Su Naujais!

2009-12-31 | 21:24 | This is the Life
31

Atėjo metas kasmetinei metinei atąskaitai. Na ir meteliai buvo! Nors turbūt tą patį sakome kasmet. Tai buvo nedarbingiausi, šūdmaliausi, bet tuo pačiu ir turiningiausi metai mano gyvenime. Šūdo malimas ir tinginystė – be jokios abejonės, kiekvieno sveiko proto lietuvio svajonė. 2009-ųjų metų sausį perėjau į neakivaizdinį, kad galėčiau labiau malti šūdą, bet visiems pareiškiau, kad tą darau, nes noriu dirbti. Aišku, darbo ieškojau, nes reikia gi babkių tūsams. Tačiau krizė staiga paūmėjo ir ką nors apmokamo rasti mūsų kaimelyje tapo nelabai įmanoma. Ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai. Evelina ir toliau malė šūdą. Kad šūdas taip nesmirdėtų, ji pradėjo rašyti knygą, bet žinoma, taip ir neparašė. Nebuvo darbo, nebuvo babkių. Atėjo vasara, o atosogauti tai norisi – px, kad nebuvo nuo ko pavargti. Kadangi nebuvo šaibų, atostogoms buvo pasirinktas miestas, kuriame būtų kur nakvoti. Na, ir ką aplankyti. Giriu save už tai, kad ryžausi tenais ir pasilikti (su mėnesio pertraukėle, skirta reikalų tvarkymui – “reikia šmutkes susirinkti”). Man patinka, kad tie metai nebuvo sunkūs. Nepersidirbau, nebadavau, nenesitūsinau, dėl bernų neverkiau.

Kažin, kas manęs laukia ateinčiais metais.Persidirbimas, badas, nulis tūsų ir ašaros? Skamba labai viliojančiai. 2010 – toks gražus skaičius. Ir išties  – aš noriu daug įvykių, darbų, babkių, naujo daug visko, persikraustyt į kitą vietą, pletkų įdomesnių. Man liūdna ir man baisu. Priešnaujametinis jaudulys. Kaip aš nenoriu niekur eit. Man baisu, nes bijau, ateinantčių metai. O baisiausia, kad nežinau, ko iš jų noriu. Nekenčiu nuotaikų kaitos.

“Nežinau, kaip laimėti tokią beviltišką šachmatų partiją. Čiuju, pisti iš figūrų ir lentos į veidą, sužerti ir pabėgti.”

2009-12-29 | 23:29 | This is the Life
29

Kaip ir kas mėnesį, kaip ir kas savaitę, kaip ir kasdien… MANE VISKAS NERVINA. Aišku, dabar prie visko prisideda ir nuostabūs iš už lango sklindantys garsai – statybininkų hardkoras. Persiprašau, spydkoras. Bandau išgirsti bent vieną savo protingą mintį, bet man nesigauna, nes protingos mintys – per tylios. Lieka tik tos durnesnės.

Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).

Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.

Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.

Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.

Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.

Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.

O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?

Plan B

28
Tavo vardas:
malvina
Dėstyk: *
nesusivaldau nepaklausus – kaip manai, verta but vyro meiluže? čiūvas zjb, su juo zjb, tik gyvena su boba ir tikrai ilgai gyvens. nu tipiška situacija, viena bėda kad nesinori jog jam taip gerai būtų – ir boba po ranka, ir va dar aš kartais po kaldra. kaip manai?

Aš nepasirašyčiau, nes negalėčiau pakęst buvimo antrame plane. Kita vertus, jei tau pačiai šitie santykiai kažkuo yra naudingi, tai WHY NOT. Aš jei ir ryžčiausi tokiai aferai, ilgai tikrai netverčiau. Arba aš, arba ji. O kaip tau ta jo boba? Nekenti jos? Ką jis šneka apie tai? Kodėl ryžosi eit na lieva?

Papai

2009-12-28 | 06:07 | Šiek tiek info apie mane
28
Tavo vardas:
Argentum
Dėstyk: *
Kiek kilogramų išlaiko tavo stanikas?

Hmmmmmm. Apimtis – kokie 83-84 cm. Dydis A arba B. Tiksliai nežinau, nes nepirkau šimtą metų (nes nenešioju beveik niekada).

Tavo vardas:
bob
Dėstyk: *
blogas vadinasi maistas ausims , bet kaip tik to maisto cia ir truksta 🙂 kur muzika ?

Žiūrėti youtube jūzerį Eveliut.

Tavo vardas:
konsult
Dėstyk: *
Kokią kosmetiką naudoji? Akims geriausias tušas ar pieštukas, lūpdažis arba vazelainas, pudra, šampūnai, kremai ir panašiai?

Pudros: Clinique, Maybelline, Sothys. Tušas: Chanel ilginantis, vandeniui neatsparus (rekomenduoju). Pieštukai: YSL ir Manhattan (pas mane abu voliojasi; kadangi jie – seni, net nežinau, kuris yra kuris). Lūpų blizgesys: Body Shop (nors Body Shop’o nemėgstu iš principo – močiutė pirko). Akių spalvotai nedažau, todėl šešėlius turiu tik dvejus – Chanel (beveik juodi, skirti “padūmavusioms” akims) ir Make Up Store (sidabru kažkokiu blizga). Šampūnams didelio dėmesio neskiriu: L’Oreal, Toni & Guy. Arba šiaip belenkoks iš “Maximos”. Vilniuje naudodavau pirktą kirpykloje (neprisimenu pavadinimo dabar). Veidui irgi L’Oreal, Garnier ir t. t. – nieko mandro. Kartais apsiperku pas kosmetologę, tai ten imu BDR (geros priemonės, bet parduotuvėse nesu jų mačius), Sothys, Guinot. Nors veidui niekas taip nepadeda kaip pati kosmetologė – pasiilgau. Nagų lakas – nors ir už du litus. Bet aš rekomenduoju Barry M.

Miau miau nx, I’m back!

2009-12-28 | 03:35 | This is the Life
28

Jeigu ieškodamas trauzų randi prieš mėnesį pamestas kojines, tai tikriausiai yra geras ženklas. Šis ženklas reiškia, kad rytoj prisnigs, o gal ir ne. Į tašę patartina įsimesti skėtį.

Mano blog’e voliojasi kokie trys postai, kurių aš niekada taip ir nebaigiau ir nepublikavau. Visi jie – poros dienų senumo. Na, patys suprantat – šventės, gražūs berniukai, visa kita. Nėra laiko. Net ir dabar jo nėra, nes tipo “nuėjau miegoti”. Tačiau galų gale nusprendžiau pasiaukoti ir vieną-kitą pastraipą skirti JUMS.

Miau miau. Su šventėm. Jūs esate protingi, kvaili ar gudrūs? Mes tai esame gudrūs. Taip nusprendė “gražūs berniukai” (kabutėse, nes tebūnie nuo šiol tai būna terminas). “Jūs esate gudrūs, bet nesate protingi.” – skėlė man vakar “gražių berniukų” kompanija. Nu, sakau z*jabis, nij*biot. Dabar man pasakykit prašau, kaip Jūs pamatuojate intelektą ir ypač – GUDRUMĄ? A? Gal žinote kokių gerų linkų su IQ testais? Man labai praverstų. Bet pasistenkit, kad jie rodytų realybę, o ne talentą trigonometrijai. Nors ten turbūt geometrijas labiau kiša.

Taip pat, man kaip žymiai filologei, visų pirma svarbu iššsiaiškinti žodžio etimologiją. Kas tas protingumas ir kas tas gudrumas? Protingas kaip knygnešys ir gudrus kaip žydas?

Gudrumas – nepaprastai ribotų žmonių mąstymo būdas, labai skiriąsis nuo proto, į kurį iš išorės jis panašus. – I. Kantas.

Ahaha, ČIULPK.

Gudrybė retai kada su dora vienu keliu eina.

O, čia jau man labiau patinka.

Kažin ką apie mane galvoja “gražūs berniukai” po mano šiandienos rytinių koncertų su telefonu. Tuo metu kaip tik kalbėjausi su Papinga Storule. Mes diskutavome labai rimtomis temomis. Pagrinde plepėjom apie… emmm… anatomiją ir psichologiją. Kiekvieno sakinio pabaigoje vietoj taško buvo numetamas skambus “aghahagahahgahahahahahhaga”. Vargšės “berniukų” ausys.

