“Moliūgėli tu mano, riedėk tu nahren.”

Darbo skelbimų Lietuvoje apžvalga: siūlome darbą Pabradės klebonijos valgykloje.

Vyrų rinkos apžvalga Vilniaus mieste:

- Aš net nežinau, su kuo norėčiau permiegoti Vilniuje. NĖRA SU KUO. Nei tau, nei man.
- Tu su visais jau permiegojai, o aš esu pernelyg išrankaus skonio. Štai kaip yra.

Studijų kainų apžvalga lyginant su pernai metų grūdų supirkimo kainomis:

Žinia apie pakitusias mokslų Lietuvoje kainas nušvietė mano kambario lubų padanges kaip fejerverkų liepsna Naujametinę Katedros aikštę. Ir iš kur gi tas vaikiškas džiaugsmas begalinis?

- Čia gi verkti reikia. – per perekūrą padjezde tyliai žaibus laidė neramūs kaimynai . – Neišsimokės darbo klasės didvyrių šeima už antriems metams paliekamą dukrą (naivu tikėtis, kad magistrą sugebėsiu baigti OPERATYVIAI).

Ir ačiū Dievui. Tegul kainuoja nors milijoną. Man gi dar geriau. Visų pirma, nėra aišku, ar apskritai turės panelė noro DAR mokytis. Kai jau viskas nuo rugsėjo (pirmam kurse) gerklėj stovi. Visų antra, mane visuomet reikia stumti, kad aš ką nors padaryčiau. O žvėriškos kainos būtų pats geriausias postūmis man pagaliau išvykti na—>xui. Kad ir mokytis. Kokį nors aukštąjį šūdą. Kokį? Nežinau aš. Gal geriau Jūs man patarkite. O jei nebus noro mokytis, vis tiek reikia priežasties dingti bent pusmečiui (“Tėvynėje nėra ką veikti. Aš neturiu darbo. O mokslas man yra neįkandamas visom prasmėm.”)

- Bet tu pritari? Kad man reiktų pusmečiui dingti?
- Vaikas, nu tu duodi. Tau penkmečiui reiktų dingt.
- Išprotėjai?
- Penkeriems metams, sakau. “Dingau” padaryti tu turėtum sudaužius tiek širdžių.
- Aš jei penkmečiui išvarysiu, tai jau ir nebegrįšiu niekada.
- Grįši. Sugęs dantys ir grįši. Lietuvoje – geriausi skrandžio specialistai.
- O tai tipo taip imti ir dingti nieko nepranešus?
- Ne, išleistuves padaryk už keturis šimtus litovcų ir niekur neišvaryk. Pramiegok lėktuvą ir sakyk – “nebeturiu nei šaibų, nei kantrybės”.

“Taigi tu pas mus gabi mergaitė. Susidorosi.”

Nežinau, koks debilas sugalvojo frazę “anksti kėlęs – nesigailėsi”, bet akivaizdžiai tas žmogus buvo lengvai susipykęs su protu. Šiandien aš atsikėliau prieš septynias ir galiu pasakyti, jog visa mano diena buvo sugadinta. Nes dėl šio fakto sutriko mano savijauta. Visa kita klostėsi gana gerai.

Manau, žinot tą nuostabią savijautą, kai pamiegi tris valandas? Dieną numigti nepavyko.

Tuose plepaluose apie grožio miegą, pasirodo, yra dalelė tiesos. Nes šiandien atrodžiau ypatingai baisiai. Mano paakiai vienu metu buvo ir užtinę, ir pamėlę; veidas – perbalęs; o tuščias daunės žvilgsnis žiūrėjo į baldų salonų vitrinas. Nes ten parduoda lovas. Vaikščiodama gatvėmis mintyse kelioliką kartų kartojau “Tėve mūsų”, kad tik nieko nesutikčiau.

Grįžusi namo bandžiau mokytis ir tas man sekėsi palyginus neblogai. Nesąmones skaityti lengva. Būtų malonu jas dar ir įsiminti. Nu krč, px – pasidėsiu knygą po pagalve prieš egzą. Girdėjau, padeda.

“Jaučiuosi išalkusi. Pletkų ir kitų žmonių nelaimių.

Bet tai kaip sunku prisiverst mokytis. Neįsivaizduojate. Štai ir dabar – ką aš darau? Mokausi? Ne. Rašau postą ir skaitau vieno savo dėstytojo straipsnius. Nesakysiu pavardės, bet čia tas, kur šiuo metu susidėjęs su ganėtinai žinoma jauna rašytoja (kuri, tikiuosi, pagaliau baigė neakivaizdines studijas mano fake). Apie tai rašė praeito mėnesio “Nuo…Iki”. Žurnalų neperku, bet taip jau gavosi, kad sėdėdama solerkej pavarčiau. Ten pasakojo apie poras, kurias skiria… amžiaus skirtumas. Tipo, wow. Na, ok. Mano dėstytoją ir tą rašytoją skiria dvidešimt metų, bet ten rašė ir apie porą, kurią skiria vos aštuoneri metai. Koks čia skirtumas? Čia yra norma. 5-10 metų skirtumas yra norma. Jeigu vyras už mane vyresnis ketveriais metais, aš jį laikysiu metais jaunesniu. Ahaha. Tokia jau ta matematika. Na, bet aišku, aš tikiu, kad kartais pasitaiko ir išimčių. Maždaug kas tūkstantis devyni šimtai šešioliktas sutiktas bernas ir yra toji išimtis (never happened to me).

“Ei, o tau rimtai tokia didelė parkė dėl kablų? Galėčiau tau atiduoti savo sugebėjimą vaikščioti ant kulnų su viena sąlyga – turėsi man atiduoti savo nesužalotus gaurus.”

Beje, norėjau priminti ir pranešti nežinantiems, kad mano batų dydis yra 38. Kartais nešioju 37-ą, bet geriau nerizikuokite ir imkite didesnį. Čia vat kaip tik vasara artėja – gal kas norės mane pasveikinti artėjančių egzų proga.

“Pas mane pilna šūdų iš BODYSHOPO, bet ne dėl to, kad aš juos naudoju, o todėl, kad turiu maniją pirkti kremus. Nu jie ten tipo papus didna, šikną mažina. Aš kartą išsitepiau, papai neužaugo, tai ir padėjau į lentyną pelyti.”

OMG, kaip tik pamiršau pasitepti šiknos kremuku! Ciao.

P.S. Pagaliau nusipirkau “Victoria’s Secret” maudymuką. Dabar beliko įsigyti new (skinny and not very healthy) body. Iki šiol nesuprantu, kodėl galvojau, kad jie nešipina į Lietuvą.