Naujojo sezono akcentai: mėlyni atspalviai, plastikinis kailis, meningitas

2013-12-05 | 08:25 | Inner city life
05

Sniegui užsistovėjus ilgiau nei valandą, termometrui pasiekus minusą, o veidui ėmus šerpetoti… aišku tampa tik viena – neaišku, ką apsirengti. Jau išsitraukiau kepurę ir pirštines, bet išlindusi lauk be takso vis tiek buvau sužeista spiginančio vėjo ir depresuotų stoties rajono veidų. Tą dieną ėjau pas odontologą (sekėsi gerai – uffff). Odontologė sakė, kad mano ausys – šaltos. Termometras rodė nulį, o aš buvau užsidėjus kašmyrinę kepurę su nuolaida. Tai kas bus po mėnesio?Screen Shot 2013-12-05 at 09.22.56

Šiandien pabudau ir mane ėmė neraminti tam tikra statistika. Ar bobos, mėgstančios demonstruoti savo kūno formas žiemą, dažniau serga meningitu (čia nediskutuokime apie tai, ar norą taip rengtis joms ir sukėlė minėtoji liga)? Neabejoju, kad čia yra gydytojų, kurie man galėtų atsakyti. Atsakykite. Nes jeigu nėra ryšio tarp šių reiškinių, tai gal net ir aš sugalvosiu šį sezoną pademonstruoti savo mėlynas kūno formas.* Visai tiks prie akių. O šiaip gi aš su maišais vaikštau – jei apsirengsiu dar šilčiau, žmonės ims galvoti, kad sveriu kokius 62 kg, o tai būtų akiplėšiškas melavimas aplinkiniams. Reikia skubaus pastūmėjimo nusirengti arba bent jau nesirengti DAR DAUGIAU.

Dar mane neramina štai kas: ar yra koks ryšys tarp iškirptės žiemą ir plaučių uždegimo (irgi žiemą)? Savo kailiu tikrinti nesiruošiu, bet turiu įtarimą, kad parka stiliaus striukės buvo sukurtos ne šiaip sau.

Nu ir dar vienas klausimas – ar natūralūs kailiniai šildo labiau nei plastikinio plauko? Kad neskriaust naujų gyvūnų, rinkčiausi madingą natūralių vintage kailinių variantą – kažkaip vis tik tikiu, kad ne tik šilčiau, bet ir švelniau su jais bus.

Dar mielai čia padiskutuočiau ir įdėčiau daugiau paveiksliukų, bet jau staklės mane kviečia.

 

*Nuogomis kojomis žiemą jau vaikšto ir Vilniuje. Valio, mes dar vienas žingsnis arčiau mados sostinės – Londono!

Homoseksualaus DJ’ėjaus Albino išpažintis (vardas ir profesija pakeisti)

2012-11-08 | 11:38 | Inner city life
08

Šiandien maistasausims.lt blogą pasiekė vieno Vilniaus socialite, homoseksualaus DJ’ėjaus Albino (vardas ir profesija pakeisti), panorėjusio likti anonimu, laiškas. Kalba neredaguota.

Viskas, nusprendžiau nebeauklėti Vilniaus “hipsterių” ir nebepadėti jiems atrasti savo užslėpto [homo]seksualumo. Neapsimoka! Gana. Viskam yra ribos.

Prieš kelis metus padėjau vienam pažįstamui. Visi aplink jį jau žinojo, kad jis gėjus, išskyrus jį patį. Prirėmiau jį prie sienos: prisipažink. Prisipažino, bet vietoj “ačiū” permiegojo su mano draugu. Neatlyžau. Tada jis pradėjo viešai kritikuoti mano kūrybą. Tada atlyžau. Oh well.

Kitą kartą feisbuke sulaukiau kolegos klausimo: “o kaip tu supratai, kad esi gėjus?”. “O kodėl klausi?”, susidomėjau. “Šiaip sau tiktai”. Aha. Patariau pažiūrėti gėjų porno. Atsakė, kad pornografijos nežiūri dėl savo įsitikinimų. “Na tada tu tikrai gėjus”, pagalvojau, bet vietoj to atrašiau jautrią edukacinę pamoką apie žmonių seksualumą. Po savaitės kitos veikėjas atrašė, kad vis dėlto tai tebuvo nerimtos abejonės. Vadinasi, nemokamas edukacinis darbas ir vėl nuėjo veltui.

Dar buvo, kad tamsta atkakliai tikino nesąs gėjus, bet vis dėlto leidosi užremiamas hipsteriškos Vilniaus kavinės tualete. Pasiteisinimas kitą rytą vienas: “buvau girtas, Albinai, bet mes juk abu suaugę žmonės”. Taip ir nesupratau, kuris čia kuriuo pasinaudojo.

Išvada: nebeužsiimsiu nemokama edukacija. Tegu skendi užsislėpę Lietuvos hipsteriai heteroseksualumo liūne – juo blogiau jiems patiems. Aš geriau į Berlyną vieną kartą į mėnesį nuvažiuosiu negu tapsiu Vilniaus gerąja samariete. Sėkmės!!!

Pagarbiai,

DJ Albinas

 

VILNIUS

2011-06-25 | 12:24 | This is the Life
25

Pastebėjau, kad Vilniuje, jei užsidedi per didelę vyrišką striukę ar kokį neįpareigojantį bomž-stail apdarą, kaip mat PRIVALAI jaustis xujovai, NES KAIP GI TU ČIA DRĮSAI TAIP APSIRENGTI IŠEIDAMAS Į TOBULO MEIKAPO IR VERIMODNOS / BERŽKOS / KT. HIGH STR ŠŪDPARDĖS PODIUMĄ? Kalbant apie šūdus, Vilnius vis tik turi pliusų. Lyginant su Amsteriu ar LOLdonu, Vilniuje man vidurius leidžia gerokai mažiau. Čia tikriausiai dėl to, kad vandenukas tėviškės kranuose – PAC GERIAUSEZ.

“Sūpynės” buvo puikios – šitą mes visi žinom. Tačiau grįžus į sostinę NULIŪDAU NET. Žmonės išmirę – sėdi arba Nidoj, arba emigracijoj. Karštas oras, apie kurį prieš mėnesiuką sklido TOOOKIOS legendos, jau seniai išgaravo. Šildo tik mamos kibiniukai. Kažką neblogo sinoptikai žada ateinančią savaitę. Tikiuosi nenuvils manęs – noriu gi į podiumus išeit su sijonu ar kažką. Nežinau, nežinau – kažkaip viskas man graudu. Ir dar košmarai sapnuojasi. Ir pas dantistą reikia. Net alkoholis nebemielas. Gal todėl Vilniaus gatvėmis vaikštau tokia šuganūta? Nebeišgirsi to žymaus arkliško Evelinos juoko.

Nu, ok. Kas čia dar mane kamuoja?

Kilogramai stovi vietoje. Užpakalis prastai laikosi. Įdegio nenusimato. Nagų lakas nebedžiugina. Tikiuosi, numirsiu ne iš nuobodulio.

Kroketai, Amsteris, kąžinau

2010-11-29 | 22:07 | Inner city life
29

Pradžiai – trumpas Evelinos maisto raciono intro. Aš taip mėgstu kalbėti apie maistą – niekas neatims to iš manęs! Svajoju dirbti Makdonalde. Likau labai sužavėta olandiškais kroketais. Na, galėtų žyro mažiau juose būti + juos dar ir deep frajint reikia. Kažin, gal galima virti? Koldūnus žmonės juk ir verda, ne tik Čiliake keptus ėda.

Pusryčiai.

Pietūs.

Vakarienė.

Kroketutis a la kažkoks, bet man labiau patinka, kai jie būna serdų formos.

Mano Aifono backgroundas – kas bus, kai rimti žmonės pamatys?!

Pieniukas.

Permainos, permainėlės – aišku, kol kas dar anksti šnekėti, nors viskas jau kaip ir aišku man. Mintys jau kurį laiką ėjo ta linkme, bet gal tik vakar ar tai užvakar (sunkiai gaudausi dienose, nors ir mažokai svaigalų naudoju gyvenime = liūdna) supratau, jog nemoku daryti to, ko nenoriu, todėl ir asilui aišku, kad saviskriaudos (pirmą kartą gyvenime vartoju šį keistą žodį – gal neteisingai?) netolimos ateities planuose nenumatau. Informacija dar nėra oficiali, bet užtat labai patikima. Ryt skrendu į Londoną, po to – atgal į Amsterį ir Lietuvon. Namo negrįšiu, kaip sakoma.

Na, nežinau, bet aš esu patenkinta. Tokia patenkinta, kad net užsimaniau alkoholinio kokteilio. Ant tų žodžių netikėtai gavau sidro stiklinę.

Šiandien su trenksmu mane aplankė ramybė. Tyliai atsitrenkė į langą baltomis Dievo išmatomis – snaigėmis. Užsikimšę tualetai Didžiojoje Britanijoje jau lėmė kai kurių oro uostų – Edinburgh ir Newcastle – nefunkcionalumą. Įprasti UK bajeriai.

Sėdi.

Reklamuoju žodį “SĖDI”

2010-08-14 | 14:33 | This is the Life
14

Tinginiai avi kemšeštą.

Kad jau esu namie pas tėvus, kol visi šnioja Sattose ar degustuoja degtinę draugų vestuvėse, pabandysiu šį laiką išnaudoti PRASMINGAI. T. y. parašysiu blogo postą.

Kaip žinia, atvykau į Vilnių lygtais paskutinę liepos dieną. Pagrindinė (tolesni įvykiai parodė, kad vis tik ne vienintelė) mano iškylos priežastis buvo AUDIORIVERIS. Tūselis vyko Lenkijoje, bet Lenkijon skristi aš nepanorau, mat nemaža tūso dalis vyksta autobuse. Tfu, Reivobuse – pšeprašam! Apie patį festą galite pasiskaityti čia, o aš geriau papakosiu, kas man nutiko grįžus namo.

Tikra meilė – tik tarp vyrų?

Mano augintinis (hm, vos neįrašiau šio prierašo po ankstesne nuotrauka).

Grįžtant prie reikalo… Tai kas gi man nutiko grįžus namo? Ogi nieko. Tačiau kitą dieną, kai maliausi viena po chatą laukdama kolegos pargrįžtančio iš darbo, prie lovos aptikau ne ką kitą, o tikrų tikriausią GYVATĘ:

Na, gerai. Gal tai buvo ŽALTYS:

Taip, tai buvo lieknas juodas ilgas šlykštus žalčiukas. Savaime supratama, nuo netikėto šoko aš čiut ne zdochla. “Ir ką gi man, blet, dabar daryti?” – mintyse tariau aš sau. Kadangi mano galvoje minčių telpa tik viena, tai pasirinkimo kaip ir nelabai buvo. Vienintelė mintis aplankiusi mano galvą tuo momentu skambėjo taip: “BĖK!” Pabėgau į svetainę. Sugalvojau, kad reikia paskambinti Ponui, kad grįžtu anksčiau iš darbo, nes kitaip manęs gyvos gali ir neberasti. Deja, abu mano telefonai buvo kažkur žalčiuko teritorijoje, į kurią įžengti vidinis balsas man griežtai uždraudė. Nusprendžiau, kad tokiais atvejais laikas greičiausiai prasistumia verkiant, todėl netrukus jau stovėjau visa apsikūkčiojusi nuo galvos iki kojų. Po kelių minučių, prablaivėjus mano nuo ašarų peršlapusiam protui, sugalvojau, kad žaltys gali ateiti ir iki sveitainės. O ką tada man teks daryt?

Krč, galutiniam rezultate atsidūriau vonios kambaryje ant skalbenkės. Kad tik kojos grindų neprisiliestų.

Po valandėlės namo grįžo Ponas. Eveliną jis rado išsigandusią ir apsiverkusią, tačiau jam kilo įtarimas, kad panelę galbūt vis tik ištiko koks negeras atchodas. Netrukus buvo įsitikinta, jog man nesivaideno, nes juodasis šliužas buvo rastas Pono drabužių spintoje. Žaltys buvo išmestas pro balkoną. Prašiau, kad užmestų ant vaikų, bo labai jau rėkia padugnės. Gerklė per kilometrą matosi.

Juokingiasia, kad tą gyvatę po dviejų dienų sutikom gatvėje. SĖĖĖĖĖDI.

Įtariam, kad žaltį parsivežėm iš Audioriverio kaip lauktuvę kokiam miegmaišy ar pompoje.

Net ir rudžiausias šokoladukas turi jausmelių

2010-06-28 | 02:33 | This is the Life
28

Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt.

Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.

“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.

Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”

Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”

Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.

Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”

Kitos serijos gali ir nebūti.

UFB kelionių rubrika. Lietuva.

2010-06-17 | 00:37 | Inner city life
17

Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.

Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.

Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”

Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.

Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:

Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00”.

Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.

Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.

Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.

Puritonė iš Bolivijos

2010-05-27 | 22:13 | Inner city life
27

“Nu, o kaip tau kūrybos reikalai? Aš jau penktą knygą baigiu parašyti. Tik nelabai leidėjai nori leisti. Per plona, sako. Penki lapai. Man atrodo, tiek pakanka, kad papasakoti, koks esi alkanas ir kad visi turėtų eiti nachui. <…> Eik tu? Taigi tavo blog’as apipelijęs smarkiai. Mano, aišku, irgi reikėtų jau pravėdinti. (Man reikėtų banko akauntą pravėdint labiausiai) O pizoką nereikėtų nuo angliškų bybių pravėdinti? Ir susitark su Anuška, kad nepistų man proto dėl video. Ne tam aš jumis į Londoną išleidau, puritones ibanas.”


Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.

Aišku, niekur nevariau.

Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”

Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.

Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).

Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.

Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.

Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.

Failnius vs. Loldon

2010-01-30 | 22:40 | Inner city life
30

Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.

Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.

Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.

Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.

An issue to discuss: INTUICIJA

2010-01-22 | 04:31 | An Issue to Discuss
22

Šiandien, kai mano kojos mirko tazike, o akys žiūrėjo į nuo šalčio paskubom einančius žmones Vilniaus gatvėje, staiga sucypsėjo mano telefonas. Mano telefonas cypia bjauriomis melodijomis. Nes normalias pašalinau ir neina jų dabar persikelt kažkodėl. Ai, žinau, kodėl – nes neveikia bluetoothas ir nerandu laido. Krč, px. Gauta žiniutė buvo gera. Tai buvo gera naujiena. Vos neapsimyžau. Gal iš laimės, o gal dėl pėdų, mirkstančių karštokam vandeny.

Vakarop iš to džiaugsmo begalinio net ėmė skaudėti galvą. Išgėriau tabletę. Pasėdėjau su svečiais. Mama sutaisė mano paltą. Aš susidėjau čemodaną. Pakroviau telefonus. Nepasitikrinau e-mail’o. Nenuėjau miegoti anksčiau.

Nes aš negaliu eiti miegoti, kol nesugalvojau, ką sapnuoti. Tai yra būtina tam, kad patikrinčiau, ar veikia mano naujausias išradimas. Aparatą pavadinau “Patarėju”. Patarėjas gyvena smegenyse, bet jomis nesivadovauja. Jis – lyg nepriklausoma sala smegenų vingių respublikoje. Aparatas veikia labai paprastai. Kai mane kankina koks nors klausimas, mintyse aš jau turiu susigalvojus kelis atsakymų variantus, bet nežinau, kuris iš jų yra teisingas. Smegenys sako viena, širdis sako ką kitą, o horoskopas apie tai išvis nekalba. Tada suveikia aparatas. Aparatas veikia smegenis panašiai kaip gastroezofaginis refliuksas veikia skrandį. Protas apsinuodija galvojimu dienos metu ir naktį “atpila” man sapną… SU ATSAKYMU.

Greičiausiai tą atsakymą aš pasąmoningai žinojau pati. Bet dėl visokių išorinių faktorių nesugebėjau jo nustatyti. Atsakymas sapne apsireiškia kaip įvykis post factum. Na, maždaug: jeigu mane kamuoja klausimas “daryt taip ar nedaryt?”, sapnas parodys, kas nutiks, jei aš tą padarysiu. Ryte galėsiu nuspręsti, ar noriu tokio rezultato, ar vis tik geriau pasėdėk tu tyliai vieną kartą.

Gaila, kad ne visada prisimenu, ką sapnavau. Gaila, kad tie atsakymai toli gražu ne visada yra tokie, kokių norėčiau… Na, ką padarysi. Teks tobulinti technologijas eksperimentuojant. Gal turit kokių patarimų?

Beje. Kodėl paso nuotraukos visada tokios baisios?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook