Labai protingas (kabutėse) pamąstymas

2010-09-29 | 20:50 | Gyvenimo tiesa
29

Nenoriu nieko, tik grįžti į vaikų darželį. Nes ten gali zyzti, žliumbti ir šikti į mamos nupirktus pantalonus. Ir vis tiek neatrodysi kaip idiotas. Nes juk esi MAŽVAIKIS. Mažvaikiams… viskas galima. Aš irgi noriu būt mažvaikė ir psichuoti LEGALIAI.

Šis pamąstymas padėjo man šį bei tą suprasti.

Nekenčiu vaikų, nes PAVYDŽIU jiems.

One of those days II (updated)

2010-09-24 | 21:40 | This is the Life
24

Šį postą rašau tik todėl, kad žinau, jog žmonėms (ypač Lietuvoje) patinka skaityti apie tai, kaip kitiems kažkas nesiseka. Žiauriai nesiseka.

Turiu pripažinti – myliu šią dieną. Kaip ateistas myli Dievą.

Rytas prasidėjo šiokiais tokiais skandaliukais (dar vis nepriprantu) ir ilgai laukto voko atplėšimu. Ilgai ir nuobodžiai maldavau vienos agentūros, kad atsiųstų man sutartį, kurios man LABAI LABAI reikėjo. Siūliausi pasiimti ją ir pati. Na, žodžiu, agenčiokas nusprendė pataupyti mano laiką – o gal greičiau negaišti savojo bereikšmiams susitikimams – ir sutartėlę man vis tik atsiuntė paštu. Aš jam aiškiai rašiau – siųsk tą, kurioje yra tas ir tas parašas. Tai atsiuntė man blet sutartį su MANO parašu. Tai ką jis galvoja, kad aš negalėjau atsispausdint ir pati pasirašyt? Pzdc. Laukiau dvi savaites. Man ją reikėjo jau prieš tris dienas pateikti į kitą vietą. Tai per visokius daunus-flegmas turėsiu dabar problemų. NEKENČIU.

Kitas dalykas, kuris mane šiandien sunervino, buvo antrą savaitę vėluojančios šaibos iš vienos vietos. Kai vėlavo kelias dienas, nusprendžiau jiems paskambinti. Aišku, prieš tai PASĖDĖJAU ant holdo dešimt-penkiolika minučių. Žodžiu, jie man pasakė, kad šį penktadienį jau TIKRAI BUS. Nėra. Bandau vėl skambint – neprisiskambinu. Nusprendžiau, kad px.

Trečias dalykas, kuris šiandien prisidėjo prie mano nuotaikos gadinimo, buvo tai, kad per tuos nesusimokėjusius asilus aš turėjau eilinį kartą šią savaitę varyti į banką, KURIO NEKENČIU. Dėt į jį pinigus, kad mano neveikiančiam Vodafone internetui būtų ką nuimti. Už internetą.

Po to, beje, užsukau ir į minėtąjį Vodafone. Prieš tris mėnesius pasirašiau su jais sutartį nešiojamam internetui. Tada pasakiau, kad noriu Aifono. Sakė, kad duos. Po kelių dienų paaiškėjo, kad dabar jie man jo duoti negali, kadangi ką tik pasirašiau su jais kitą sutartį. “You can’t have two contracts at once” – LOL. Tačiau praėjus trims mėnesiams, t. y. sąžiningai apmokėjus tris billus, bus galima gauti ir antrąją sutartį. Šiandien Direct Debit man nuėmė trečio billo šaibas. Vodafone’o kasininkė liepė man ateiti kitą savaitę, nes sistemai reikia kelių dienų tam, kad ji suprastų, jog apmokėjimas įvykdytas.

Žodžiu, vienintelis geras dalykas, kuris man galėjo nutikti šiandien, NEĮVYKO.

Ai, duokit man šventą ramybę.

Kad nebūtų per mažai parkių, mane džiuginti ėmė ir Star1 avialinijos – įdomu, ar su tokiais jų išsišokimais išvysiu lietuvišką kalėdinę eglutę? Grąžinkit pinigus blt. Tos apvalios sumelės bilietams man antrą kartą niekas nebeduos.

Kažin kodėl juos ištiko tos finansinės bėdos – lietuvaičiai nemoka daryti biznio ar kažkas prisidėjo juodų ikrų sau į kišenes?

Ta proga sėdžiu Maison Martin Margiela e-boutique. Veikia labai raminančiai. Kaip savaitę trunkantis lietus, kai išsitepęs saulės kremu išvyksti pasidegint į Graikiją.

UPDATE:

Nors vakar visą dieną jaučiausi gana neblogai, į vakarą ėmiau jaustis “prie žemės” – lyg temperos turėčiau ar ką. Kol paršliaužiau namo, “prie žemės” jausmelis dar pablogėjo kokių dvidešimt kartų, tad drebėdama kritau į lovą tiesiog su paltu. Po to, aišku, jį nusiėmiau. Bet tik jį. Afriką įjungiau ant tricoko. Kūno termometras rodė trim aštuonis. Šiandien tempera vėl dingo. Nesuprantu šitų jos išsišokimų.

Aišku, kad pernelyg nesidžiaugčiau pagerėjusia savijauta, šįryt susilaužiau dantį. Aha, tokį nemažą gabaliuką praradau. Skauda šiek tiek. Noriu nusižudyt. Bet kadangi niekas gyvenime man nesiseka, tai bijau, kad ir šitas prikoliukas neišdegs. Įsivaizduoju save šokančią iš balkono, kurio neturiu. Besižudydama netyčia užšoku ant kito žmogaus ir jį nužudau. Pati lieku visiškai sveika. Išskyrus dar vieną nuskeltą dantį. Kalėjime man net nepasiūlo Paracetamolio. Supisti anglai.

M as in Moliūgas

15

Mūsų namai yra girdėję visko, oi tikrai visko, ko nėra girdėjusios Jūsų namų ausys: potencialių muštynių šnaresį; kaimynės pagalbos šaukimą gaisro metu, kuris buvo sukeltas nerangiai naudojant nagų lako valiklį; baltos substancijos atsitrenkimą į seniai nevalytą, kažkiek lipnų, stalą, kai snargliai nosyje dėl neaiškių priežasčių yra pernelyg apdžiuvę, sudarydami apsuginę sieną su užrašu “bandyk dar kartą”. Na, galėčiau vardinti ir vardinti.

Kai beveik mieganti nubėgau į tualetą, į mano klausos aparatą netikėtai atsitrenkė kažkoks keistas daiktas. Pletko formos. Priėjau arčiau, apsiuosčiau. Pagalvojau, kad man visai patinka tas turgaus aromatas ir užėjau. Šnekėta buvo apie meilę, o toliau tingiu pasakot.

P. S. Originally, postas turėjo būti apie tai, kad esu labai nepatikli: nepasitikiu nei kitais, nei savimi, o apie pasitikėjimą tokiomis “aukštesnėmis materijomis” kaip – amžinybė, laikas, meilė, moliūginės karietos galiojimas po dvylikos ar Metadroninė prūcha – vapšie jokios kalbos negali būti.

P. P. S. Dabar pamaniau, kad gal nelabai gerą pavyzdį parinkau su tuo Metadronu. Reikėjo imt kokius ratus gal. Mat ratai gali sukelti ir meilę, ir ką tik nori. Apgaulingo. O štai Metadronas kaip tik paragina burną spjaudytis atvirumu. Atvirumu, kuris visada tupi ant liežuvio galiako kaip sausas kosulys. Lyg ir nori kosėt, lyg ir nieko iškosėt negali. Ką aš žinau, sirupus reikia gerti, kad išspjautum tą šūdą. Nusės dar ant plaučių bjaurybė. Uždegimas po to bus.

Kodėl aš nebeverdu sriubų

2010-09-07 | 11:53 | Inner city life
07

Sriubų virimo verslą baigiau tą pačią sekundę, kai grįžau į “prestižinį Loldono miestą”. Įtariu, kad perversmas įvyko jau “Gatwicko” oro uoste. Traukinyje namo prie manęs prisipiso indas ir visas kem minučių kliedėjo man apie gražias mano akis. “They are so innocent.” Žinau ir naudojuos, LOL. Naujieną man čia pasakė. Lopinys.

Perku sriubas plastikiniuose sloikuose ir metaliniuose can’uose. Man jos tokios skanios, kad net nekyla koja nueiti į “Tesco” ir stoviniuoti ten prie savitarnos kasų su savo pupom, žolelėm ir pomais. Valandėlę. Kitą valandėlę tektų skirti tarčialinimui prie puodų, o dar kitą – tų pačių puodų skalavimui su “Fairy”.

Sriubos valgyme neįtikėtinai svarbų vaidmenį atlieka metalinis šaukštas. Pastarasis patiekalui prideda smagios rūgštelės a la citrinos sultys. Nepakartojamas skonis. Aliuminis, tai dar ir retų mineralų pridėtų.

Kaip bebūtų liūdna, grįžo mano vaikystės meilė burgeriams. Filet-o-fish forever. Nom nom nom. Noriu romantiškų pietų Makdonalde. Juk kartais reikia save palepinti. Šūdu.

Reklaminė pertraukėlė

Tradiciškai nukrypsiu nuo temos. Neseniai sužinojau, kad vienas pažįstamas loldonietis turi labai įdomią profesiją. Nustebau, pzdc nepatikėsite. Ponas – karstų nešiotojas. Pasirodo, šeimos verlsas čia. Tėvai turi pakasimo agentūrą, vse dela. Skaitytojams siūlau bėgti kuo toliau nuo tokių verslų nesivejant pinigų. Kaip ir nuo kapinių. Brrr – nupurtė net. Kuo mažesnis ryšys su ana industrija, tuo didesnė tikimybė, kad niekada nemirsi. Visada turiu tai omeny.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook