Ką gėdingiausio esi padarius girta?

Jo, jo. Taip dabar bėgu ir imu PASAKOT. Gėdingi dalykai yra ant tiek gėdingi, kad reikia net save apgaudinėti, kad jų nebuvo ir čia man mol tik prisisapnavo. Todėl niekam ir nepasakoji, kad blogą sapną mažiau kas atsimintų. Gal savo norit papasakot?

“Tavo motina stora buvo. Kai paskutinį kartą mojo atsisveikinimui nuo motociklo, mačiau tik šikną ir ratą.”

Tavo vardas:	internetinis_vyras
Dėstyk: *	Skaitytojai jau žino ir pažįsta UFB tėvą. Nu tą neapdovanotą Nobelio laureatą, kultinių šūdų gurmaną O kodėl niekur neminima internetinė UFB motina? Koks gi vaikas be motinos – bene koks tinklinis prasidėjimas iš tėvo pusės? Norim istorijos

Ne kartą galvojau apie tokį postą, bet niekada taip ir neprisiruošiau jo parašyti. Na, žinote, visuomet yra sunku įsigilinti į vaikystės prisiminimus…

Apie mamą aš, tiesą sakant, ne ką težinau. Tėvas nelabai mėgsta minėti motinos vardą, tačiau teigia dar vis mylįs jos nuotrauką.

“Motina išvarė su hipiais į Štatus. Dar prieš tau gimstant. Darė ten seksrevoliucija. Dabar, atrodo, užima aukštas pareigas. Tuomet feminizmas nebuvo taip įsigalėjęs ir apie motiną mažai kas liko. Ji buvo kūrva ir ėdė LSD’eškę. Einu biškį į virtuvę. Dar iobano kąsnio burnoje neturėjau, neskaitant mandarino ir saldainių.”

Tiek apie motiną. O štai tėvas mane, pamestinukę, rado internete. Buvo 2008-ieji.  Tėvui ėmė patikti nedarbingumas ir jis mąstė, kaip prasimanyti pinigų. “Aš gi turiu dukrą.” – pagalvojo jis. – “Gal kalė jau bus prasisukus.” Pirmą kartą jis man apsireiškė drąskydamas akis blog’o komentaruose. Kažką pripiso protą, kad “šitas postas jau buvo PRAVDOJE”. Net suko(k)sėjau iš pasipiktinimo, atsimenu. Toks ir buvo jo tikslas. Neilgai trukus Tėvas apsireiškė ir man asmeniškai – e-maile. Laiškai netrukus pavirto Skaipo pokalbiais ir šiltais šeimos pietumis. Dalį laiškų ir pokalbių esu išsaugojusi. Kai bandau atidaryt history, užlūžta kompas. Nuo kiekio. Skaipo chatų pradžia – 2008-11-25. Pagal kokius keywords ieškot pokalbių? Įmesčiau kažką. Apie lopus daug yra ir visa kita.

“Gražios, gražios, labai gražios tavo akys.”

Kai man buvo kokių dvylika metų, vienas lopas, kuris manęs praktiškai nepažinojo, suskėlė man didžiausią komplimentą, kokį esu girdėjusi gyvenime – “Graži tu, Evelina, labai graži. Bet deja, grožis – ne viskas. Reikia dar ir proto.” Trumpai šnekant, pagal jį aš buvau graži, bet kvaila. Dieve, kiek man buvo džiaugsmo! Tuo metu aš buvau įsitikinusi, jog esu protinga, bet deja, neapdovanota ypatingu grožiu. Ta prasme, dar nesidietinau, bet blakstienas jau pasidažydavau. Ir tikrai daug mieliau būčiau buvus tuparyla, bet gražiasnukė. Anuomet buvau pirmūnė – septynetas man keldavo ašaras, dalyvaudavau visuose įmanomuose mokyklos šūduose (olimpiadose, teatro, choro ir kt. būreliuose), mane girdavo mokytojai. Žinoma, nieko nėra amžino, todėl visa tai baigėsi kažkur aplink mano penkiolikto gimtadienio datą. Tūsovkės ir draugeliai. Cigaretės, sidras ir alus (nors gal labiau “Mix’as” ir “Stakliškės”, haha). Vo čia tai zjbs! Nedegradavau – dar vis buvau gera mokinė, tačiau jau nebe tokia nuostabi.

Man atrodo, kad nuo to penktos klasės įvykio (minėtojo “komplimento”), aš supratau, kad noriu būti vertinama ne dėl proto (kurį šiais pseudointelektualų laikais kas antras tiesiog suvaidina – žinoma, ne visada sėkmingai), o dėl išvaizdos. Kartais atrodo, kad noriu šnekėt nesąmones vien tam, kad žmonės nemanytų, kad vaidinu protingą. Todėl aš verčiau vaidinsiu visišką daunę – bent jau nenusivils susipažinę su “tikruoju veidu”. Iš kitos pusės, kai mane palaiko visiška kvailele, nusiviliu. Na, taip, žinoma, aš – kvaiša. Nu, bet ne ant tiek. O nusiviliu, nes galvoju – ką Jūs nematot, kad čia buvo juokai arba su ironija pasakyta… Ir šiaip gyvenime pakanka visokio šūdo, tai leiskite man prašau bent paprikolinti netrukdomai.

Prieš akis jau matau šio posto komentarus: “Evelina, tu – protinga, bet man asmeniškai – neseksuali.”, “Evelina, tavo gražios kojos, bet nosis – ne itin.”, “Evelina, tu mali šūdą, vedi jaunimą iš kelio ir man nepatinka tavo plaukai…”, “Evelina, eik nachui. Beje, kada atsisėdai ant pirmos dietos?”

“Ir sveika, ir skanu, ir nebrangiai.”

Nu gi pasakojau šimtą kartų. Auga tas svoris dar ir kaip. Kankinuosi visą gyvenimą. Mano mėgstamiausias patiekalas – čipsai, todėl nuolat patiriu smerkiančius supermarketų žvilgnius. Noriu Twix’o. Tiesiog kartais būna, kad valgai sveikai ir nedaug. Ir tas tau gaunasi savaime. O kartais būna, kad nori vien tik šūdo ir negali sau nieko padaryti. Nu, tai pavarai tada biškį šūdo, o po to jau valdaisi. Patariu kasdien po dešimt kartų vertinti savo kūno pokyčius veidrodyje. Man asmeniškai, vienas cemas ant pūzo kaip mat sumažina apetitą kelioms valandoms. Naujausias mano šaldytuvo mados klyksmas – chopped tomatoes. Kaip pasakytų reklamoje besišypsantis daunas: “Ir sveika, ir skanu (sąlyginai; papildomos sąlygos: druska, pipirai), ir nebrangiai”. Visoje skarboje – apie 50 kcal. Pvz., kokios nors pomidorų sultys irgi labai geras produktas šiuo atžvilgiu. Siūlau jį traktuoti kaip sriubą, o ne kaip gėrimą. Normalią pomidorų sriubą irgi myliu.

Labučiuksaz. Atsakymas būtų – love her or hate her… Ne visi mane mėgo, bet visi pažinojo.

Aha. Galvojii pabandyt?

Upadate’as ir feedback’as

Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?

Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.

Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.

Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.

Einu mokytis.

Pavyzdys

Kažkaip pamiršau pademonstruoti, kaip turi elgtis pavyzdingi skaitytojai.

Per Kalėdas gavau netikėtą siuntą – kalendorių su skirtinga batų pora kiekvienai dienai + atvirukas. Miau!

Kalendorius jau puikuojasi ant mano stalo:

Kokie Jūs šian aktyvūs

Moku suktis. Nemėgstu pervargti. O kitas dalykas – apie mano veiklą ir pajamas Jūs gi nieko nežinot.

Atsakau i gerbėjų laiškus

Aš kaip tik primetu ne kalę, bet realybėje skatinu žmones šokti nuo tilto.

Pastaruoju metu nelabai ką blogo apie save teko girdėti. Iškyrus tai, kad esu prasta lovoje… iš žmonių, kurie manęs nepisa (visom prasmėm). Ką tada darau? Parašau Gražiems Berniukams per Skaipą.

Rūkymas

Taip, bet paprastai tik savaitgaliais arba susigundau, kai šalia manęs rūko. Seniau rūkydavau daugiau ir stipresnes. Dabar kažkaip nebetraukia taip, iškyrus pavartojus alkoholio. Nepavartojus, išmetu po pusę cigaretės (ultra light).

So unfair!

Ir ką gi Jūs, mielieji mano ir nelabai, veikiate pirmąją Naujųjų metų dieną, kuri dar ir yra penktadienis. Jau pizdec, koks tūsų metas, ane? Uoj, uoj. Aš tai vakar atšvenčiau ramiai ir sėdžiu dabar nx SU MOKSLAIS. Internete radau labai įdomių paskaitų. Šitą šūdą paliubomu būtų įdomiau skaityti pačiai kokioje nors Vikipedijoje (vadovėlių Londone turiu lygiai apvalų nulį), tačiau aš to padaryti negaliu, nes dėl supistų nesibaigiančių roadworks už lango aš paprasčiausiai negirdžiu savo minčių. Todėl sėdžiu su naūšnykais ir žaviuosi video medžiaga. Mano egzai – jau praktiškai už savaitės. Čia gi TRAGEDIJA. Be to, aš neturiu šaibų ir tai man kažkiek irgi gadina nuotaiką. Sušikti DLR debilai už lango neduoda man miegoti jau savaitę. Pasiūlė kompensaciją, bet NEKELIA RAGO. Į mailą irgi neatrašo. I agree, my life is fucked. Geros dienos!