Niežti galvą

2011-02-27 | 21:28 | Bullshitism
27

Paskutinių porą naktų sapnavau savo exus / šiaip bernelius. Po vieną per naktį. Kažkaip nemalonu buvo sutikt. Su vienu reikėjo važiuoti iš Šeškinės į centrą. Sakiau, kad kviestų taksą. Sako, išprotėjai. Sakau, o tai kaip kitaip nuvažiuosi? Sako, mikriuku. Sakau, a. Neveltui ex.

Man atrodo, šitie sapnai buvo lyg atsisveikinimai. Nes turiu įtarimų, kad šitų žmonių daugiau niekada gyvenime nebesutiksiu.

Tikiuosi dėl to, kad kažkada ne už šimto metų išsipildys mano svajonė ir aš nebegyvensiu Europoje.

Yo!

2011-02-13 | 10:34 | Bullshitism
13

Prašau, kai rašot man per “Atsiųsk pletką” skiltį, palikit ir savo meilą, nes aš neturiu kur atrašyti, o postint viešai nenoriu (nebent būtų kas super-įdomaus-WOW).

“Parodyk man savo vėmalus – aš pasakysiu, kas tu” arba “Nuostabus rytas”

2011-02-05 | 14:03 | Šiek tiek info apie mane
05

Maniau, kad niekada neberašysiu tokių vėmaliukiškų šūdposčių, tačiau…

Vakar grįžau namo ir vėmiau ryškiai geltona tulžimi. Tiksliai žinau, kad jos išvėmiau nemažai, nes skystį žiaugčiojau į sloiką nuo blenderio su nurodytais mililitrais. Buvo labai bloga. Neprisimenu kaip nuėjau miegoti.

Šiandien ryte atsikėliau skaudančia galva ir labai išbadėjusi. Dar šiek tiek pilvas spazmavo, nes menzos. Suėdus dvigubai per didelį omleto gabalą, galvos skausmas paūmėjo. Teko eiti į lovą ieškoti pozos, kuri patiktų mano tuščiai, bet reikliai smegeninei. Turėjau ilgokai pasivartyti, nes norėjau, kad mano pozicijos būtų palankios ir greitesniam virškinimo aktui. Užmigau.

Sapnavau, kad mano vaikinas turi du bybius. Ši miela vyriška anomalija atseit nebuvo kokia nors pasaulio retenybė. Gan dažnas atvejis. Žodžiu, tai buvo laikoma norma. Evelina visuomet pralinksmėdavo, pamačius, kad vienas bybys (šitoje vietoje visada užsiparinu, kiek ilgųjų rašyti – čiuju, padauginau) stovi, o kitas – ne. Dėl to nevengdavo pažaisti su vienu iš jų. Nes mėgsta pažvengt.

Kai atsibudau iš sapno, paleido vidurius. Pastebėjau, kad pašikus skrandis pasidaro tuštesnis. Dalis omleto pasistūmėjo apačion – nuo skrandžio link pilvo. Man tai patinka. Galvos skausmas tapo pakenčiamesnis.

Princas sakė, kad šiandien mane lepins. Googlinu Amsterio Makdonaldų meniu. Darysiu užsakymą.

P. S. Dar pamiršau, kad kosėju ir esu apsisnargliavus iki kraujų ožka. O KAIP JUMZ SEKAZ?

Kas mane skriaudžia šiandien

2011-02-02 | 18:51 | This is the Life
02

Geriu kavą iš karve papuošto puoduko, kurį kadaise man padovanojo draugas. Šiemet, per kalėdas, jis man nieko nepadovanojo, dėl to ant jo teko supykti. Tiesą sakant, nieko dovanot jis man ir neturėjo – nelabai net ir matėmės, tačiau mane supykdė faktas, kad bendra mūsų draugė kažkodėl nuskriausta neliko. O baisiausia yra tai, jog būtent AŠ juos ir supažindinau! Tai reiškia, kad dovanų gavimo pirmenybė yra ne kažkieno kito, o tik MA-NO. Ir kaip čia jie išvis sugalvojo mane taip nuskriausti? Nepakenčiama. Ačiū Dievui, turiu megapacką su penkiolika pakelių čipsų Lay’s. Oranžinis pakelis ramina mano nuskriaustą širdį bei primena apie šalia gulinčia knygą, kurios tokios pačios spalvos kokakoliniu šriftu užrašytas pavadinimas bando man “kažką pasakyti”.

Ką tik supratau, kad šis nusiskundimas SAU “text edit” faile (maniškis Ofisas serga kiaulių gripu ar panašiai) netrukus iš “zirzinėjimo su savimi” virs blog’o postu. Jau norėjau rašyti “tinklaraščio”. Tam, kad galėčiau išvemti ką tik suvalgytų saldainių porą. Tiesą sakant, juokavau dabar. Norėjau pasirodyti liguista. Įdomiau gi taip atseit. O gal ir juokavau, kad juokauju. Kad tik ligos nedemaskuotų! Apsimest ligoniu yra taip paprasta, kai pagalvoji. Nuslėpti ligą, spėju, dar paprasčiau.

Anyway, šiandienos tema yra beveik tokia kaip kasdien: viskas – šūdas. Ypač Wordpresas, kuris šiuo metu veikia kaip penicilinas krūties vėžį. Nu, negaliu pakęst! Ir taip viskas nervina, dar tavęs man betrūko!

O, atsidarė.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook