Geriausia nuotaika šią savaitę

2009-10-30 | 02:31 | This is the Life
30

Šiandien taip nuvargau, kad atėjus vakarui net negaliu apsispręsti, į kurį blog’ą pablog’inti. Buvau vienoje agentūroje, tada kavos, tada “prieš varant namo užeisiu į parduotuvę diržo”. Na, žinoma, tik paleisk mane “trumpam į parduotuvę”… Na, bet diržą kažkaip nusipirkau. Tiksliau, ne diržą, o “odinę” juostą, kurios man reikėjo specialiai vienai kibiro formos suknelei.

Picture 29

Na, kibiro juostos čia nesimato, užtat matosi ūkiškas namų vaizdelis su neišneštomis šiukšlėmis bei kur papuola džiūnančiais skalbiniais. Ir kreivai pastatytos Evelinos kojos. Hm, rytoj jau Helovynas? Draugė sako, kad būtinai užsidėčiau kablus. Bijau. 🙁 Ar čia man todėl ir pasiūlė – kad gąsdinčiau žmones su savo pachodka (nors dažniausiai jinai nėra tokia jau tragiška, kaip aš čia aimanuoju).

Tai ką veiksit, kur gersit? Kaukes visi pasidarėt, tinginiai?

Ai, beje, man čia neseniai pasakė, kad aš gal ir atrodau gerutė, bet iš tikrųjų esu būtent tokia, kokia apsimetu šiame blog’e – “Ten parašyta visa tiesa.” Einu ilsėtis.

Helovyno proga… Halloween 2006:

8231_154172253401_788428401_2719425_6430534_n

n842375001_989776_1801

Facebook’o draugų tradicijos

2009-10-27 | 07:57 | Haha
27

Jūs tik pamanykite. Tie žmonės, su kuriais visą gyvenimą buvai mandagus (t. y. metus, jei ne daugiau, vien dėl geros širdies laikei kaip draugus anokiame Šūdsnukyje), nuoširdus (t. y. nuoširdžiai siuntei nachui mintyse), pagarbus (t. y. nekomentavai statusų – nesiuntei nachui viešai) ir visoks kitoks paslaugus (t. y. darei aplinkiniams žmonėms paslaugą pristatydamas anuos žioplius iš blogosios pusės – kad jiems nereiktų vargintis patiems) staiga ima ir iškrėčia tau malonią staigmeną. O dar juk net ne Kalėdos.

Žodžiu, buvo taip: pastarojom dienom NETGI DU (gal ir daugiau, tik aš dar nespėjau to pastebėti) mano praeities lopai, su kuriais seniai nebebendrauju, ištrynė mane iš savo draugų sąrašų. Čiuju, iš to juoksis net mano motina (mama, parašyk man į Skype, pasakysiu KURIE – numirsi, ahaha). Ši skausminga metų netektis verta netgi atskiro posto populiariame Vilniaus tapkių blog’e – MANO BLOG’E. Man tik keista, kodėl jie to negalėjo padaryti anksčiau – t. y. tada, kai mano nepakartojami atnaujinimai tikrai galėjo sukeltį šiokį tokį (tarkim, kokios nugaros) skausmą.

Kaip praneša populiarus socialinis tinklas “Twitter”, incidentą galėjo sukelti kelios svarbios priežastys:

Picture 25

Aišku, dar galima būtų dadėti ir kitokių variantų. Pvz.:

“Evelina, man tą teko padaryti, nes aš nenoriu, kad tu būtum informuota apie mano pastaruoju metu šlubuojančią sveikatą bei minusinę banko sąskaitą. Ir neduokdie, nespėsiu nuimti tag’o, kai užtagins mano bręstantį alaus ir cepų pilvūzą.”

Šitas motyvas būtų labai neapgalvotas, nes nejaugi jie pamiršo (gal jie tiesiog buvo šiek tiek neatidūs kaip balvonai?), kad aš LABAI MĖGSTU KOMPUS IR INTERNETĄ. Tai reiškia, kad galiu žiūrėt tuos profilius IR TAIP. LOL. Jei panorėsiu, žinoma.

Klausimas skaitytojams: o kaip gi Jūs traktuojate nuopisas socialiniuose tinkluose? Aš, asmeniškai, tik mandagiai. Aš gi negaliu pripažinti nuopisai, jog “tu, nuopisa, esi nuopisa”. Jei trukdo, pisi ten kokį “hide” ir tiek. Jei nenori, kad matytų tam tikros info, tai paslėpi ją nuo jų. Bet gink Dieve, svarbiausia taisyklė yra NETRINTI IŠ DRAUGŲ. Toks žingsnis niekuomet nenueina į naudą. Nes tada… Frienemy finds out he’s actually an ENEMY to you!

UFB balsuoja už kerštą

2009-10-27 | 05:51 | UFB pataria
27
Tavo vardas:
patark
Dėstyk: *
kaip sugadinti gyvenimą vyrui, kuris mane metė? ar verta išvis tai daryti?

Į šitą klausimą yra keli atsakymai. Du iš jų skamba taip:

– TAIP
– NE

KODĖL TAIP? Nes daunams reikia įkrėsti šiek tiek sveiko proto. Naujais durnyno vėjeliais apdeitinti seną, nuo senos ir atsibodusios bobos supelyjusią vyro smegeninę (nors nelaimė jo galvą ištiko būtent per tave, argi tai tau turėtų rūpėti? žinoma, kad ne). Vienintelis būdas tą padaryti – atkeršyti. Ir neduok Dieve, jei jis tave metė dėl kitos bobos. Tokiu atveju teks arti dvigubai. Taip, kokybiškas kerštas reikalauja aukų – arimo. Realiai, toji katorga man kažkuo primena bulviakasį. Užtat rezultatas… prilygsta čipsų ėdimo metu patiriamam malonumui. Todėl investuoti – kaip ir verta.

Kaip tą padaryti? Yra daug įvairių būdų (smurtas, teroras ir… smurtas). Galima visaip kenkti, šikti, triesti – na, vienu žodžiu, skonio reikalas. Bet aš tau patarčiau paprasčiausiai tapti ACHUJENA. Visada dėvėk trumpus sijonus ir šalia savęs turėk kavalierių – a vdrug sutiksi aną asilą. Ir taip toliau. Jeigu ir sumanysi kenkti pvz., apdaužydama jo “nuliovą” mašiną, vis tiek prieš tai turi tapti achujena. Nes kadangi jam šiuo metu ant tavęs yra pochui (nes tikriausiai netenkini jo būdama tokia, kokia esi – todėl tave ir metė, skatyna tas blt), tau teks padirbėti, kad nors biškį tarp jo kojų kas nors suvirpėtų. O šiaip tai ką – ŽUDYT. Prakeik jį pas kokią būrėją ar ką. Aš va pvz., visus ex’us prakeikiau. Tai dabar prašau – matome puikius rezultatus: vaikšto sau su urodėm už parankės. Ir kaip po tokių dalykų netikėt burtais?

KODĖL NE? Čia tau atsakys vyriška nuomonė (pasak kurios, nieko daryti nereikia, nes tikriausiai tu buvai verta to metimo per bortą): “O gal ją metė dėl ko nors prišikto ir kvepiančio? Gal ji gulėjo kaip lenta ir laukė kol viskas atsitiks ir mes gyvensim ilgai ir laimingai. Tai ir metė. Pati kalta, kad metė. Durna, kad nejautė, nematė jokių PX ženklų. Gerų bobų niekas nemėto. (O jei randi dar geresnę?) Kai turi GERIAUSIĄ, geresnių nebūna.”

Nežinau, nežinau. Aš tai per savo bernų karjerą visuomet pasvarstydavau, kad galiu turėt ir geriau. Ta prasme, visada yra ką tobulinti. Man net sunkiai suvokiama, kad būna kitaip. Nors gal ir būna – ką aš žinau. Nesusidūriau. Bet vis tiek aš – pzdc romantikė. 😀

“Kai nėra kuo tikėti, aš tikiu horoskopais.” – Lori Pyrstas

2009-10-27 | 05:13 | This is the Life
27

Horoskopas žurnale, kurį radau namuose ant grindų šią savaitę man žada suteikti nemažai malonumų. Netgi du: LOVE and LUXURY. Kaip čia kažkas interpretavo: “Evelina, tikriausiai tai reiškia seksą naujajame palte.” Visko gali būti! “Savaitgalį nepamirškite užsiminti, ko tikitės – žvaigždės jus išklausys.” Čia apie ką? Aš pvz., tikiuosi, kad kitą savaitę ims lyti batais, nes jų man kažkaip pritrūko kažkurią čia dieną – kam šią naujieną turėčiau pranešti? Dievui, tikriausiai. O jis, beje, mane besąlygiškai myli. Pvz., šiandien jau maniau, kad mano vogtas internetas dingo per amžių amžius amen negrįžtamai, bet pasirodo, jog smarkiai klydau. Kol maukiau kavą gražiausiame miesto “Starbuckse” (kurio nekenčiu, nes jame nėra tūliko), jis ėmė ir atsirado. Nes aš to verta!Picture 9

Noriu TOKIŲ kojų ir tatuiruotės ant šonkaulių.

Nusipirkau bilietą į Valencią lapkričio penktai dienai. Tai kokias dvi savaites bloginsiu iš ten (darbo metu). Atgalinio bilieto dar nepirkau – gi neaišku, kas tokiai durnei kaip aš gali šauti į galvą su tom grįžimo datom. Galbūt aš nuspręsiu įkurti ten verslą ir negrįžti niekada… Arba kitais metais.

Ai, jau galutinai apsisprendžiau, kad per Kalėdas namo negrįšiu. Nes sausį vis tiek teks tenais varyti. Be to, kiek aš jau galiu skraidyt pirmyn-atgal neturėdama didelio reikalo. Taigi, greičiausiai liksiu Londone, nors ir yra minčių apie tą pačią Ispaniją (kuriomis aš abejoju). Nors iš tikrųjų labiausiai norėčiau išbandyti… Kalėdinį Londoną. Sako, kad šiame atvykėlių mieste anuo metų laiku būna tuščia (kaip Evelinos kašylioke per išpardavimus) ir liūdna (kaip Evelinos sielai, kai ji priauga lygiai vieną gramą) , bet manęs tai kažkodėl negąsdina. Mano kambarioko irgi per šventes greičiausiai nebus. Kažin, ar kas nors padovanos man bent kokį Kalėdinį meduolį? Kitokiu atveju, Kalėdos tikrai bus ne iš smagiųjų.

Noriu į tūliką bet negaliu pakelti užpakalio. Čia nuo to “Snickerso”, matomai. Antras saldumynas per vieną parą simbolizuoja padidėjusių papų periodo priartėjimą. Tai mane, žinoma, džiugina… bet ir kažkiek nervina, nes NEDUOK DIEVE, nespėsiu įvykdyti interpretuotų, ant grindų rasto horoskopo reikalavimų.

Tikiuosi, paltas pareis jau rytoj. Miaaaau!

Vorus reikia ŽUDYT, taip?

2009-10-23 | 02:24 | Citatos ir dialogai
23

– I just think it is a bad idea to fuck with something that can have a hundred babies. Kill one spider and you’ve got a hundred pissed off little guys out for revenge.
– But I’m so scared of them…
– You think they’re not scared of you? I mean… How would you react to a giant blonde thing, which is 2000 times bigger than you?
– Then why are they coming if they’re so scared?
– The same reason why men come after giant blonde things – they’re hungry and not so smart.

“Čipsai yra bulvės, bulvės auga mėšle, o mėšlas yra išmatos.” – Lori Pyrstas

2009-10-22 | 23:23 | This is the Life
22

Kaip žinia, UFB pastaruoju metu neretai užsuka į virtuvę, kurioje ne tik išsiviria kavos, bet ir pakraipo užpakalį prie puodų. Juokingiausia būna, kai aš nuvarau į pardą ir nežinau, ką joje pirkti. T. y. aš žinau, ką pirkti, bet tas maistas yra labai jau eveliniškas – tikrai ne visiems patiktų. Pvz., šiandien aš pirkau: trijų rūšių daržovių mišiniai (lašas alyvų aliejaus, druska, pipirai = zjbs ėdalas), vegetariškus daržovinius kotletus, ryžių ir vyno. Tad pagaminau kažką panašaus į PLOVĄ. Į tą daiktą įvariau kažkokių raudonų prieskonių, tai ir spalva ploviška pasidarė.

Picture 24

Picture 22

Dievinu šlykščias maisto nuotraukas iš arti. Tikras šūdų kultas. Niekada negaliu atsispirti nenufotkinus ir neįdėjus. Nors šįkart neatrodo pakankamai šlykščiai.:( Einu gert vyno. Rytoj jau penktadienis!

Dar pora žodžių

2009-10-21 | 03:03 | Šiek tiek info apie mane
21

Nežinau kodėl, bet aš žiauriai nemėgstu jaunesnių už save bobų. Celebrities, paprastos bobos – man visiškai jokio skirtumo. Ir aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur gi toji nesąmoninga antipatija. Čiuju, tai susiję su vaikystės traumomis, kai mama per Kalėdas savo krikšto dukrai (iki kurios gimimo giminėje aš buvau jauniausias vaikas, o ji gimdama štai paėmė ir viską sugadino) nupirko lėlę, o man tik Disneyišką žurnalą “Dumbo” (nes savo Kalėdinę dovaną aš jau buvau gavusi). Iki šiol pamenu tą skausmingą pavydo jausmą. Brrr. Žodžiu, tada aš negalėdavau pakęsti, kad jaunesniems nei aš vaikučiams skiriama daugiau dėmesio, negu man. Ir nors aš jau seniai nebe vaikutis… jaunesnių bobų nemėgstu iki šiol. Apie vyrus net nekalbu, nes sakiau jau šimtą kartų.

Gal čia yra psichologų, kurie galėtų paanalizuoti?

Ta prasme, čia tikrai yra liguista. Jei aš pamatau, kad boba yra 87 metų gimimo (t. y. mano metų), pirmas dalykas, kurį aš padarau, tai patikrinu MĖNESĮ. Jei ji gimė spalį – viso gero, mažvaikė. Jei anksčiau nei rugpjūtį – viskas gerai su tavim, BENDRAAMŽE. 😀

Aišku, mano priešiškas nusistatymas dažnai pasikeičia, kai geriau pažįstu žmogų. Bet kol tas neįvyksta… 🙂

Kaip gerai atrodo… Kur gaut?

2009-10-21 | 02:36 | Batai, tašės & more
21

tumblr_krdzfa3EVs1qzeizko1_500

SALE SALE SALE

2009-10-20 | 17:48 | Batai, tašės & more
20

Ar kas nors jau išrado vaistus, padedančius atsipirti sale’ams? Hmmm… Na, aš tiesiog negaliu laikyti tokios naštos kaip pinigai prie savęs. Jie mane vargina, erzina – juos reikia “apsirengti”. Argi ne tiesą sakau? Baisiausia yra tai, kad šiandien gavau naują siuntą skudurų ir… JAU ŽVALGAUSI NAUJŲ PIRKINIŲ. Dieve. Evelina, baik. Jau geriau leistum tuos pinigus kokteiliams (?).

Ryte miegodama sapnavau sapną… Kad parėjo nauji džinsai ir jų dydis man buvo kaip tik (praeitą kartą per klaidą paėmiau dydžiu per mažus, bet man jie buvo tip top – todėl šįkart ėmiau vėl tokį patį dydį). Visada parinuosi dėl dydžių, nes paprastai mano šikna yra kažkur terpėje tarp dviejų dydžių – kabančio ir neužsegamo. Nieko naujo kaip ir nepirkau – dvi juodos suknelės (nu, man jų reikia ir viskas! ir ne vienodos jos!!!), juodas žiedas (labiausiai mėgstu juodus papuošalus, tačiau šįkart norėjau kitokio… bet vis tiek juodas buvo gražiausias iš variantų), pėdkelnės (prie suknelių), megztinis (už lango jau ruduo…) ir pilki skinny džinsai (jie, beje, išpuolė vis tik per maži, bet aš jau užpildžiau blanką dėl pakeitimo į didesnį dydį).

Picture 10Picture 22

Picture 13Picture 19

Picture 26Picture 28

Dabar mano planuose – naujas diržas, apatinio trikotažo kalnas ir… PALTAS bei ŠVARKAS iš “All Saints”. Na, bet šitam neblogam piniginės patuštinimui į minusą dar reikia prisiruošti ir susikaupti. Juolab, kad kito mėnesio pradžioje planuoju porai savaičių išvykti į kelionę (dar ne 100 %, bet panašu į tai). Tai gal reiktų pasistengt neišlaidaut (na, šią sekundę tai sėdžiu ant nulio, bet čia situacija kaitaliojasi vos ne kasdien, todėl px).

Picture 27Picture 24

Man bloga, todėl negaliu galvot pavadinimo

2009-10-19 | 05:07 | Šiek tiek info apie mane
19

Ir ką gi sekamdienio vakarą veikia žavioji panelė UFB? Atsakymas labai paprastas – darbai, naujienos ir nagai. Šįkart tai – tik kojų nagai, nes kažkaip be galo tingiu su tomis rankomis peckiotis. Na, bet galime pasidžiaugti, jog nuvaliau seną rūžavą nagų laką – vis šis tas.

Tėvas sako, kad valgau per daug čipsų. Man šioje vietoje iškyla klausimas – o kas yra per daug? Ir tada staiga man iškyla dar vienas klausimas – o kiek čipsų ir kaip dažnai valgote Jūs? Kai dar tupėjau Lietuvoje, čipsų skyrių (na, ir apskritai tokią vietą kaip supermarketas) apeidavau dideliu lanku. Visa tai – storumo sumetimais. Nes šiam gurmanų pasididžiavimui aš, deja, saiko neturiu. Na, o dabar, kai jau sėdžiu nebe Lietuvoj, viskas daug paprasčiau – čia ėdalas taip neina į kūną. Tikriausiai dėl to, kad nėra mamos, kuri nė už ką nieku gyvu neleis išalkusiam vaikeliui pabaudauti dar dieną-kitą. Anyway, čipsų kilogramais aš neėdu. Vidutiniškai – porą mažų pakelių per savaitę (mažas pakelis – 25-50 gramų). Ir visada tai būna kokio nors normalaus maisto pakaitalas, o ne (jokiais būdais) priedas.

Savaitgalį gavau vieną komplimentą, kuris yra įdomus ne tiek savo turiniu, o tuo, kaip aš į jį reaguoju. Krč, komplimentas buvo toks: “Tavo kojos yra gražiausios iš visų mano pažįstamų mergų kojų.” Kaip tik čia mano mąstymas atsikleidžia visu gražumu: man rūpi visai ne tai, kad tos kojos zjbs. Man rūpi, kad jos GERESNĖS NEI KITŲ BOBŲ. Taip, aš esu durna ir man rūpi lenktyniauti. Man visada ir viskame rūpi pavaryti geriau, negu kiti. Bet aš bent jau tą pripažįstu… Ir nepasakyčiau, kad labai jau man čia gėda. 😀 Yra kaip yra. Visi mes čia daunai.

Tada pagalvojau, kad šita savybė labai būdinga žmonėms su tam tikromis diagnozėmis… Mhm.

Neurotikas nuolat lygina save su kitais. Tai jis daro visur ir visada, netgi tokiose situacijose, kur to daryti visai nereikia. Konkurencingas žmogus siekia pralenkti kitus. Neurotikas lygins save su tais, kurie net nėra ir nebus jo varžovai ar konkurentai, nes jų nesieja jokie bendri tikslai. Neurotikas analizuoja kiekvieną žmogų be išimties, pavyzdžiui, kuris protingesnis, jis a aš? Jis nuolat vertina – kuris labiau mėgiamas, kuris sėkmingesnis – jis ar aš?

Kaip bebūtų keista (nu, gal Jums ir nekeista, ahaha), bet labai daug dalykų tuose aprašymuose tinka ir man. Jeigu cituočiau sakinius, kurie tinka man, tektų kopeistinti apie 90 % teksto. Aišku, šias nesąmones ėmiau skaityti neatsitiktinai. Tiesiog prieš porą dienų gavau žinutę su turiniu “…bla, bla, bla, norėčiau…” Ai, tiek jau to – necituosiu. Na, bet ten buvo pasakyta, kad kažkiek neurotiškumo manyje galima būtų rasti. Tada aš pagalvojau – eik tu sau, rimtai? Kiek? Beje, kaip manote, neurozė yra gėdingas daiktas? O gal tik madingas nūdienos pričendalas?

Man rodos, aš vis tik nesusivaldysiu ir pakomentuosiu, kas ten prirašyta. Teks pasidaryt kavos tam reikalui.

Neurotikas ne tik nori pasiekti daugiau už kitus, bet ir būti vieninteliu, išskirtiniu.

Žinoma, ką aš kvaiša? Kad būtų kitaip. Negi man norėti būti normalia vidutinybe ŠTAMPOVKE ir norėti pasiekti mažiau, negu kiti? Noriu daug, noriu daugiau, noriu visko – toks būtų mano motto.

Tarkime, neurotikui atrodo, kad jis visai netrokšta būti dėmesio centre, o tik slapta valdo įvykius „iš už kadro“. Psichoterapijoje tokie žmones gerai prisimena vaikystės svajones, nors dabartines ambicijas ir neigia.

Aš svajojau tapti galaktikos prezidente, nes diktatūra šalyje ar Žemėje man atrodė kaip pakankamai didelė valdžia. Dėl norėjimo būti dėmesio centre – ginčytina. Ir taip, ir ne. Turiu ir psichodinočkos pusę, kuri nenori nieko matyti ir kad ją kas matytų. Ir ypač nesugalvotų paliesti. Dabartinių ambicijų aš pasakoti nenoriu, nes žinau, kad susilauksiu kritikos a la “tu nesugebėsi/tau nepavyks/ką čia kliedi, valkata”. Tokie žodžiai man pakentų ir atbaidytų nuo siekimo to, ko noriu. Todėl aš renkuosi slapukavimą. Vieša nuomonė apie mane turi būti tokia: Evelinai rūpi tik batai ir tūsai. Tokia jau tinginė, kad net bernai neberūpi. Jo, jo. Prašom taip ir galvoti.

O šita vieta – mano mėgstamiausia:

Jo pozicija yra tokia: laimėti gali tik vienas. Ir tas vienas esu aš.

Hahaha. Būtų neblogai.

Neurotikas visuomet yra valdomas valiai nepaklūstančio noro žeminti kitus. Taip jis elgiasi tarsi automatiškai, net ir kai supranta, kad kiti negali jam pakenkti, arba kai jų pralaimėjimas kenktų jo paties interesams.

Tačiau neurotiko atveju jos įgyja ypatingą reikšmę: sugebėjimas žeminti, išnaudoti, apgauti jam yra pranašumo žygis, o jei nepasiseka – pralaimėjimas. Neurotiko pyktis, kad jis negali būti pranašesnis už kitus, sąlygotas būtent šio „pralaimėjimo jausmo“.

Gal geriau patylėsiu. Bet galiu pasakyti, kad varžybas ir žaidimus išties darau ten, kur nereiktų. Ai px.

O štai neurotinė asmenybė yra dideliame vidiniame konflikte – ji vienu metu siekia dviejų nesuderinamų norų realizavimo. Šiuo – konkuravimo atveju – ji nori dominuoti ( „aš išskirtinis, vienintelis geriausias“), ir tuo pačiu nori būti visų mylima. Taigi, vienas svarbiausių neurotinės asmenybės vidinių konfliktų yra noras išlaikyti savo grandioziškumą, patenkinti ambicijas, o kartu ir būti visų mylimam, dievinamam.

Ahahaha. True, true. Kartais pagalvoju, kad kai kurie per tuos blogus pažįsta mane geriau nei reikia. Ta prasme, labiau, negu to norėtųsi man. Nu ką padarysi – too late.

Baimė prarasti meilę ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko neurotikas atsisako, slopina savo ambicijas ir bijo jų.

Šia tema ten daugiau prirašyta, bet aš kažkodėl nelabai ką supratau. Bet iš esmės, tai tikrai nebijau tokių ŠŪDŲ. Lengvai išsprendžiamų. Man yra baisiau: laiko gaišimas, proto pisimas, bulvių skutimas. Ką aš vadinu laiko gaišimu? Pvz., kabini kokį berną šimtą metų, o po to staiga po šimto metų paaiškėja, jog jis yra prastas lovoje. Nu pzdc, kokia netektis. Ačiū Dievui, man taip nėra nutikę. Tiksliau yra, bet tada tas kabinimas gan greitas buvo, todėl laiko per daug investuoti kaip ir nespėjau.

Ką dar galėčiau pridurti? Hmmm… Manęs niekas nemyli. :(((

Nerimas taip pat gali pasireikšti ir dėl sėkmės baimės. Neurotikai taip bijo kitų priešiškumo, kad bijo savo sėkmės. Sėkmės baimę sukelia mintys, kad kiti pavydės ir todėl jo nebemylės.

Šitas man netinka. Man kaip tik zjbs, kai manęs nekenčia ir man pavydi. Mmmm. Jo, tikrai labai malonu. Persivalgiau kavos. Tas nėra manolu. Bloga man. Ble, rimtai. Iki.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook