Mintis.

2010-03-29 | 16:56 | Šiek tiek info apie mane
29

Kiekvieną kartą, kai suėdu nedadruskintą maistą, jaučiu veltui sueikvojusi vietą skrandyje.

Čipsai FOREVER.

Mano svajonė – užkariauti pasaulį ir visą jį apdruskinti nachren.

PAREIŠKIMAS

2010-03-29 | 16:38 | Šiek tiek info apie mane
29

Aš tokia negraži.

Negaliu patikėt savo pačios AKIMIS.

Tiesa man jas SUBADĖ.

“Married women in Lithuania are the EASIEST.”

2010-03-29 | 04:50 | Citatos ir dialogai, Gyvenimo tiesa
29

– Is it easy to take a married woman home?
– Jesus Christ… Are you kidding? Married women in Lithuania are the EASIEST. Lithuanian men are fucking losers… and when they marry a woman, they think they don’t have to do ANYTHING anymore. That they already bought the cow…. So, these women are so neglected.

Miau miau?

2010-03-26 | 22:55 | Bullshitism, Inner city life
26

Nekenčiu virt kavą kitiems. Anksčiau kažkaip mėgau. Dabar tos terlionės mane vargina pernelyg. Man niekas kavos nedaro. Man niekas nedaro kojų masažo. Tačiau nepasakyčiau, kad tai mane labai liūdina, mat masažai man turbūt niekada per daug ir nepatiko.

Niekas manęs nemyli ir neperka man drabužių. Draugė nupirko man segtukų. Aš nupirkau jai gumyčių. Taip ir gyvenam. Kovodamos su kaltūnais.

Aš nesuprantu, kur šitame rajone galima rasti nemokamą WiFi. Nes šiandien aš VĖL buvau priversta sėdėti dvi valandas… wait for it… MAKDONALDE. Tokiose vietose man atrodo, jog mane kažkas pamatys. Pamatys, nufotografuos, galbūt NET įdės į internetą.

Panašiai jaučiausi nebent bažnyčioje prieš dešimt metų.

Kasininkė Kitajozė kažko manęs paklausė: “Miau miau?” Žvilgsniu tariau jai: “?” Sako: “Miau miauuu?” Sakau: “Sorry, I don’t understand.” Sako: “M-i-a-u m-i-a-u?” Kraipydama galvą vėl jai pakartoju: “Nope, I still don’t understand.” Vėl ji man miauksi ir bando parodyt kažką rankų mostais: “Mijau miiiau? Miau? Miau miau?” Tada pasakiau: “Do whatever you want.”

Dabar mąstau, kad “miau” buvo “mayo”. Tačiau galvosūkis vis tik lieka iki galo neišspręstas: “Miau mayo?”, “Mayo miau?” ar “Mayo mayo?”? Taip ir liksiu nesužinojusi, ką ištikrųjų Kitajozė man norėjo įsiūlyti. Aš tai jai siūlau įsigyti mikrofoną ir apsilankyti pas logopedą.

Neturiu gundančio žvilgsnio

2010-03-23 | 02:59 | Šiek tiek info apie mane
23

Nekenčiu, kai nuotraukuose (o gal netgi ir GYVENIME) mergos bando išlaužti “sexy” žvilgsnį. Taip, aš suprantu, kad kartais jis atrodo visai neblogai. Kai kuriems netgi tinka. Kitus šiek tiek pagražina. Tretiems “tas žvilgsnis” padeda užmaskuoti įgimtą arklio fizionomiją. O štai aš. Štai aš net negalėčiau garantuoti, kad man toks daiktas tinka. Niekada to nesužinosiu, nes paprasčiausiai NEMOKU jo išspausti. Man neišsispaudžia. Nesugebu nuo veido nusiimti kvailo spanieliško “Kur aš?” žvilgsnio. Aš nekenčiu vaidinti seksualumo. Jaučiuosi kaip debė vien nuo minties. Mėgstu atrodyti kvaila. Kur aš? :-O

Nekenčiu savo “Beyonce” klubų. Man patinka berniukiškos figūros. Nesiruošiu gimdyti greitu metu, tai kam man tie klubai? Rūbai gražiau krenta ant skeletų. Rūbai gražiau guli ant lavonų. You know?

Nors bernai sako, kad zjbs. NE TI KIU.

P.S. Man čia kaip tik neseniai pamatavo klubus – vos negavau širdies smūgio, nejuokauju.

OMG

2010-03-21 | 16:48 | Inner city life
21

OMG, kaip seniai nerašiau naujo posto. Nu, tikrai tik “OMG” ir belieka sakyt. Net gėda pasidarė.

Nerašyčiau jo ir dabar. Nes kaip tik norėjau eiti pasivaikščioti. Bet pagalvojau, kad pernelyg mane prie žemės traukia, tad gal geriau pasedėsiu prie kompo. Galvojau, nueisiu nupirksiu dovaną. Tada pagalvojau, gal geriau nupirksiu ją internetu. Po to pagalvojau, kad gyvai pirkti galbūt būtų labiau “su meile”. Na, tikiuosi iki vakaro išsiridenti.

Blogas yra apleistas, nes aš, kaip ir daugelis mano vietoje darytų, pirmenybę teikiu apmokamai internetinei veiklai. Todėl šių rašliavų eilė ateina… Niekada. Na, kokį nors kvailą tweetą tai numetu reguliariai. Microblogging is the answer! Dar vis turiu tą norą kvailą kuo daugiau prišikti į internetą. Taip žymiu savo teritoriją – “čia mano žemės”. Todėl naudoju nemažai ir kitų internetinių išmislų (Facebook, tumblr, formspring – pastaruosius du labai minimaliai), todėl man pačiai tos ekshibicionistinės saviraiškos kaip ir pakanka.

Kitas dalykas – Lietuva man darosi vis mažiau ir mažiau aktuali. Aš neturiu poreikio apdeitinti kažkokio ten savo lietuviško blogo. Aš taip nenoriu į Lietuvą, kad net silpna darosi (net trumpam, nes maniškis “trumpam” būtų dėl fuckin’ mokslų). Mano dvi didžiausios paranojos gyvenime yra štai tokios: 1) kas nors nutiks ir teks grįžti gyventi į LT; 2) prarasiu darbą ir teks dirbti šūdus arba gyventi gatvėje. Arba grįžti į Lietuvą. Ar tik tie punktai ne vienodi gavosi? Va, va. Pažiūrėjus, kiek pažįstamų aplinkui, sunku įisivaizduoti, kas liko Lietuvoje. Atrodo, beveik visi persikėlė čia. Aišku, jei Lietuvoje yra ką veikti, tai gal ir nelabai logiška būtų kažkur išvažiuot. Nors… Ai, darykit Jūs ką norit. Aš tai noriu į Niujorką.

Anyway, grįtant prie “Maistas Ausims” reikalų, planuose turiu naują “projektą”, bet kol kas nieko nepasakosiu. Bijau pasakoti, kai nesu įsitikinusi, jog gausis ahujenai. Anyway, greit sužinosit arba ne.

Noriu miego.

Vakar atradau būdą, kaip prisiversti nepirkti rūbų (jei tą darai internetu). Prisikroviau pilną krepšį: bargainų, šūdų, “reikalingų dalykų”, “oi, šito labai reikia”, “šitas popigiai – reikia”… ir ant galo pradėjau atrinkinėt juos atmetimo būdu. Iš pradžių išmečiau per brangius. Po to išmečiau tuos, dėl kurių nesu tikra. Liko tik pigūs šūdai. “Tikrai išgyvensiu bė šitų šūdų” – pamaniau ir mano krepšyje staiga nebeliko NIEKO.

Taip pat vakar atradau būdą nejausti kablų keliamo skausmo. Nemažą kelio gabalą šliaužiau su kablais, ko pasekoje bendrakeleivis manęs sumanė pasiteirauti – “Nepavargo dar kojos?” Sakau – “Gal ir pavargo, bet man taaaaaaip šalta, kad man net neįdomu.” Mano patarimas – užsidėk kablus ir išeik į lauką nuoga žiemą. Per tą dubaką nieko neskaudės, pažadu. Gal todėl ir traukia prie žemės dabar. Čiuju, einu pagulėt.

Ak, kokia aš tapau nuobodi.

P.S. Ieškojau ant desktopo fotkės, kurią idėčiau į šį postą. Visiškai atsitiktinai radau šią foto:

Hahahaha. Net neįsivaizduoju, kas man ją atsiuntė. LOL.

Nėra laiko pavadinimams

2010-03-10 | 00:44 | Inner city life
10

Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.

Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.

Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.

Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook