Šiandien galvojau apie nuobodžiuosius Vilniaus savaitgalius ir nusibodusius jo praleidimo būdus (kuriuos būtina keisti, tik aš nenumanau, kaip). Begalvojant man iškilo vienas “egzistencinis” klausimas: kas yra didesnė tūsų blogybė – narkotikai ar one nigth stand’ai? Man tai antras variantas. Kodėl? Nes apsnigtas (tinka ir kitos kritulių rūšys) tualetas sukelia mažiau moralkių, negu ryte su pirmais saulės spinduliais ištirpęs balvonas.
…kaip man išsigydyt savo addiction vaistams nuo skrandžio ir galvos skausmo? Ta prasme, nuo “Mezymo” (mano mėgstamiausios tabletės) aš jau perėjau prie lengvesnių narkotikų – angliukų. Nu, bet vis vien…
- Žinok, mane vėl ima kamuoti parkė.
- Nu, nu, kokia?
- Kaip aš susiveiksiu, kad dar kartą pas mane atvyktų praeito savaitgalio fuck buddy? Neįžiūriu dabar jokio gudraus varianto… Kažin, ar labai įžūlu būtų tiesioginis?
- Neįžūlu. Manau, kad tinkamiausias. Be to, drąsios mergos visada geriau, negu pelės.
- Nu ką aš žinau. Man tai atrodo, kad kaip tik tylios žabos jiems patinka.
Čia yra ta situacija, kai merginai rūpi tik bedroom pleasures, o ne kažkokie ten princo širdies užkariavimai. Todėl aš manau, kad reikia greibti jautį už ragų, o ne laukti, kol jis pats atbėgs arba neatbėgs. Ane?
Tai kad aš neturiu ką pasakot. Bet pašnekėti tai noriu visada. Apie nieką, nes man juk rūpi tik niekai. O Jums gi patinka šūdini ir nuoširdūs postai. Ir tai yra suprantama, nes žmonės jau nuo senų senovės buvo žinomi kaip daunai. Jie visada viską daro ne taip. Dauniškai. Jie tepasi kremais ir perka tašes, nes nori atrodyti gražiai. Prieš ką? Prieš kitus daunus. Daunas numeris vienas įvertina dauno numeris du pastangas pagal savo bendro smegenų daunizmo ir dauniško grožio laipsnį. Mes, daunai, mylime tuos, kurie mūsų nemyli ir kurie mus laiko daunais (mes patys savęs tokiais nelaikome kažkodėl – daunams, matyt, nėra būdinga būti savikritiškiems). Savaime suprantama, tų daunų, kurie mus myli, mes nė velnio nemylime. Nes už ką tu daunus mylėsi? O Jūs žinojot, kad vienos dauniškos organizacijos šūkis yra “Be better”? Nu argi žmonės nėra daunai?
Daunės puošiasi prieš vakarėlį. Ten kabins daunus.
Daunų planetoje ir aš nesu išimtis. Tik mano daunizmas – kiek kitoks. Jis – fenomenalus, nes jam nėra ribų. Aš noriu kablų, nes laužyt sprandą vardan daunų yra ant tiek dauniška, kad net zjbs. Kodėl taip yra? Bbž. Jokiam daunui nepavyko to išsiaiškinti, nes aš esu neperkandama ir nepergudraujama. Ak, kokie mes visgi esame kuklūs…
- Kukli, darbšti – žodžiu, tikra kukla.
- Nuostabu.
- Čia tikrai ne apie tave.
- O apie ką?
- Apie kaimietes.
Man patinka apsunkinti sau gyvenimą (kablais, kalorijomis ir neįgyvendinamomis svajonėmis), kad galėčiau kankintis atgal jį lengvindama. Kvepia kažkokiais nukrypimais, ane? Kaip dauniška.
Kaip jau tikriausiai pastebėjote, aš mėgstu paplepėti. Bet svarbiausio taip niekada ir nepasakau. Nes kai nepasakai, tavo pašnekovui kyla milijonas įvairiausių klausimų. Bet jis tavęs nepaklaus ir nepaprašys patikslinimo, nes jam atrodo, kad tu greičiausiai nieko daugiau pasakyti ir nenorėjai. Arba gal geriau nežinoti tos “žiaurios tiesos”. Tokiose abejonėse ir yra visas įdomumas bei prikolas. Šūdas būna, kai viskas aišku. Nes tada nėra pointo aiškintis toliau.
“Diskutuoja tik lopai, kurie nesusikalba.”
Nu va paplepėjau. Kas nors suprato, ką aš tuo norėjau pasakyti?
Šiandien bandydama užmigti aš atsiminiau vieną prikolą-parkę. Pamaniau, gal ir Jums toks dalykas yra. Žodžiu, esmė yra tame, kad aš dovanodama dovaną nekenčiu ant jos rašyti palinkėjimo, nes:
- man šis veiksmas – kažkoks per daug romantiškas atrodo, netgi lame;
- aš iš tikrųjų nieko žmogui per daug ir nelinkiu, ką neužtenka dovanos?
- kita vertus, linkiu, kad mano dovana žmogui patiktų labiau nei kitų žmonių dovanos;
- tai gal taip ir užrašyti? “linkiu, kad mano dovana tau patiktų labiausiai iš visų” arba “linkiu, kad tau patiktų dovanos įpakavimas, nes popierių rinkausi lygiai tris valandas ir dar sumokėjau devynis litus, kad suvyniotų gražiai”;
- bent jau būtų nuoširdu.
Krč, iki šiol nepalikdavau žmonėms jokio raštelio. Gal reiktų keist įpročius? Nes kai man ką nors parašo, tai visai nieko būna – man patinka. Išskyrus, žinoma, visokius durnus nusirašytus eilėraščiuksus.
Dar vienas postas, kurį rašau ne visai savo noru, o savo mylimų komentatorių pageidavimu. Žodžiu, iš mano kalbų (žr. postu žemiau) buvo suprasta, kad bendraamžiai ir nedaug vyresni bernai man dėl kažkokių mistinių priežasčių yra ne prie širdies. Manęs paprašė, kad apie tai pakalbėčiau plačiau. Kadangi skaitytojo noras kartais man tampa įsakymu, pabandysiu taip ir padaryti.
Iš pavadinimo galima suprasti, kad aš kažkiek diskriminuoju niekuo neprasikaltusius jaunuolius (lyg laikyčiau juos kažkokiais nenormaliais). Tą darau sąmoningai, nes nu… jie tiesiog yra jauni vargšiukai, kuriuos reikia kankinti ir dresuoti, kad vėliau užaugtų į VYRUS.
Išvardinsiu pagrindinius jaunuolių minusus, lyginant su normaliais (26+):
- mažesni protiniai sugebėjimai;
- prastesni (taip vadinamieji) SKILLS (tik jau neprašykit detalesnių paaiškinimų, KAS TAI – gi ir taip aišku, apie ką aš);
- finansinė padėtis;
- didesnis pislumas kairėje pusėje (čia labai ginčytina)
Svarbiausi – pirmi du punktai. Babkės nėra taip svarbu, nes jeigu diedas jų turi, tai dar nereiškia, kad jis tas babkes leis ant tavęs. Viskas čia labiau priklauso nuo dosnumo/šykštumo ir prioritetų. Tai reiškia, kad neturtingas gali taip pat sėkmingai pirkti tau tašes (o mes prabangių ir neprašom). Tiesą sakant, aš pati niekada neturėjau mirtinai dosnių kavalierių. Dėl šios priežasties esu tokia neišpindėjusi ir mažai reikalaujanti. Niekada nebuvau lepinama. Patyriau skurdą, vargą ir tuščią spintą. Klausiate, ką aš pati galiu jiems pasiūlyti? Nekaltą žvilgsnį, neplautų indų kalną ir raudoną pedikiūrą.
Su pirmu punktu turėtų būti viskas aišku – su metais ateina branda, patirtis, išmintis, prastėja atmintis. Antras punktas – pataisomas, tačiau aš tai tikrai nesiruošiu užsiimti edukaciniais dalykais. Be to, nemiegu su savo sukurtais robotais. Tai būtų tas pats, kas dulkinti savo vaiką. Nesu tokia šiuolaikiška, kaip atrodau, todėl incestas man yra tabu. Žodžiu, vyras turi būti zjbs savaime, be mano software update’ų.
Net mano motina kažkada sakė – “Nesusidėk su jaunesniais nei dvimšešių”. Tada man buvo dvidešimt. Nu tai va – aš irgi taip galvoju. Aišku, tai nėra taisyklė. Be to, visi diedai juk skirtingi yra. Paliubomu pasitaiko daug gudresnių už trisdešimtmečius jaunuolių. Bet aš kalbu apie bendras tendencijas, t. y. apie dažniausius atvejus.
Jaunimu per daug lengva manipuoliuti, kas kelia lengvą žiovulį? Ne visada, bet ši yda pasitaiko gana dažnai. Iš tikrųjų aš net nelabai domiuosi, pasiduoda jie ar ne. Esmė yra tame, kad bendraujant su bendraamžiais, man atsiranda natūralus ir nesuvaldomas noras jais manipuliuoti. O tai reiškia, kad nėra tolko su tokiais ir prasidėti, nes TUOJ TUOJ bus nebeįdomu. Pastaruoju metu man išvis niekas neįdomu. Todėl neįdomių santykių neištverčiau jokiais būdais. Man neįdomu tai, kas lengvai perprantama, primityvu, dauniška. Tai taikytina ne tik vyrams, bet ir apskritai viskam. Vyresni už jaunus paprastai būna mažesni debai, nes gyvenime jie jau buvo neblogai paskaudinti ankstesnių žiurkių. Tokios patirtys padeda jiems geriau perprasti bobas ir išmokti visokiausių gudrybių. Aišku, tie, kurie yra nepataisomi daunai iš prigimties, nepasimoko niekada.
Krč, jau yra vėlu, todėl tai, ko neaptariau čia, siūlau aptarti komentaruose.
N. Pareigytė viešai prisipažino nemokanti čiulpti. (delfi.lt nuotrauka)
Pastaruoju metu beveik neaptarinėju selebričių, bet šįkart negalėjau susilaikyti. Matote, mūsų popscenos pažiba Ms. Pareigytė yra labai jautrios dūšios žmogus ir taip jau nutiko, kad vienas toks humoristas Vaišnoras pajuokavo apie panelės čiulpimo sugebėjimus. Ji jaučiasi apšmeižta.
“OMG, Nelly nemoka čiulpti??? Tai kaip ji darbą gavo? Kuria kita savo kūno dalimi?”
Studijoje pasigirdo tyla, kurią nutraukė kažkieno kūkčiojimas. Nijolė vos tramdė ašaras. Vaje, vaje. Aišku, juokelis gal ir ne iš maloniausių, bet šitaip dramatizuoti… Ir visiškai nemokėti pasijuokti iš savęs.
“O tai rodo ką? Tai rodo IQ stoką.”
Aišku, kitu atveju gal ir galima būtų įsižeisti (jei pvz., kokią vienuolę apkaltintų permiegojus su Jėzumi, nes “tai buvo stigmos ir tu neatsimeni”), bet tik jau ne Pareigytės, kuri pati kuria tokį (verčiantį apie ją taip juokauti) savo įvaizdį. Ir aš tame nematau nieko blogo – juk tai biznis. Ji joja ant sekso. Tiksliau, ant savo pošlo įvaizdžio. Tai gal jau per vėlu verkt? Ko vertas vien grupės, kurios narė yra nuskriaustoji, pavadinimas. “69 danguje” – tiesioginė aliuzija į čiulpimą. Vadinasi, apie likusias grupės nares vien dėl šio fakto galime taip juokauti. Ką ir siūlyčiau padaryti Modestui.
“Kuo Vaišnoro gestai nepadorūs? Kuo jie skiriasi nuo kiekvieno Pareigytės pasirodymo?”
Nu tikrai juokinga, kai rašo “peržengė padorumo ribas”. Kelintais metais jie gyvena? Padorumas yra so last century. “Padorios” būna tik davatkos kaimuose.
“Blogai, dukra, blogai. Juoktis iš žmogaus, kurio fizinė negalia sumišusi su psichine.”
P.S. Man rodos, kai kas veltui nuo pilvo nusisiurbė tuos riebalus. Che, che.
Jau dvidešimt metų praėjo nuo tada, kai pasaulio ausis pasiekė pirmasis “Warp” leidinys, o Šefilde atsidarė įrašų parduotuvė. Šia gražia proga vienas įdomiausių ir svarbiausių elektronikos židinių ne tik rengia gausybę vakarėlių, bet ir ruošia specialią “geriausių hitų” kompiliacią.
Iš ištisos begalybės “Warp” išleistų kūrinių specialioje svetainėje warp20.net visi norintys gali išrinkti savo mėgstamiausius. Klausytojų top 10 “Warp” atstovai sudės su savo dešimtuku, ir rudenį pasirodys dvidešimties kūrinių “bestas”.
Jubiliejinių “Warp” renginių maratonas prasideda jau gegužės 8 ir 9 d. Paryžiuje, vėliau linksmybės tęsis Niujorke, Šefilde, Londone ir Tokijuje…
RSS SRAUTAS
