28
Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt. 
Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.
“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.
Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”
Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”
Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.
Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”
Kitos serijos gali ir nebūti.
Share on Facebook
17
Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.
Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.
Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”
Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.
Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:
Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00″.
Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.
Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.
Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.
Share on Facebook
03
Gyvenu gerai. Greit būsiu Lietuvoje. Blah blah blah. Turiu biškį darbo ir ryt anksti keltis, todėl ATE.
http://twitpic.com/1tdnxs
Share on Facebook
27
“Nu, o kaip tau kūrybos reikalai? Aš jau penktą knygą baigiu parašyti. Tik nelabai leidėjai nori leisti. Per plona, sako. Penki lapai. Man atrodo, tiek pakanka, kad papasakoti, koks esi alkanas ir kad visi turėtų eiti nachui. <…> Eik tu? Taigi tavo blog’as apipelijęs smarkiai. Mano, aišku, irgi reikėtų jau pravėdinti. (Man reikėtų banko akauntą pravėdint labiausiai) O pizoką nereikėtų nuo angliškų bybių pravėdinti? Ir susitark su Anuška, kad nepistų man proto dėl video. Ne tam aš jumis į Londoną išleidau, puritones ibanas.”
Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.
Aišku, niekur nevariau.
Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”
Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.
Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).
Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.
Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.
Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.
Share on Facebook
30
Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.
Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.
Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.
Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.
Share on Facebook
22
Šiandien, kai mano kojos mirko tazike, o akys žiūrėjo į nuo šalčio paskubom einančius žmones Vilniaus gatvėje, staiga sucypsėjo mano telefonas. Mano telefonas cypia bjauriomis melodijomis. Nes normalias pašalinau ir neina jų dabar persikelt kažkodėl. Ai, žinau, kodėl – nes neveikia bluetoothas ir nerandu laido. Krč, px. Gauta žiniutė buvo gera. Tai buvo gera naujiena. Vos neapsimyžau. Gal iš laimės, o gal dėl pėdų, mirkstančių karštokam vandeny.
Vakarop iš to džiaugsmo begalinio net ėmė skaudėti galvą. Išgėriau tabletę. Pasėdėjau su svečiais. Mama sutaisė mano paltą. Aš susidėjau čemodaną. Pakroviau telefonus. Nepasitikrinau e-mail’o. Nenuėjau miegoti anksčiau.
Nes aš negaliu eiti miegoti, kol nesugalvojau, ką sapnuoti. Tai yra būtina tam, kad patikrinčiau, ar veikia mano naujausias išradimas. Aparatą pavadinau “Patarėju”. Patarėjas gyvena smegenyse, bet jomis nesivadovauja. Jis – lyg nepriklausoma sala smegenų vingių respublikoje. Aparatas veikia labai paprastai. Kai mane kankina koks nors klausimas, mintyse aš jau turiu susigalvojus kelis atsakymų variantus, bet nežinau, kuris iš jų yra teisingas. Smegenys sako viena, širdis sako ką kitą, o horoskopas apie tai išvis nekalba. Tada suveikia aparatas. Aparatas veikia smegenis panašiai kaip gastroezofaginis refliuksas veikia skrandį. Protas apsinuodija galvojimu dienos metu ir naktį “atpila” man sapną… SU ATSAKYMU.
Greičiausiai tą atsakymą aš pasąmoningai žinojau pati. Bet dėl visokių išorinių faktorių nesugebėjau jo nustatyti. Atsakymas sapne apsireiškia kaip įvykis post factum. Na, maždaug: jeigu mane kamuoja klausimas “daryt taip ar nedaryt?”, sapnas parodys, kas nutiks, jei aš tą padarysiu. Ryte galėsiu nuspręsti, ar noriu tokio rezultato, ar vis tik geriau pasėdėk tu tyliai vieną kartą.
Gaila, kad ne visada prisimenu, ką sapnavau. Gaila, kad tie atsakymai toli gražu ne visada yra tokie, kokių norėčiau… Na, ką padarysi. Teks tobulinti technologijas eksperimentuojant. Gal turit kokių patarimų?
Beje. Kodėl paso nuotraukos visada tokios baisios?
Share on Facebook
21
Nekenčiu nemigos ir nuotaikų kaitos. Atsiguliau su zjbs nuotaika, po to kažkaip mąstyt per daug pradėjau. Rezultate ji sugedo ir nebegalėjau užmigti. Tada pradėjo skaudėti galvą – teko kelt šikną ir eit iki virtuvės tabletės. Mane labai lengva sunervinti. Negerai. Noriu į Londoną. Nenoriu į Londoną. Aišku, kad noriu. Bet… Na, kam reikia, tas žino, kas tas “bet”. Nx, nesikeikiant.
Kažkas iš skaitytojų manęs šian užklausė labai šauniai – “Diedo tai neturi, tai kaip smaginies?” Hm… Jaučiuosi pervargus, kad sugalvočiau intriguojantį atsakymą. Kitokie netinka šitokio pobūdžio klausimams. Mane tenkinantis atsakymas turėtų sukelti dar daugiau klausimų – o tai su kuo gi ji duodas? gal su kokiu afro-pakistaniečiu? o gal su moterimi? o gal su niekuo… KAIP LOPĖ? Duoduos, su kuo noriu – toks būtų atsakymas.
Taip ir nesusitikau su Tėvu. Nei vienu, nei kitu. Gal dar spėsiu. Nors abejotina, nes mano valandos jau suskaičiuotos. Kiekvieną kartą, kai iš kur nors grįžtu į Loldoną, mane apima jausmas lyg pradėčiau kažkokį naują gyvenimo etapą. Problema tame, kad nuo mano atvykimo tenais pirmą kartą, atvirai šnekant, nelabai kas ir pasikeitė. Ir šį kartą aš jau imu dėl to nerimauti. Nes jau matau, kad mano kantrybė – ant išsekimo ribos. O dalykai, kuriuos jau seniai norėjau išspręsti, JAU GAL TEGUL IR IŠSISPRENDŽIA. Po galais.
Sėdžiu ant skardžio krašto. Už nugaros girdžiu atbėgančių vilkų bandą. Jie nori mane suėsti. Jei nušoksiu apačion – AMEN. Jei nenušoskiu apačion – irgi lygtais AMEN’as gręsia. Kad išsigelbėčiau, turiu išmokti skraidyti, pavirsti “nividimka” arba kažkokiu man nežinomu būdu suvaldyti tas išalkusias miško sabakas.
Dar galiu apsimesti, kad tie vilkai yra tik avinai.
Jo, teisingai, Evelina. Reikia keisti požiūrį.
Share on Facebook
12
Bėgam nuo atsakomybės.
Mano nuotaika šiek tiek pagerėjo, kai išsiroviau pirmo šios sesijos egzo nekaltybę. Jaučiuosi daug ramiau, nors ir likę egzai – gerokai sunkesni už šiandienos. O dar papildomą rašomajį darbą drįso man duoti – na, kai jau čia padarysi. Bele tik baigtųsi gerai. Bet ką aš darysiu, jei turėsiu skolų? Koks likimas manęs laukia tuomet? Tam tikrų grąsinimų jau gavau – jų viešai neminėsime. Bet yra ir minėtinų. Man, nelaimelei, gi tektų vėl varyt į Vilnių jų laikytis. Už mėnesio ar kada ten. NENOOOOORIU. Noriu šiaip kur nors. Kaip jau minėjau, mano nuotaika pagerėjo, o bet tačiau… O bet tačiau ją būtinai turėjo kas nors sušikti. Pvz., PERŠALIMAS. Skaudanti gerklė. Negaliu pakęsti. Mano nekenčiamiausia skausmo rūšis. Kitas dalykas – viršijau svorio NORMĄ vienu kilogramu. Skaičiuojant procentaliai, tai – ne tiek jau ir mažai. 
Kaip aš nenoriu mokytis… 
Share on Facebook
04
Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?
Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.
Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.
Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.
Einu mokytis.
Share on Facebook
31
Atėjo metas kasmetinei metinei atąskaitai. Na ir meteliai buvo! Nors turbūt tą patį sakome kasmet. Tai buvo nedarbingiausi, šūdmaliausi, bet tuo pačiu ir turiningiausi metai mano gyvenime. Šūdo malimas ir tinginystė – be jokios abejonės, kiekvieno sveiko proto lietuvio svajonė. 2009-ųjų metų sausį perėjau į neakivaizdinį, kad galėčiau labiau malti šūdą, bet visiems pareiškiau, kad tą darau, nes noriu dirbti. Aišku, darbo ieškojau, nes reikia gi babkių tūsams. Tačiau krizė staiga paūmėjo ir ką nors apmokamo rasti mūsų kaimelyje tapo nelabai įmanoma. Ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai. Evelina ir toliau malė šūdą. Kad šūdas taip nesmirdėtų, ji pradėjo rašyti knygą, bet žinoma, taip ir neparašė. Nebuvo darbo, nebuvo babkių. Atėjo vasara, o atosogauti tai norisi – px, kad nebuvo nuo ko pavargti. Kadangi nebuvo šaibų, atostogoms buvo pasirinktas miestas, kuriame būtų kur nakvoti. Na, ir ką aplankyti. Giriu save už tai, kad ryžausi tenais ir pasilikti (su mėnesio pertraukėle, skirta reikalų tvarkymui – “reikia šmutkes susirinkti”). Man patinka, kad tie metai nebuvo sunkūs. Nepersidirbau, nebadavau, nenesitūsinau, dėl bernų neverkiau.
Kažin, kas manęs laukia ateinčiais metais.Persidirbimas, badas, nulis tūsų ir ašaros? Skamba labai viliojančiai. 2010 – toks gražus skaičius. Ir išties – aš noriu daug įvykių, darbų, babkių, naujo daug visko, persikraustyt į kitą vietą, pletkų įdomesnių. Man liūdna ir man baisu. Priešnaujametinis jaudulys. Kaip aš nenoriu niekur eit. Man baisu, nes bijau, ateinantčių metai. O baisiausia, kad nežinau, ko iš jų noriu. Nekenčiu nuotaikų kaitos.
Share on Facebook
RSS SRAUTAS