Traumos tualetuose

2010-02-28 | 19:08 | This is the Life
28

Nusibodo melstis, blet. Ne tokia aš ir pamaldi, pasirodo. Niekada nepraktikavau klūpėjimo ant kelių pozicijos – na, žinot. Jei rytoj mane pažadins koks nors nemalonus skambutis iš letting agentūros, uroju visus, pažadu. Savo pačios sumuštomis rankomis (apie tai – vėliau). Mūsų smegenys – jau seniai nučiuožusios. O mūsų batai gražiai guli dėžėse. Mano lagaminas – sukrautas, nors niekada niekas jo ir nebuvo iškrovęs. Maisto namuose mes negaminom gerą mėnesį, nes neapsimoka pirkti maisto į chatą, iš kurios išsikraustom RYTOJ. Geriau eime papietauti į restoraną (darbo metu su vyno buteliu).

Kas gi ištiko mano baltąsias rankeles? Jas ištiko mėlyna spalva. Krč, penktadienį buvau svečiuose (tame bute man patiko viena interjero detalė – Mickey Mouse’as kanarėlės narvelyje) ir anuose svečiuose kažkodėl per klaidą nusprendžiau apsilankyti tualete. Lyg ir nieko ypatingo – argi mes neiname į tualetą, kai prispiria. Bet kuriuo atveju, bėda buvo ne mano nore pamyžti. Bėda buvo mano nore uždaryti langą – DUBAKAS mol.

Tarpą tarp lango ir palangės prilaikė pakištas tualetinio popieriaus rulonas. Tam, kad uždaryčiau langą (langas užsidaro nuo viršaus į apačią), savaime aišku, turiu ištraukti ruloną. Rulonas neišsitraukia. WTF? “Matyt, gerai prispaustas, sūka.” – pagalvojo Evelina. Be abejo, taip ir buvo. Ruloną spaudė langas, sveriantis mažiausiai toną. Prakeitą šiktpopierių aš ištraukiau, bet ištraukti rankos, deja, nespėjau. Sunkusis langas į apačią nuskriejo šviesos greičiu. Nukritęs prispaudė man tris kairės rankos pirštus. Bet baisiausia buvo ne tai.

Kad mano pirštams JAU ŽOPA tai čia fignia yra – pamirškim tai. Baisiausia buvo tai, kad prispaustų bei nežemiškų skausmų kankinamų galūnių niekaip negalėjau iš ten išraukti. ATGAL. Dešine ranka bandau kelti neraliuotą langą – bybį tau į akį, ne. Kai bandau tiesiog išsitraukti ranką… irgi nelabai kas gaunasi, nes kaip jau minėjau, langas pernelyg mane prispaudęs. Kviesti pagalbos irgi negaliu, nes muzonas kalbasina ir šiaip vonios duris užrankintos. Jei laukčiau, kol mane išlaisvins, likčiau be pirštų. Gal ne be pirštų, bet be trijų pirštų galiukų tai tikrai. Anyway, ištraukiau pati tuos pirštus per jėgą – tai man kainavo kelis papildomus nubdrozdinimus (giloki tokie).

Galutinis rezultatas: trys sutinę pirštai, trys nubrozdinimai, trys duobės-nuospaudos, 6 mėlynės. Ant kiekvieno piršto – po dvi. Jeigu skaičiuoti mėlynes iš priekio ir iš nugaros, tada galima skaičiuot, kad ant kiekvieno piršto jų buvo po keturias. Dabar patinimas jau kiek aprimo; nubrozdinimų nebeskauda, kai kišu rankas po vandeniu; nuospaudos susilygino; o mėlynės – jau nebe tokios mėlynos. Bet dar vis skauda ir sunkiai lankstosi.

A VDRUG

2010-02-25 | 16:10 | Inner city life
25

Negaliu bloginti. Ne todėl, kad nenoriu, nemoku rašyti, ar neturiu rankų. O todėl, kad vismuoet rašau tik tai, kas ant liežuvio galo. Pastaruoju metu mano liežuvio galą puošia tik vienas dalykas – GREIČIAU IŠSIKRAUSTYTI. O aš gi negaliu savo mielųjų skaitytojų kankinti “tas pats per tą patį” paistalais.

Ar kada nors bandėte rasti butą Londone? Niekam to nelinkiu. Visada pasirūpinkite, kad buto reikalais rūpintųsi Jūsų draugai. O Jums tereiktų atvykti į išnuomotą chatą. Kokia ji ten bebūtų. Mes chatą radom, dabar kankinomės su popierizmais. Skaičiuoju minutes, kai išsikraustysiu. Mane kankina nerimas, nes galutiniai popieriai dar nepasirašyti. A VDRUG. A vdrug chata sudegs. A vdrug mano bankas bankrutuos. A vdrug ras nuomininkus šimtui metų. A vdrug nx a vdrug.

Krč, pagal planą turėtume kraustytis rytoj (čia geriausiu atveju). Bet susirašiau šian su agentu ir jis man pasakė, kad greičiausiai tik kitą savaitę ši laimė mus aplankys.

Back to work.

Arogancijos priepuolis

2010-02-20 | 17:00 | This is the Life
20

Vakar nusipirkau grubius batus. Tą proga šiandienos rytas prasidėjo noru žudyt. “Tu dar neatsikėlėi?” – mandagiai paklausiu sugyventinio. “Padarysi pusryčius?” – nemandagų atsakymą į klausimą klausimu išgirsta mano dar ne iki galo prabudusios ausys. Tai tik dar labiau sustiprino mano norą žudyt. “Žinoma, kad ne.” – tariau aš, tačiau po kurio laiko vis tik prisiverčiau padaryt jam du buterbrodus. Kad nesuvalgytų mano Twixo. Sumuštinius dariau perkreipta roža, netepdama rankų. Vienžo, be meilės.

Pamenu, kai buvau jaunesnė, jei jau plaudavau indus, tai darydavau tą taip, kad nesušlaptų rankos. Dabar man – jau net kokie dvimdu, o mano baltos rankelės yra mačiusios ir Fairių, ir unitazo purškiklių. Esu alergiška tarnaitės darbui – rankas kaip mat išberia raudonom dėmėm. O guminės pirštinės, deja, atrodo neestetiškai – nedera prie raudono manikiūro. Bet kuriuo atveju, geriau jau indus plaut, nei patalynę keist. Ačiū Dievui, į šią chatą negaliu atsivest bernų. O tai reiktų keist ir keist patalynę per tuos jų faršmakus. Krč, taip : aš nekenčiu fizinio darbo.

Indų plovimas – beveik protinis darbas, nes nereikia judinti užpakalio.

Kaip aš dievinu tuos savo arogancijos priepuolius. Bent šiomis retomis akimirkomis į save bei mane supantį pasaulį imu žiūrėti realistiškai. Tomis minutėmis suvokiu, jog esu pati geriausia, o Jūs visi esate niekas. Mieli Žemės kirminiukai. Miau miau. Padovanok man puokštę narcizų.

20100218

2010-02-18 | 17:07 | This is the Life
18

Negaliu pakęsti neperskaitytų laiškų inboxe. Inboxas visada turi būti švarus – visi laiškai privalo būti “perskaityti”.

Taip pat negaliu pakęsti, kai matau, jog yra nepravalytų spamo laiškų (prie “spam” boxo yra koks nors skaičius). Buvau pripratusi kiekvieną kartą, kai Gmailas atsinaujina viagros naujienomis, nueiti į spamo dėžutę ir jas pravalyti. Darydavau tą vidutiniškai šimtą kartų per dieną. Kad ir kaip negalėčiau pakęsti nuobodžių pasikartojančių veiksmų, mano emeilo švara yra svarbiau už viską. Dabar suradau išeitį – paslėpti spam ir trash boxus (mano trashas irgi turi būti švarus – kitaip negaliu žiūrėti). Dievinu tvarką. Ta proga netvarkysiu šian kambario.

Vakar supratau, kad pagaliau pasenau, nes mane pradėjo kabinti mažvaikiai.

Tavo vardas:
lama
Dėstyk: *
Kokie Pringles’ai tau labiausiai patinka?

Kažkada labiausiai mėgau žalius. Na, tuos su onion. Dabar tas cheminis aromatas jau gerokai pabodo. Tiesą sakant, šiuo metu čipsus esu išmetusi iš savo raciono (tikiuosi, ne laikinai) – nusibodo visi. Ypač Pringles. Tačiau jei pirkčiau Pringles, tai būtų Pringles Spicy Cheddar (ar kažkaip panašiai – neišsigūglina kažkodėl bjaurybė prakeikta).

BENAMĖ

2010-02-16 | 22:18 | Inner city life
16

Šiandien – mano tėvų vestuvių metinės (na, dar žinoma, KAŽKOKIA lietuviška šventė šią datą – pati žinau, galit nesakyt) ir taip jau sutapo, jog šįryt kalbėjau telefonu su mama (tas nutinka itin retai nes paprastai chat’inam Skaipe), bet visai ne dėl to, kad norėjau pasveikint ją su kuria nors iš šiandienos švenčių. Aš rėkiau per visą chatą (net biškį virktelėjau) apie tai, kaip AŠ NEKENČIŲ TŲ BYBIŲ IR SŪKA, TU VAPŠIE ZDOCHNI; KAD JŪS SUDEGTUMĖT VISI MAN IŠ AKIŲ; KAS, BLET, TAIP ELGIASI; SENA ŽERTVA-A-A-A-A-AAAAAAAAAAA, ZARĖŽU.

Kokie Jūsų santykiai su tėvais? Ar sugebėjote juos pripratinti prie nevalyvos savo burnos? Mes irgi ne.

Nekenčiu šios dienos. Nekenčiu buto paieškos Londone. Sūka, padegsiu visas agentūras. Sūka, visiems chatų savininkams reikia numirti. Sūka, eik nachui. Tik pažiūrėkit – visa malda gavos. Aš jau net nebežinau, kur gyvent noriu. Savaime suprantama, noriu gyventi viešbutyje, bet būkime realistai. Būkime biedni, bet teisingi. Būkime lopai.

Didžiausią katorgą aš patiriu, kai tenka rinktis tarp chatos jaukumo, dydžio, area’os grožio, lokacijos patogumo ir kainos. Variantas, atitinkantis visas penkias sąlygas paprasčiausiai neegzistuoja. Chata, į kurią turėjom kraustytis penktadienį, atitiko gal keturias sąlygas. TAI JAU YRA DAUG. Keturių ir pageidauju. Bet vis tiek vargo vakarienė gaunas, nes blet jei tokią surandi, tai ją jau koks nors gaidys užėmė. Arba užpildei dokus, sumokėjai rezervacijos mokestį (kad chatą išimtų iš marketo ir kitiems neberodytų, nes ji BUS TIK TAVO TAVO TAVO) ir padugnės vis tiek drįso ją atimti, kai mes jau perkam patalynę.

Aš nenoriu nei šmutkių, nei tūsų, nei nieko. Aš noriu greičiau rast NAMUS.

Šiandien, skambindamos dėl naujų chatų, prieš skambutį net jau ir meldemės. Nepadėjo.

“Ot bėdos: turiu naują darbą ir naują vietą gyvent – vienos bėdos.”

2010-02-16 | 03:48 | Inner city life
16

Tiems mano galvos skausmams niekada nėra pabaigos. Praeitą savaitę migreną man kėlė buto paieškos. Šią savaitę – su pasirinktu butu susijusios problemos (popierizmai, finansiniai sunkumai, “nekenčiu grūstis” sindromas). Kažin, kas mane skaudins ateinančią savaitę?

Na, aniems “sindromams” – dar tikrai ne metas. Nors tiek, nx.

Kaip man reikia šaibų, tai ne tas žodis! Mane jau seniai primokė, kad kraustytis reikia tada, kai pataupai bent mėnesiuką, nes depositai ir kiti šūdai tikrai išvalys visas sąskaitas negrįžtamai. Aš, žinoma, nepaklausiau. Nepaklusni buvau sąmoningai. Man jau geriau pabadauti mėnesį, bet užsibrėžtą tikslą pasiekti GREIČIAU. Kitas dalykas – esu pripratusi suktis ir be šaibų. Tiesą pasakius, mano nuotaika nelabai ir keičiasi nuo tų šaibų. Juk man visada turi būti HUJOVA. Kaip tik šį savaitgalį charakterio bruožų nustatinėtojai nustatė, kad aš negaliu būti happy, nes man pernelyg patinka būt unhappy. Nes aš atseit be parkių negaliu gyventi – kitaip man neįdomu. Man reikia stimulo, tikslo, kovos, iššūkio… Gal ir tiesa.

Atvirai šnekant, kol nepersikėliau, nelabai tikiu, kad tai apskritai įvyks. Nors visi popieriai kaip ir pasirašyti. Mane kankina haliucinacijos, kad kas nors mums ims ir sutrukdys – A VDRUG. A vdrug sūka paskutinę minutę sugalvos, kad nori chatą pasilikti sau. A vdrug chata sudegs. A vdrug sūkai nepatiks kuris nors mano parašytas sakinys. Nežinau, kodėl, bet žymėjau, kad mes nerūkom. Kažkaip instinktyviai norėjosi papist protą bent tiek. Gyvūnų neturiu. Vaikų – irgi ne. Netekėjusi.

Noriu namo (t. y. į ten). Greičiaaaaaaaaaaaaaaaaau. Miau miau.

Prakeiktas nešiojamas T-Mobile internete, чтоб ты здох!

Going insane

2010-02-08 | 22:46 | This is the Life
08

Išėjau iš namų padirbėt ne namų aplinkoje. Norėjau kavos – tebūnie tai būna “Starbucks’as” (mano mėgstamas ir nekenčiamas brendas vienu metu). Taip, aš mėgstu šūdiną, šiek tiek overpriced kavą.

Nes gyvenimas yra pernelyg gražus, kad nepagardintum jo šūdu.

Visada einu į gražųjį St. Katherine Docks “Starbucks’ą”, nes vos kelios minutės nuo namų. Bet nekenčiu jo, nes debilai nesugeba tūliko įrengti. Man rodos, Vilniuje tokios kavinės net neturi teisės egzituoti, nes ten teisiškai kažkaip turi būt tūlikas būtinai. Ar klystu? Todėl man asmeniškai nėra labai suprantama, kaip dviejų aukštų kavinukėje (kurios lankytojai pagrinde turistai) nėra WC. Aš tokiose skylėse sėdžiu po kelias valandas maukdama kavą, todėl mane diorgina tokie tualetiniai nesusipratimai.

Tačiau, ačiū Dievui, visai neseniai prie manęs atidarė kitą “Stabucks’ą” (šiaip dar yra kitas netoli, Whitechapely, bet aš nepernešu to rajono – dvelkia Alachu). Jie praktiškai stovi vienas ant kito. Naujasis – prie pat Tower Bridge. Nelabai didelis, bet su tūliku bent jau. Tai nuvarau šian į jį – ir zabytas visas… Evelinai tenka grūstis į aną be tūliko… Na, padirbėjau ten kelias valandas ir galvoju, eit čia namo ar dar pasišlaistyt. Žodžiu, nusprendžiau įkalt DAR KAVOS. Naujajame Starbuckse. Netrukus užsimaniau namo. Dar užėjau į parduotuvę – namuose trūksta skysčių. Pirkau pieną ir nagų lako valiklį. Prie namų supratau, kad neturiu raktų.

Teko eiti į pubą prie namų.:(

– Mano nervai – čiuju, pakrikę. Aš pamiršau raktus nuo namų ir noriu verkti. Nors namie sėdėčiau internete lygiai taip pat kaip ir dabar.
– Pas mane tas pats šūdas. Jei kokius grikius išberiu, noriu nusižudyt.
– Noriu vemti iš pykčio.

Pastaruoju metu labai lengvai pratrūkstu. Kad parinuosi dėl kiekvieno šūdo, jau seniai aišku. Bet šiaip nevirkauju be reikalo. Bet dabar dėl tų raktų jaučiuosi kaip mažas vaikas. Pamiršau raktus. 🙁 Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.

Taip pat mane nervina chatos paieškos. Turėjom ant dienų dvi apžiūras, bet aišku, nespėjus daeiti, jau kažkas kitas jas PASIGLEMŽĖ. Dieve, maldauju tavęs labai, tegul rytdienos chata MUMS PATINKA. Nusotabiausia, kad ji ir available no pat rytojaus. Gal TAI išgelbėtų mano liūdinčią širdį? Ak, ak.

Noriu namo.

Dūra yra dūra

2010-02-07 | 18:59 | Gyvenimo tiesa
07

Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.

Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.

Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?

Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.

Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.

Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.

Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.

Dėkingumas

2010-02-05 | 13:31 | Gyvenimo tiesa
05

Nekenčiu, kai mane verčia būti dėkinga per prievartą. Tipo, padaro kažkokią paslaugą ir tada  mol – KOKS AŠ ŠAUNUOLIS – DĖKOK MAN. Visų pirma, jeigu ir nepasakau stebuklingo žodžio “ačiū”, dar nereiškia, kad nesu dėkinga. Gal nespėjau, o gal atsidėkoju kažkokiais kitokiais veiksmais net neįvardindama to. O kai, blet, man pasako – “Na, Evelina, ačiū man.” Tai BBD. Gal tada geriau vapšie nieko tu man nedaryk. Beje, turiu nuliūdinti, pliusai pas mane taip neuždirbami. Nuopisos, be abejo, lai bando gauti mano palankumą dovanomis, pinigais, paslaugomis, “gerumu”… Bet tikri profesionalai vis tiek juos lenks nepajudindami nė pirštelio.

Miau

2010-02-05 | 02:08 | This is the Life
05

Ūkininkė.

Žinau, žinau. Seniai nerašiau. Jaučiu, tokios ilgos pertraukos net nėra buvę. Kita vertus, tai – tik keturios dienos. Let’s say I was on vacation.

Tiesiog lygiai prieš savaitę gavau naują darbą, kas reiškia: aštuonias valandas prie kompo ir internete, kažkiek valandų prie kompo savo reikmėms, o tada eini kur nors praguliatsa. Vidutiniškai miegu po penkias valandas (aišku, tai nėra labai mažai, bet anyway…) ir šiandien man jau parėjo ŽOPA. Miegojau keturias valandas, kėliausi pusė septynių, o namo grįžau aštuntą vakare (sergu labai sunkia bedarbystės forma, todėl mano organizmas jautriai reaguoja į tokius “gydymo būdus”). Na, bet kai darbas patinka, tai ne parkė. Juolab, kai žinau, jog vėliau šiek tiek tas režimas apsitvarkys. Ypač turint omeny, kad ofise nereik per dažnai rodytis. Galėčiau netgi pasakyti, kad dabartinis mano gyvenimas man patinka, išskyrus kelias nedideles smulkmenas, kurių čia neminėsime. Kaip aš ten šian sakiau KAI KAM? “Šiuo metu išgyvenu labai didelę gyvenimo tragediją.” Taip ir yra. Bet tuoj baigsis – jau užuodžiu.

Sekso kvapą naujam kambary.

Grįžtant prie reikalų. Ką tik atsiminiau, kad šią savaitę nepažiūrėjau naujos “Desperate Housewives” serijos. Tik pradžią važiuodama traukiniu. Online. Man atrodo, mano “omnikonektas” visur gerai veikia, išskyrus chatą. Seniai įtariau, kad ši chata – prakeikta. Ir daiktai dingsta, ir nervai garuoja. Magic!

Baik čiulpt tą butelį man virš ausų, zajibal.

Kažkoks protingas mokslininkas kadaise pasakė: “Veidas (ar tai akys – na, nesvarbu) – sielos atspindys.” Ar esate linkę pritarti šiai teorijai? Nes aš, kai pasižiūriu į veidrodį ir pasiklausau savo minčių, tai mane ima mėtyti į šonus. Čia tas pats, kas gerti skinny kavą su plaktos grietinėlės toppingu. Aš taip pavarau kartais – vidutiniškai kas antrą dieną. Man atrodo, mano mitybos įpročiai turi įtakos mano figūrai (tai bent atradimas!). Ta prasme, aš esu ganėtinai skinny, bet iš tikrųjų tai žyrna. Plona su plaktų lašinių toppingu. Yra ką pamaigyt. Bwe.

Grietinėlės priešui neatiduodu.

Ir atnešk man tą “Twixą”, po galais. Jau prieš mėnesį prašiau. Ant “Snickerso” dar neperėjau. OK?

P.S. Man visada buvo įdomu, ar mano skaitytojai ieško ir randa paslėptų prasmių mano blevyzgose. Ne retorinis.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook