13
Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.
Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!
Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.
Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.
03
Dabar bus pamąstymas apie produktų derinimą. Man visada labai keista stebėti žmones, valgančius pastą su duona. Nes matai, makaruose turbūt angliavandenių biškį nepriteklius, tai reikia dar bulkutės, you know, AUGANTIS ORGANIZMAS. Aišku, kai tą daro koks galantiškas italas, tai dar visai normaliai atrdodo, nes akivaizdu, jog tą daro ne dėl apsirijimo, o iš kokio įpročio ar tai tradicijos kokios šaunios vardan. O bet tačiau, man dažniau tenka matyti storą kiaulę, sėdinčią ant lūžtančio suolo ir ėdančią pastos porciją, kurios užtektų dviems snukiams pašerti. Ir ėda ji savo mealą užsikąsdama batonu, nes matomai, poniai per riebu (žinai, grietinėlė) arba nepakankamai sotu.
Pomėgis viską ėsti su duona Lietuvai tikrai nėra svetimas. Juk su duona sočiau. Juk taip valgė mūsų proseneliai, kokie nors artojai greičiausiai, nes tais laikais dar nebuvo Makdraivo, o buvo tik viralas aka sriuba ir jį reikdavo valgyt su duona, nes kitaip gi nepavalgysi. Nu, tai čia viskas kaip ir paaiškinama – su logika nepasiginčysi. Tačiau ir šiandien (jau 2012 metai, hello) retsykiais tenka išgirsti vidurius laisvinančią frazę apie duonos paskirtį – „ką sočiau būtų“.
Pati asmeniškai labai nemėgstu lietuviškos duonos (juoda duona, Palanga ir pan.). Yra nemažai tokių, kurias mėgstu, tačiau ir pastarųjų nekenčiu naudoti ten, kur nereikia. Pvz., nx reikalinga duona prie kokios lietuviškos mišrainės? Prie pasta salad? Prie German potato salad? Ai, gi kad sočiau būtų, kaip galėjau pamiršti. Gal kam teko susidurti su valgančiais duona su cepelinais, bulviniais blynais, šaltibarščiais (prie kurių, be abejo, jau yra bulvių), su ryžiais, pica ar su… kepta duona? LOL.
Kaip žinia, kamu što. Kai kurie, pvz., ėsdami mėsgalį su daržovėm jausis apgauti – o kur bulvės? Kur padėjai mano bulbes, valkata? Turbūt užkasei kažkur po salotų lapais, o gal pagailėjai? O ne.
Dar viena populiari grupelė žmonių gyvenime nepaėstų patiekale neradusi mėsos. Nes daržovės juk nėra maistas. Su vaisiais iš vis atskira kalba – čia gi gėrimas yra.
Sriuba – ne maistas irgi! Nebent joje yra kilogramas galkų ir servinama su duonos kepalu.
OK, nusibodo man čia viską kritikuoti, nes esu labai pavargusi. Geriau pasiginčykime komentaruose. O dabar einu savo lėkštės žiūrėti.
13
Viename mano žiūrimame seriale, iš neturėjimo ką veikti, mergų kompanija sugalvojo klausimą, į kurį reiktų joms visoms atsakyti. Klausimas buvo toks: jeigu pamatytum save sėdinčią bare, ar kabintum save?
Levas klausimas, bet ir geras tuo pačiu. Dauguma, manau, sakytų, JO, KABINČIAU SAVE PALIUBE. Aš tai nemanau, kad save kabinčiau. KAD IR KOKIA NUOSTABI BŪČIAU (lol), žiūrėdama į save iš šono, esu ne visai savo skonio.
What do you say? And why? Kabintum save? O tu, berniuk?
09
Kažkada čia ant dienų, besivoliojant lovoje, man iškilo vienas klausimas. Ar Lietuvoje populiarios psichologo/psichoterapeuto/kitokio sielos ar smegenų daktarėlio paslaugos? Net kažkaip sumąsčiau, kad ir man tokios nepakenktų. Gal išgydytų kai kurias mano fobijas. Pagrindinė turbūt būtų insektofobija. Taip pat mirities baimė. Dar nekenčių vandens telkinių, šalia kurių nėra saugios tvoros ar kokio borto. Vilniuje gyvenau tryliktam aukšte – kol balkonas buvo neužstiklintas, jausdavausi ten gana nejaukiai. 
Bet labiausiai norėčiau išsigydyti perdėtą gėdos jausmą. “Hohohoho” – pasigirsta anonimų balsai. Kad ir kiek, atrodo, galėčiau sau leisti… giliai širdyje esu kukli kaip mano Feisbuko draugų sąrašas. Nekenčiu gėdos jausmo, o jis mane kankina pernelyg dažnai. Tai ką nors ne taip pasakau, tai kas nors kitas kažką ne taip pasako. Man gėda už save ir už visus. Aš esu kaip GĖDOS JĖZUS, blet. Už visų nuodėmes pasigėdysiu. Fū.
Kalbant apie psichologo paslaugas, manau, kad tai nebloga idėja, jei nori, kad kažkoks dalykas nustotų tave slėgęs. Jo, bet… O ar nebus taip, kad tie apsilankymai tave dar labiau slėgs kaip faktas, kad lankais. Taip ir įsivaizduoju save einančią pas pasichologą. Net nuo minties imu dusti iš gėdos.
Žodžiu, niekur aš neinu (niekada ir neplanavau), bet į pradžioje pateiktą klausimą ATSAKYKITE MAN.
05
Galima porą pastraipėlių apie drauges – užpisuokles? Tokias, kurios verkia dėl neišsprendžaimų susikurtų problemų ir kitų šūdų. Ar neturi tokių? Gal jau visos pasiųstos tolokai? Tauta laukia
Oi, puikiai suprantu, apie ką Tu kalbi. Su kokiom konkrečiom draugių parkėm tenka susidurt?
Prieš pradėdama probemos nagrinėjimą dar norėčiau paminėti, kad tas užpisuoliškumas ne visada yra nesveikas. Čia šiaip neretai moteriai būdingas dalykas. Labiausiai turbūt – pernelyg susirūpinusioms savo išvaizda ir apskritai savimi. Kartais užpisuoliškos galim būti ir mes pačios. Aš manau, kad yra atvejų, kai toks elgesys yra pilnai atleistinas, bet aš žinau, kad Tu kalbi apie tas neišauklėtas nesavarankiškas nedraugiškas vėplas, kurios šneka tik apie save ir aplink save nieko kito nemato.
Labai lengva jas atpažint, kai dar nepažįsti, bet bandai pabendraut. Neturi gebėjimo išklausyti. Pasakoja tik apie savo parkes, bet tavųjų girdėti nenori. Nuolatos verkšlena, kad neturi ką apsirengt eidamos į kokį nors nereikšmingą eventą. “Einu į Maximą. Neturiu rūbų. Oi, ir pasidažyt reikia – avdrug sutiksiu kaimyną ar potencialų būsimą vaikiną.”
Šiuo metu tokių draugių neturiu, o kai ir turėjau, turbūt tikromis draugėmis jų net nelaikiau. Tokie žmonės – lyg energiją čiulpiantys vampyrai. Jie neduoda jokios naudos, o tik nuvargina.
Ojėzau, Tu man nepasakok, kai bandau atsimint, kai kas nors mane bandė užpist savo nereikšmingom parkėm, tai net siutas ima. Jos sugeba valandą zirzt apie tą patį, kai tu pvz., bandai susikaupt prie kokio darbo. Joms atrodo, kad jų nagų problemos kažkodėl turėtų tau rūpėt. Aišku, nepamiršk, kad kai kurios mūsų bėdelės kažkam irgi atrodo debiliškos.
Mano pasiūlymas sprendžiant šią bėdą – bandyt pasišnekėt ir paaiškint kas kaip yra. Tikėtis, kad supras. Nesupras 100%, todėl teks siųsti tolokai ir tiek. Gal bandyk švelnesį po truputį ir iš lėto nutolimo variantą.
P. S. Tikrų draugių bėdos niekada nebūna menkos. Jos juk mūsų bėdos irgi. 
O ir galvos šūdais jos mums nekvaršintų.
18
“Evelina, būk gerutė. Parašyk post’uką apie popades mergas. :***”
Labas
Gal ir būsiu gerutė, tik kas tos popadės mergos? Ar tai mergos, esančios asilui po padu? O gal kaip tik atvirkščiai – gal tai bobos, turinčios balvoną po savuoju? Laukiu atsakymo ir daugiau laiškų/komentarų su pageidavimais.
Einu ėst picos.
UPDATE:
Ah, apie pyzdos vergus čia. Nu, aišku.
Visų pirma, neįsivaizduoju, koks turėtų būt bobos durnumas, kad jai būtų įdomu su pyzdos vergu būti. turėti vergą – trumpalaikis malonumas, kuris labai greitai nusibosta, o po to dar ir sąžinę ima graužti. Nors čia turbūt nuo mergos priklauso. Abejoju, kad kokiai barakudai tokiais atvejais ką nors graužia. Na, o normalesnė mergina po kiek laiko ims jausti kaltę ir galvot – “gal aš čia negerai elgiuosi? man gaila to asilo”. Tada kekvienas iš pažiūros geras pyzdos vergo žingsnis ims liūdinti, vietoj to, kad džiugintų.
O kaip gi asilai patys prieina prie vergavimo? Būna žmonių, kuriems labai patinka dažnai įsimylėt. Įsimyli jie vos ne kas antrą fainesnę personą, kuriai po to atsiduoda visa širdimi. O veltui. Per tą savo MEILĘ vėliau ir nemato realybės. Na pvz., kad jo karalaitė dėl praktinės naudos su juo tik ir sėdi.
Šiaip kiekvieno atsidavusio ir mėgstančio pamaloninti antrą pusę nevadinčiau “pyzdos vergu”. Žinai, jei graži meilė, tai visai zjbs, kai abu vienas kitam geri ir net kartais “pavergauja”. O be to, kas mes ten žinom, kas poroje dedasi už uždarytų durų. Gal pavadėlis ant kaklo iš tikrųjų puošia visai ne tą poros pusę.
26
Niekada nesupratau žmonių, vertinančių tokį niekingą daiktą kaip “diplomas”. Aukštojo mokslo diplomiūkštis. Aš nekalbu apie tuos, kurie išties mokosi atsidavę ir nori pasisemti daugiau žinių. Tačiau esu įsitikinusi, kad daugiau nei pusė studentų studijuoja dėl to, kad “taip reikia”. “Diplomiuko reikia, kad rasčiau gerą darbą”, “nenoriu, kad tėvai manimi nusiviltų”, “ką giminės pagalvos?”. Dar nebloga mano mamos labai mėgstama priežastis – “žinok, tave vaikinas po kažkiek laiko mes, jei nebaigsi mokslų”. Nejaugi rimtai būna tokių debilų (kurie mestų)? Negaliu patikėt. Nebaigsiu mokslų niekada gyvenime, jei pati to nenorėsiu. Ir nė kiek negaila tų metų praleistų univere “veltui”. Veltui, nes nesibaigė diplomo – daugumai pagrindinio dalyko, dėl kurio studijuojama – gavimu. Greičiau kaip tik džiugu, kad išėjau nepabaigusi – nors kažkiek laiko sutaupiau vietoj to ŠŪDO. Taip pat savo kailiu įsitikinau, kad užsienyje niekam tavo lietuviški diplomai nė kiek neįdomūs. Kaip ir darbo patirtis Lietuvoj. Todėl pointą baigti lietuvišką univerą atrasti man darėsi vis sunkiau. Spėju, kad gyvenant Lietuvoj būtų kiek kitaip – lietuviams lietuviški diplomai kažkokia vertę vis tik turi. Man tik labai nemalonu dėl patirto spaudimo iš aplinkos – “turi gaut išsilavinimą”. O tai tau nerūpi, kas dedasi mano galvoj? Rūpi tik, ar tą diplomą turiu? Koks pointas mokytis “pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo būdu”? Nachui, atsiprašant, tas pakazūchinis mokymasis? Va čia tai didžiausias laiko gaišimas. Paskaičiuokime, kiek procentaliai gyvenimo ir taip sugaištume tam, ko nenorime daryt. Nejaugi jiems neatrodo, kad daug didesnė nauda žmogui bus iš to, kad jis darys tai, kas jam patinka, bet nebūtinai suteikia diplomą?
Linkėjimai mamai.
Ir tiems, kas šiemet sesijos nelaikys, nes dirbt paskaitų metu pasirodė naudingiau. Arba gert.
12
Vis paskaitau kokius nors naudingus rašinius kaip “How to Achieve the Perfect Summer Body?”, “Summer Diet Foods”, “Celebrity Diets” ir kitokias nesąmones, kvaršinančias mums galvas apie tai, koks avokadas yra superfoodas ir kaip gerai yra valgyti bananą pusryčiams. Ir kad aliejų reikia naudoti Extra Virgin. Ir kad daugelis jogurtų parduotuvėse sudėtimi artimesni Snickersui, o ne sveikam patiekaliukui “su gyvom bakterijom!”. Ir kad reikia rinktis produktus pažymėtus “light”. Ir kad nereikia rinktis produktų pažymėtų “light”. Ir kad “nevalgyk po šešių”. Ir kad salieras turi minusinių kalorijų (organizmas virškindamas salierą sudegina daugiau, negu jis yra vertas). Ir mano mėgstamiausias – KAD ALKOHOLIS STORINA. LOL. Jesus, kokia nesąmonė. Tave gal ir storina, mane tai kūdina. Gi nesėdžiu su kibiru Baileys. With cream on top!
Skaitau aš tuos patarimus. Pasinaudoju kartais net. Retkarčiais dar kokį dietinį šokoladuką suėdu. Aišku, dažnai visa tai baigiasi protingu žingsiu vakare – mėgstu pasilepinti 100 gr čipsų lovoje. Juos suėdusi, paprastai iš karto einu miegoti. Tuščią pakelį padedu kur nors arčiau galvos – “kad aromatas ilgiau ore tvyrotų”. Trumpai tariant, apie tai, kaip aš dievinu čipsų kvapą galima būtų rašyti atskirą knygą. Net nežinau, kiek čia tomų prireiktų. Į tris tilpčiau, manau.
Anywayz, kažkokiais būdais vis tik stengiuosi išlaikyti tą kažkokią pakenčiamą kūno formą. Sena aš jau, patirties daug turiu ir ATRADIMŲ. Labai geras atradimas yra vaikčioti pusnuogei namuose. Tokiu atveju visada matai savo storumą, kiekvieną naują milimetrą. Kiekvieną šiknos apsinuodijimą citrusiniais vaisiais. Kai vaikštai pusnuogė, negali gi leist sau baisiai atrodyt. Šio metodo dėka, aš net atradau panaudojimą tokiam nereikalingam daiktui kaip liemenukas! Bra is the new t-shirt. Ir nesvarbu, kad šiandien oras – dubovas, o dangus – pilkas. Mano butuke – amžinas San Tropezas (vieta, aišku, parinkta neatsitiktinai).
Kitas atradimas – vidurius varantis maistas. Sugalvojau net pavadinimą šiai puikiai dietai – Diarrhea Diet. Aš asmeniškai, labai mėgstu visokias ten pomidorų / daržovių sunkas ir panašiai. Burokėlius dar. Visa tai yra žemo kaloringumo produktai, kuriais dar ir greitai pasisotini. Nuėjus į tualetą, kartais tenka maloniai nustebti – “Ou em džy! Lyg ir nevalgiau burokų plantacijos?!”.
Na, ir be abejo – sena gera kavutė visada tave pamaitins.
Bet aš vis tiek noriu čipsų.
03
Kažkurią čia dieną sumaniau užsidėti senus marškinius. Netrukus mane ištiko nedidelis kultūrinis šokas – nesueina per papus.
Kad mano papai padidėjo pastebėjau jau ir seniau, tačiau buvau įsitikinusi, jog man vaidenasi. Na, maniau, kad čia tokio tipo pasivaidenimas kaip “esu stora” arba “esu plona” haliucinacija. Ar koks “visi žiūri į mano spuogą” pafantazavimas. Netikėjau tuo, ką matau. Tačiau vargais negalais užsegta saga mane privertė PAŽIŪRĖT TIESAI Į AKIS.
Dabar pagalvokime, kokia gi man nauda iš šio nutikimo. Man patinka, kad likusi kūno dalis dabar vizualiai atrodo mažesnė (nors ir stora, ginkdie). Na, taip veikia proporcijos. Yes. Taip pat mane džiugina, jog mano pomėgis nenešioti liemenėlių pagaliau įgavo daugiau prasmės. Kadaise visai nekaltas vaizdas dabar šiek tiek supošlėjo, nors dar vis nėra vulgarus. Krč, zjbs. Tikiuosi, iki bikinių sezono nesumažės. Kita vertus, koks man skirtumas, gi ištekėjus motera esu. NERŪPI VYRŲ ŽVILGSNIAI.
Vienintelis mane neraminantis klausimas yra toks: nuo ko jie padidėjo? Tipo subrendau? LOL. O gal subrendusioms moterims maistas paprasčiausiai ima eiti į papus, ne į žandus? Nu džiugi naujiena, klausyk.
RSS SRAUTAS
