Sekmadienio pamąstymai apie maistą / nieko naujo

08

Visą gyvenimą turiu keistą santykį su mėsa. Viena vertus, nekenčiu jos, kita vertus, mėgstu sūrumą ir rūkytumą, kurie būdingi būtent mėsos gaminiams. Čia jau nekalbant apie tai, ar man gaila gyvuliukų ir ar man rūpi karvių bezdalai, šildantys Žemės atmosferą. Sakyčiau, kad rūpi, bet akivaizdu, kad nepakankamai, jei nuėjusi į piceriją vis tiek labiausiai noriu picos su beikonu. Arba su ančiuviais. Su lašiša gal dar. Su faršu šiaip irgi neblogai. Vienžo, man patinka sūrios picos. Aš nenoriu picos su varškės sūriu. Tiksliau noriu ir jos, bet labiau noriu tų kitų.

Vat ir graužiu save už tai. Lyg ir žinau, kas teisinga, bet nedarau to. Realiai tai stengiuosi kuo mažiau ėst tos mėsos – žuvį ir  seafoodą šiaip ir mėgstu labiau nei mėsą, bet va dabar skaitau knygą, kurioje rašo, koks tas seafoodas vis tik ne sustainable ir kiek reikia visko išžudyt, kad tau padėtų tuos sušius ant stalo. Tai ir vėl aš bloga. Deja, savanaudiškumas man turbūt niekada neleistų tapti pvz., vegane. Todėl bandau rasti tą viduriuką – ėst viską, bet blogį ėst minimaliai. Nu ir šiaip mėsa gi sunkiai virškinasi – nafig man to reikia? Einu susiblendinsiu gal ką nors.

Nors tai ir nėra idealu, idealiu atveju aš norėčiau būti pescatarian. Žuviavalgė? 😀

Rūkyta lašiša FTW. Apie kiaušinių atsisakymą nenoriu nieko net girdėti.

Beje toji „Eating Animals“ knyga, nors ir ne viskas man joje nauja, man prilipo iš karto, nes joje ėmiau atpažinti ir save. Supratau, kad ne aš viena tokia neapsisprendusi ir neryžtinga:

Her history with meat was remarkably similar to mine: there were things she believed while lying in bed at night, and there were choices made at the breakfast table the next morning.

64063601

Šią savaitę nepirkom jokios mėsos ir viskas buvo OK ir skanu. Vakar pvz., dariau jacked potato su grietinėlės, sūrio, pupelių ir brokolių padažu, keptos paprikos ir salierų jovaliuku ir ilgai orkaitėje mučintu butternut squash su sezamo aliejum ir sėklom. Buvo nom nom. Bet pvz., užvakar ėjom namo iš baro ir užėjom į pardę. Ir gavosi taip, kad nusipirkom jautienos prie vakarienės. Vyras, kuris šiaip pritaria, kad riekia mažint tą mėsą (nors sako, kad mes ir taip mažai jos valgom palyginus), tuo džiaugėsi ir sakė, kad reikia dažniau su manim išgėrusia į parduotuvę eiti, nes tada neprieštarauju mėsos pirkimui.  🙁

Screen Shot 2016-05-08 at 10.41.45

Vakarykštė vegetariška kalorijų bomba. Mmmmm, visiškas comfort foodas.

Tiek žinių.

Serdos sukelia vėžį, cheeseburgeriai, kiaušai ir kitos svarbios temos

2015-10-27 | 15:20 | An Issue to Discuss
27

Mane erzina, kai žmonės patys neseniai atsivertę į vegetarizmą, apie tai pasakoja kaip kokie daktarai, kurie gal jau ir nuo gimimo tokiais tapo, nes ir jų tėvai (irgi daktarai) tokie buvo. Gerai, kad skleidžia šviesią žinią, bet dažniausiai jie tą daro su tokiu lengvu paniekos poskoniu – tipo aš geresnis už tave ir geriau žinau, nes matai, jau net du mėnesius ar du metus pats nevalgau mėsos! O tu ką, ble?! Tas mane ir erzina. Čia net nebūtinai apie vegetarizmą. Atrado, matai, vakar sveiką mitybą ir sportą, tai šiandien jau tau gali aiškint, kiek proteino turi būt tavo dietoj.

Jeigu kam įdomu, koks mano požiūris į MĖSYTĘ (nuo šito žodžio mane taip supurto kaskart…), tai galiu pasakyt tiek, kad mano santykis su ja visada buvo on and off. Nekenčiu jos, bet iki galo taip ir neatsisakau. Trūksta valios ir trukdo vyras namuose. 😀 Paliubomu, kad lengva kaltinti kitą, sakysit. Tai aišku, kad lengva. Todėl tą ir darau. Duh. Bet visokios pusiametės mėsos neėdančios supermamos man tegul neaiškina, ką aš turėčiau daryti, nes garantuoju, kad jos per visą gyvenimą Klaipėdos dešrelių suėdė tiek, kiek aš su savo on and off nespėsiu suėst net jei išgyvensiu iki 250 metų amžiaus.

Praeityje septynis metus buvau nevalgius raudonos mėsos, kas man sekėsi labai lengvai. Kitą mėsą valgydavau itin retai. Paslydau būdama broke Londone. Tą dieną nusprendžiau: „Nu davai, tik vieną Mako cheezą, tik šiandien, niekas nesužinos.“ Tiek pat metų nebuvau buvus Makdonalde apksritai. Tą kartą vos nenualpau nuo cheezo skonio – juk kadaise, vaikystėje, tai buvo mano mėgstamiausias sumuštinis. Paslydus vieną kartą, antrą kartą paslyst buvo lengviau, o trečią – dar lengviau.

Dabar mąstau apie pescatarian dietą (žuvis, seafoodas, kiaušai –  galima), ką esu varius ne vieną kartą, bet visada paslysdavau dėl gerų jūros produktų trūkumo. Nes man gi vis reikia, kad būtų skaniai. Pvz., nėra lašišos pardėj, tai kaip aš tau valgysiu pusryčius ant jų neužsidėjus kažko sūraus? Nėra lašišos, tai paimu beikono, nes compromaizinti flavorio nenoriu. Jei tai yra pietūs, kokioj nors pvz., Gvatemaloj esminiai patiekalai yra mėsos troškiniai, kuriuos užmeta ant ryžių. Kai kuriose vietose yra tik jų ir kokio mėsos bbq. Nevalgysiu gi aš tau plain ryžių, atsisakiusi viso kito. Jau geriau nieko, nei kažkas plain. Tik per savo lavoną aš gadinsiu vietą skrandyje beskoniui maistui. Ak, kaip nelengva būti manimi. 😀

screen-shot-2016-09-22-at-12-08-25

Evelinos Shakshuka. Foto iš mano Instagramo: https://instagram.com/stundziene/

Ir dar vienas dalykas. Nė už ką gyvenime neatsikysiu savo mėgstamiasio maisto produkto – kiaušinių. O tie, kas dar tiki 80’s trydom apie kiaušų cholesterolį ir nesveikumą, tai galit mane velniop trint iš FB draugų. Sunku patikėt, kad dar ir šiandien yra žmonių, kurie stato kiaušus šalia beikono, kaip vienodai nesveikus dalykus. Nes cheminė granola paliubomu yra sveikiau. LOL. O kalbant apie kiaušus ir vištų gerovę, tipo ar etiška juos valgyt, tai čia man neįdomus jokie argumentai, nes kiaušus valgiau, valgau ir valgysiu, nepaisant nieko. Tokia aš jau esu pratyvna. Buh bye.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook