Psichologija MAN

2011-06-09 | 21:36 | An Issue to Discuss
09

Kažkada čia ant dienų, besivoliojant lovoje, man iškilo vienas klausimas. Ar Lietuvoje populiarios psichologo/psichoterapeuto/kitokio sielos ar smegenų daktarėlio paslaugos? Net kažkaip sumąsčiau, kad ir man tokios nepakenktų. Gal išgydytų kai kurias mano fobijas. Pagrindinė turbūt būtų insektofobija. Taip pat mirities baimė. Dar nekenčių vandens telkinių, šalia kurių nėra saugios tvoros ar kokio borto. Vilniuje gyvenau tryliktam aukšte – kol balkonas buvo neužstiklintas, jausdavausi ten gana nejaukiai.

Bet labiausiai norėčiau išsigydyti perdėtą gėdos jausmą. “Hohohoho” – pasigirsta anonimų balsai. Kad ir kiek, atrodo, galėčiau sau leisti… giliai širdyje esu kukli kaip mano Feisbuko draugų sąrašas. Nekenčiu gėdos jausmo, o jis mane kankina pernelyg dažnai. Tai ką nors ne taip pasakau, tai kas nors kitas kažką ne taip pasako. Man gėda už save ir už visus. Aš esu kaip GĖDOS JĖZUS, blet. Už visų nuodėmes pasigėdysiu. Fū.

Kalbant apie psichologo paslaugas, manau, kad tai nebloga idėja, jei nori, kad kažkoks dalykas nustotų tave slėgęs. Jo, bet… O ar nebus taip, kad tie apsilankymai tave dar labiau slėgs kaip faktas, kad lankais. Taip ir įsivaizduoju save einančią pas pasichologą. Net nuo minties imu dusti iš gėdos.

Žodžiu, niekur aš neinu (niekada ir neplanavau), bet į pradžioje pateiktą klausimą ATSAKYKITE MAN.

Jūsų laiškai. Draugės užpisuoklės.

2011-06-05 | 15:41 | An Issue to Discuss
05
Galima porą pastraipėlių apie drauges – užpisuokles? Tokias, kurios verkia dėl neišsprendžaimų susikurtų problemų ir kitų šūdų. Ar neturi tokių? Gal jau visos pasiųstos tolokai? Tauta laukia

Oi, puikiai suprantu, apie ką Tu kalbi. Su kokiom konkrečiom draugių parkėm tenka susidurt?

Prieš pradėdama probemos nagrinėjimą dar norėčiau paminėti, kad tas užpisuoliškumas ne visada yra nesveikas. Čia šiaip  neretai moteriai būdingas dalykas. Labiausiai turbūt – pernelyg susirūpinusioms savo išvaizda ir apskritai savimi. Kartais užpisuoliškos galim būti ir mes pačios. Aš manau, kad yra atvejų, kai toks elgesys yra pilnai atleistinas, bet aš žinau, kad Tu kalbi apie tas neišauklėtas nesavarankiškas nedraugiškas vėplas, kurios šneka tik apie save ir aplink save nieko kito nemato.

Labai lengva jas atpažint, kai dar nepažįsti, bet bandai pabendraut. Neturi gebėjimo išklausyti. Pasakoja tik apie savo parkes, bet tavųjų girdėti nenori. Nuolatos verkšlena, kad neturi ką apsirengt eidamos į kokį nors nereikšmingą eventą. “Einu į Maximą. Neturiu rūbų. Oi, ir pasidažyt reikia – avdrug sutiksiu kaimyną ar potencialų būsimą vaikiną.”

Šiuo metu tokių draugių neturiu, o kai ir turėjau, turbūt tikromis draugėmis jų net nelaikiau. Tokie žmonės – lyg energiją čiulpiantys vampyrai. Jie neduoda jokios naudos, o tik nuvargina.

Ojėzau, Tu man nepasakok, kai bandau atsimint, kai kas nors mane bandė užpist savo nereikšmingom parkėm, tai net siutas ima. Jos sugeba valandą zirzt apie tą patį, kai tu pvz., bandai susikaupt prie kokio darbo. Joms atrodo, kad jų nagų problemos kažkodėl turėtų tau rūpėt. Aišku, nepamiršk, kad kai kurios mūsų bėdelės kažkam irgi atrodo debiliškos.

Mano pasiūlymas sprendžiant šią bėdą – bandyt pasišnekėt ir paaiškint kas kaip yra. Tikėtis, kad supras. Nesupras 100%, todėl teks siųsti tolokai ir tiek. Gal bandyk švelnesį po truputį ir iš lėto nutolimo variantą.

P. S. Tikrų draugių bėdos niekada nebūna menkos. Jos juk mūsų bėdos irgi. 🙂 O ir galvos šūdais jos mums nekvaršintų.

Jūsų laiškai

2011-05-18 | 20:31 | An Issue to Discuss
18

“Evelina, būk gerutė. Parašyk post’uką apie popades mergas. :***”

Labas 🙂

Gal ir būsiu gerutė, tik kas tos popadės mergos? Ar tai mergos, esančios asilui po padu? O gal kaip tik atvirkščiai – gal tai bobos, turinčios balvoną po savuoju? Laukiu atsakymo ir daugiau laiškų/komentarų su pageidavimais.

Einu ėst picos.

UPDATE:

Ah, apie pyzdos vergus čia. Nu, aišku.

Visų pirma, neįsivaizduoju, koks turėtų būt bobos durnumas, kad jai būtų įdomu su pyzdos vergu būti. turėti vergą – trumpalaikis malonumas, kuris labai greitai nusibosta, o po to dar ir sąžinę ima graužti. Nors čia turbūt nuo mergos priklauso. Abejoju, kad kokiai barakudai tokiais atvejais ką nors graužia. Na, o normalesnė mergina po kiek laiko ims jausti kaltę ir galvot – “gal aš čia negerai elgiuosi? man gaila to asilo”. Tada kekvienas iš pažiūros geras pyzdos vergo žingsnis ims liūdinti, vietoj to, kad džiugintų.

O kaip gi asilai patys prieina prie vergavimo? Būna žmonių, kuriems labai patinka dažnai įsimylėt. Įsimyli jie vos ne kas antrą fainesnę personą, kuriai po to atsiduoda visa širdimi. O veltui. Per tą savo MEILĘ vėliau ir nemato realybės. Na pvz., kad jo karalaitė dėl praktinės naudos su juo tik ir sėdi.

Šiaip kiekvieno atsidavusio ir mėgstančio pamaloninti antrą pusę nevadinčiau “pyzdos vergu”. Žinai, jei graži meilė, tai visai zjbs, kai abu vienas kitam geri ir net kartais “pavergauja”. O be to, kas mes ten žinom, kas poroje dedasi už uždarytų durų. Gal pavadėlis ant kaklo iš tikrųjų puošia visai ne tą poros pusę.

Kas neturi bakalauro, pakelkit ranką, imbecilai

2011-04-26 | 11:23 | An Issue to Discuss
26

Niekada nesupratau žmonių, vertinančių tokį niekingą daiktą kaip “diplomas”. Aukštojo mokslo diplomiūkštis. Aš nekalbu apie tuos, kurie išties mokosi atsidavę ir nori pasisemti daugiau žinių. Tačiau esu įsitikinusi, kad daugiau nei pusė studentų studijuoja dėl to, kad “taip reikia”. “Diplomiuko reikia, kad rasčiau gerą darbą”, “nenoriu, kad tėvai manimi nusiviltų”, “ką giminės pagalvos?”. Dar nebloga mano mamos labai mėgstama priežastis – “žinok, tave vaikinas po kažkiek laiko mes, jei nebaigsi mokslų”. Nejaugi rimtai būna tokių debilų (kurie mestų)? Negaliu patikėt. Nebaigsiu mokslų niekada gyvenime, jei pati to nenorėsiu. Ir nė kiek negaila tų metų praleistų univere “veltui”. Veltui, nes nesibaigė diplomo – daugumai pagrindinio dalyko, dėl kurio studijuojama – gavimu. Greičiau kaip tik džiugu, kad išėjau nepabaigusi – nors kažkiek laiko sutaupiau vietoj to ŠŪDO. Taip pat savo kailiu įsitikinau, kad užsienyje niekam tavo lietuviški diplomai nė kiek neįdomūs. Kaip ir darbo patirtis Lietuvoj. Todėl pointą baigti lietuvišką univerą atrasti man darėsi vis sunkiau. Spėju, kad gyvenant Lietuvoj būtų kiek kitaip – lietuviams lietuviški diplomai kažkokia vertę vis tik turi. Man tik labai nemalonu dėl patirto spaudimo iš aplinkos – “turi gaut išsilavinimą”. O tai tau nerūpi, kas dedasi mano galvoj? Rūpi tik, ar tą diplomą turiu? Koks pointas mokytis “pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo būdu”? Nachui, atsiprašant, tas pakazūchinis mokymasis? Va čia tai didžiausias laiko gaišimas.  Paskaičiuokime, kiek procentaliai gyvenimo ir taip sugaištume tam, ko nenorime daryt. Nejaugi jiems neatrodo, kad daug didesnė nauda žmogui bus iš to, kad jis darys tai, kas jam patinka, bet nebūtinai suteikia diplomą?

Linkėjimai mamai.

Ir tiems, kas šiemet sesijos nelaikys, nes dirbt paskaitų metu pasirodė naudingiau. Arba gert.

Maistas

2011-04-12 | 12:54 | An Issue to Discuss
12

Vis paskaitau kokius nors naudingus rašinius kaip “How to Achieve the Perfect Summer Body?”, “Summer Diet Foods”, “Celebrity Diets” ir kitokias nesąmones, kvaršinančias mums galvas apie tai, koks avokadas yra superfoodas ir kaip gerai yra valgyti bananą pusryčiams. Ir kad aliejų reikia naudoti Extra Virgin. Ir kad daugelis jogurtų parduotuvėse sudėtimi artimesni Snickersui, o ne sveikam patiekaliukui “su gyvom bakterijom!”. Ir kad reikia rinktis produktus pažymėtus “light”. Ir kad nereikia rinktis produktų pažymėtų “light”. Ir kad “nevalgyk po šešių”. Ir kad salieras turi minusinių kalorijų (organizmas virškindamas salierą sudegina daugiau, negu jis yra vertas). Ir mano mėgstamiausias – KAD ALKOHOLIS STORINA. LOL. Jesus, kokia nesąmonė. Tave gal ir storina, mane tai kūdina. Gi nesėdžiu su kibiru Baileys. With cream on top!

Skaitau aš tuos patarimus. Pasinaudoju kartais net. Retkarčiais dar kokį dietinį šokoladuką suėdu. Aišku, dažnai visa tai baigiasi protingu žingsiu vakare – mėgstu pasilepinti 100 gr čipsų lovoje. Juos suėdusi, paprastai iš karto einu miegoti. Tuščią pakelį padedu kur nors arčiau galvos – “kad aromatas ilgiau ore tvyrotų”. Trumpai tariant, apie tai, kaip aš dievinu čipsų kvapą galima būtų rašyti atskirą knygą. Net nežinau, kiek čia tomų prireiktų. Į tris tilpčiau, manau.

Anywayz, kažkokiais būdais vis tik stengiuosi išlaikyti tą kažkokią pakenčiamą kūno formą. Sena aš jau, patirties daug turiu ir ATRADIMŲ. Labai geras atradimas yra vaikčioti pusnuogei namuose. Tokiu atveju visada matai savo storumą, kiekvieną naują milimetrą. Kiekvieną šiknos apsinuodijimą citrusiniais vaisiais. Kai vaikštai pusnuogė, negali gi leist sau baisiai atrodyt. Šio metodo dėka, aš net atradau panaudojimą tokiam nereikalingam daiktui kaip liemenukas! Bra is the new t-shirt. Ir nesvarbu, kad šiandien oras – dubovas, o dangus – pilkas. Mano butuke – amžinas San Tropezas (vieta, aišku, parinkta neatsitiktinai).

Kitas atradimas – vidurius varantis maistas. Sugalvojau net pavadinimą šiai puikiai dietai – Diarrhea Diet. Aš asmeniškai, labai mėgstu visokias ten pomidorų / daržovių sunkas ir panašiai. Burokėlius dar. Visa tai yra žemo kaloringumo produktai, kuriais dar ir greitai pasisotini. Nuėjus į tualetą, kartais tenka maloniai nustebti – “Ou em džy! Lyg ir nevalgiau burokų plantacijos?!”.

Na, ir be abejo – sena gera kavutė visada tave pamaitins.

Bet aš vis tiek noriu čipsų.

Mano papai buvo du, dabar – du su puse

2011-03-03 | 14:07 | An Issue to Discuss
03

Kažkurią čia dieną sumaniau užsidėti senus marškinius. Netrukus mane ištiko nedidelis kultūrinis šokas – nesueina per papus.

Kad mano papai padidėjo pastebėjau jau ir seniau, tačiau buvau įsitikinusi, jog man vaidenasi. Na, maniau, kad čia tokio tipo pasivaidenimas kaip “esu stora” arba “esu plona” haliucinacija. Ar koks “visi žiūri į mano spuogą” pafantazavimas. Netikėjau tuo, ką matau. Tačiau vargais negalais užsegta saga mane privertė PAŽIŪRĖT TIESAI Į AKIS.

Dabar pagalvokime, kokia gi man nauda iš šio nutikimo. Man patinka, kad likusi kūno dalis dabar vizualiai atrodo mažesnė (nors ir stora, ginkdie). Na, taip veikia proporcijos. Yes. Taip pat mane džiugina, jog mano pomėgis nenešioti liemenėlių pagaliau įgavo daugiau prasmės. Kadaise visai nekaltas vaizdas dabar šiek tiek supošlėjo, nors dar vis nėra vulgarus. Krč, zjbs. Tikiuosi, iki bikinių sezono nesumažės. Kita vertus, koks man skirtumas, gi ištekėjus motera esu. NERŪPI VYRŲ ŽVILGSNIAI.

Vienintelis mane neraminantis klausimas yra toks: nuo ko jie padidėjo? Tipo subrendau? LOL. O gal subrendusioms moterims maistas paprasčiausiai ima eiti į papus, ne į žandus? Nu džiugi naujiena, klausyk.

Veidrodėli

2010-12-22 | 18:57 | An Issue to Discuss
22

Ką tik radau prieš kelias valandas atidarytą WordPresso langą, bet nuoširdžiai nebeatsimenu, apie ką norėjau rašyti. Gal apie tai, kad Lietuvoje dubakas ir iš namų neįmanoma iškelti kojos be takso (nu ar mašinos – aš tai tokios neturiu); gal apie tai, kad tuoj – Kalėdos, o aš neturiu jokių kalėdinių dovanų, nes esu broke ir mąstau, kaip čia apmokėti kelias užsilikusias Loldono sąskaitėles; gal apie tai, kad suklijavo man vakar irisu sugadintą dantį (labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad tas dantukas buvo jau seniau supistas – kažkaip aš galvojau, kad šįkart supisau priešingoje pusėje esantį). Hmmm… NE.

Man rodos, kažką aš norėjau pašnekėt apie žmonių išorinį (tai negi vidinį) grožį. Mane tam, tikriausiai, paskatino labai juokingas (su didžia nuostaba pasakytas) pasakymas, kurį išgirdau visai neseniai – “Koks gražus tavo bernas!”. Tėvas irgi kadaise minėjo – “Pamiršk jį. Gražus berniukas. Neprapuls.”

Tada aš ėmiau mąstyti, apie grožio svarbą. Na, prieš kažkiek laiko jau buvau nusprendus, kad su negražiais nebedraugausiu, nes kad ir koks fainas būtų, jei negražus, po kiek laiko vis tiek norėsis gražesnio. Tačiau pati sau niekad nebuvau labai reikli. Žinau, kad nesu kažkokia ypatinga gražuolė (ar gražuolė apskritai), tačiau man tas gyvenime niekada netrukdė. Be to, niekada nebandžiau savęs “pardavinėti” daunų rinkoje. Daunų, kuriems gražu Olialia. Buvimą ne super gražuole aš visad trauktuodavau kaip pliusą – a la “įdomaus grožio”. Gal jis ir niekam neįdomus, bet esmė gi tame, kaip pats jautiesi.

Kažkaip šito posto rašyti jau nebenoriu, nes dabar, skirtingai nei seniau, man nebesinori rašyti per daug asmeniškai ar pamaiviškai. Šitas vidinis tormazas greičiausiai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl beveik nieko nebepostinu. Bet kaip sakoma – feel free to like us on Facebook and follow us on Twitter! (pagalvojau, kad dabar būtų pats metas postą ir rišti – promo sėdi, ko dar reik?)

Taip pat ryte planuotam postui (kurio dabar atsimenu ne daugiau 5%, bet kažkodėl vis tiek bandau jį rašyti) mane galėjo paskatinti vienos merginos nuotrauka, išvysta šįryt Feisbe. Pamačiusi ją pagalvojau: “Kaip nemėgstu dirbtinai seksualių pozų, kur boba iš savęs per prievartą bando išspausti seksualumą, kurio realybėje tikriausiai nė neturi.” Po minutės savo mintį raportavau švogeriui, kuris nusprendė “zjbs fotkė”. Kas mane, be abejo, labai nuliūdino, nes tokios bobos turbūt ir daro tas minas žinodamos, kad jų aukoms vis tiek patiks. Tačiau po kelių minučių mano teorija “kuo neseksualesnė, tuo seksualesnę laužo” vis tik pasitvirtino: “Nu naxui. Permečiau kelias foto. Ne mano bybio skonio.”

Puikiausias to pavyzdys galėtų būti žymus bei labai prieštaringai vertinamas gliamūro reiškinys (sorry, man duck face nelimpa). Visi jį aptarė, išjuokė, pridarė blog’ų patyčioms… o tos vis tiek daro savo. Taigi ir asilui aišku, kad tavo lūpytės – ne tokios jau ir putlios, o nosis – vapšie bulba (mano pvz., irgi bulba, bet kadangi ir taip sunkiai pro ją prakvėpuoju, jei kvėpavimu dar kažką siaurinčiau, jau turbūt būčiau seniai numirus).

Posto net neįpusėjau, bet žiauriai nusibodo rašyti. Kad ir kaip dar norėčiau ant ko nors pavaryti, būtų labai malonu, jei tą komentuose padarytumėt už mane.

P. S. Viso posto pati net neskaičiau, todėl turėtų būt daug stiliaus ir kt. klaidų.

Pranešimas spaudai

2010-07-22 | 12:58 | An Issue to Discuss
22

ESU GYVA.

An issue to discuss: INTUICIJA

2010-01-22 | 04:31 | An Issue to Discuss
22

Šiandien, kai mano kojos mirko tazike, o akys žiūrėjo į nuo šalčio paskubom einančius žmones Vilniaus gatvėje, staiga sucypsėjo mano telefonas. Mano telefonas cypia bjauriomis melodijomis. Nes normalias pašalinau ir neina jų dabar persikelt kažkodėl. Ai, žinau, kodėl – nes neveikia bluetoothas ir nerandu laido. Krč, px. Gauta žiniutė buvo gera. Tai buvo gera naujiena. Vos neapsimyžau. Gal iš laimės, o gal dėl pėdų, mirkstančių karštokam vandeny.

Vakarop iš to džiaugsmo begalinio net ėmė skaudėti galvą. Išgėriau tabletę. Pasėdėjau su svečiais. Mama sutaisė mano paltą. Aš susidėjau čemodaną. Pakroviau telefonus. Nepasitikrinau e-mail’o. Nenuėjau miegoti anksčiau.

Nes aš negaliu eiti miegoti, kol nesugalvojau, ką sapnuoti. Tai yra būtina tam, kad patikrinčiau, ar veikia mano naujausias išradimas. Aparatą pavadinau “Patarėju”. Patarėjas gyvena smegenyse, bet jomis nesivadovauja. Jis – lyg nepriklausoma sala smegenų vingių respublikoje. Aparatas veikia labai paprastai. Kai mane kankina koks nors klausimas, mintyse aš jau turiu susigalvojus kelis atsakymų variantus, bet nežinau, kuris iš jų yra teisingas. Smegenys sako viena, širdis sako ką kitą, o horoskopas apie tai išvis nekalba. Tada suveikia aparatas. Aparatas veikia smegenis panašiai kaip gastroezofaginis refliuksas veikia skrandį. Protas apsinuodija galvojimu dienos metu ir naktį “atpila” man sapną… SU ATSAKYMU.

Greičiausiai tą atsakymą aš pasąmoningai žinojau pati. Bet dėl visokių išorinių faktorių nesugebėjau jo nustatyti. Atsakymas sapne apsireiškia kaip įvykis post factum. Na, maždaug: jeigu mane kamuoja klausimas “daryt taip ar nedaryt?”, sapnas parodys, kas nutiks, jei aš tą padarysiu. Ryte galėsiu nuspręsti, ar noriu tokio rezultato, ar vis tik geriau pasėdėk tu tyliai vieną kartą.

Gaila, kad ne visada prisimenu, ką sapnavau. Gaila, kad tie atsakymai toli gražu ne visada yra tokie, kokių norėčiau… Na, ką padarysi. Teks tobulinti technologijas eksperimentuojant. Gal turit kokių patarimų?

Beje. Kodėl paso nuotraukos visada tokios baisios?

Nuogas kūnas

2010-01-12 | 03:05 | An Issue to Discuss
12

Norite tikėkite, norite – ne… bet man nudity apskritai nepatinka. Man patinka nebent užuomina į nuogumą. Man gražus – įdegęs, kaulėtas, biškį raumeningas kūnas. Aprengtas gražiomis, juodomis šmutkėmis. Čia jeigu apie bobas. Dėl išvardintų priežasčių jau būtų kaip ir metas užsukti į solerkę, sėstis ant dietos ir pakrutint šikną sporto salėje. Ir galbūt nusipirkti vėl kažką juodo. 😀

O nuogo vyro nesu net akyse mačius. Kas tai?

O jeigu rimtai, aš jų paprasčiausiai neapžiūrinėju. Kažin, kada turėčiau tą daryti? Tegul juos apžiūri daktaras – aš pernelyg suinteresuota savimi. Nekenčiu storumo. Nekenčiu lieknumo su storu pilvu. Ką aš žinau, ką čia pasakot. Klauskit, čiut što.

Žodžiu, grįžtant prie klausimo, atsakymas būtų: NIEKIENO.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook