“Tikiuosi, tu neketini ten smagintis kaip inkstas kokaine.”

Postą pradėkime tėvelio pabarimu:

- Nepapisai tu jo. Puritonas jis ibanas.
- …
- Dabar sėdek tyliai nuleidusi galvą ir raudok iš gėdos.
- …
- Kitą vasarą varysi su manim į visus open air’us ir pisi visus, kurie man patiks. Žodziu, tu man prapisai keturis butelius šampano. Jau nekalbu apie tavo finansinę situaciją, savo norą išgerti ir tą gėdą, kurią užtraukei mūsų giminei.

Atsimenu, šiandien ryte kažkelintą ankstyvą valandą staiga ėmė skambėti mano BlackBerrio budilnikas (jį nustačiau tikrai ne aš). Kai atsikėliau, telefoną radau išrinktą dalimis. Bandau atsiminti, kas per kova tarp mūsų įvyko. Krč, man rodos, aš niekaip negalėjau užčiaupti to prakeikto telefono, todėl man teko ginti savo miegojimo teises ir iš aparato ištraukti akumą.

Šiandien norėčiau papasakoti dvi istorijas apie tai, koks pasaulis vis tik yra mažas. Kažkas minėjo, jog kas šeštas žmogus žemėje yra pažįstamas. Skamba neįtikėtinai, bet akivaizdu, jog šis “faktas” yra laužtas tikrai ne iš piršto. Gal net iš kokios alkūnės (!).

Žodžiu, prieš varant į Londoną, apie savo išvarymą aš kažką parašiau į blog’ą. Ir gavau iš nepažįstamo berniuko komentarą, parašytą juokais – “Na, tai susimatysim”. Būdama Londone sėdžiu kažkada namuose, kuriuose buvau apsistojus, o šalia manęs sėdintis kambariokas sumano man perskaityti citatą iš tokio vieno “Maisto Ausims” blog’o. Staiga aš pasimetu ir sakau – “Juk šiuos žodžius aš ką tik pati parašiau”. Sako – “Tai čia tavo tas blog’as???” Tada Povilas (toks sugyventinio vardas) pripažino, jog būtent jis man juokais (net nežinodamas, kas aš esu) buvo parašęs komentarą apie tai, kad susitiksim Londone. Mes ne tik susitikom, bet aš dar ir jo kambaryje gyvenau bei jo lovoje miegojau – visa tai buvo atlaisvinta mano atvykimo su trenksmu (“Aš maniau, kad sapnuoju košmarą.”) proga.

Vaje, palikau tuose namuose rankšluostį. Koks simboliškas įvykis, kuris reiškia, jog greit sugrįšiu.

Kita istorija vėlgi įvyko ten pat. Vieną dieną grįžtu aš iš kažkur namo ir pažiūriu pro virtuvės langą, kuris rodo vidinį namo kiemą. Ir ką gi jis man transliuoja? Ogi pažįstamo Mato veidą, kuris nežinia, ką ten veikia. Pasirodo, jis kaip klientas lankėsi pas kitą mano sugyventinį – kirpėją Ramoną. Po kirpimo su Matu nuėjome išgerti “poros drinkų”. Grįžau namo kitą dieną popiet.

Taip pat norėčiau papasakoti apie nuostabų ano miesto maistą. Tik kad žiauriai tingiu. Bet pabandysiu tą padaryti trumpai. Evelina pateko į maisto gamybos tinginiams rojų. Čia visą ėdalą gali nusipirkti paruoštą ir supakuotą gražioje dėžutėje su galutinio rezultato pafotošopinta nuotrauka viršelyje. Etiketė tavęs prašo tik vieno dalyko – “Išpakuok mane ir nepatingėk trumpam įkišti mikrobangų krosnėn.” Cheesecake’ų, spring rolls’ų ir kitų (iš pažiūros rankų darbo) dirbinių niekas čia gaminti nesivargina. Turiu įtarimą, kad taip elgiasi (t. y. nesielgia) ir kai kurios kavinės. Pastebėjau, kad visas miestas kvepia fast food’u, kurio aromatą puikiai sugeria plonos pastatų sienos. Tiesą sakant, tas kvapelis man kelia apetitą. Nežinau kodėl, bet dabar atsiminiau Süskind’o aprašytą Paryžiaus kvapų mišinio tvaiką, kurio sudėtyje – žuvis, prakaitas, kvepalai, šūdai… Hmmm…

- Maistas – zjbs. Pusfabrikačiai. Viską gali nusiprikti: tortai, daržoviniai šūdai – nieko nereik gaminti. Kava ant kiekvieno kampo, kaip man ir reikia. Cizos brangokos, bet px. Taxai – gražūs. Bernai – įvairūs. Aš ėdu mažiau.
- O nėra buterbrodtų su švirkštu leidžiamų?

The bitch is back

Pagonybės laikų lietuvių patarlė teigia – visur blogai, bet namie blogiausia. Kaip teigia, taip ir yra. Savaime suprantama, kaimo šamanų išmintimi suabejoti aš nė nedrįsčiau, nes anuomet, Davilo ir Maukoldo laikais, žmonės buvo išmintingi IŠ TIKRŲJŲ (ne taip, kaip dabar, vien tik bandiūgos kažkokie). Ir jie visai nebuvo tokie jau baisūs barbarai, kaip manė visokie krikščionys ir kiti vagys.

Tuščias kašyliokas, pilnas šaldytuvas ir kitos namų bėdos, kai bandai blaiviai pamąstyti, yra nelabai išsprendžiamos. Bet ačiū Dievui, žemėje egzistuoja toks dalykas kaip RŪBAI, ant kurių peties visada gali pasidėti savo neaiškiais skysčiais varvančią nosį. Beje, jei kam nors rūpi, kaip aš gyvenu, galiu pasakyti visą tiesą nuoširdžiai – mano fronte nėr nieko naujo, apart naujų rūbų, kuriuos tuoj pat pademonstruosiu. Na, dar BlackBerry, kurį šiandien gavau dovanų. That’s what boys are for! Juokauju, aišku (arba juokauju, kad juokauju greičiau). Vieni velniai težino, už ką dangaus pašto pajėgos man siunčia šitokią malonę. Matyt, gera mergaitė buvau KADAISE.

Rūūūūūbai (visas nuotraukas galima pasididinti). Mėlyną maikę gavau chaliavai su žurnalu. Ta oranžinė man labai patinka, nes ji yra šiek tiek permatoma. Bernai liepė nešioti be lifčiko. Taip ir darau, nes esu paklusni moteris, kuri visuomet lengvai pasiduoda valdovų (t. y. vyrų) diktatūrai. Nereali juodos maikės nugara. Miau.

Batus jau rodžiau, išskyrus vieną porą. Nuo šiol esu pasiruošusi kovoms su gladiatoriais ir laukiniais žvėrimis.

Supertrumpa juoda suknelė. Jau vieną kartą buvau užsidėjus. Einant gatve, laikantis skubantiems jaunuoliams už parankės, tenka nuolat taisytis šikną, kuriai vis užeina nenumaldomas noras PADARYTI PASIRODYMĄ. Nesu tikra, ar iš PASIRODYMŲ sulauksiu kokios nors praktinės naudos, bet vis tik pirkiniu esu patenkinta. Visiškai mano stailas – juoda spalva, nuogas petys, mini, “palaidos balos” pasiūvimas (čia kai rūbas būna laisvas, bet gražiai krenta). Turiu krūvą tokių bliuzkų.

Gražioji Kate Moss for Top Shop suknelė. Nu, man tai ji – LABAI LABAI.

Visiškai nedievinu polka dots rašto (nors prieš keletą metų sakyčiau priešingai), tačiau ši suknelė man kažkodėl iš karto krito į akį. Faina forma ir medžiaga. Ir kaina. Vietoje 57 svarų mokėjau tik 10. Todėl paėmiau ją net nesimatuodama ir manau, kad nesuklydau. I like kišenės and ilgis.

Oro uoste už paskutines babkes prisipirkau žurnalų. Ne rūbas, bet vis APIE RŪBUS.

Šitą žurnalą prigriebiau važiuodama taxi. Gražus jis man kažkoks.

Auskarai draugei.

Nusipirkau ir sau kelias poras auskarų (juodų, nes kitokių nelabai nešioju), bet niekaip negaliu jų rasti. Gali būti, kad palikau Londone… Nejaugi teks grįžti pasiimti? Gražiųjų apatinių nepamečiau, bet nelabai galiu rodyti, nes nebus po to ką žmonėms intymioje aplinkoje demonstruoti.

Na, o šioje nuotraukoje Evelina sėdi svečiuose ant stogo pas Mažylį ir Karlsoną. Evelina valgo Karlsono uogienę, kuri įkrito jai į batus. Ją nutraukė miela panelė, fotkinanti nuogus žmones. Kadangi į svečius užsukti bei degtine pasivaišinti užsimanė ir taifūnė Catarina, drabužius blog’o autorei teko pasilikti ant savęs. Ir tai dar ne pati blogiausia vieta šitoje istorijoje! Labai gaila, bet vieną dieną Mažylio ir Karlsono kantrybė baigėsi ir jie nusprendė pabėgti nuo iš už lango įsikūrusio uogienės fabriko sklindančių garsų (mėsisinkas negailestingai bruknėms kirto galvas). Bėgo jie gan toli – į kitus apartamentus: “Nuo šiol pro langą mes pageidaujame girdėti nebent kondensuoto pieno čiurlenimą.”

Liūdesys

Turiu gerą naujieną Jums ir blogą naujiena sau. Rytoj grįžtu į Lietuvą , o tai reiškia, kad mano apmiręs blog’as kaip koks gerb. Jėzus Kristus staiga prisikels iš numirusiųjų ir toliau skleis šviesą mūsų neartuose internetų dirvonuose.

Tikiuosi, tos naujos suknelės bent kažkiek mane guos, kai jau sėdėsiu “beloved” ŠEŠKINĖJE.

Tikiuosi, kad tame kaime ilgai neužsisėdėsiu.

Mano paskutinis (?) pasivažinėjimas Londono taxi:

LONDON. Nuo šiol visada keliausiu viena.

Na, kad ką nors daug šiandien pasakysiu, tai nesitikėkite. O šiaip tai tūsinuosi ir viskas zjbs yra. Namo nenoriu.

Geriau apžvelkime medžiagą iš telefono:

Namai.

Maisto nelabai toleruoju, todėl lėkštė – ne mano. Bet ką tik suvalgiau didelį sūrio gabalą. Aplodismentai.

Apie savo laisvalaikį kaip ir nelabai turiu ką pasakyti. Nes darau tai, ką daro visos normalios moterys – geriu su bernais.

Dileriai čia turi vizitkes.

Nusipirkau dvi poras batų ir suknelę (little black dress, labai little). Šitas basutes pirkau, nes norėjau kažko panašaus į tai, ką turi Kate Moss. Maniau, kad jie yra prabangūs, bet pasirodo, nė velnio (man jie primena Balmain). Radau identiškus @ “Dorothy Perkins” neieškodama. Kažkaip nuotraukoje maniškiai levai atrodo. Ir nagai atrodo dėmėti, bet iš tikrųjų jie – nenoniniai ir lygūs.

Šitus pirkau, nes man reikėjo būtinai juodų paprastų baletkių, kad patogu būtų ir tiktų prie visko.

Nu, o čia… patys žinot kas.

Kašaras

Ketmenas ieško naujų namų. Fainas ir gražus, su visais pričindalais. Anyone?

Rašykit man meilu: user.friendly.biatch@gmail.com

Jums leidus, trumpam laikui atsitrauksiu nuo kompiuterio

Nu ką – vodkė nupirkta, nagai nulakuoti, čemodanas sukrautas. Sveria 19 kg (galima vežtis 20 kg) – vos užsegiau. Po 17 valandų jau lipsiu į lėktuvą ir nežinau, ar blog’insiu artimiausias 10 dienų. Įdomu, koks bus mano kelionės rezultatas ir kokioje stadijoje sugrįšiu. O šiuo metu žiūriu štai ką.

P.S. Kas galit, laikykit kumščius rytoj nuo kokių 8-9 val. (gerai būtų visą dieną). Labai prašau!!! Būsiu gera visą gyvenimą už tai. This is very important!!! :************ Ačiū. Man nuo įtampos galva tuoj sprogs.

Su gimtadieniu, mielas dienorašti

Šiandien mano blog’ui sukanka vieneri metai. Kitais metais linkiu jam uždirbti nors vieną porą batų šeimininkei.

Laiškai iš pragaro

Nu blia, ką daryti, kai yra labai labai blogai, bet nieko negali pakeisti? O jeigu nieko negali pakeisti, tai kam dėl to iš viso parintis? Bet vis tiek pariniesi, nes juk durnas žmogus esi. Man jau nosį skauda nuo snarglių. Ir širdis silpna plyšta į gabalus. Klijuoju puzzle širdies lašais. Pašoku, kai suskamba telefonas. Iš nevilties išlyginau krūvą drabužių. Sugebėjau užsirašyti į kirpyklą.

Man patinka vasarą dienos metu gerti lauko kavinėse. Rytoj mano blog’ui sukanka vieneri metai. Dar tiek nedaug. Šiemet kol kas maudžiausi tik duše. Dar nebuvau užsidėjusi naujo maudymuko. Noriu degintis prie baseino ir gerti kokteilius. Septynis maždaug. Bet mano sėkmingas skaičius yra šešiolika, todėl reikėtų apsvarstyti KARTELĖS PAKĖLIMO variantą. Pažadinkite mane vienuoliktą.

Pastebėjau dar vieną kaimiečių mąstyme egzistuojantį šūdą. Šis šūdas vadinasi “Ką žmonės pagalvos?”. Negaliu jo pakęsti. Nes kai bandau save gelbėti, man paaiškina, kad čia “amoraliai tu elgiesi – ką žmonės pagalvos, vaikeli?”. Maždaug “Tu gal geriau paverk dar, bo per gerai atrodai kažkaip. Nepakankamai patinusi. Ir vapšie, kur tavo sąžinė, a? KĄ ŽMONĖS PAGALVOS???”

Kalbant apie išvaizdą, I can not look any Ammier.

Krč, tęsiu filmų peržiūrą. Ir prašom laikyti kumščius. Prašau labai labai labai.