Atchodai is the price you pay

2009-08-30 | 21:35 | Inner city life
30

5450_1218705783772_1112702496_30724650_3158727_n

Prisukama supermarketų kalė, Lošėjas ir Didžėjus kažkurį vakarą išsiruošė į pokylį. Aristokratų salonai, lošimo namai, landynės bei nešvarūs, kokainmedžio lapų alkaloidais sutepti pinigai jau senokai išmokė herojus manipuliuoti atlaidžiomis, ant visko pykstančiomis ir viskam abejingomis lytį pakeitusiomis medūzomis su kablais iš sex shop’o. Pokylyje tokių buvo nemažai. Slaptame trijulės susirinkime buvo aptarta minėtųjų medūzų išvaizda, žiauroka šiuolaikinių karalių finansinė būklė bei kablų nenešiojančios prisukamos supermarketų kalės šukuosena. Lošėjas vieną dieną pavers ją tobula moterimi. Na, o kol nepavertė, žavinga mergaitė nerangia, uždegiminių procesų varginama, ranka gydėsi sudužusios geldos skausmą – kilnojo Lošėjo pirktą taurę vyno.

5450_1220668352835_1112702496_30731278_4847696_n

Minioje buvo nesaugu. Lošėjas po juodu ženkliuku puoštu sparneliu saugojo sužeistą prisukamos girtuoklės ranką. Didžėjus grojo iš kompaktų. Prisukama supermarketų kalė neturėjo babkių. Merga iš Australijos londoniečius vaišino “some new drug”. Temperatūra kilo, uždegimas ūmėjo, publika girtėjo. Vaistų vartojimas per nosį pasiekia smegenis daug greičiau nei vartojant oraliniu būdu. Lošėjas padarė nuotraukų. Tikriausiai jam atrodo, jog kalė vieną gražią dieną taps garsi, o jos nuotraukas galima bus parduoti spaudai už milijoną. O tada nusipirkti sau ką nors gražaus. Galbūt daug dviračių.

5450_1220672192931_1112702496_30731284_5643203_n

Prisirinkęs kompromato Lošėjas išėjo namo. Didžėjus ir mergaitė dar kurį laiką pabuvo pokylyje, o po to išvyko į nedidelę kulinarinę kelionę – artimiausią “Tesco” parduotuvę. Šiandien pusryčiams mes Jums siūlome “Absoluto”. Užsukite į restoraną “Prie upės” – ten rezervuotas staliukas. Kompaniją jiems palaikė italai. Neapsakomo girtumo nublokšti lietuvaičiai aštuntą ryto įlipo į metro. Didžejus smigo stotyje. Kalė pamiršo išsikraustyti į kitą butą. Baigėsi nuskausminamieji.

Prisukama supermarketų kalė lošimo namuose

2009-08-28 | 18:08 | This is the Life
28

Prisukama supermarketų kalė anądien nuėjo palošti į nedidelius didelio miesto lošimo namus. Mergaitė buvo graži. Priminė medinį baldą. Ji buvo Pinokio sesuo. Vilkėjo trumpa žirniuota suknele. Lošėjas pastatė ją sveitainėje vietoje stalo ir nuo jos gurkšnojo kavą, balintą gan saldžia ryžių sula iš Tetra Pak’o. Po kavos kaip ir prikaluso išgerti stiklinę vandens – Lošėjas taip ir padarė. Rytais jis būdavo nerangus, todėl staiga netyčia netikėtai vandeniu apipylė “stalą” – prisukamos supermarketų kalės nugarą.

Vieną dieną Lošėjas netyčia atrado stalo naudojimosi instrukciją – viskas taip paprasta ir lengvai iškoduojama. Stalui galima suteikti norimą formą – tereikia padaryti porą pjūvių branduolio srityje (intrukcijoje taip vadinama likusi stalo dalis, atmetus netrumpas kojas), tada šiek tiek pagaląsti, na ir taip sakant, jau kaip ir turi gerą daiktą. Kitoje instrukcinio lapuko pusėje buvo surašyta ir šio nepaprasto baldo sudėtis. Pasirodo, stalas buvo padarytas visai ne iš medžio, kaip pusę metų, praleistų lošiant bei išgerinėjant galvojo Lošėjas. Sudėtyje buvo Labradorito, galinčio keisti spalvą atspindint šviesą; deimantų, prigrūstų su intencija sukelti pavydą draugams; na, ir aišku, organinio karvės šūdo, kad nebūtų per gerai.

Lošimo namuose primėtyta įvairiaspalvių amerikietiškų batų. Kambario viduryje guli rankšluoščiu apsivyniojusi prisukama supermarketų kalė – skaito žurnalą su Vodianova viršelyje. Pagaliau Lošėjas gali atsipūsti tyloje.

– Tu tik, gink Dieve, nesumiauksėk, nes iš karto eisi nachui.
– Skirtingai nei Jūs, aš nieko bendro su gyvūnais neturiu – vakar virtuvėje užtikau Jus bevalgantį kraujuotą mėsą.
– Čia nesiskaito, mažamete tu sūka.
– Jūs toks juokingas.
– Stengiuosi išlaikyti tavo interesą.

Rytais, po pusryčių, mes įprastai mėgstame paskaityti įvairaus plauko geltonąją spaudą. Prisukamai supermarketų kalei visai patiktų ir pačiai ten apsireikšti, kaip kad anądien pavyko Lošėjui. Lošėjas ten pateko, nes mokėjo gerai žaisti šachmatais – skyrė juodą spalvą nuo baltos. Vakar, kai buvo cirke, senis dalino beždžionėms kortas. Konfeti iš cirko kažkokiu paslaptingu niekam nežinomu būdu atsirado ir lošimo namuose.

Lošimo namuose nerūkoma net ant rūkomojo stalelio. Jei stalelis stovėtų kokios nors kaimo sodybos miegamajame, šiuo klausimu nekiltų jokių problemų. Bet gi NE – lošimo namuose štai tau ir nerūkoma. Ši taisyklė labai džiugina namų bendrasavinką Lošėją. Atvirai šnekant, tai jam netgi kelia juoką. Plaudamas indus jis irgi mėgsta pakikenti. Pakikenti jis mėgsta ir tada, kai sodina prisukamą supermarketų kalę į atrakcioną. Ach, ji tokia beviltiška – karuselės nenoriu, noriu amerikietiškų kalnelių. Lošėjas nurimtsta nebent prie kompo – darbo reikalai. Raudoni apatiniai ir treningai tinka jam prie veido ir besimėtančių raudonų batų. Tačiau jam atrodo, kad atėjo metas apsikirpti. Mintis apie atsinaujinimą jo pakankamai nepradžiugina, nes prisukama supermarketų kalė eilinį kartą neleido jam išsimiegoti. Kad tai nebepasikartotų, teks parašyti laišką į vieną vietą – laikinai priimikit tą kalę į darbą nuo mano vargšės blet galvos. Amžinas laikinumas – pastovumo garantija.

“Geriausių tau šmutkių, įskaitant vyrus.”

2009-08-26 | 04:51 | Inner city life
26

Šiandien yra mano gimtadienis, bet man visai ne linksma. Todėl šįkart nejaučiu nė menkiausio noro rašyti funky juokingo postučiukso, kaip buvo planuota dieną. O ne linksma man dėl labai svarbios priežasties – ŠIAIP SAU. Liūdesio priežastimi tikrai nėra netikėtai iš pasalų ištikusi senatvė. Kad ir kaip tai būtų Evelinai nebūdinga, šita nacionalinė šventė turbūt pirmą kartą jai visiškai nerūpi. Man net nerūpi dovanos. Na, bet šaibų neatsisakyčiau.

Nors gal vakare kalbėsiu kitaip (turiu omeny apatišką požiūrį į šventimą, ne į dovanas).

metro

Važiuodama metro aš mintyse kurpiau postą. Tolimame kelyje pas Gruzdį mano įkvėpimą žadino priešais sėdintys žmonės ir visokiausi kvapai. Boba azijietė ėdanti gruzdintas vištas iš KFC (tiesą sakant, aš tik dabar sužinojau, kad tos vištos yra su kaulais – maniau, kad be kaulų kaip McDonald’o Chicken McNuggets) ir šalia jos pažastį uostantis ir karts nuo karto tarpukojį pakrapštantis ponas. Boba suvalgė stebėtinai daug minėtojo cheminio paukščio gabalų, todėl mane stebino ant jos liemens (tiksliau, skrandžio) užkabintas diržas, kuris kažkokiu stebuklingu man nežinomu būdu neprivertė jos apsivemti. Nors kas ten žino – gal be jo ji suėstų dar daugiau. Pastebėjau, jog azijietės nevengia pačepsėti. Kažkodėl dabar pabandžiau įsivaizduoti savo gyvenimą su čepsinčiu vyru. Garantuoju, kad sėdėčiau ant raminamųjų.

zmones

oxford

geriam

evelina

Labas rytas!

2009-08-25 | 12:54 | Bullshitism
25

Šiandien aš nieko nenoriu pasakyti, tik šiaip pora žodžių numesti. Man patinka mūsų pokalbių loginė seka:

Picture 63

Gal skaitytojai malonėtų atsakyti? Nes aš žiauriai noriu miego.

2009-08-24 | 19:54 | UFB pataria
24
Tavo vardas:
urte
Dėstyk: *
isgyvenau 30metu su vyru irr pradedu suprasti, kad jis zydras.ssussirasineja zinutem su piderais ir naktim pas ji i garaza atslenka vyras.prietemoj nelabai ji atpazistu , bet esu isigandusi nuo tokio atradimo.nebezinau,kaip toliau gyventi

I’m caught in the grip of the city… Madness.

2009-08-24 | 16:03 | This is the Life
24

Mano širdį neramina vienas klausimas – ar pakankamai įdėmiai Jūs, mano mielos bjaurybės, skaitote šį blog’ą? Turiu įtarimų, kad tik permetat akimis kaip žiopliai ir į nieką neįsiskaitot. Taip praleisdami visą įdomumą ir dviprasmybėse paslėptus pletkus. Kaip Jūs nesuprantate – čia gi menas, literatūra ir… panašiai. Todėl siūlau visiems skubiai praeiti literatūros teorijos kursą. Pamenu, dėstė man tokia Čiočė (nerašau pilnos pavardės, kad neišsigūglintų) apie atidų skaitymą. Buvo neįdomu, nes čakros pas ją – kažkokios pernelyg atvertos kaip dėstytojai (filosofavimai ir religinė tematika kiekviename sakinyje, haremo kelnės, medinės apyrankės etc.).

Na, žodžiu, kaip visada nukrypau nuo temos per kilometrą. O norėjau pasakyti, jog vakar paaiškėjo, kad vis tik NE VISI SKAITO NEATIDŽIAI. Patyrę ir neblogai mokantys blefuoti lošėjai ilgai ir nuobodžiai stebi, kokie skaičiai iškrenta ruletėje. Kazino darbuotojai ir krupjė ima nekantrauti ir sukti ratus aplink salę – kas čia dabar bus, kas čia dabar bus. Išsitraukia cigaretę, kad nuramintų nervus ir galėtų toliau vesti lošimą. Po pavykusios partijos iš laimės apsvaigsta galva ir Aleksejui Ivanovičiui norisi sužaisti dar kartelį. Aišku, visada yra rizika tapti benamiu, bet dėl šampano finale galima ir pasiaukoti. Kita vertus, degtinė viename iš Londono parkų, kai oro temperatūra siekia 28, sueina irgi visai neblogai.

O realiai, tai šitas postas buvo apie tai, kad Jūs turite daugiau laiko praleisti mano blog’e, taip gerindami mano statistiką.

P.S. Mano mėgstamiausias žaidimas – DURNIUS. Bet su durniais aš nežaidžiu. 🙂 Ir dar aš nekenčiu POKERIO.

P.P.S. Draugas būrėjas sakė, kad kortose aš esu čirvų dama.

Dienos citata

2009-08-22 | 19:11 | Citatos ir dialogai
22

MIXMAG: On scale of one to ten, how good are you in the sack?
STEVE BUG: I’d give it a ten, since I always have a good time! But it doesn’t matter how good you are if your partner sucks. If he or she is turned on by something completely different than what you are doing it may be a problem too.

“Prašysiu tėvo, kad parduotų mašiną ir padovanotų tau gimtadienio proga operaciją – siūvį.”

2009-08-22 | 17:00 | This is the Life
22

Varčiausi šįryt lovoje ir galvojau – koks gi bus mano blog’o likimas? Ne, ne, tikrai neturiu planų jo mesti. Tiesiog yra toks dalykas, kad Lietuvoje žmonėms įdomu skaityti tik liūdnas kaimyno istorijas. Tokias kaip:

– nerandu darbo,
– mane papiso ir paliko galantiškas jaunuolis iš Emyratų,
– užpiso gyventi Lietuvoje,
– šiandien mane vargina blogesni atchodai nei vakar.

Bėda yra tame, kad šiuo metu MAN VISKAS GERAI. Babkių man daug nereikia (dėl lengvinančių aplinkybių, kurios kažkada vis tiek apsunks). O ir skudurai man per daug nerūpi (na, čia tik laiko klausimas), nes prisivežiau jų pakankamai. Nors mažiau, negu planuota, nes netilpo. Ir dar turėjau mokėt šaibas už 1,6 kg viršsvorio, LOL. Batų paėmiau septynias poras (vasariniai visi), iš kurių šešių, rodos, dar nė nejudinau. Gyvenimas yra gražus!IMG_0422

Norint išsaugoti skaitytojų interesą, visuomet galima, reikia ir būtina imti aprašinėti savo nuobodžias meilės istorijas. Nevengiant intymių smulkmenėlių. Tačiau mano atveju šis variantas nėra labai tinkamas. Tikrai ne dėl to, kad šis klausimas man būtų kažkoks tabu. God forbid – NE NE NE. Tiesiog matote, kaip čia dabar viskas yra – jei aš imsiu pasakot apie vieną nuotykį, apie jį juk perskaitys ir KITI NUOTYKIAI. O tai man būtų visiškai nenaudinga. Dabar sakysit – tai negi, Evelina, tu tik su lietuvačiais duodies?! Ne, tiesiog tie žmonės yra ganėtinai išsilavinę, ko pasekoje, moka naudotis šiuolaikinių technologijų stebuklu – Google Translator.

Gerai, gerai, juokauju gi aš.

Sėdžiu lovoje ir noriu miego. Kaip aš tingiu eiti į tualetą, kuris yra kitame aukšte, negu mano lova. Be to, man skauda užpakalį, nes nepatogiai sėdžiu. Ir visai mielai išgerčiau tabletę nuo galvos skausmo, bet vanduo, stovintis prie lovos – jau seniai išgertas. Šiandien kažkodėl atsikėliau aštuntą valandą ryto, kaip kokia nesveika. Normalūs žmonės tokiu metu paprastai tik grįžta namo. Girti ir panašiai.

Vakar pasilikti namie man taip ir nepavyko, nes ėjau susitikti su Evelinos kaprizų neklausančiu jaunuoliu, kuris karts nuo karto apsireiškia Vilniaus bulvarinėje spaudoje bei įvairaus plauko “kūrybinės industrijos portaluose”. Išgertuvių metu susipažinome su Radioactive Man’o merga norvege, kurią nerangiai apipyliau baltu vynu ir kuri pasakojo mums apie tai, kaip jai ir jos bernui patinka lietuvaitis Moon Disco. Taip pat šiek tiek pabendravome su išgėrusia pamišele, kuri peršalimą gydo koksu, o laisvalaikiu pasvarsto apie galimybę sudainuoti karaoke. Visą vakarą ji giedojo Maiklo Džeksono “Man in the Mirror” I’m asking him to chaaaange his wayyysss.

Mano kolega labai teisingai pastebėjo, kad šitame mieste visi klausia, iš kur tu esi, o ne koks tavo vardas. Kaip bebūtų liūdna kitiems ir juokinga man, niekas niekada neatspėja, iš kur esu aš. Dar vis pirmauja Vokietija ir Švedija (ir apskritai visa Skandinavija), antroje vietoje – Amerika ir Kanada. Nu, bet Airijos išgirsti tai tikrai nesitikėjau, hahaha. Visada meldžiuosi, kad tik nepradėtų vardinti visokių nesąmoningų šalių. Ten kokios Rumunijos, Libijos ar Pakistano.

Užpisa anksti užmiegantis naktinis gyvenimas, bet kita vertus, taip jis ten ir miega – sėdi sau medyje parkelyje ir negali nulipti. Kai pagalvoji, ką čia reiškia nuo medžio nulipt. Bet pvz., aš nesugebėjau nulipti net nuo dviračio.

– What is your favourite wood?
– Pine and oak.
– What is the “tree” in Lithuanian?
– “Medis”.
– Oh, “madness”!

Nebeprisimenu, ką dar norėjau pasakyti. Ta proga reikia pasidaryti kavos. Ai, šiandien šaldytuve radau pomidorų sriubos, kurioje (didžiai mano nuostabai) buvo normalus kiekis druskos. Tokie dalykai pasitaiko tik kartą gyvenime.

My point of view

2009-08-21 | 19:59 | This is the Life
21

my point of view

Štai taip gražiai aš guliu lovoje. Nuotraukoje matome edukacinį žurnalą vaikams, mano kojas su nuo traumų kreivais pirštais ir dar vis neiškrautą lagaminą (esu čia beveik savaitę). Nerangiai sau vartausi, vietoj to, kad eičiau į pokalbį dėl darbo. Atšaukiau vakar, nes… Nes tingiu eiti, kur papuola.

Galvoju, ką čia šiandien veikti ir ar išvis veikti, turint omeny, kad kitą savaitę nusimato keturi tūsai + galbūt reiks bent simboliškai išgerti už mano gimtadienį (čia jau kaip penkios DARBO dienos gaunasi). Visai pamiršau, kad dar kažkur įkurtuves reiktų įterpti, kadangi 27 d. kraustausi į kitą chatą. Life is tough. Haha.

[8/21/09 12:56:05 PM] Vytis: gausiu praejimu ir bychkos
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: hahahahaha
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: ruoskis!
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: 😀

Beje, pastebėjau, kad Londone man linksmiau net ir būnant be babkių, negu Vilniuje su babkėm. Nors būdama Vilniuje beveik niekada jų ir neturėjau. 😀

Tai GERTI ŠIAN AR NEGERTI? Štai kur klausimas… O gal geriau gerti rytoj? Hm, sekmadienį irgi apie kažkokią vakarušką lyg ir buvo kalbėta…

Na, o kol kas einu papietauti:

Picture 51

“Zjbs čiūvakams, kurie tave maitina. Pusė burgerio į dieną – pigiau už šunį turbūt.”

2009-08-20 | 21:21 | This is the Life
20

Toks jausmas, kad sėdžiu šitame mieste visą gyvenimą, o Vilnius yra kažkur netoli – pvz., už šimto kilometrų… Jo, galvojimas apie Vilnių sėdint Londone tikrai prilygsta galvojimui apie Kauną sėdint Vilniuje. Totaliai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo tokiame visai nieko nedideliame trijų kvadratinių metrų ofisėlyje (trumpai tariant, verslo centriukas), located priešais Waterloo station.

Pastate pilną verslininkų – vyrų, nešančių sau ir seniai nusibodusiems kolegoms sumuštinius popieriniuose maišeliuose. Jie kyla liftais ir laiptais į savo būdas kažkelintame aukšte. Maišai būna dviejų spalvų – rudos ir kažkokios neaiškios. Juos (maišus, ne vyrus) stebėjau sėdėdama tuose foteliuose, kuriuos galime pamatyti pakėlę žvilgsnį į nuotrauką, esančią tris cm nuo šitos raidės, kurią šiuo metu skaitote. Sėdėjau ten dešimt minučių. Kol manęs atėjo pasiimti, kaip aš ją vadinu, PSEUDO CUTIE – potenciali šefė. Ir vis tik aš manau, kad ji priklauso CUTIE CUTIE tipui, just like me (nors prieš porą dienų vienas bernas man pareiškė, kad aš tikrai nesu viena iš JŲ).

Pokalbyje dalyvavo ir jos kolegė – Anglijos brazilė. Abidvi man labai patiko. O intervas buvo ištisas pletkas ir juokas. Aptarėm ir reikalus, bet iš esmės daugiau laiko praleidom besišnekučiuodamos apie gyvenimą, Londoną ir akcentus. Kažkuri iš jų manęs paklausė, ar aš kartais nesimokiau kur nors Amerikoje, nes mol atseit kalbu su amerikietišku akcentu. Sakau – ne, ne, nihuja, o be to man kiti žmonės sako, jog mano akcentas yra vokiškas arba švediškas. Atsakė tipo, kad nu jo – galėtum būti vokietė, kuri anglų kalbos mokėsi pas amerikietį. Tą sekundę aš pagalvojau, kad Heidi Klum nėra pats blogiausias variantas…

Picture 42

Na, po visko galiu pasakyti, kad šis interview buvo labiausiai vykęs iš visų mano ilgaamžio gyvenimo intervų. O ir pozicija man visai patinka (išskyrus kai kuriuos žavius niuansus, kuriuos mes kol kas nutylėsime). Bet aš vis tiek labiau noriu tos, kur vakar mane intervjūvino… CALL ME, lopai, prašaaaau!!! Aš jau ir pati apskambinau visų įmanomų religijų dievus ir netgi sumokėjau kyšius kai kuriems talentingiems pseudomokslininkams su Tomu Kruzu priešaky. Nepamiršau ir Kalėdų Senelio, kurio paprašiau, kad šiemet mano asmenines kalėdas jis perkeltų į ankstesnę datą – Rugpjūčio 26 dieną, nes tada aš kaip tik švenčiu savo gimtadienį (žinoma, datą blog’e miniu ne šiaip sau – kaip ir viską šiame gyvenime darau :D). Tikėkimės, tie vyrai man padės. Na, rytoj jau turėtų būti aišku.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook