Kur mano tašė?

2012-03-31 | 12:55 | Batai, tašės & more
31

Kuo kuo, bet galva ant pečių aš pasigirti negalėčiau. Sėdėjau sau nuo ryto prie kompo, žaidžiau, dar kažką. Po kokių 3 valandų sumaniau, kad reiktų užmesti akį į telefoną. “Kur mano tašė?” – pamaniau sau neprisimindama, kur vargšelę numečiau vakare grįžusi namo. Pradžioje labiausiai pergyvenau dėl iPhone’o (nors ir draudžiau jį kažkada, bet už draudimą nemoku seniausiai, tai tikriausiai jis jau ir baigėsi), bet netrukus paaiškėjo, kad telefonas buvo Edmundo kišenėje, nes jis paskutinis juo kalbėjosi. Pasakojo draugui, kaip mus rasti (nu aišku, kad aš su ŠITA galva, tai tikrai niekam nesugebėčiau paaiškint, kur esu).

Mano mintys bėgo tolyn, bėgo bėgo ir nubėgo iki piniginės, kurioje grynų nėra, bet yra visos banko kortelės, ID, teisės GAL, o gal ir ne. Bet labiausiai mane JAUDINO angliška banko kortelė, į kurią kaip tik vakar man sumokėjo algą. Užblokavusi tą kortelę niekaip negalėčiau gauti prieigos prie savo pinigų, kadangi esu ne UK. Tada man tektų skrist į Londoną vien tam, kad nueičiau į banką. Žodžiu, šūdas totalus. Mane šiek tiek ramino tai, jog mano protelio vis tik kažkam užteko. Tik gavusi pinigus, visus juos pervedžiau į taupomąją sąskaitą. Be internet bankingo duomenų tų babkių niekaip nepanaudosi. Nors tiek, galvoju, NORS TIEK.

Mano tašė galėjo būti palikta vienoje iš dviejų vietų. Kabake arba dviračio krepšyje. Jeigu ją palikau dviračio krepšyje, galvoju, tai gal dar ir nieko, nes dviratį laikau namo garaže, tai dar pusė bybio saugu.

Įvarau į garažą – nėra dviračio BLET. Tai reiškia tik viena: buvau girta ir tingėjau jį tempti papildomus tris metrus, todėl palikau lauke. Nu ir sutapk tu man taip, pamaniau, kai po sekundės iš toli pamačiau, kad tašė dviračio krepšyje vis tik YRA! LOL! Tašė gulėjo nepaliesta, kaip nekaltos mergelės rūtų vainikėlis.

Taip pat vakar suvažinėjau kažkokią bobą. Pašla nahuj, pati kalta. Kaip sakoma, DABAR AŠ VAŽIUOJU.

Keletas žodžių apie čipsus

2012-03-29 | 09:19 | This is the Life
29

Po vakarykščio čipsų binge sunku ir pasakyti, kada vėl valgysiu čipsus. Greičiausiai dar šiandien.

Vakar nepietavau, o galiausiai nusprendžiau ir nevakarieniauti. Ir viskas tik tam, kad grįžusi namo galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu labiausiai – čipsų valgymu. Prie kokio filmo. Pirmas pakelis, Pipers Spicy Tomato, nebuvo impressive. Geros kokybės čipsai, bet nepakankamai sūrūs – turbūt per mažai E. Antras pakelis, Kettle Honey Barbecue, irgi manęs nenustebino. Skonis labai netgi panašus į pirmųjų. Tačiau juos lengvai galima atskirti į pakelį įkišus galvą – pagal kvapą. Kettle turi tą kvapą, kurį turi tik Kettle.

Kadangi po šių dviejų pakelių čipsinio orgazmo patirti taip ir nepavyko, chipsatisfaction teko siekti trečiuoju pakeliu – Real Roast Ox. Žinojau, kad jie manęs nenuvils. Tai ir nenuvylė. Užtat nuvylė mano skrandį, mano kūną ir mano sielą.

Viso suvalgyta: 450 gramų čipsų per dvi valandas ant dviejų žmonių.

Tuščiais čipsų pakeliais papuoštas miegamojo grindų laminatas.

Iš pradžių negalėjau rasti tinkamos virškinimui pozos. Nusprendžiau, kad manyje esantiems čipsams bus patogiausia ant šono. Po poros valandų atsibudau nuo kančių. Man buvo žostkai bloga. Prisvalgiau anglių ir ėjau miegoti toliau. Visą naktį sapnavau košmarus apie tai, kaip man bloga. Visą naktį varčiausi ir maniau, kad mane tuoj ištiks infarktas. Jaučiau savo per greitą pulsą ir klausiausi savo sunkaus kvėpavimo. Net širdį truputį suskaudo nuo kančios. Ačiū Dievui, kokią 7-ą ryto atsibudau ir supratau, kad čipsai pagaliau SUSIVIRŠKINO.

Dabar sau laiminga geriu kavą ir jaučiu kaip formuojasi šūdas. Netrukus atsikratysiu NUODŲ galutinai.

***

Gavau skaitytojų prašymą pateikti savo čipsų topą. Manau, kad apie tai bevalgydami galėsite paskaityti jau kitame poste. Gal net ir šiandien, nes panašu į tai, kad beveik neturiu darbo, o po savo infarktučio, nelabai noriu peržengti lovos zonos.

Kam gi daugiau pasiskųsi, jei ne savo Dyr Dairiui?

2012-03-20 | 17:02 | Batai, tašės & more
20

Nekenčiu visko. Nekenčiu pašto. Nekenčiu TNT ir DHL. Ak, ir kodėl kasdien atsiranda kažkas, kam būtinai reikia mane paerzinti?

Ir kaip aš galiu gyventi ramia širdimi, kai vargšės mano drabužių, batų, akinių ir tašių siuntos verkia kažkur ant pašto lentynų? O kai kurios iš jų, mano nelaimei, jau netgi buvo grąžintos atgal. O viskas dėl to, kad paštininkas nesugebėjo rasti vaiduoklių namo, kuriame mes gyvename. Taip pat nebuvo sugebėta man paskambinti, kad atsiimčiau šūdus pašte.

Mūsų pastatas – milžiniškas, bet kažkodėl plika akimi nematomas. Nežinau, bet turbūt dėl naujumo ir dėl to, kad Google mapsuose jo nėra, jiems dabar taip sunku pristatyti tuos man gyvybiškai svarbius reikmenis… Mūsų pastato nerado net policija – teko eiti susitikti po tiltu, 5-ios minutės kelio nuo namų. Normaliai.

Tikiuosi, kad spėjau su pašto lopais susisiekti laiku ir dar viskas baigsis geruoju. Bet jie tai neblogi melagiai, aš jums pasakysiu. Vienos siuntų statusas rašo: “Customer contacted to arrange delivery”. Niekas manęs nekontaktavo, išskyrus rūbus stalčiuose, kurie bandė su manimi susisiekti telepatiškai.

– “Pasiimk mane, Evelinute.” – verkė jie. – “Gyvenimas yra šūdo vertas, jei negaliu gyvuoti ant tavo kūno.”

Aš tikrai apsiverksiu. Aš taaaaaaip noriu rūbų. 🙁

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook