Protected: Dienos citata (password’as tas pats kaip ir anąkart ARBA NURODYKITE MEILĄ, KUR SIŲSTI)

“UFB hopes to publish a culinary book someday.”

Man ir vėl kilo nuostabi literatūrinė idėja. Gimė ji šiandien, lapkričio mėnesį. Sėdint prie šventinio, padruskintų kūčiukų stalo.

- Sėdžiu Valensijoj prie stalo su kūčiukais.
- Kuom kuom? – paklausė nenuovuokusis Mantas.
- Nu, žinai, kas yra kūčiukai? Tai pas mane jie – pailgi tokie.
- OMFG. Neužsprink.
- Valgau juos su pomidorų padažu, kurį pirkau, nes maniau, jog tai – pomidorų sultys. “Kad veltui nenueitų.”
- 12 patiekalų ant Evelinos stalo. Du jau turim. Paskui – 10 pakelių čipsų. Voila! Bring it on, Jesus!
- Šią savaitę čipsų nevalgiau.
- Insane.
- Ai, dar prie kūčiukų paėmiau salotos lapą. Aš – tokia originali.
- Nu, čia jau suktinuką kokį net gali pasidaryt ir dėt į savo kulinarinę knyga naują. Nes Agrolietuvoj žiauriai nauja banga atsirito. Kulinarinių knygų. Nomeda leidžia net. Tai aš net nebeturiu ką pasakyt. Beata Nicholson irgi leidžia. Linas Samėnas aka IKI virėjas išleido jau.
- Na, aš savo “Maistą Ausims” galėčiau pritaikyt ir burnai.
- Verbalika goes oralika. Blet, jau postini į kažkur?
- Ne.

Bet tikrai gera idėja, ane? Paliubomu visi pirktų, nes aš gi achujenai gaminu. Aš jau net sukūriau tagline savo būsimai knygai – “Jūsų paleistų vidurių niekada nekankins užkietėjimas!” Dabar galvoju, kokius virtvinius šedevrus galėčiau pasiūlyti savo mylimiems gurmaniūkščiams.

Kūčioms siūlyčiau savo special dish – kūčiukai pomidorų suloje.

Jums reikės:

- “Heinz” kečupo;
- pigiausių pomidorų sulčių
- lašo aliejaus (gyvulinis tegul būna)
- kūčiukų
- lapo (aisbergo ar pan.)

Kadangi Jūs nebūsite tokie žiopliai kaip aš ir per klaidą nenusipirksite į sultis panašaus padažo, siūlau Jums tą skystalą pasigaminti patiems. Kečupas, sultys ir lašas aliejaus – marmalą išmaišome šaukšto pagalba. Tada viską sumetame į vieną kibirą. Išmaišome vėl (šaukšto pagalba). Pastatome ant stalo plastikinėje lėkštutėje. Patiekalą pabarastome bazilikais, juodaisiais pipirais, pikantiškais picos prieskoniais bei smulkintais angliukais “pagal skonį” dėl grožio. Viskas. Galima valgyti!

Taip pat turiu receptą, pasakojantį, kaip iš lešių grūdų pasidaryti “Lašišos piurė”. Kaip iš čipsų pasigaminti “Sūriuosius traškučius”. Kaip iš omleto su brokoliais pasidaryti “Mėsą su grybais”. Visi šie dalykai yra mano asmeninė kūryba. Kažką, manau, pavogčiau ir iš kitų (protingesnių) žmonių. Į mano favoritų sąrašą įeina tokie virtuvės stebuklai kaip Hot Dog’as; Karamelinė svajonė; Vištiena “Made in China”, garantuojanti aukščiausios klasės kinišką kokybę (“Siūlau dar pridėti vienos spaustos citrinos sulčių ir apšlakstyti sojų padažu. Tikrai skanu, nepasigailėsit.”).

Jau įsivaiduoju, kaip ateityje lepinsiu savo būsimą vyrą, kurio pasak mano draugės, niekada nebus, nes “tu gi nemoki skusti daržovių”. Taigi ne skutime esmė. Esmė yra PJAUSTYME. Jeigu moteris pjaustydama maisto produktus nenusipjovė nago, vadinasi… GERAS NAGŲ LAKAS IŠPUOLĖ.

Ir pabaigai – tėvelio žodis:

- Kas tave įkvepia rašymui?
- Mane įkvepia sekmadieniniai giminės pietūs, kurių nebuvo dešimt metų.

Protected: “Negražus, neturtingas, bet vat mielas.”

UFB atsako į laiškus: Kodėl neveikia sukos.lt?

Nes Tėvelis nesumokejo už domeno nuomą. Todėl siūlau visiems dabar šį adresą VOGTI, nes gausite biškį SRAUTO.

Beje, gali taip nutikti, kad ant kai kurių postų bus uždėtas passwordas. Taip darysiu saugumo sumetimais. Saugau savo galvą. Nesvarbu, kad tuščia. Plaukai gražūs užtat. Dėl passwordo prašom kreiptis į mane asmeniškai, o po to galite jį skleisti po INTERNETĄ, nes kas neieško, tas neranda. Štai neištvėrusi uždėjau pass ir ant paskutinio savo posto, mat mane išgąsdino kai kurie asmenys, kad tas postas yra labai žiaurus ir “aš negaliu patikėti, kad tu taip galėjai”.:D Patikslinu, jog tą man sakė post’e tikrai neminėtas asmuo – tie tai miega sau ramiai nusisukę į sieną. Kas ten jau TOKIO tame post’e yra aš net nežinau, nes pasenusių savo įrašų neskaitau (nebent tai trumpos citatos), kad pati neužsiparinčiau. Bet man juos labiau gėda skaityti ne dėl to, kad aš kažką parašiau “ne taip”, o dėl to, kad “valkata, tu tokia prasta rašytoja”…

Šiomis dienomis negaliu būti labai produktyvi, nes atostogauju. O dabar postinu tik todėl, kad mano draugės dar vis miega iš po vakar. Aš kaip mielas darbštus žmogutis atsikėliau pirmoji – ANTRĄ VALANDĄ DIENOS. Cha! Laiką leidžiu linksmai.

Žinoma, kaip visada šituose kraštuose būna – diedai čia ganėtinai baisūs ir ne mano skonio (užtat aš jų skonio labai labai). Bet džiugu, kad jie bent jau supranta, jog vyras turi tarnauti moteriai ir pirkti jai daug drabužių bei atnešti kokso ant padėklo penktą ryto. Įtariu, kad pati liksiu be drabužių, nes nesugebu su TAIS ŽMONĖM net pasilaižyti. Ir nepagalvoju, jog galbūt reiktų pakelti ragą, kuris zvimba sau kitame kambaryje.

Prašau tik vieno dalyko – prakeikto LOGINIO mąstymo

Astminiau dar vieną dalyką, kuris man yra labai svarbus renkantis diedą. Tai yra gal netgi SVARBIAUSIAS dalykas. Jo, dabar klausykit įdėmiai, daunai. Diedas PRIVALO sugebėti išspręsti paprastas kasdienes problemas. Argi daug prašau? Jei man, nedatiopai, įvyksta kokia nors “nelaimė” (neveikia liftas; pasiklydau; pamečiau raktus; nutrynė batas; pamiršau užsidėti triusikus, o į mano rajoną kaip tik tądien užsuko uraganas Katrina), aš skambinu vyrui ir jis TURI SUGALVOTI, KĄ MAN DARYTI. Jei jis neišmąsto sprendimo, nesugeba duoti patarimo (kurį vis tiek įmanoma duoti geresnį, nei sugebėtų besinervinanti ir blaiviai nemąstanti iš nervų merga duoti pati sau) arba yra pasimetęs dar labiau už mane = MAN JIS NETINKA. Ir mane tiesiog ima neapsakomas siutas, kai:

Pisau aš tokius vyrus. Baisiausiuose košmaruose nebent.

“Dariau omletą su daržovėm, gavos mėsa su grybais.”

Nu gražumėlis kaip visada. Tik papostink kokią savo foto ar šiaip kokią nesąmonę – iš karto komentarų liūnas. O fotkę man papostint užima šimtą kartų mažiau laiko, negu surinkti kokį “komišką” tekstuką. Tai galvoju, jei šiandien papostinsiu daugiau savo fotkių, komentarų bus du šimtai? Ne, nes dabar nekomentuosit specialiai. Na, pabandom. Ten gi kaip ir yra ką apkalbėti.

Štai Jūsų teismui – Evelinos webcamo džiaugsmai. Prašom nepamiršti paminėti, kokia aš kūda arba stora arba baisi ir “tik pažiūrėkit – net galvos neturi”.

Beje, kažkaip aš tikėjausi, kad Londone atrasiu sielos ramybę (ha ha), nes niekas gi čia manęs nepažįsta. Apie kokio pobūdžio ramybę aš kalbu? Kalbu apie “nelįskit, idiotai, jūs prie manęs vieną kartą” ramybę. Štai pvz., vakar ėjau susitikti su draugu iš Vilniaus ir jis kartu atsivedė savo draugelį, gyvenantį Londone. Prieš tai su juo man teko kalbėti telefonu ir aš  net nesupratau, kad kalbu su nepažįstamu. Vėliau, kai mes pagaliau kažkur prisėdome, tas draugo draugas nuėjo prie baro, o aš likau su tuo savo vilniečiu. Na, ir pasakoja jis man, ką jam pliurpė anas jo draugelis, kol jie šliaužė su manim susitikti. Tam vaikinui atseit labai patiko mano balsas “ir labai noriu ją pamatyti”. LOL. Man asmeniškai, mano balsas – neočen, tačiau man pačiai iš esmės viskas, kas su manimi susiję yra neočen, todėl nieko čia naujo. Kaip ten bebūtų, nuo šitų dalykų nesijaučiu nei kiek prasčiau (aš čiuju ir su kibiru ant galvos ir netvarkingais nagais jausčiausti tiek pat zjbs). Ačiū Dievui, seniai išmokau savęs neklausyti (o visokių ten aplinkinių neklausyti JUO LABIAU). Matau, nukrypau nuo temos biškį… Žodžiu, vėliau man jis skambina ir šneka į ragelį, kad nori mane pabučiuoti. Ahahaha. Susinervinau net. O šiandien vienas bernas kvietė mane į pasimatymą (čiuju, pirmą kartą gyvenime tai buvo ne lietuvis), bet aš nevariau, nes man buvoja hujova, o gal dėl to, kad man realiai juk bus hujova visą likusį gyvenimą.

Be to, aš gi ne debilė, kad bloginčiau esamą padėtį prastesniais variantais. Ne, ne, ne, jokiu būdu. Čia būtų tas pats kaip savo gražią drabužių spintą prikrauti rūbais iš Gariūnų.

Ir dar man nedaeina vienas dalykas – kakova čiorta tu kvieti žmogų į pasimatymą, jeigu tas žmogus tau anksčiau neparodė jokio susidomėjimo tavimi? Tu supranti, kad jam per tave reikės gaišti laiką ir  MĄSTYTI ATMAZUS. Aš asmeniškai, mąstyti nemėgstu, nes esu kvailutė. Kvailas mielas žmogutis. Todėl tokie nutikimai mane labai išsekina fiziškai, dvasiškai, protiškai ir netgi finansiškai (antidepresantams išsileidžia).

Kol čia rašau, balsas kambaryje man sako: “Evelina, man parkės kyla, kai tu juokiesi”. Nu, fuuuuuuck.

BLE, JŪS VISI ESAT IŠPROTĖJĘ DEBAI.

Dar čia neseniai kažkam aiškinau: “Jis galvoja, kad aš esu graži ir protinga – tu matai, ant kiek tas žmogus yra aklas?”

Eilinį kartą susidūriau su ta pačia parke – kiek atvirai ir šlykščiai galiu sau leisti čia rašinėti. Žinoma, dabar galiu šiek tiek daugiau nei prieš kelis mėnesius. Vien dėl to, kad nebesu Lietuvoje. Kita vertus, kažkiek veiksmo vyksta ir čia… Ekshibicionizmu irgi gi neužsiimsiu. Nenoriu + neapsimoka. Paliubomu išeitų ne į naudą.

Btw, aš kažkaip nemoku džiaugtis dėmesiu ir dėti sau davolna pliusus į neegzistuojančą užrašų knygutę.

Ai, bet tai pzdc, kokia aš nervuota. Dėl visokių šūdų. Šiandien pvz., vienas nuopisa, mačiau, pakomentavo vieno gražaus berniuko statusą, tai galvoju, kūrva tu nachui, tuoj kai perpisiu per letenas interneto kabeliu – ko čia lendi man į akis? Nekenčiu balvonų (balvonai = tūpi žmonės, debilai). Ai beje, ir jei kada nors nusprendei, jog kuris nors besmegenis yra balvonas, bet po to kažkodėl leidai sau persigalvoti… greičiausiai persigalvodamas suklydai, nes besmegenis iš tikrųjų ir yra BALVONAS. Ant žiemos jų padaugėja, kadangi dubakas, sniegas ir t. t.

Tačiau šiuo metu mane labiausiai jaudina tai, kad dėl tam tikrų dalykų iki išvažiavimo į Valenciją šį ketvirtadienį aš nespėsiu atlikti TAM TIKRŲ DALYKŲ. FUCK MY LIFE.

Iš anksto atsiprašau visų kvailų vaikučių už gražų savo šiandienos žodyną. Mokykitės, mokykitės.

Facebook’o draugų tradicijos

Jūs tik pamanykite. Tie žmonės, su kuriais visą gyvenimą buvai mandagus (t. y. metus, jei ne daugiau, vien dėl geros širdies laikei kaip draugus anokiame Šūdsnukyje), nuoširdus (t. y. nuoširdžiai siuntei nachui mintyse), pagarbus (t. y. nekomentavai statusų – nesiuntei nachui viešai) ir visoks kitoks paslaugus (t. y. darei aplinkiniams žmonėms paslaugą pristatydamas anuos žioplius iš blogosios pusės – kad jiems nereiktų vargintis patiems) staiga ima ir iškrėčia tau malonią staigmeną. O dar juk net ne Kalėdos.

Žodžiu, buvo taip: pastarojom dienom NETGI DU (gal ir daugiau, tik aš dar nespėjau to pastebėti) mano praeities lopai, su kuriais seniai nebebendrauju, ištrynė mane iš savo draugų sąrašų. Čiuju, iš to juoksis net mano motina (mama, parašyk man į Skype, pasakysiu KURIE – numirsi, ahaha). Ši skausminga metų netektis verta netgi atskiro posto populiariame Vilniaus tapkių blog’e – MANO BLOG’E. Man tik keista, kodėl jie to negalėjo padaryti anksčiau – t. y. tada, kai mano nepakartojami atnaujinimai tikrai galėjo sukeltį šiokį tokį (tarkim, kokios nugaros) skausmą.

Kaip praneša populiarus socialinis tinklas “Twitter”, incidentą galėjo sukelti kelios svarbios priežastys:

Aišku, dar galima būtų dadėti ir kitokių variantų. Pvz.:

“Evelina, man tą teko padaryti, nes aš nenoriu, kad tu būtum informuota apie mano pastaruoju metu šlubuojančią sveikatą bei minusinę banko sąskaitą. Ir neduokdie, nespėsiu nuimti tag’o, kai užtagins mano bręstantį alaus ir cepų pilvūzą.”

Šitas motyvas būtų labai neapgalvotas, nes nejaugi jie pamiršo (gal jie tiesiog buvo šiek tiek neatidūs kaip balvonai?), kad aš LABAI MĖGSTU KOMPUS IR INTERNETĄ. Tai reiškia, kad galiu žiūrėt tuos profilius IR TAIP. LOL. Jei panorėsiu, žinoma.

Klausimas skaitytojams: o kaip gi Jūs traktuojate nuopisas socialiniuose tinkluose? Aš, asmeniškai, tik mandagiai. Aš gi negaliu pripažinti nuopisai, jog “tu, nuopisa, esi nuopisa”. Jei trukdo, pisi ten kokį “hide” ir tiek. Jei nenori, kad matytų tam tikros info, tai paslėpi ją nuo jų. Bet gink Dieve, svarbiausia taisyklė yra NETRINTI IŠ DRAUGŲ. Toks žingsnis niekuomet nenueina į naudą. Nes tada… Frienemy finds out he’s actually an ENEMY to you!

UFB balsuoja už kerštą

Į šitą klausimą yra keli atsakymai. Du iš jų skamba taip:

- TAIP
- NE

KODĖL TAIP? Nes daunams reikia įkrėsti šiek tiek sveiko proto. Naujais durnyno vėjeliais apdeitinti seną, nuo senos ir atsibodusios bobos supelyjusią vyro smegeninę (nors nelaimė jo galvą ištiko būtent per tave, argi tai tau turėtų rūpėti? žinoma, kad ne). Vienintelis būdas tą padaryti – atkeršyti. Ir neduok Dieve, jei jis tave metė dėl kitos bobos. Tokiu atveju teks arti dvigubai. Taip, kokybiškas kerštas reikalauja aukų – arimo. Realiai, toji katorga man kažkuo primena bulviakasį. Užtat rezultatas… prilygsta čipsų ėdimo metu patiriamam malonumui. Todėl investuoti – kaip ir verta.

Kaip tą padaryti? Yra daug įvairių būdų (smurtas, teroras ir… smurtas). Galima visaip kenkti, šikti, triesti – na, vienu žodžiu, skonio reikalas. Bet aš tau patarčiau paprasčiausiai tapti ACHUJENA. Visada dėvėk trumpus sijonus ir šalia savęs turėk kavalierių – a vdrug sutiksi aną asilą. Ir taip toliau. Jeigu ir sumanysi kenkti pvz., apdaužydama jo “nuliovą” mašiną, vis tiek prieš tai turi tapti achujena. Nes kadangi jam šiuo metu ant tavęs yra pochui (nes tikriausiai netenkini jo būdama tokia, kokia esi – todėl tave ir metė, skatyna tas blt), tau teks padirbėti, kad nors biškį tarp jo kojų kas nors suvirpėtų. O šiaip tai ką – ŽUDYT. Prakeik jį pas kokią būrėją ar ką. Aš va pvz., visus ex’us prakeikiau. Tai dabar prašau – matome puikius rezultatus: vaikšto sau su urodėm už parankės. Ir kaip po tokių dalykų netikėt burtais?

KODĖL NE? Čia tau atsakys vyriška nuomonė (pasak kurios, nieko daryti nereikia, nes tikriausiai tu buvai verta to metimo per bortą): “O gal ją metė dėl ko nors prišikto ir kvepiančio? Gal ji gulėjo kaip lenta ir laukė kol viskas atsitiks ir mes gyvensim ilgai ir laimingai. Tai ir metė. Pati kalta, kad metė. Durna, kad nejautė, nematė jokių PX ženklų. Gerų bobų niekas nemėto. (O jei randi dar geresnę?) Kai turi GERIAUSIĄ, geresnių nebūna.”

Nežinau, nežinau. Aš tai per savo bernų karjerą visuomet pasvarstydavau, kad galiu turėt ir geriau. Ta prasme, visada yra ką tobulinti. Man net sunkiai suvokiama, kad būna kitaip. Nors gal ir būna – ką aš žinau. Nesusidūriau. Bet vis tiek aš – pzdc romantikė.

Vorus reikia ŽUDYT, taip?

- I just think it is a bad idea to fuck with something that can have a hundred babies. Kill one spider and you’ve got a hundred pissed off little guys out for revenge.
- But I’m so scared of them…
- You think they’re not scared of you? I mean… How would you react to a giant blonde thing, which is 2000 times bigger than you?
- Then why are they coming if they’re so scared?
- The same reason why men come after giant blonde things – they’re hungry and not so smart.

Dar pora žodžių

Nežinau kodėl, bet aš žiauriai nemėgstu jaunesnių už save bobų. Celebrities, paprastos bobos – man visiškai jokio skirtumo. Ir aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur gi toji nesąmoninga antipatija. Čiuju, tai susiję su vaikystės traumomis, kai mama per Kalėdas savo krikšto dukrai (iki kurios gimimo giminėje aš buvau jauniausias vaikas, o ji gimdama štai paėmė ir viską sugadino) nupirko lėlę, o man tik Disneyišką žurnalą “Dumbo” (nes savo Kalėdinę dovaną aš jau buvau gavusi). Iki šiol pamenu tą skausmingą pavydo jausmą. Brrr. Žodžiu, tada aš negalėdavau pakęsti, kad jaunesniems nei aš vaikučiams skiriama daugiau dėmesio, negu man. Ir nors aš jau seniai nebe vaikutis… jaunesnių bobų nemėgstu iki šiol. Apie vyrus net nekalbu, nes sakiau jau šimtą kartų.

Gal čia yra psichologų, kurie galėtų paanalizuoti?

Ta prasme, čia tikrai yra liguista. Jei aš pamatau, kad boba yra 87 metų gimimo (t. y. mano metų), pirmas dalykas, kurį aš padarau, tai patikrinu MĖNESĮ. Jei ji gimė spalį – viso gero, mažvaikė. Jei anksčiau nei rugpjūtį – viskas gerai su tavim, BENDRAAMŽE.

Aišku, mano priešiškas nusistatymas dažnai pasikeičia, kai geriau pažįstu žmogų. Bet kol tas neįvyksta…