“UFB hopes to publish a culinary book someday.”

2009-11-13 | 05:59 | UFB pataria
13

Man ir vėl kilo nuostabi literatūrinė idėja. Gimė ji šiandien, lapkričio mėnesį. Sėdint prie šventinio, padruskintų kūčiukų stalo.

– Sėdžiu Valensijoj prie stalo su kūčiukais.
– Kuom kuom? – paklausė nenuovuokusis Mantas.

– Nu, žinai, kas yra kūčiukai? Tai pas mane jie – pailgi tokie.
– OMFG. Neužsprink.
– Valgau juos su pomidorų padažu, kurį pirkau, nes maniau, jog tai – pomidorų sultys. “Kad veltui nenueitų.”
– 12 patiekalų ant Evelinos stalo. Du jau turim. Paskui – 10 pakelių čipsų. Voila! Bring it on, Jesus!
– Šią savaitę čipsų nevalgiau.
– Insane.
– Ai, dar prie kūčiukų paėmiau salotos lapą. Aš – tokia originali.
– Nu, čia jau suktinuką kokį net gali pasidaryt ir dėt į savo kulinarinę knyga naują. Nes Agrolietuvoj žiauriai nauja banga atsirito. Kulinarinių knygų. Nomeda leidžia net. Tai aš net nebeturiu ką pasakyt. Beata Nicholson irgi leidžia. Linas Samėnas aka IKI virėjas išleido jau.
– Na, aš savo “Maistą Ausims” galėčiau pritaikyt ir burnai.
– Verbalika goes oralika. Blet, jau postini į kažkur?
– Ne.

Bet tikrai gera idėja, ane? Paliubomu visi pirktų, nes aš gi achujenai gaminu. Aš jau net sukūriau tagline savo būsimai knygai – “Jūsų paleistų vidurių niekada nekankins užkietėjimas!” Dabar galvoju, kokius virtvinius šedevrus galėčiau pasiūlyti savo mylimiems gurmaniūkščiams.

Kūčioms siūlyčiau savo special dish – kūčiukai pomidorų suloje.

Jums reikės:

– “Heinz” kečupo;
– pigiausių pomidorų sulčių
– lašo aliejaus (gyvulinis tegul būna)
– kūčiukų
– lapo (aisbergo ar pan.)

Kadangi Jūs nebūsite tokie žiopliai kaip aš ir per klaidą nenusipirksite į sultis panašaus padažo, siūlau Jums tą skystalą pasigaminti patiems. Kečupas, sultys ir lašas aliejaus – marmalą išmaišome šaukšto pagalba. Tada viską sumetame į vieną kibirą. Išmaišome vėl (šaukšto pagalba). Pastatome ant stalo plastikinėje lėkštutėje. Patiekalą pabarastome bazilikais, juodaisiais pipirais, pikantiškais picos prieskoniais bei smulkintais angliukais “pagal skonį” dėl grožio. Viskas. Galima valgyti!

Taip pat turiu receptą, pasakojantį, kaip iš lešių grūdų pasidaryti “Lašišos piurė”. Kaip iš čipsų pasigaminti “Sūriuosius traškučius”. Kaip iš omleto su brokoliais pasidaryti “Mėsą su grybais”. Visi šie dalykai yra mano asmeninė kūryba. Kažką, manau, pavogčiau ir iš kitų (protingesnių) žmonių. Į mano favoritų sąrašą įeina tokie virtuvės stebuklai kaip Hot Dog’as; Karamelinė svajonė; Vištiena “Made in China”, garantuojanti aukščiausios klasės kinišką kokybę (“Siūlau dar pridėti vienos spaustos citrinos sulčių ir apšlakstyti sojų padažu. Tikrai skanu, nepasigailėsit.”).

Jau įsivaiduoju, kaip ateityje lepinsiu savo būsimą vyrą, kurio pasak mano draugės, niekada nebus, nes “tu gi nemoki skusti daržovių”. Taigi ne skutime esmė. Esmė yra PJAUSTYME. Jeigu moteris pjaustydama maisto produktus nenusipjovė nago, vadinasi… GERAS NAGŲ LAKAS IŠPUOLĖ.

Ir pabaigai – tėvelio žodis:

– Kas tave įkvepia rašymui?
– Mane įkvepia sekmadieniniai giminės pietūs, kurių nebuvo dešimt metų.

“Koks skirtumas su kuo laižytis? Taigi užsimerki.”

2009-11-12 | 19:25 | An Issue to Discuss
12

Šiandien mano “Google Readerį” pirmą kartą gyvenime pasiekė gera naujiena iš Lietuvos. Pasirodo, mano mėgstamiausioje Vilniaus kavinėje “Cozy” ant dienų vyks “pasilaižymo akcija”. Kas pasilaižo, tas gauna nuolaidą. Tiesa, pageidautina, kad besibučiuojantys būtų tos pačios lyties (bet gali būti ir skirtingų, jei yra nuobodos). Na, aš nors pati ir esu straight, manau, kad akcijoje sudalyvaučiau (geras atmazas pasilaižyt su boba – dėl pinigų mol) ir jau netgi žinau su kuo! Ar atspėsit, kas ta laimingoji?

Pavydžiu plonoms boboms

2009-11-10 | 04:46 | Bullshitism
10

Po kelių dienų pertraukos pagaliau atradau laiko “Google Readeryje” pasiskaityti skiltį “Fashion”. Na, aš ten labiau žiūriu nuotraukas nei skaitau ir šiaip “noriu šitos suknelės”. Negaliu atsistebėti savo kritišku požiūriu į žmonių grožį. Visi Jūs man urodai (ypač aš pati – bet apie tai vėliau). Na, draugai tik gal ne. Turiu pripažinti, kad pavyduoliškai nekenčiu kūdų žmonių ir tokie postai, atvirai šnekant, švelniai glosto mano negailestingą širdį.

Myliu tave, Gemma. Prašau nesėsk tik ant dietos.

O tavęs vat nekenčiu. Matosi, kad neturi šalia tokios draugės kaip Evelina, kuri būtų visada pasiruošusi ištiesti tau delną, laikantį kibirą čipsų. Pašlakstytų aliejumi, su spirgučiais ir grietine.

Nors ir nekenčiu šitų bobų dėl jų kūdumo, bet pvz., kokia nors Sasha Pivovarova tai man labai patinka. Graži mergaitė. Žinoma, kol neprasižioja. Turiu omeny garsą.


Aha. Vat tau ir baigėsi visas grožis. Ai, o pvz., iš senesnių podiumo valkatų man gražiausios – Kate Moss ir Carmen Kass. Tiesą sakant, aš taip niekada ir neatradau, kur yra mano kritiškumo šaknys. Ir kodėl visos bobos (ypač visokios malalietkos), nesančios mano draugėmis, man yra tik negražios besmegenės debilės, kurias reikia SUNAKINTI. Skubu pasiteisinti, kad visa tai jokiais būdais nėra kokia nors arogancijos apraiška. Juk savęs aš irgi nekenčiu. Bet čia jau – another story. Puikiai žinau, kiek baisi, kvaila, nerangi, prasta lovoje ir dar kokia nors pati esu. Bet kažkodėl manęs tai kaip ir nelabai jaudina, nes galutiniam rezultate aš vis tiek esu ZJBS. Trumpai paaiškinsiu, kame gi čia replės. Matote, viskas yra labai paprasta: mano minusų skaičius yra lyginis, o visi, kas baigė bent penkias klases mokykloje, puikiai žino, jog MINUSAS + MINUSAS = PLIUSAS. Bandyti įtikinti mane, jog yra kitaip yra mažų mažiausiai beprasmiška. Nes savo laiku dalyvavau “Kengūroje”. Labanakt (ne, aš nesu girta ir man ne PMS).

Protected: “Negražus, neturtingas, bet vat mielas.”

2009-11-08 | 17:55 | This is the Life
08

This content is password protected. To view it please enter your password below:

UFB atsako į laiškus: Kodėl neveikia sukos.lt?

2009-11-08 | 17:30 | This is the Life
08

Nes Tėvelis nesumokejo už domeno nuomą. Todėl siūlau visiems dabar šį adresą VOGTI, nes gausite biškį SRAUTO.

Beje, gali taip nutikti, kad ant kai kurių postų bus uždėtas passwordas. Taip darysiu saugumo sumetimais. Saugau savo galvą. Nesvarbu, kad tuščia. Plaukai gražūs užtat. Dėl passwordo prašom kreiptis į mane asmeniškai, o po to galite jį skleisti po INTERNETĄ, nes kas neieško, tas neranda. Štai neištvėrusi uždėjau pass ir ant paskutinio savo posto, mat mane išgąsdino kai kurie asmenys, kad tas postas yra labai žiaurus ir “aš negaliu patikėti, kad tu taip galėjai”.:D Patikslinu, jog tą man sakė post’e tikrai neminėtas asmuo – tie tai miega sau ramiai nusisukę į sieną. Kas ten jau TOKIO tame post’e yra aš net nežinau, nes pasenusių savo įrašų neskaitau (nebent tai trumpos citatos), kad pati neužsiparinčiau. Bet man juos labiau gėda skaityti ne dėl to, kad aš kažką parašiau “ne taip”, o dėl to, kad “valkata, tu tokia prasta rašytoja”…

Šiomis dienomis negaliu būti labai produktyvi, nes atostogauju. O dabar postinu tik todėl, kad mano draugės dar vis miega iš po vakar. Aš kaip mielas darbštus žmogutis atsikėliau pirmoji – ANTRĄ VALANDĄ DIENOS. Cha! Laiką leidžiu linksmai.

2

Žinoma, kaip visada šituose kraštuose būna – diedai čia ganėtinai baisūs ir ne mano skonio (užtat aš jų skonio labai labai). Bet džiugu, kad jie bent jau supranta, jog vyras turi tarnauti moteriai ir pirkti jai daug drabužių bei atnešti kokso ant padėklo penktą ryto. Įtariu, kad pati liksiu be drabužių, nes nesugebu su TAIS ŽMONĖM net pasilaižyti. Ir nepagalvoju, jog galbūt reiktų pakelti ragą, kuris zvimba sau kitame kambaryje.

“Mačiau, kad jis dar samprotauja. Vadinasi, nepavyks nusitempti į lovą per prievartą.”

2009-11-04 | 08:25 | This is the Life
04

16150_167447288401_788428401_2837205_5512409_n

In ya face.

Kartais, kai blog’inu, esu priversta SUSIMĄSTYTI. Apie pasėkmes. Svarstau pvz., į kurį akauntą šįkart rašyti (FB, Twitter, blog). Nes šitą akauntą skaito šitas, šito akaunto anas neskaito… NERVINA. Nes ką aš žinau, kur man dabar išlieti savo tuščios sielos nepasitenkinimą SAUGIAI. Aišku, visiškai saugaus būdo nėra. Čia kaip su kontraceptikais. Visada yra KAŽKOKS PROCENTAS. Aš asmeniškai esu linkusi rinktis prezikus, gulinčius stalčiuje. Ir tegul jie sau ten guli toliau.

Vienžo, kas čia dar blogo? Išbėrė nx, atrodau baisiai, iTunes groja šūdą (tingiu perjungt), varau ryt atostogų be atostogiško nusitekimo – tas nervina. Šiandien mano kambariokas irgi pavarė neprastai. Tipo sako man, kad darau skalbimą su nepakankamu kiekiu skalbinių. Tai OK – aš gal suprantu, kad nepatartina skalbti po mažai (čia tipo elektros taupymo sumetimais?), bet man tų rūbų reikia iki rytojaus, tai aš gi negaliu laukti, kol prisikaups. Tada jis man sako, kad mol reikėjo jo daiktus irgi sumesti. Tačiau aš negalėjau to padaryti, nes man šlykštu liesti svetimus skalbinius. Šitą momentą nutylėjau, nes galvoju, neduokdie įsižeis. Uoj, uoj. Nežinau, man rodos, kad galima liesti skalbinius tik tų žmonių, su kuriais miegi, nes jų bakterijos ir viskas, kas šlykščiausia ir taip tave aprėpia iš visų pusių (ypatingai – vidinę šlaunų pusę). Ir tu kažkaip net neapsivemi nuo to užkrato – fenomenalu. Ironiška, bet tau netgi patinka. Net jei tu mėgsti sterilumą (kaip aš). Ko jau ko, bet bažnytinio lentų sekso tai nepernešu KAIP DIEVĄ MYLIU. Šią savaitę įsisavinti bakterijų, jau matau, taip ir nebespėsiu. Žinoma, tai mane kažkiek liūdina, bet bent jau guodžia ta mintis, kad vis tiek menėsinės (nors kaip sako mano draugas – “Visada yra išeitis – žopa. Evelina, pradžiugink tu tą berniuką vieną kartą.”). Jų dėka, esu tokia nelaminga ir atvira šįvakar. T. y. šįryt. Mama pakraups paskaičiusi. Sakiau neskaityt. Pati kalta. Užtat mano kambariokas šiuo metu miega išsišiepęs. Tai mane gąsdina, nes mano pervertiška vaizduotė įsivaizduoja, kad jam linksma, mat jis sapnuoja, jog kažką pisa. Pvz., mane. 🙁 Tik nesakykite man prašau, kad negražiai kalbu. Vis tiek Dievas man atleis. Nes aš užrišau šiukšlių maišą ir padėjau jį prie durų, kad rytoj kas išneštų.

Prašau tik vieno dalyko – prakeikto LOGINIO mąstymo

2009-11-02 | 22:40 | Gyvenimo tiesa
02

Astminiau dar vieną dalyką, kuris man yra labai svarbus renkantis diedą. Tai yra gal netgi SVARBIAUSIAS dalykas. Jo, dabar klausykit įdėmiai, daunai. Diedas PRIVALO sugebėti išspręsti paprastas kasdienes problemas. Argi daug prašau? Jei man, nedatiopai, įvyksta kokia nors “nelaimė” (neveikia liftas; pasiklydau; pamečiau raktus; nutrynė batas; pamiršau užsidėti triusikus, o į mano rajoną kaip tik tądien užsuko uraganas Katrina), aš skambinu vyrui ir jis TURI SUGALVOTI, KĄ MAN DARYTI. Jei jis neišmąsto sprendimo, nesugeba duoti patarimo (kurį vis tiek įmanoma duoti geresnį, nei sugebėtų besinervinanti ir blaiviai nemąstanti iš nervų merga duoti pati sau) arba yra pasimetęs dar labiau už mane = MAN JIS NETINKA. Ir mane tiesiog ima neapsakomas siutas, kai:

Picture 9

Pisau aš tokius vyrus. Baisiausiuose košmaruose nebent.

“Dariau omletą su daržovėm, gavos mėsa su grybais.”

2009-11-02 | 08:58 | This is the Life
02

Nu gražumėlis kaip visada. Tik papostink kokią savo foto ar šiaip kokią nesąmonę – iš karto komentarų liūnas. O fotkę man papostint užima šimtą kartų mažiau laiko, negu surinkti kokį “komišką” tekstuką. Tai galvoju, jei šiandien papostinsiu daugiau savo fotkių, komentarų bus du šimtai? Ne, nes dabar nekomentuosit specialiai. Na, pabandom. Ten gi kaip ir yra ką apkalbėti.

Štai Jūsų teismui – Evelinos webcamo džiaugsmai. Prašom nepamiršti paminėti, kokia aš kūda arba stora arba baisi ir “tik pažiūrėkit – net galvos neturi”.

Beje, kažkaip aš tikėjausi, kad Londone atrasiu sielos ramybę (ha ha), nes niekas gi čia manęs nepažįsta. Apie kokio pobūdžio ramybę aš kalbu? Kalbu apie “nelįskit, idiotai, jūs prie manęs vieną kartą” ramybę. Štai pvz., vakar ėjau susitikti su draugu iš Vilniaus ir jis kartu atsivedė savo draugelį, gyvenantį Londone. Prieš tai su juo man teko kalbėti telefonu ir aš  net nesupratau, kad kalbu su nepažįstamu. Vėliau, kai mes pagaliau kažkur prisėdome, tas draugo draugas nuėjo prie baro, o aš likau su tuo savo vilniečiu. Na, ir pasakoja jis man, ką jam pliurpė anas jo draugelis, kol jie šliaužė su manim susitikti. Tam vaikinui atseit labai patiko mano balsas “ir labai noriu ją pamatyti”. LOL. Man asmeniškai, mano balsas – neočen, tačiau man pačiai iš esmės viskas, kas su manimi susiję yra neočen, todėl nieko čia naujo. Kaip ten bebūtų, nuo šitų dalykų nesijaučiu nei kiek prasčiau (aš čiuju ir su kibiru ant galvos ir netvarkingais nagais jausčiausti tiek pat zjbs). Ačiū Dievui, seniai išmokau savęs neklausyti (o visokių ten aplinkinių neklausyti JUO LABIAU). Matau, nukrypau nuo temos biškį… Žodžiu, vėliau man jis skambina ir šneka į ragelį, kad nori mane pabučiuoti. Ahahaha. Susinervinau net. O šiandien vienas bernas kvietė mane į pasimatymą (čiuju, pirmą kartą gyvenime tai buvo ne lietuvis), bet aš nevariau, nes man buvoja hujova, o gal dėl to, kad man realiai juk bus hujova visą likusį gyvenimą.

Be to, aš gi ne debilė, kad bloginčiau esamą padėtį prastesniais variantais. Ne, ne, ne, jokiu būdu. Čia būtų tas pats kaip savo gražią drabužių spintą prikrauti rūbais iš Gariūnų.

Ir dar man nedaeina vienas dalykas – kakova čiorta tu kvieti žmogų į pasimatymą, jeigu tas žmogus tau anksčiau neparodė jokio susidomėjimo tavimi? Tu supranti, kad jam per tave reikės gaišti laiką ir  MĄSTYTI ATMAZUS. Aš asmeniškai, mąstyti nemėgstu, nes esu kvailutė. Kvailas mielas žmogutis. Todėl tokie nutikimai mane labai išsekina fiziškai, dvasiškai, protiškai ir netgi finansiškai (antidepresantams išsileidžia).

Kol čia rašau, balsas kambaryje man sako: “Evelina, man parkės kyla, kai tu juokiesi”. Nu, fuuuuuuck.

BLE, JŪS VISI ESAT IŠPROTĖJĘ DEBAI.

Dar čia neseniai kažkam aiškinau: “Jis galvoja, kad aš esu graži ir protinga – tu matai, ant kiek tas žmogus yra aklas?” 😀

Eilinį kartą susidūriau su ta pačia parke – kiek atvirai ir šlykščiai galiu sau leisti čia rašinėti. Žinoma, dabar galiu šiek tiek daugiau nei prieš kelis mėnesius. Vien dėl to, kad nebesu Lietuvoje. Kita vertus, kažkiek veiksmo vyksta ir čia… Ekshibicionizmu irgi gi neužsiimsiu. Nenoriu + neapsimoka. Paliubomu išeitų ne į naudą.

Btw, aš kažkaip nemoku džiaugtis dėmesiu ir dėti sau davolna pliusus į neegzistuojančą užrašų knygutę.

Ai, bet tai pzdc, kokia aš nervuota. Dėl visokių šūdų. Šiandien pvz., vienas nuopisa, mačiau, pakomentavo vieno gražaus berniuko statusą, tai galvoju, kūrva tu nachui, tuoj kai perpisiu per letenas interneto kabeliu – ko čia lendi man į akis? Nekenčiu balvonų (balvonai = tūpi žmonės, debilai). Ai beje, ir jei kada nors nusprendei, jog kuris nors besmegenis yra balvonas, bet po to kažkodėl leidai sau persigalvoti… greičiausiai persigalvodamas suklydai, nes besmegenis iš tikrųjų ir yra BALVONAS. Ant žiemos jų padaugėja, kadangi dubakas, sniegas ir t. t.

Tačiau šiuo metu mane labiausiai jaudina tai, kad dėl tam tikrų dalykų iki išvažiavimo į Valenciją šį ketvirtadienį aš nespėsiu atlikti TAM TIKRŲ DALYKŲ. FUCK MY LIFE.

Iš anksto atsiprašau visų kvailų vaikučių už gražų savo šiandienos žodyną. Mokykitės, mokykitės.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook