. Pagaliau sėdžiu lovoje. Gurkšnoju limonadą. Ramiai laukiu iš lėto artėjančio žopos aliarmo.

Kol stovėjau kasoje (kurioje, ofkorz, būtent man esant kažkas nutiko, kas užtruko gerą pusvalandį), ėmiau fantazuoti, kas būtų, jei vis tik apsišikčiau. Po tokio bajerio tai tik žudytis nebent. Bandau įsivaizduot tą smarvę. Heh, alkoholiniai šūdai – visada patys kvapniausi. Turbūt apsiverkčiau ir pasislėpčiau krūmuose. Skambinčiau draugui, kad atneštų rūbų ir tualetinio porą rulonų.

Taip norėjau pasiskųst, kaip viskas blogai. Juk visus džiugina svetimos nesėkmės! Dantys blogai, gerklė blogai, ausis blogai, dar daug neminėtino blogai. Šiandien pusryčiams valgiau pagedusią grūdėtą varškę.

Mano gimtadienis, beje, buvo neseniai, galit sveikint. LOL, kad beveik niekas nežino, kada tavo gimtadienis, kai iš Feisbo ir Skaipo pašalini gimimo datą. Pabandykit.

Antra nuotrauka:

Pirmoje nuotraukoje vaizduojamas išilgai perpjautas apendicitas, antroje – kepta kiaulienos šoninė. Žiauriai pradžiuugino mane šis atradimas šįryt.

Vakar eilinį kartą pasitempiau koją – neįsivaizduoju, kaip man tai pavyksta.

Šiandien pabudau nuo fake apendicitinio skausmo. Kaip paaiškėjo pagūglinus, apendicitas, ačiū Dievui, yra priešingoje pilvo pusėje. Jeigu širdis būtų ten, kur man atrodo, turbūt jau seniai būčiau numirus nuo infarkto. O kiek gi kartų būčiau nuvarius į kairę, jei nesupainiočiau jos su dešine…

Nenoriu tvarkytis, tingiu eit į dušą. Laisvu nuo tinginiavimo laiku, meldžiu Dievą, kad negaučiau darbo, kurio norėjau dar nuo žiemos. Keistas mano šitas noras, be abejo. Nū jo, keistokas. Bet tai o kaip man jaustis, kai aš visą vasarą jau susiplanavus? Ir kažkokie debilai sumano man paskambint netinkamu laiku. Darbinį testą laikiau penktadienį, tryliktą dieną. LOL. Stengiausi atlikti kuo geriau, bet tikiuosi, kad mano konkurentai – pranašesni.

Ai, krč, nekenčiu aš visko šiandien. O labiausiai, ko nekenčiu, tai laiptų savo laiptinėj.

Einam geriau bekono ėst.

Nieko nėra šlykčiau už plaukų auginimą prieš depiliaciją vašku. Praėjo trys dienos, o aš jau baigiu numirti. Man rodos, galiu net pradėt lunatikuot ir naktį atsikėlusi išravėti tą rūtų darželį.

Išėjus į lauką, man prasideda halionikai, kad žmonės per džinsus mato mano neskustas kojas. Fū, niežti viską. Daržo siejimą gyvenime praktikavau vos porą kartų, nes visai neturiu tam kantrybės. Ištverdavau gerokai mažiau, negu reikia. Šįkart noriu pavaryt normaliai. Kad aplinkiniams per džinsus krūmai išlįstų ir be halioniokų, ha ha.

Pasiskundžiau.

Hm, ir kas gi sakė “nevalgyk šūdo vakare” ar ten “neėsk po aštuonioliktos”? Bullshit it is.

Bet kuriuo atveju, rimtai galvoju išbandyt šitą.

Man atrodo, šitie sapnai buvo lyg atsisveikinimai. Nes turiu įtarimų, kad šitų žmonių daugiau niekada gyvenime nebesutiksiu.

Tikiuosi dėl to, kad kažkada ne už šimto metų išsipildys mano svajonė ir aš nebegyvensiu Europoje.