Pabandykite atspėti, kas man vakar nutiko, kai aš netikėtai per klaidą sumaniau nueiti į tualetą. Kad būtų lengviau atspėti, numesiu kelias užuominas (t. y. savo pačios citatas, išvydus TĄ DAIKTĄ). Klyksmas numeris vienas: NEEEEEEEEEEEE!!!!!!!!!!! Klyksmas numeris du: Tai – didžiausia nelaimė galinti ištikti žmogų. Jau geriau kas nors numirtų. Iš kambario tuoj pat pasklido toks pats skambus “aghahagahahahha”. Kas atspės, tam saldainis.

Aukštesnės jėgos sumanė man padaryti zapadlo. Pasvajok. Pisau aš tą Jūsų gamtą.

Šiandien specialiai pasitikrinau, kas gero yra mano telefono fotogalerijoje, nes kažkaip pasidarė įdomu, į ką “gražūs berniukai” ten vakar taip įtariai spoksojo. Na, tų šliundriškų fotosesijų gal ir nepublikuosiu, bet į čipsus pataluose paliube visiems įdomu pažiūrėti. Nuotraukose – ne aš.

Pusryčiai:

Pietūs:

Vakarienė:

AŠ NORIU DAR. ;_____; Kalbu TIKRAAAAI ne apie maistą.

Padėkit, draugai!

2009-12-21 | 01:46 | An Issue to Discuss
21

Neįtikėtina, bet mano kompiuteris rodo, kad šiandien jau yra gruodžio 20-oji. Tai reiškia, kad metai eina velniop į pabaigą ir atėjo metas atlikti metinę ataskaitą. Hmmm… Pasižiūrėkime, ką šia tema rašiau pernai. Haha, privertė nusišypsoti! Kaip man juokinga visa tai skaityti šiandien, po metų. Turint omeny, kad kai kurios nominacijos dabar turi visai kitokią reikšmę. Haha. Ir kaip gi aš galėjau pamiršti. Aбасрусь. Kam reikia, tas suprato.

Gal kas norėtų man pagelbėt galvojant nominacijas? M? Metų balvonas, metų profesija (bedarbis), metų zapadlo, metų gėda, metų dar kažkas…

Protected: Nekaltybė (pass – tas pats; jei ką, kreiptis user.friendly.biatch@gmail.com)

2009-12-20 | 18:51 | Šiek tiek info apie mane
20

This content is password protected. To view it please enter your password below:

UFB pataria: “Nepatariu badauti, bet ėsti irgi nesiūlau.”

2009-12-20 | 13:11 | UFB pataria
20
Tavo vardas:
bliot
Dėstyk: *
kiek kalorijų per dieną suvalgai, kiek sudegini ir išvis, kiek daugiausia per visą gyvenimą svėrei? pavydžiu aš, kad tokia kūda tu blem

Oi. Prasta aš patarėja pastaruoju metu. Nes mėgstu viską, kas blogiausia! Ir neturiu saiko baiiausiam – čipsams (juos reikia suėst visus, kiek yra arba skubiai sušert draugams, kad nereiktų ėst). Maldauju, nebeneškite jų į šiuos namus. Nors vakar atsinešiau ir pati. O šiaip tai turiu gerą madą karts nuo karto pabadauti. Tai turbūt mane ir gelbėja.

200912202538200912202542

Be to, aš valgau labai nereguliariai. Maisto sveikumas irgi labai periodiškas. Tai vieni šokoladai, tai vienos žolės. Svoris pasvyruoja nuo to du kilogramus ir tiek. Bet pvz., jei matau, kad pasiekiau maksimumą, kaip mat skiriu sau žolių periodą. Per pora dienų viskas susitvarko ir galima toliau nesąmones daryt. Žodžiu, svarbiausia – neapsileist ir prižiūrėt savo svorį visą laiką.

Šiandien pusryčiams valgiau “Snickersą”. Ką aš žinau. Šokoladas padeda smegenims, kurių neturiu… Riešutukai irgi sveika. Zjbs. Ahaha. Užvakar (ar kada ten) pvz., badavau.

Na, o jei nori patarimo, tai siūlau tokį variantą: suvartoti 1000 kalorijų per dieną (ėsk ką nori – šokoladus, čipsus ir t. t.) + gėrimai. Gėrimų galima neskaičiuoti. Svarbiausia – negert visokių sirupų ir koka kolas tik light. Aš pvz., privengiu ir sulčių. Nemėgstu nesąmoningų kalorijų. Geriau jas panaudot čipsams. Geriu vandens daug. Alkį tarp valgymų mažinti siūlau kava arba arbata.

“Man atrodo, ji greit mirs. Ko tyli? Jau perbalai iš džiaugsmo?”

2009-12-20 | 03:55 | This is the Life
20

Lemputė kompui vargina mano akis. Žurnalų skaitymui ji – netinkama, o kompui – per šviesi. Pakeitėme stalinėje lempoje perdegusią lemputę. Naujoji irgi nepasižymi naujumu – nedega. Nekenčiu nugulėti auskarotą ausį. Lovos paviršius – nelygus. Dieną buvau nuėjus prigulti, bet taip ir neužmigau, nes bijojau užmigusi kojomis nustumti du laptopus, besivoliojančius lovos gale. Ir buvau pernelyg mieguista, kad padėčiau juos kur nors kitur.

Kas savaitę į namus gauname naują “Economisto” numerį. Kaip bebūtų gaila, subscriberis jo ne tik neskaito, bet dažniausiai net neišpakuoja. Koks tada tikslas prenumeruoti? Atsakymas: man patinka jį turėti. Kartais jį pavartau arba tiesiog nunešu į tualetą. Visą spaudą skaitau internete, o popierines versijas taikau lėktuvams, interneto dingimo katorgai ir minėtiesiems tūlikams. Vat dabar kaip tik užsimaniau pasiskaityti, bet pagailo akių su tokiom lempom.

Labai ilga įžanga gavosi… Originally šitas postas turėjo būti apie neseniai mane vežusį taksistą. Kuris man labai patiko. Nors dabar, kol parašiau tą kvailą įžangą, atrodo, kad dar labiau primiršau, ką gi jis man ten šnekėjo įdomaus. Anas ponas pasitaikė šnekus ir visai ne durnas. Lauke buvo vėsu. Aš vėlavau ir labai skubėjau, dėl to (palyginus) nedideliam atstumui ir susistabdžiau tą cab’ą. Įlipau. Sako – sušalai? Sakau – nu, jo ir dar skubu nevjebenai. Po to kažkaip paklausė jis manęs, iš kur esu ir ką čia veikiu. Nu, krč, standartas. Na, ir pas ką gi tu taip skubi – boyfriendą, šeimą ar chebrą? Kadangi skubėjau ne pas boyfriendą, tai jis man ir sako: teisingai, juk dar jauna esi  – naxui juos, tuos boyfriendus. Iš mano ilgų relationshipų vienintelis tolkas – trys gražūs vaikai. O kartais taip gaila, kad savo laiku neprisibledavojau pakankamai. Tai va, mergaite, dabar yra tavo laikas. Neturėk jokių boyfriendų arba turėk penkis. Visus skirtingiems poreikiams. Aš pradėjau žvengti ir pasakiau, kad turėti penkis boyfriendus būna linksma nebent pradžioje. Po to, tai tampa pernelyg problematiška. Tačiau pasak taksisto, problematiška būna VISADA. Išskyrus tuos atvejus, kai visi turimi ryšiai yra tik for fun ir itin trumpi (one night stands).

Lipant iš takso vairuotojas man palinkėjo neprisigerti (kaip jūs, mergos, labai mėgstat) ir dar ten daug visko gero.

Anyway, šiandiena yra ganėtinai supista. Jau nuo pat anktyvo (?) ryto, kai pasijutau apsinuodijus ir nusprendžiau nevemti tam, kad organizmas gautų šiek tiek maisto (= energy). Po to kažkaip prasidėjo buitiniai konfliktai. O jie, deja, irgi negerina nuotaikos. Nu blet, skirtingi mes žmonės. Pernelyg skirtingi. Nors gal visiems taip nutinka. Vienus viena užpisa, kitus – kita. Reik kažkaip kompromisų ieškot (koks netikėtas pasiūlymas). Davai.

G

2009-12-19 | 17:45 | An Issue to Discuss
19
Tavo vardas:
dzhordzhas
Dėstyk: *
labas. ka manai apie pasikeitimus gravity ar nemanai nieko?

Manau, kad man jie išeis tik į naudą. 🙂 O ką – Godos pasigedot?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook