Serdos sukelia vėžį, cheeseburgeriai, kiaušai ir kitos svarbios temos

2015-10-27 | 15:20 | An Issue to Discuss
27

Mane erzina, kai žmonės patys neseniai atsivertę į vegetarizmą, apie tai pasakoja kaip kokie daktarai, kurie gal jau ir nuo gimimo tokiais tapo, nes ir jų tėvai (irgi daktarai) tokie buvo. Gerai, kad skleidžia šviesią žinią, bet dažniausiai jie tą daro su tokiu lengvu paniekos poskoniu – tipo aš geresnis už tave ir geriau žinau, nes matai, jau net du mėnesius ar du metus pats nevalgau mėsos! O tu ką, ble?! Tas mane ir erzina. Čia net nebūtinai apie vegetarizmą. Atrado, matai, vakar sveiką mitybą ir sportą, tai šiandien jau tau gali aiškint, kiek proteino turi būt tavo dietoj.

Jeigu kam įdomu, koks mano požiūris į MĖSYTĘ (nuo šito žodžio mane taip supurto kaskart…), tai galiu pasakyt tiek, kad mano santykis su ja visada buvo on and off. Nekenčiu jos, bet iki galo taip ir neatsisakau. Trūksta valios ir trukdo vyras namuose. 😀 Paliubomu, kad lengva kaltinti kitą, sakysit. Tai aišku, kad lengva. Todėl tą ir darau. Duh. Bet visokios pusiametės mėsos neėdančios supermamos man tegul neaiškina, ką aš turėčiau daryti, nes garantuoju, kad jos per visą gyvenimą Klaipėdos dešrelių suėdė tiek, kiek aš su savo on and off nespėsiu suėst net jei išgyvensiu iki 250 metų amžiaus.

Praeityje septynis metus buvau nevalgius raudonos mėsos, kas man sekėsi labai lengvai. Kitą mėsą valgydavau itin retai. Paslydau būdama broke Londone. Tą dieną nusprendžiau: „Nu davai, tik vieną Mako cheezą, tik šiandien, niekas nesužinos.“ Tiek pat metų nebuvau buvus Makdonalde apksritai. Tą kartą vos nenualpau nuo cheezo skonio – juk kadaise, vaikystėje, tai buvo mano mėgstamiausias sumuštinis. Paslydus vieną kartą, antrą kartą paslyst buvo lengviau, o trečią – dar lengviau.

Dabar mąstau apie pescatarian dietą (žuvis, seafoodas, kiaušai –  galima), ką esu varius ne vieną kartą, bet visada paslysdavau dėl gerų jūros produktų trūkumo. Nes man gi vis reikia, kad būtų skaniai. Pvz., nėra lašišos pardėj, tai kaip aš tau valgysiu pusryčius ant jų neužsidėjus kažko sūraus? Nėra lašišos, tai paimu beikono, nes compromaizinti flavorio nenoriu. Jei tai yra pietūs, kokioj nors pvz., Gvatemaloj esminiai patiekalai yra mėsos troškiniai, kuriuos užmeta ant ryžių. Kai kuriose vietose yra tik jų ir kokio mėsos bbq. Nevalgysiu gi aš tau plain ryžių, atsisakiusi viso kito. Jau geriau nieko, nei kažkas plain. Tik per savo lavoną aš gadinsiu vietą skrandyje beskoniui maistui. Ak, kaip nelengva būti manimi. 😀

screen-shot-2016-09-22-at-12-08-25

Evelinos Shakshuka. Foto iš mano Instagramo: https://instagram.com/stundziene/

Ir dar vienas dalykas. Nė už ką gyvenime neatsikysiu savo mėgstamiasio maisto produkto – kiaušinių. O tie, kas dar tiki 80’s trydom apie kiaušų cholesterolį ir nesveikumą, tai galit mane velniop trint iš FB draugų. Sunku patikėt, kad dar ir šiandien yra žmonių, kurie stato kiaušus šalia beikono, kaip vienodai nesveikus dalykus. Nes cheminė granola paliubomu yra sveikiau. LOL. O kalbant apie kiaušus ir vištų gerovę, tipo ar etiška juos valgyt, tai čia man neįdomus jokie argumentai, nes kiaušus valgiau, valgau ir valgysiu, nepaisant nieko. Tokia aš jau esu pratyvna. Buh bye.

Visada yra kuo skųstis: Maistas ausims keliauja

2015-10-16 | 00:33 | Visada yra kuo skųstis
16

Screen Shot 2015-10-15 at 15.31.42Kažkada jau esu postinus savo kelionės dienoraščio ištrauką. Tą noriu padaryti ir šiandien. Mano kelionių dienoraštis – skundų knyga labiau, sakyčiau. Koks malonumas rašyme, jei nesiskundi? Veikia kaip terapija. Kai neturiu kuo skųstis, nerašau iš viso. Gal todėl retai ką ir beparašau. IŠ TO GERO GYVENIMO. Tad su tuo tikslu, kad negalvotumėt, kad viskas man rožėmis klota, įdėsiu šitą, o gal ir daugiau postukų apie tai, kaip man viskas sunku ir kokia sunki toji mano keliauninkės dalia. Įsivaizduojat, ir durininkas – lopas, ir kiaušas ne taip iškeptas, o baisiausia – ant lovos padėta tik viena pagalvė per person. Kas gali būt blogiau?! Šiandieninę rašliavėlę rašiau (sau) maždaug prieš metus. Beje, pastebėjau, kad kelionių metų lengviausia zirzti apie maistą. Šiuos zyzimus, jei būsiu geros nuotaikos, manau, įdėsiu kitą kartą. Šiandienai užteks ir zyztelėjimo apie aptarnavimą, kuris šiaip ir yra mano pirmasis asmeninio kelionių dienoraščio įrašas.

Žiauriai nervina, kai viešbučiai neturi durininko. Einu su savo marinuotų agurkų ir čipsų maišu nešdama du Frappuccino, durys sunkios ir jų niekas neatidaro. Tenka man jas pačiai užpakaliu atidarinėt. Mane pamatę darbuotojai net nepribėga (Nha Trang, Vietnamas). Aišku, ne mažiau annoying yra ir tai, kai viešbučiai turi penkis durininkus, kaip pvz., Mianmare. Taip jie, spėju, daro, kad daugiau žmonių įdarbintų. Na, bet tikrai erzina, kai tau vos spėjus priartėti prie durų, jau atlekia penki šuniukai.

Nepale štai pvz., sunkiai pakenčiamas yra viešbučių padavėjų aptarnavimas (būtent viešbučių, mat kabakuose dažniausiai dirba glušiai, kuriems mojuot turi). Jie papraščiausiai persistengia. Nežinau dėl ko. Gal dėl booking.com įvertinimo. Stengiasi ir laksto, kad tik tau nieko nepritrūktų prie stalo. Iki tiek, kad praktiškai visą mealą kažkas tau stovi virš galvos ir tvarko vis ką nors. Neįmanoma atsipalaiduoti. Net jei ir nestovi tau virš galvos, tai stovi du metrai nuo tavęs ir stebi tavo ėdimą ir kad pabaigęs valgyt neduokdieve nesėdėtum su nešvaria lėkšte ilgiau nei trys sekundės.

Nuo maisto aš paprastai pradedu sloguoti, nepaisant to, karštas jis ar šaltas. Todėl prie stalo dažnai tenka išpūsti nosį į servetėlę – neprilakstysi juk į tualetą. Katmandu padavėjas kiekvieną kartą atlėkdavo surinkti mano servetėlių – kokie trys kartai per mealą, nes tiek kartų vidutiniškai pučiu nosį. O vat jau kokiam Mianmare ar Vietname, nelauk, kad kas greit surinktų tavo lėkštes. Dažnai tenka ir patiems kviestis padavėjus ir maldauti „Surinkite gal jau tas lėkštutes“. Bet tai nėra baisiausia. Baisiausia – kai nežino, kada kokį patiekalą tau atnešti. Negaliu išsirinkti, kuri iš iki šiol aplankytų šalių yra baisiausia šiuo klausimu. Nepalas – tikrai ganėtinai baisus. Ypač rural Nepalas. Prie maisto siaubingumo sugrįšiu vėliau – dabar pasibaisėkime supratimu apie valgymo kultūrą ir mealų eiliškumą. Nepaliečiai žiauriai faini tuo, kad visada gausi šviežią, ką tik iš sodo išrautą, patiekalą. Tačiau dėl to nukentės aptarnavimas – paprastų pietų teks palaukti ir valandą. O jei užsisakei sriubos, antrą ir desertą, nenustebk, jei desertą atneš pirmiausiai. Greičiausiai taip ir bus, nes pyragas turbūt vienintelis jau laukia paruoštas iš anksto. Mianmare jie irgi panašiai daro. Kažkodėl ten labai mėgstama atnešti viską vienu metu. Ypač tada, kai visi patiekalai ant stalo telpa nebent dviem aukštais. Vieną kartą (gerai, būtų jei panašių atvejų būtų tik vienas!) užsakėme porą sriubų, užkandį ir karštą patiekalą. Laukiam, laukiam valandą – nieko neatneša. Į virtuvę virėjų paskubinti net nuėjo burmietis mūsų vairuotojas. Po kelių minučių pareina pirmi patiekalai – šaltasis užkandis ir seniai ataušęs antras patiekalas. Pastarasis, matote, laukė, kol viską pagamins, kad galima būtų atnešti vienu metu. Totalus maisto gadinimas. Patiekalas turėjo potencialo, bet buvo neskanus vien dėl netinkamos temperatūros pateikiant. Na ir aišku, kai jau beveik norėjome susimokėti, atkeliavo dvi sriubytės desertui.

  • Įdomus faktas: kažkodėl dauguma PAR maitinimo įstaigų erzinančiai taupo servetėles. Na tarkim, iki tokio lygio, kad klientui, perkančiam „Buffalo Wings“ – patiekalą, valgomą rankomis ir kuriuo itin lengva išsitepti, duos vieną mažą servetėlę, o ant stalo jų nebus apskritai.

Taip be pabaigos ir nutrauksiu šį įrašą. Iki kito karto. Kelionės nuotraukas postinu čia: @stundziene.

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook