30
Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.
Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.
Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.
Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.
22
Šiandien, kai mano kojos mirko tazike, o akys žiūrėjo į nuo šalčio paskubom einančius žmones Vilniaus gatvėje, staiga sucypsėjo mano telefonas. Mano telefonas cypia bjauriomis melodijomis. Nes normalias pašalinau ir neina jų dabar persikelt kažkodėl. Ai, žinau, kodėl – nes neveikia bluetoothas ir nerandu laido. Krč, px. Gauta žiniutė buvo gera. Tai buvo gera naujiena. Vos neapsimyžau. Gal iš laimės, o gal dėl pėdų, mirkstančių karštokam vandeny.
Vakarop iš to džiaugsmo begalinio net ėmė skaudėti galvą. Išgėriau tabletę. Pasėdėjau su svečiais. Mama sutaisė mano paltą. Aš susidėjau čemodaną. Pakroviau telefonus. Nepasitikrinau e-mail’o. Nenuėjau miegoti anksčiau.
Nes aš negaliu eiti miegoti, kol nesugalvojau, ką sapnuoti. Tai yra būtina tam, kad patikrinčiau, ar veikia mano naujausias išradimas. Aparatą pavadinau “Patarėju”. Patarėjas gyvena smegenyse, bet jomis nesivadovauja. Jis – lyg nepriklausoma sala smegenų vingių respublikoje. Aparatas veikia labai paprastai. Kai mane kankina koks nors klausimas, mintyse aš jau turiu susigalvojus kelis atsakymų variantus, bet nežinau, kuris iš jų yra teisingas. Smegenys sako viena, širdis sako ką kitą, o horoskopas apie tai išvis nekalba. Tada suveikia aparatas. Aparatas veikia smegenis panašiai kaip gastroezofaginis refliuksas veikia skrandį. Protas apsinuodija galvojimu dienos metu ir naktį “atpila” man sapną… SU ATSAKYMU.
Greičiausiai tą atsakymą aš pasąmoningai žinojau pati. Bet dėl visokių išorinių faktorių nesugebėjau jo nustatyti. Atsakymas sapne apsireiškia kaip įvykis post factum. Na, maždaug: jeigu mane kamuoja klausimas “daryt taip ar nedaryt?”, sapnas parodys, kas nutiks, jei aš tą padarysiu. Ryte galėsiu nuspręsti, ar noriu tokio rezultato, ar vis tik geriau pasėdėk tu tyliai vieną kartą.
Gaila, kad ne visada prisimenu, ką sapnavau. Gaila, kad tie atsakymai toli gražu ne visada yra tokie, kokių norėčiau… Na, ką padarysi. Teks tobulinti technologijas eksperimentuojant. Gal turit kokių patarimų?
Beje. Kodėl paso nuotraukos visada tokios baisios?
21
Nekenčiu nemigos ir nuotaikų kaitos. Atsiguliau su zjbs nuotaika, po to kažkaip mąstyt per daug pradėjau. Rezultate ji sugedo ir nebegalėjau užmigti. Tada pradėjo skaudėti galvą – teko kelt šikną ir eit iki virtuvės tabletės. Mane labai lengva sunervinti. Negerai. Noriu į Londoną. Nenoriu į Londoną. Aišku, kad noriu. Bet… Na, kam reikia, tas žino, kas tas “bet”. Nx, nesikeikiant.
Kažkas iš skaitytojų manęs šian užklausė labai šauniai – “Diedo tai neturi, tai kaip smaginies?” Hm… Jaučiuosi pervargus, kad sugalvočiau intriguojantį atsakymą. Kitokie netinka šitokio pobūdžio klausimams. Mane tenkinantis atsakymas turėtų sukelti dar daugiau klausimų – o tai su kuo gi ji duodas? gal su kokiu afro-pakistaniečiu? o gal su moterimi? o gal su niekuo… KAIP LOPĖ? Duoduos, su kuo noriu – toks būtų atsakymas.
Taip ir nesusitikau su Tėvu. Nei vienu, nei kitu. Gal dar spėsiu. Nors abejotina, nes mano valandos jau suskaičiuotos. Kiekvieną kartą, kai iš kur nors grįžtu į Loldoną, mane apima jausmas lyg pradėčiau kažkokį naują gyvenimo etapą. Problema tame, kad nuo mano atvykimo tenais pirmą kartą, atvirai šnekant, nelabai kas ir pasikeitė. Ir šį kartą aš jau imu dėl to nerimauti. Nes jau matau, kad mano kantrybė – ant išsekimo ribos. O dalykai, kuriuos jau seniai norėjau išspręsti, JAU GAL TEGUL IR IŠSISPRENDŽIA. Po galais.
Sėdžiu ant skardžio krašto. Už nugaros girdžiu atbėgančių vilkų bandą. Jie nori mane suėsti. Jei nušoksiu apačion – AMEN. Jei nenušoskiu apačion – irgi lygtais AMEN’as gręsia. Kad išsigelbėčiau, turiu išmokti skraidyti, pavirsti “nividimka” arba kažkokiu man nežinomu būdu suvaldyti tas išalkusias miško sabakas.
Dar galiu apsimesti, kad tie vilkai yra tik avinai.
Jo, teisingai, Evelina. Reikia keisti požiūrį.
12
Bėgam nuo atsakomybės.
Mano nuotaika šiek tiek pagerėjo, kai išsiroviau pirmo šios sesijos egzo nekaltybę. Jaučiuosi daug ramiau, nors ir likę egzai – gerokai sunkesni už šiandienos. O dar papildomą rašomajį darbą drįso man duoti – na, kai jau čia padarysi. Bele tik baigtųsi gerai. Bet ką aš darysiu, jei turėsiu skolų? Koks likimas manęs laukia tuomet? Tam tikrų grąsinimų jau gavau – jų viešai neminėsime. Bet yra ir minėtinų. Man, nelaimelei, gi tektų vėl varyt į Vilnių jų laikytis. Už mėnesio ar kada ten. NENOOOOORIU. Noriu šiaip kur nors. Kaip jau minėjau, mano nuotaika pagerėjo, o bet tačiau… O bet tačiau ją būtinai turėjo kas nors sušikti. Pvz., PERŠALIMAS. Skaudanti gerklė. Negaliu pakęsti. Mano nekenčiamiausia skausmo rūšis. Kitas dalykas – viršijau svorio NORMĄ vienu kilogramu. Skaičiuojant procentaliai, tai – ne tiek jau ir mažai. 
Kaip aš nenoriu mokytis… 
04
Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?
Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.
Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.
Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.
Einu mokytis.
31
Atėjo metas kasmetinei metinei atąskaitai. Na ir meteliai buvo! Nors turbūt tą patį sakome kasmet. Tai buvo nedarbingiausi, šūdmaliausi, bet tuo pačiu ir turiningiausi metai mano gyvenime. Šūdo malimas ir tinginystė – be jokios abejonės, kiekvieno sveiko proto lietuvio svajonė. 2009-ųjų metų sausį perėjau į neakivaizdinį, kad galėčiau labiau malti šūdą, bet visiems pareiškiau, kad tą darau, nes noriu dirbti. Aišku, darbo ieškojau, nes reikia gi babkių tūsams. Tačiau krizė staiga paūmėjo ir ką nors apmokamo rasti mūsų kaimelyje tapo nelabai įmanoma. Ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai. Evelina ir toliau malė šūdą. Kad šūdas taip nesmirdėtų, ji pradėjo rašyti knygą, bet žinoma, taip ir neparašė. Nebuvo darbo, nebuvo babkių. Atėjo vasara, o atosogauti tai norisi – px, kad nebuvo nuo ko pavargti. Kadangi nebuvo šaibų, atostogoms buvo pasirinktas miestas, kuriame būtų kur nakvoti. Na, ir ką aplankyti. Giriu save už tai, kad ryžausi tenais ir pasilikti (su mėnesio pertraukėle, skirta reikalų tvarkymui – “reikia šmutkes susirinkti”). Man patinka, kad tie metai nebuvo sunkūs. Nepersidirbau, nebadavau, nenesitūsinau, dėl bernų neverkiau.
Kažin, kas manęs laukia ateinčiais metais.Persidirbimas, badas, nulis tūsų ir ašaros? Skamba labai viliojančiai. 2010 – toks gražus skaičius. Ir išties – aš noriu daug įvykių, darbų, babkių, naujo daug visko, persikraustyt į kitą vietą, pletkų įdomesnių. Man liūdna ir man baisu. Priešnaujametinis jaudulys. Kaip aš nenoriu niekur eit. Man baisu, nes bijau, ateinantčių metai. O baisiausia, kad nežinau, ko iš jų noriu. Nekenčiu nuotaikų kaitos.
18
[12/17/09 8:57:34 PM] Lori Pyrstas: ka sterva
[12/17/09 8:57:40 PM] Lori Pyrstas: kaip gyvenimiski reikalai?
[12/17/09 8:59:30 PM] Evelina: neblogai
[12/17/09 8:59:42 PM] Lori Pyrstas: tai gerai ahahaah
[12/17/09 8:59:52 PM] Lori Pyrstas: tiek ir norejau
[12/17/09 9:00:00 PM] Lori Pyrstas: kad tau viskas butu NEBLOGAI
[12/17/09 9:01:14 PM] Lori Pyrstas: beje, man nepatinka, kad apleidai bloga. kokios to priezastys? visiskai nenoriu buti provincijos centre pristatinejamas kaip “mirusios rasytojos tevas”
Aš nemiriau. Man – kasmetinė priešnaujametinė depresūcha. Taip pat man skauda koją, nebeskauda gerklės ir aš neparašau atviruko. Aš noriu, kad mane guostų.
08
| Tavo vardas: |
me_myself_I
|
| Dėstyk: * |
Sakei, kad nemėgsti jaunesnių už save merginų. O jeigu atsiras grupelė tavo gerbėjų, kurios elgsis kaip tu, nuolat tave cituos, o kai grįšį į Vilnių ir jos pamatys tave gatvėj ir paprašys nusifotkinti kartu ir autografo? Kaip vertinsi tokias jaunesnes, kurios tave mylėtų ir laikytų sektinu pavyzdžiu?  |
Hahahahahahaha. Na taip tai jau nebus niekada TIKRAI (O ką daryt, kad būtų? LOLOL. ). Bet jei kažkas panašaus NETYČIA įvyktų, vertinčiau tą gerai, nes aš visada būnu teigiama tiems, kas mane mėgsta (vis tik “friendly”). Svarbu tik, kad neliestų manęs, nesikištų ne į savo reikalus ir t. t.
Tai sakot, aš – sektinas pavyzdys? Ahaha. Žinoma!
12
Šiandien mano “Google Readerį” pirmą kartą gyvenime pasiekė gera naujiena iš Lietuvos. Pasirodo, mano mėgstamiausioje Vilniaus kavinėje “Cozy” ant dienų vyks “pasilaižymo akcija”. Kas pasilaižo, tas gauna nuolaidą. Tiesa, pageidautina, kad besibučiuojantys būtų tos pačios lyties (bet gali būti ir skirtingų, jei yra nuobodos). Na, aš nors pati ir esu straight, manau, kad akcijoje sudalyvaučiau (geras atmazas pasilaižyt su boba – dėl pinigų mol) ir jau netgi žinau su kuo! Ar atspėsit, kas ta laimingoji?
02
Nu gražumėlis kaip visada. Tik papostink kokią savo foto ar šiaip kokią nesąmonę – iš karto komentarų liūnas. O fotkę man papostint užima šimtą kartų mažiau laiko, negu surinkti kokį “komišką” tekstuką. Tai galvoju, jei šiandien papostinsiu daugiau savo fotkių, komentarų bus du šimtai? Ne, nes dabar nekomentuosit specialiai. Na, pabandom. Ten gi kaip ir yra ką apkalbėti.
Štai Jūsų teismui – Evelinos webcamo džiaugsmai. Prašom nepamiršti paminėti, kokia aš kūda arba stora arba baisi ir “tik pažiūrėkit – net galvos neturi”.
Beje, kažkaip aš tikėjausi, kad Londone atrasiu sielos ramybę (ha ha), nes niekas gi čia manęs nepažįsta. Apie kokio pobūdžio ramybę aš kalbu? Kalbu apie “nelįskit, idiotai, jūs prie manęs vieną kartą” ramybę. Štai pvz., vakar ėjau susitikti su draugu iš Vilniaus ir jis kartu atsivedė savo draugelį, gyvenantį Londone. Prieš tai su juo man teko kalbėti telefonu ir aš net nesupratau, kad kalbu su nepažįstamu. Vėliau, kai mes pagaliau kažkur prisėdome, tas draugo draugas nuėjo prie baro, o aš likau su tuo savo vilniečiu. Na, ir pasakoja jis man, ką jam pliurpė anas jo draugelis, kol jie šliaužė su manim susitikti. Tam vaikinui atseit labai patiko mano balsas “ir labai noriu ją pamatyti”. LOL. Man asmeniškai, mano balsas – neočen, tačiau man pačiai iš esmės viskas, kas su manimi susiję yra neočen, todėl nieko čia naujo. Kaip ten bebūtų, nuo šitų dalykų nesijaučiu nei kiek prasčiau (aš čiuju ir su kibiru ant galvos ir netvarkingais nagais jausčiausti tiek pat zjbs). Ačiū Dievui, seniai išmokau savęs neklausyti (o visokių ten aplinkinių neklausyti JUO LABIAU). Matau, nukrypau nuo temos biškį… Žodžiu, vėliau man jis skambina ir šneka į ragelį, kad nori mane pabučiuoti. Ahahaha. Susinervinau net. O šiandien vienas bernas kvietė mane į pasimatymą (čiuju, pirmą kartą gyvenime tai buvo ne lietuvis), bet aš nevariau, nes man buvoja hujova, o gal dėl to, kad man realiai juk bus hujova visą likusį gyvenimą.
Be to, aš gi ne debilė, kad bloginčiau esamą padėtį prastesniais variantais. Ne, ne, ne, jokiu būdu. Čia būtų tas pats kaip savo gražią drabužių spintą prikrauti rūbais iš Gariūnų.
Ir dar man nedaeina vienas dalykas – kakova čiorta tu kvieti žmogų į pasimatymą, jeigu tas žmogus tau anksčiau neparodė jokio susidomėjimo tavimi? Tu supranti, kad jam per tave reikės gaišti laiką ir MĄSTYTI ATMAZUS. Aš asmeniškai, mąstyti nemėgstu, nes esu kvailutė. Kvailas mielas žmogutis. Todėl tokie nutikimai mane labai išsekina fiziškai, dvasiškai, protiškai ir netgi finansiškai (antidepresantams išsileidžia).
Kol čia rašau, balsas kambaryje man sako: “Evelina, man parkės kyla, kai tu juokiesi”. Nu, fuuuuuuck.
BLE, JŪS VISI ESAT IŠPROTĖJĘ DEBAI.
Dar čia neseniai kažkam aiškinau: “Jis galvoja, kad aš esu graži ir protinga – tu matai, ant kiek tas žmogus yra aklas?”
Eilinį kartą susidūriau su ta pačia parke – kiek atvirai ir šlykščiai galiu sau leisti čia rašinėti. Žinoma, dabar galiu šiek tiek daugiau nei prieš kelis mėnesius. Vien dėl to, kad nebesu Lietuvoje. Kita vertus, kažkiek veiksmo vyksta ir čia… Ekshibicionizmu irgi gi neužsiimsiu. Nenoriu + neapsimoka. Paliubomu išeitų ne į naudą.
Btw, aš kažkaip nemoku džiaugtis dėmesiu ir dėti sau davolna pliusus į neegzistuojančą užrašų knygutę.
Ai, bet tai pzdc, kokia aš nervuota. Dėl visokių šūdų. Šiandien pvz., vienas nuopisa, mačiau, pakomentavo vieno gražaus berniuko statusą, tai galvoju, kūrva tu nachui, tuoj kai perpisiu per letenas interneto kabeliu – ko čia lendi man į akis? Nekenčiu balvonų (balvonai = tūpi žmonės, debilai). Ai beje, ir jei kada nors nusprendei, jog kuris nors besmegenis yra balvonas, bet po to kažkodėl leidai sau persigalvoti… greičiausiai persigalvodamas suklydai, nes besmegenis iš tikrųjų ir yra BALVONAS. Ant žiemos jų padaugėja, kadangi dubakas, sniegas ir t. t.
Tačiau šiuo metu mane labiausiai jaudina tai, kad dėl tam tikrų dalykų iki išvažiavimo į Valenciją šį ketvirtadienį aš nespėsiu atlikti TAM TIKRŲ DALYKŲ. FUCK MY LIFE.
Iš anksto atsiprašau visų kvailų vaikučių už gražų savo šiandienos žodyną. Mokykitės, mokykitės.
RSS SRAUTAS
