This will be me in twenty years (?!)

“Varau kaip Mileris. Ryt esu pakviestas kugelio. Tai reiškia, ryt jau pavalgysiu.”

Nepatikėsite, ką aš dabar bandau skaityti. Visišką totalų šūdą. Na, bet kita vertus, ką daugiau galiu skaityti po sesinių (dialektologijos ir pan.) vadovėlių? Ko vertas vien pavadinimas:

Skaitau ir galvoju, kad rašymo stilius – prastokas (galbūt originalo kalba būtų geriau), tačiau kaip bebūtų liūdna, kažin, ar aš pati sugebėčiau parašyti geriau. Apie turinį nelabai galiu kalbėti, nes ką tik pradėjau. Matau, kad bus liečiamos visokios popsovos, bobiškos temos. Galit pažiūrėti.

P.S. Eilėje – “Breakfast at Tiffany’s” su visu savo levu vertimu netgi pavadinime.

“Blt, Evelina, tu mane gąsdini.”

Naujas trendas – kiaulių galvos namuose. “Neūkininkaujantys latviai perka kiaules, norėdami įveikti krizę. Vasarą jie laikys kiaules kaip naminius gyvūnėlius, o žiemą naudos jas maistui.” (© delfi)

Žiauriai tingiu šiandien bloginti, nes kažkaip mane pykina po sporto truputį. Iki vasaros liko dešimt dienų, o aš dar neatrodau taip, kaip man reikia. Tai mane nervina. Bet ar kada nors (kurią nors vasarą) ši mano PAREIGA buvo atlikta? Ne. Baisus vargas yra būti boba. Ir dėl ko mes čia taip vargstam? Aš asmeniškai stengiuosi dėl diedų, kurių nėra ir dėl savęs, kuri mane persekioja kiekvieną mielą dieną. Nusipirkau šiandien dvi maikes ilgesnes (juodą ir pilką), kad jausčiausi saugiai. T. y. būčiau užtikrinta, jog į viešumą niekada gyvenime neišlįs mano lovely love handles (puke).

Dar man žiauriai reikia naujų akinių nuo saulės, bet:

- man visiškai jokie netinka (šiuo fenomenaliu atveju stebisi netgi pardavėjai, kai aš išmatuoju visą jų pasiūlą ir nerandu nieko tinkamo);
- visokių ten “Zara” ir pan. aš nenoriu, nes man reikia normalių akinių su normalia apsauga etc. O šaibų, kaip žinia, nedirbdama turiu pilną seifą. Manau, apsisukčiau su 500 Lt. Namioką supratot.
- jaučiu nedidelę alergiją “wayfarer” tipo akiniams.

Žodžiu, man labai liūdna ir aš noriu į Niujorką. Nu arba bet kur, bele von iš čia!!!*

*Nesiūlyti kelionių į kitus Lietuvos miestus, Latviją, Lenkiją, Baltarusiją ir Kaliningradą.

Konclagerio miegas

Kiek laiko aš buvau dingusi? Parą? Daugiau? I was recovering from my bipolar disorder but now I am finally back for goooood.

“Sek mintį, nes lupsiu skūrą. Ir iš viso – ką tu dabar veiki? Kodėl neateini pas tėvą su maisto prikimšta pintine, iš kurios kyšo vyno butelio kakliukas tau? Noriu tave nufilmuoti išlipančią iš autiko ir mojančią skarele. Žiurke, blt, kodėl tu nepadarai TO? Tau atostogos kam duotos? Nepisk čia tik erazmusų man.”

Niekaip negaliu suprasti vieno dalyko. Kodėl, kai pageri mieste ir jautiesi vidutiniškai (nu taip pakenčiamai – nelabai stipriai) girtas, grįžus namo staiga tampi mėsinių galvijų tvarte prisigėrusia kiaule? Čia gal dėl to, kad viešumoje tave supo atspindį veidrodyje primenantys gyvuliukai, su kuriais visai neblogai sekėsi rasti bendrą kalbą. Skirtingai nei namie su kokia motina, kuri sako, kad mirsi nuo alkoholizmo “kaip neseniai padarė mūsų kaimynas trimkažkelerių metų”. Aš net nebuvau girta (nu, beveik). Tik labai smirdėjau cigaretėm (kažkaip norėjosi rūkyt vieną po kitos). Nu, ir kas čia tokio? Juk visi normalūs jomis smirda. Bet baisiausia yra tai, kad po tų degustacijų negalėjau naktį užmigti, nes mane kankino senas VISŲ draugas PACHMIELAS. O keltis tai šeštą turėjau. Nes aštuntą valandą manęs laukė labai svarbūs reikalai bei už tarybinio prekystalio sėdinčios siurbėlės (pinigų ištroškusios paštininkės).

Per stebuklą sugebėjau trumpai numigti ir netgi susapnuoti porą nesąmonių (kurias atsimenu kaip niekad gerai). Veiksmas – manau, kad tai buvo Šiaurės Amerikos Kordiljeros. Aš stovėjau kalno viršūnėje (apačioje – labai gražus vaizdas) ir niekaip negalėjau nusileisti, nes bijojau aukščio ir buvau įsitikinusi, kad mirsiu, jei žengsiu bent vieną žingsnį tais baisiais laiptais. Bet likti viršuje negalėjau, nes apačioje turėjau kažkokį mytą ir tas žmogus man jau skambino, kad paskubėčiau, nes liko penkios minutės iki sutarto laiko. Buvau įsitikinusi, kad nespėsiu, tačiau netrukus mane išgelbėjo kažkoks vyras (±30 m.). Su taksu jis nuvežė mane apačion (kodėl pati takso nesugalvojau išsikviesti – neaišku) pas (ahaha) kitą vyrą (irgi panašaus amžiaus), su kuriuo ir turėjau susitikti. Tada aš atsisėdau ant bordiūro ir pamačiau, kad iš mano leškos bėga kraujas. Tai buvo panašu į uodo įkandimą. Rankinėje susiradau servetėlę (balta servetėlė buvo iš kažkokio kabako, nes ant jos puikavosi raudonas kavos firmos logotipas), su kuria vėliau nusivaliau kraują. Murziną sėrvetėlę padaviau vyrui. Nepaisant to, kad servetėlė buvo kraujuota, jis ja nusivalė savo prakaituotą kaktą (lauke buvo karšta). Man buvo keista, kaip jam ne šlykštu. O tada aš atsikėliau anksčiau už žadintuvą.

Pasak internetinių sapnininkų, žaizdos, kraujas ir uodai reiškia ligas, o stovėjimas kalno viršūnėje – pergalę. Bet aš iš šito sapno norėčiau išpešti daugiau info.

Dienos dialogas. Meilė.

- Klausyk, jeigu mergai šnekant su balvonu darosi silpna ir kojos linksta, ar tai jau meilė?
- Ne, tai dar ne meilė. Meilė – kai neši dokumentus į teismą skirtis.

Klausimas

Žiauriai tingiu eiti į paštą. Kažin, ar pasodins mane į kalėjimą, jei “skolos” neatnešiu šiandien, kaip tarėmės su paštininke? Kitas dalykas – taip ir nesupratau, už ką jie plešia iš manęs tuos 76 Lt. Geriau aš nueisiu pasižmonėti už tuos pinigus.

“Svetimo skausmo, iš kurio kažkas nesijuoktų, nebūna.”

Vakar iš ŠMC išėjom nesusimokėjusios už gėrimus, ahaha. Bet po to “padarėm” skambutį, kad sutvarytų tą  reikalą, nes nu rimtai pamiršom. Būna gi, ane?

Kaip viskas blogai man šiuo metu yra, tai nenoriu net kalbėti. Tik neklauskite manęs, už ką balsavau, nes kaip bebūtų liūdna ir ne laiku, šiandien mane kankino vienas baisiausių pachmielų ever. Ryte jau maniau, kad paskutinioji pagaliau užsuko ir į mano chatą. Lyg tyčia tuo metu, kai namuose nebuvo nieko, kas apsauguotų mane nuo aštraus Giltinės dalgio. Likau gyva, bet jaučiuosi stora ir negaliu susitvarkyti su plaukais. FML.

Beje, valgyti šokoladą užsigeriant vodke – normalu? Čia aš ne apie save, jeigu ką.

Dienos citata. Fyfa.

“[..] Neseniai atsidarė vestuvinių ir proginių drabužių salonas”Fyfa”. Kiekviena moteris yra šiek tiek “fyfa”. Jei mus taip pavadina, paslapčia apsidžiaugiame, nes pagalvojame: vadinasi, gerai atrodau. Visos mes, kad ir ką kalbėtume apie vidinį grožį, norime būti gražios ir išoriškai. O “fyfa” – tai moteris žinanti savo vertę, paslaptinga, supratinga, pasižyminti intuicija. – dviprasmišką salono pavadinimą paaiškina savininkė.[...]“

Dienos dialogai

***

- Tai ji lesbė ar ne?
- Manau, jo.
- O gal bisex?
- Px iš esmės. Prezidento niekas nepisa.

***

- “Menininkas turi būti jautrus, paprastas, subtilus, geras žmogus.”
- Menininkas turi būti su kvapeliu ir berete. Ir su šaliku. Petruškevičius yra menininkas.

***

- Tu ką jį pažįsti?
- Aš visus pažįstu. Tik dar nespėjau su visais susipažinti.

***

“Jis gal į galvą negavęs? Antrą kartą.”

Pirmąjį atostogų rytą visada atsiras kažkas, kas privers tave skubiai varyti į dušą po šaltu vandeniu (karštas vanduo, kaip ir šeimininkė, sumanė paatostogauti) bei išlėkti iš namų be špaklės ir nesusišukavus. Na, ir kokia gi stichinė nelaimė šįkart drįso sutrukdyti princesės grožio miegą? Tai buvo į mano duris pasibeldęs paštininkas, davęs man lapuką, kuriame nurodyta – ATEIKITE SKUBIAI Į PAŠTĄ. Užrašas pabrauktas raudonu flomiku. Nu, galvoju – OT ZJBS, ar tik nebūsiu pamiršus kokio rūbelio užsakyto? Pasirodo, kad nė velnio.