Kodėl reikia pavydėti platesnio akiračio žmonėms

2013-05-29 | 07:58 | An Issue to Discuss
29

Šiandien gal mėnulis koks nors special? Nes labai jau nemiga mane kankina. Aišku, dar vakar prisiskaičiau visokių nesamonių, tai kur tu, žmogus, užmigsi po tokių kliedesių. Na, tai šneka jie toliau apie savo gėjus ir, toks jausmas, kad kasdien nusišneka vis labiau. Jų intelektinis augimas – maždaug kaip Benjamino Buttono fizinė branda. Kuo tolyn, tuo labiau atgal.

Ir jau ne pirmą kartą pastebiu, kad tie profesionalūs žmogaus prigimties vertintojai kažkaip pamiršta apdainuoti tą taip vadinamą tarpinį variantą. Čiuju, neaptarinėja dėl to, nes bijo nusižudyti sužinoję, kad jei kas nors čia ir nutolo nuo normos* (khe khe), tai nebent jie patys.

“Newer Kinsey Institute studies found both more evidence of bisexuality, and more denial. A late 80s study, for instance, showed 46 percent of (self-labeled) lesbians, not bisexuals, reporting having sex with men since in the ’80s”

“1.5% of women and 0% of men defined as bisexual based on sexual and romantic attraction—National Institutes of Health, 2002”
Čia, aišku, kaip visada, skaičiuoja tik prisipažįstančius, bet jei suskaičiuotų dar ir viską, kas vyksta už uždarytų durų ir vakarėliuose ant ratų (nors šitas gal ir nesiskaito), tai priskaičiuotų ne tiek, o kokių 80 proc. pasaulio populiacijos. Kaip man sakė vienas gėjus, „visi žmonės – biseksulalūs“. Šiaip beveik tiesa, tik pats boboms intymių pasiūlymų jis kaip ir neturi (LOL).

Keista, kad žmonėms tenka neigti šias savo pažiūras, nes juk jomis iš tikrųjų reikėtų didžiuotis. Šitas reiškinys yra tiek pat naudingas, kiek dvikalbystė – juk geriau dvi kalbas mokėt, nei vieną. Tiesa? Čia aš, aišku, kaip visada, į viską žiūriu vartotojo akimis: man tikrai patiktų, jeigu mano supermarkete padidėtų prekių pasirinkimas ir įvairovė. Todėl gyvenant prie kažkokio „Lidlo“ logiška pavydėti gyvenantiems prie „Maximos Bazės“.

Šiaip tai jau nuo seno mane mučino šita tema. Paūmėdavo, kai horizonte nesimatė jokių gražių ir iškalbingų diedų (nuo ko ilgainiui akys ir ausys susirgdavo depresija). Ir vis tiek negalėdavau žvilgsnio pasukti į bobas. Bobose man trūksta azarto. Kitaip tariant, bobos kaip bobos man yra nuobodžios. Ir labai gaila, nes čia tas pats, kas visą gyvenimą nešioti vien kelnes ir niekada neužsidėti sijono. Nors kita vertus, ne su mano mėlynom kojom sijonus nešioti.**

* Vienas bjauresnių žodyno žodžių.

**Jo, čia kažkaip pastaruoju metu vis užsigaunu kur nors ar nusibrozdinu. Atrodo ne kažką.

Nėra gyvenimo, nūūū nėra

2013-05-25 | 14:35 | Batai, tašės & more
25

Pastaruoju metu aš kažkodėl labai kenčiu ir pergyvenu. Širdyje jaučiu kažkokią tuštumą, liūdesį, nerimą. Jų nenumalšina nei čipsai, nei kokteiliai. O blogas oras tuos siaubingus jausmus dar labiau paaštrina. Prošvaisčių netolimoje ateityje, deja, nesimato. Muahahahahahahhahahahaha, ką tik pračekinau Gismeteo prognozę dviems savaitėms į priekį, tai karočia, tuo laikotarpiu nebus nei vienos dienos, kai bus šilčiau nei +10. This is birželis. Štai tokios tos vasarėlės Amsterdame. Žodžiu, apie barbequoi mūsų šauniajame sodelyje jau kaip ir galiu pamiršti (nors vakar lyg tyčia įsigijom griliuką, tai gal dabar kaip tik reikės prie jo šildytis ir – papildoma nemokama nauda – nervinti kaimynus kvapais).

Taip atrodo mano sodas, kai užsuka saulė.

Taigi, grįžtant prie posto pradžios ir esmės: kas gi taip neramina jautrią Evelinutės širdelę? Mane visiškai žlugdo mano spintos turinys. Pastaruoju metu apie tai nuolat kalbu Feisbe. Nuolat. Nu, nes neįmanoma bl – skausmą reikia lieti ir juo dalintis, nes kentėti vienatvėje kenkia ir taip nekokiai veido odai (alcohol, drugs, lack of sleep – juokauju, žinoma – darbas, darbas, darbas). Na, o spintos turinys tai yra maždaug toks: šūdas; šūdas; šūdas; šūdas; pusė velnio; šūdas; šūdas; o siaube, kas čia per ŠŪDAS; tingiu lyginti; šūdas; na, su šitu dar GAL galima pamiegoti. Joje visiškai nėra nei vieno daikto, kuris man patiktų ar juo labiau – tinkamai atstovautų mano asmenybę: kreivoka, bet subalansuota; juoda, bet nenuobodu; asimetriška, bet tvarkinga; neekstravagantiška, bet biškį minimaliai (labai minimaliai) edgy ir rock ‘n’ roll. O dabar toje spintoje kažkokia, atsiprašant, chuinia. Jei ten kada nors ir buvo kas nors gero (o tai buvo labai labai seniai), tai tie skudurai jau yra sunešioti ir tinkami nebent grindims valyti. Bet aš jų dar neišmetu (į charity shopą net nežinau, ar negėda būtų tokių nešti), nes tada vapšie liksiu nuoga (kas man visai patiktų, bet mes kiek kitokiame pasaulyje gyvenam). Kaip egzistuoti toliau, aš nežinau. Aš, aišku, galėčiau nusiprikti vieną-kitą daiktą, bet tai NEPADĖS. Man reikia keisti VISĄ garderobą – nuo A iki Z, nuo prisegamų kojinių iki paltų, nuo jumpsuitų iki kardiganų, nuo pižamų iki skarelių.

Kalbant apie zjbs rūbus (nors ir ne iki galo mano skonio):

P.S. Dar man labai įdomu, kaip po šimto metų atrodys mano veidas. Po šimto metų girto miegojimo su makiažu. Nu gerai nors tiek, kad dabar dažausi žymiai mažiau nei seniau (going for that natural look, ya know).

Tūlikai ir blogi žmonės arba paaiškinimas, kodėl dažnai tenka apsimesti biatch

2013-05-13 | 09:39 | An Issue to Discuss, Inner city life
13

Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.

Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!

Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.

Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook