[12/17/09 8:57:34 PM] Lori Pyrstas: ka sterva
[12/17/09 8:57:40 PM] Lori Pyrstas: kaip gyvenimiski reikalai?
[12/17/09 8:59:30 PM] Evelina: neblogai
[12/17/09 8:59:42 PM] Lori Pyrstas: tai gerai ahahaah
[12/17/09 8:59:52 PM] Lori Pyrstas: tiek ir norejau
[12/17/09 9:00:00 PM] Lori Pyrstas: kad tau viskas butu NEBLOGAI
[12/17/09 9:01:14 PM] Lori Pyrstas: beje, man nepatinka, kad apleidai bloga. kokios to priezastys? visiskai nenoriu buti provincijos centre pristatinejamas kaip “mirusios rasytojos tevas”
Aš nemiriau. Man – kasmetinė priešnaujametinė depresūcha. Taip pat man skauda koją, nebeskauda gerklės ir aš neparašau atviruko. Aš noriu, kad mane guostų.
Sakei, kad nemėgsti jaunesnių už save merginų. O jeigu atsiras grupelė tavo gerbėjų, kurios elgsis kaip tu, nuolat tave cituos, o kai grįšį į Vilnių ir jos pamatys tave gatvėj ir paprašys nusifotkinti kartu ir autografo? Kaip vertinsi tokias jaunesnes, kurios tave mylėtų ir laikytų sektinu pavyzdžiu?
Hahahahahahaha. Na taip tai jau nebus niekada TIKRAI (O ką daryt, kad būtų? LOLOL. ). Bet jei kažkas panašaus NETYČIA įvyktų, vertinčiau tą gerai, nes aš visada būnu teigiama tiems, kas mane mėgsta (vis tik “friendly”). Svarbu tik, kad neliestų manęs, nesikištų ne į savo reikalus ir t. t.
Šiandien mano “Google Readerį” pirmą kartą gyvenime pasiekė gera naujiena iš Lietuvos. Pasirodo, mano mėgstamiausioje Vilniaus kavinėje “Cozy” ant dienų vyks “pasilaižymo akcija”. Kas pasilaižo, tas gauna nuolaidą. Tiesa, pageidautina, kad besibučiuojantys būtų tos pačios lyties (bet gali būti ir skirtingų, jei yra nuobodos). Na, aš nors pati ir esu straight, manau, kad akcijoje sudalyvaučiau (geras atmazas pasilaižyt su boba – dėl pinigų mol) ir jau netgi žinau su kuo! Ar atspėsit, kas ta laimingoji?
Nu gražumėlis kaip visada. Tik papostink kokią savo foto ar šiaip kokią nesąmonę – iš karto komentarų liūnas. O fotkę man papostint užima šimtą kartų mažiau laiko, negu surinkti kokį “komišką” tekstuką. Tai galvoju, jei šiandien papostinsiu daugiau savo fotkių, komentarų bus du šimtai? Ne, nes dabar nekomentuosit specialiai. Na, pabandom. Ten gi kaip ir yra ką apkalbėti.
Štai Jūsų teismui – Evelinos webcamo džiaugsmai. Prašom nepamiršti paminėti, kokia aš kūda arba stora arba baisi ir “tik pažiūrėkit – net galvos neturi”.
Beje, kažkaip aš tikėjausi, kad Londone atrasiu sielos ramybę (ha ha), nes niekas gi čia manęs nepažįsta. Apie kokio pobūdžio ramybę aš kalbu? Kalbu apie “nelįskit, idiotai, jūs prie manęs vieną kartą” ramybę. Štai pvz., vakar ėjau susitikti su draugu iš Vilniaus ir jis kartu atsivedė savo draugelį, gyvenantį Londone. Prieš tai su juo man teko kalbėti telefonu ir aš net nesupratau, kad kalbu su nepažįstamu. Vėliau, kai mes pagaliau kažkur prisėdome, tas draugo draugas nuėjo prie baro, o aš likau su tuo savo vilniečiu. Na, ir pasakoja jis man, ką jam pliurpė anas jo draugelis, kol jie šliaužė su manim susitikti. Tam vaikinui atseit labai patiko mano balsas “ir labai noriu ją pamatyti”. LOL. Man asmeniškai, mano balsas – neočen, tačiau man pačiai iš esmės viskas, kas su manimi susiję yra neočen, todėl nieko čia naujo. Kaip ten bebūtų, nuo šitų dalykų nesijaučiu nei kiek prasčiau (aš čiuju ir su kibiru ant galvos ir netvarkingais nagais jausčiausti tiek pat zjbs). Ačiū Dievui, seniai išmokau savęs neklausyti (o visokių ten aplinkinių neklausyti JUO LABIAU). Matau, nukrypau nuo temos biškį… Žodžiu, vėliau man jis skambina ir šneka į ragelį, kad nori mane pabučiuoti. Ahahaha. Susinervinau net. O šiandien vienas bernas kvietė mane į pasimatymą (čiuju, pirmą kartą gyvenime tai buvo ne lietuvis), bet aš nevariau, nes man buvoja hujova, o gal dėl to, kad man realiai juk bus hujova visą likusį gyvenimą.
Be to, aš gi ne debilė, kad bloginčiau esamą padėtį prastesniais variantais. Ne, ne, ne, jokiu būdu. Čia būtų tas pats kaip savo gražią drabužių spintą prikrauti rūbais iš Gariūnų.
Ir dar man nedaeina vienas dalykas – kakova čiorta tu kvieti žmogų į pasimatymą, jeigu tas žmogus tau anksčiau neparodė jokio susidomėjimo tavimi? Tu supranti, kad jam per tave reikės gaišti laiką ir MĄSTYTI ATMAZUS. Aš asmeniškai, mąstyti nemėgstu, nes esu kvailutė. Kvailas mielas žmogutis. Todėl tokie nutikimai mane labai išsekina fiziškai, dvasiškai, protiškai ir netgi finansiškai (antidepresantams išsileidžia).
Kol čia rašau, balsas kambaryje man sako: “Evelina, man parkės kyla, kai tu juokiesi”. Nu, fuuuuuuck.
BLE, JŪS VISI ESAT IŠPROTĖJĘ DEBAI.
Dar čia neseniai kažkam aiškinau: “Jis galvoja, kad aš esu graži ir protinga – tu matai, ant kiek tas žmogus yra aklas?”
Eilinį kartą susidūriau su ta pačia parke – kiek atvirai ir šlykščiai galiu sau leisti čia rašinėti. Žinoma, dabar galiu šiek tiek daugiau nei prieš kelis mėnesius. Vien dėl to, kad nebesu Lietuvoje. Kita vertus, kažkiek veiksmo vyksta ir čia… Ekshibicionizmu irgi gi neužsiimsiu. Nenoriu + neapsimoka. Paliubomu išeitų ne į naudą.
Btw, aš kažkaip nemoku džiaugtis dėmesiu ir dėti sau davolna pliusus į neegzistuojančą užrašų knygutę.
Ai, bet tai pzdc, kokia aš nervuota. Dėl visokių šūdų. Šiandien pvz., vienas nuopisa, mačiau, pakomentavo vieno gražaus berniuko statusą, tai galvoju, kūrva tu nachui, tuoj kai perpisiu per letenas interneto kabeliu – ko čia lendi man į akis? Nekenčiu balvonų (balvonai = tūpi žmonės, debilai). Ai beje, ir jei kada nors nusprendei, jog kuris nors besmegenis yra balvonas, bet po to kažkodėl leidai sau persigalvoti… greičiausiai persigalvodamas suklydai, nes besmegenis iš tikrųjų ir yra BALVONAS. Ant žiemos jų padaugėja, kadangi dubakas, sniegas ir t. t.
Tačiau šiuo metu mane labiausiai jaudina tai, kad dėl tam tikrų dalykų iki išvažiavimo į Valenciją šį ketvirtadienį aš nespėsiu atlikti TAM TIKRŲ DALYKŲ. FUCK MY LIFE.
Iš anksto atsiprašau visų kvailų vaikučių už gražų savo šiandienos žodyną. Mokykitės, mokykitės.
Šiandien taip nuvargau, kad atėjus vakarui net negaliu apsispręsti, į kurį blog’ą pablog’inti. Buvau vienoje agentūroje, tada kavos, tada “prieš varant namo užeisiu į parduotuvę diržo”. Na, žinoma, tik paleisk mane “trumpam į parduotuvę”… Na, bet diržą kažkaip nusipirkau. Tiksliau, ne diržą, o “odinę” juostą, kurios man reikėjo specialiai vienai kibiro formos suknelei.
Na, kibiro juostos čia nesimato, užtat matosi ūkiškas namų vaizdelis su neišneštomis šiukšlėmis bei kur papuola džiūnančiais skalbiniais. Ir kreivai pastatytos Evelinos kojos. Hm, rytoj jau Helovynas? Draugė sako, kad būtinai užsidėčiau kablus. Bijau. Ar čia man todėl ir pasiūlė – kad gąsdinčiau žmones su savo pachodka (nors dažniausiai jinai nėra tokia jau tragiška, kaip aš čia aimanuoju).
Tai ką veiksit, kur gersit? Kaukes visi pasidarėt, tinginiai?
Ai, beje, man čia neseniai pasakė, kad aš gal ir atrodau gerutė, bet iš tikrųjų esu būtent tokia, kokia apsimetu šiame blog’e – “Ten parašyta visa tiesa.” Einu ilsėtis.
Jūs tik pamanykite. Tie žmonės, su kuriais visą gyvenimą buvai mandagus (t. y. metus, jei ne daugiau, vien dėl geros širdies laikei kaip draugus anokiame Šūdsnukyje), nuoširdus (t. y. nuoširdžiai siuntei nachui mintyse), pagarbus (t. y. nekomentavai statusų – nesiuntei nachui viešai) ir visoks kitoks paslaugus (t. y. darei aplinkiniams žmonėms paslaugą pristatydamas anuos žioplius iš blogosios pusės – kad jiems nereiktų vargintis patiems) staiga ima ir iškrėčia tau malonią staigmeną. O dar juk net ne Kalėdos.
Žodžiu, buvo taip: pastarojom dienom NETGI DU (gal ir daugiau, tik aš dar nespėjau to pastebėti) mano praeities lopai, su kuriais seniai nebebendrauju, ištrynė mane iš savo draugų sąrašų. Čiuju, iš to juoksis net mano motina (mama, parašyk man į Skype, pasakysiu KURIE – numirsi, ahaha). Ši skausminga metų netektis verta netgi atskiro posto populiariame Vilniaus tapkių blog’e – MANO BLOG’E. Man tik keista, kodėl jie to negalėjo padaryti anksčiau – t. y. tada, kai mano nepakartojami atnaujinimai tikrai galėjo sukeltį šiokį tokį (tarkim, kokios nugaros) skausmą.
Kaip praneša populiarus socialinis tinklas “Twitter”, incidentą galėjo sukelti kelios svarbios priežastys:
Aišku, dar galima būtų dadėti ir kitokių variantų. Pvz.:
“Evelina, man tą teko padaryti, nes aš nenoriu, kad tu būtum informuota apie mano pastaruoju metu šlubuojančią sveikatą bei minusinę banko sąskaitą. Ir neduokdie, nespėsiu nuimti tag’o, kai užtagins mano bręstantį alaus ir cepų pilvūzą.”
Šitas motyvas būtų labai neapgalvotas, nes nejaugi jie pamiršo (gal jie tiesiog buvo šiek tiek neatidūs kaip balvonai?), kad aš LABAI MĖGSTU KOMPUS IR INTERNETĄ. Tai reiškia, kad galiu žiūrėt tuos profilius IR TAIP. LOL. Jei panorėsiu, žinoma.
Klausimas skaitytojams: o kaip gi Jūs traktuojate nuopisas socialiniuose tinkluose? Aš, asmeniškai, tik mandagiai. Aš gi negaliu pripažinti nuopisai, jog “tu, nuopisa, esi nuopisa”. Jei trukdo, pisi ten kokį “hide” ir tiek. Jei nenori, kad matytų tam tikros info, tai paslėpi ją nuo jų. Bet gink Dieve, svarbiausia taisyklė yra NETRINTI IŠ DRAUGŲ. Toks žingsnis niekuomet nenueina į naudą. Nes tada… Frienemy finds out he’s actually an ENEMY to you!
Kaip išgyvenai tą tragišką kultūrinį šoką, kai trumpam buvai parsikomandiravus į ašarų pakalnę?
Man nepraeina, einana kaip čia baisu
Cha cha. Nu, matai. Visų pirma, tu varei į dar geresnę vietą, negu aš dabar sėdžiu. Be to, varydama į Lietuvą rinkausi tokias datas, kad praleisčiau Lietuvoje mažiausią įmanomą minimumą. Pilnos keturios dienos, kurias leidau kaip vieną ilgą savaitgalį… Aš realiai būtent dėl to (dėl datų) pasirinkau vienas, o ne kitas avialinijas. Vilniuje nebuvo nuostabu ar ypatinga, bet ir tragiška nebuvo. Buvo OK. Bet čia gi kaip atostogos gavos. Na, o įsivaizduok – gyvent TEN… Nenoriu. Ne dabar. Niekada… Nebent ištiktų žopa kokia nors visiška. Krč, varyk atgal. Arba bent jau į Londoną – gal realiau. M? Ahaha, ir papasakok, kas ten dar baisaus – palinksmink mane!
Ką tik supratau, kad man jau 22 metai, o aš dar niekad gyvenime nesu išbandžiusi trijų dalykų: niekada nebuvau ištekėjus, išsiskyrus ir netgi nesu gyvenus su diedu. Does this mean I’m going to die without that experience?
Šiandien man liūdna, I’m out of šaibos (AGAIN), esu nepatenkinta daug kuo ir manimi nepatenkintų yra. O man kažkaip šiuo atveju nėra visiškai 100% px. Na, bet tikriausiai pasidarys px jau trečiadienį, nes tada grįžtu į LDN.
Labai gražus dialogas prieš miegą:
- You don’t think it might be a good idea for me to fuck you at some point?
- Let me explain. It has to happen spontaneously. Well, by accident. It just has to be unplanned. And this is PLANNING.
- So, why don’t you accidentally get your ass over here?
Pagaliau man pavyko atsikelti ne anksti. Taip, mano atveju tai yra pliusas, kadangi dažniausiai atsikeliu apie aštuntą ir toliau nebegaliu miegoti. O po to vaikštau kaip zombis, nes guluosi taigi vėlai.
Kaip ir kelis kartus per savaitę, šiandien apsipirkinėjau netoli namų esančiame ne šlykščiame (kaip bebūtų keista) supermarkete “Waitrose” (bet man toks įspūdis, kad daugelis žmonių eina į “Tesco”), kur pirkau NORMALŲ MAISTĄ. OMG. Pagaliau nusiritau ir iki to. Skalbiu, gaminu, perku normalų maistą… What’s next???
- Responsible Eveliūtė… ;______;
- Net verki. Haha.
- Nu. Kaip neverkt? Vaikas bręsta ant akių!
Tačiau dar vis neatlieku tokių fizinių darbų kaip grindų plovimas ir panašiai. Nes esu įsitikinusi, kad tokie dalykai verčia laikrodžio rodykles judėti lėčiau bei smarkiai kenkia ir taip leisgyviui mano skrandžiui. Žinoma, įvaizdžiui irgi. Bet jį aš sugadinau jau turbūt tada, kai pirmą kartą gyvenime prisipažinau, jog moku plauti indus… (nebeatsimenu, kada padariau šią klaidą – na, never mind).
- Aš tave myliu. Tu geniali esi. Visiškai. Be trūkumų.
- Nemeluok. Aš – idiotė.
- Todėl tokia ir faina.
Jaučiuosi šiek tiek excited prieš kelionę į Vilnių. Jau poryt, jau poryt. Noras varyti gal ir padidėjo (nes pradžioj buvo nulinis), bet grūdimasis į oro uostą, visas tas laukimas ir kitas vargas mane dar vis NERAMINA. Įdomu, ant kiek būsiu pavargusi, nes savaitgalio linksmybes pradedu jau rytoj. Neduokdie, baigsiu jas tik trečiadienį… Arba duok. Šiam savaitgaliui turiu nedidelį (preliminarų) planelį: eisiu (jei nebūsiu lavonas) ČIA arba ČIA (pirmas įdomesnis, bet aš nebūsiu AŠ, jei neužsuksiu į Gravą bent vienam GPL). O štai šeštadienį norėčiau apsieiti ir be vakarėlių (nes labiau noriu kabakinio socializingo, negu šokių), tačiau galima būtų užsukti pvz., ČIA arba ČIA. Na, ir pirmadienį – Minimal Mondays (po MOKSLŲ, ahaha).
Šiandien jau parėjo vakar užsakytos prekės. Viskas tinka ir patinka! O dar tie crazy nails!!! Ant manęs visa tai atrodo TAIP (kambario bardaką su bet kur džiūnančiais skalbiniais palieku nenukropintą):
OK. Užtenka plepalų – metas kibti prie darbų. See you in Vilnius.
Iš pradžių man atrodė, kad ši suknelė – juoda. Tada pamaniau, kad gal vis tik ji yra pilka. O galiausiai man dašilo, jog ten yra DRYŽIAI. Štai ką daro nedamiegojimas šimtaprocentiniam žmogaus regėjimui…
Susidūriau su viena bėdele besirinkdama dydį – imti mažesnę ar didesnę? Nes mano papų, liemens ir klubų apimtys biškį nesutampa su jų proporcijomis. Anyway, ėmiau mažesnę, nes kai anąsyk ėmiau didesnius skurdurus, tai jie buvo vos vos per dideli.
Kita mintis, kuri mane neramina šioje suknelėje – klubus platinanti forma. Aš nuoširdžiai nekenčiu storinančių rūbų. Turiu tokios formos sijoną ir dėl šios pžežasties nelabai jo nešioju – atrodau sau kaip dramblys (labai moteriškai, atseit – bwe). Tačiau išeitis nešiojant tokius rūbūs vis tik YRA. Išeitis yra KABLAI. Na, ir kaip Jums atrodo, ką aš galiu pasakyti šiuo klausimu? Fuck my life. Ne daugiau.
Kadangi jau kaip ir ruduo, kojas netrukus būsiu priversta slėpti savo nemėgstamiausiame rūbe – pėdkelnėse. Tik nesakykite man, kad vietoj jų galiu vilkėti visų mylimus, nešiojamus ir t. t. leggings. Nes aš paprasčiausiai jų NEKENČIU. Ant kitų atordo gal ir visai neblogai, bet manęs šis rūbas, deja, nežavi visiškai. Gyvenime neturėjau nei vienos jų poros (nors vaikystėje lyg ir turėjau nemažai perlamutrinių TO RŪBO variacijų) ir nemokamai užsidėti tokios bent jau kol kas nežadu. So, nusipirkau some sexy tights and stockings:
Taip pat pagaliau nusipirkau turkio spalvos nagų laką. Vilniuje taip tokio ir neradau, o Londone nelabai ieškojau. O dabar aptikau va, tik pažiūrėkit, kokį gražų. Nors visi ten gražūs atspalviai. Visus devyniolika priglausčiau.
Beje, vos susivaldžiau be naujų batų. Trūko labai mažai. Realiai, mane sustabdė tik ta mintis, kad TURIU GI GRAŽESNIŲ. O ir šiaip prieš savaitę ar dvi pirkau kažkokius rudeninius “Zara” popigiai.
Na, ir paskutinis mano šiandienos pirkinys – auskarai (beveik visada perku tik juodus):
Jau beveik susidariau savo buvimo Vilniuje dienotvarkę. Pasirodo, toji “komandiruotė” gal net nebus tokia tragiška, kaip man atrodė iš pradžių. Visas dienas planuoju būti labai pavargus, bet bent jau nebus laiko nuobodžiauti (žinoma, visada galiu persigalvoti). Visas vargas prasideda tuo, kad atskrendu labai durnu metu – penktadienį, 23.00. Na, tada, kai jau reikia KAŽKĄ VEIKTI. Ir jau matau, kad NEVEIKTI man niekas leisti nežada. Hehe.
RSS SRAUTAS
Žinoma!
Ar čia man todėl ir pasiūlė – kad gąsdinčiau žmones su savo pachodka (nors dažniausiai jinai nėra tokia jau tragiška, kaip aš čia aimanuoju).
