Amerikos reikaliukai

2012-06-28 | 16:33 | Inner city life
28

Keliauju po Ameriką aš šiuo metu. Pabandysiu kažką papasakoti kuo trumpiau.

Pirmiausiai atvarėm į LA ir ten praleidom savaitėlę, taip pat apsilankydami netoliese esančiuose miestuose. Nu kaip netoliese. Išvažinėjom apie porą štukų mylių taip bevažinėdami. Ir su kokia mašina! 1986-ųjų Toyota Tercel! Jau ją pardavėm, beje. Per vieną vakarą. Reperiui kažkokiam. Vieną dieną ėmė ir sudego clutchas (pamiršau LT žodį), o iki užbukintos chatos dar buvo likę 200 km. Tai varėm ant ketvirtos šaibos, visą kelią besimelsdami, kad nebūtų šviesoforų, nes neįmanoma buvo pavarų perjungti (kad įjungt pirmą, antrą ir penktą reikėjo neblogu kačioku būti, o dar tas garselis…). Žodžiu, nuomotomis mašinomis važinėt patiko labiau (ypač Eclipse kabriku), o galiausiai nusprendėm pereiti ant lėktuvų (pasirodo, kai kerti štatus ir nori tačką palikti kitoj valstijoj, nuomos kaina patrigubėja).

Vakarinėj pakrantėj man vis tik labiausiai patiko Los Andželas. Ir joks ne San Franciskas, kaip daug kam. San Franciskas šiaip man patiko, nes vietomis ten yra visiškas ghetto, ko tikrai nesitikėjau. Daug visokių reperių, džiankių ir bomžų. Zeba. Bet kainos ten turbūt akščiausios iš kol kas aplankytų JAV miestų (be minėtų aplankiau San Diego, Palm Springs, Las Vegas, Salton Sea, Flagstaff, Williams, Monterey, Miami). Na, kokiam coffee shop’e panini kainuoja apie 10 baksų.

Į Las Vegasą varėm ne šiaip sau, o tam, kad apsiženyti. Adresas vokeliams siųsti – on request.

Šiame mieste nuo karščio numirt galima, kaip ir Palm Springs. Gatvėse beveik nėra žmonių, o temperatūra siekia 43 laipsnius. Beje, tikėjausi, kad Los Andžele ir kituose vakarinės pakrantės miestuose bus gerokai karščiau. Na, dienomis dar visai karšta, bet rytai ir vakarai – visiškai dubovi ir maudytis neina. Tik surferiai į vandenį lenda. Žemiau esančioje nuotraukoje – vakaras Venice Beach. Brrrr.

Gražiausios vietos Kalifornijoje prizas atitenka… Big Sur!

Šiuo metu sėdim išvertę bambas Majamyje. Patinka man čia klimatas – iš žydro vandenuko nesinori net lįsti. Galėtų būt ne taip tvanku.

Nuvylė tik pigaus viešbučio pusryčiai, nuo kurių ir apsivemt galima (mano atveju, apsišikt). Žinoma, kaip ir tikėjausi, čia davė bulkų, dribsnių, kavos ir apelsinų sulčių. Šūdo, vienžo. Tačiau juk bulka – bulkai nelygu. Čia tų bulkų duoda įvairių, bet visos jos turi bendra savybę – be cukraus, riebalų ir E jose daugiau nieko nėra. Prie stalo sakiau, kad geriau jau būtų davę tiesiog šūdą, apibarstytą cukrumi. Šiaip nesu išranki maistui, bet nesukiši tu man šių kelių dalykėlių:

– riebaluose permirkusio šūdo;
– pernelyg saldaus šūdo (ir šiaip nesu saldumynų fanė);
– šūdo, kuriame trūksta prieskonių (ypatingai netoleruoju druskos trūkumo);
– plain šūdo (pvz.: duona be nieko, morka be nieko, kokie nors grūdai be priedų ir pan.);
– na, šūdo, kurio galiojimas yra pasibaigęs, manau, minėti nė nereikia;
– sumuštinių, kuriuose nėra daržovių

Taigi, per pusryčius suvalgiau pusę bagel ir užtenka man. Gera žinia yra ta, kad žinojau, jog organizmas norės atsikratyti toksinų ir man pagaliau pavyks gerai pašikti. Kaip pagalvojau, taip ir nutiko vos po kelių minučių. Yay, I’m so happy and empty! Patinka man organizmą prasivalyt karts nuo karto.

Kur toliau keliausim, nežinau, bet Majamyje būsim mažiausiai savaitę. Čiau paka.

Nukopinau, ką šneku Skaipe ir sudėjau lietuvybę = postas

2010-10-20 | 03:09 | Bullshitism
20

Nusprendėm nežaist Žalios Kortos loterijos, nes nesėkmės atveju, į išsvajotajį Burgerlandą bus patekti gerokai sunkiau. Žodžiu, patys sau ir rizikuokite.

Ant Burgerlando, atseit, dirbti reikia. Na, kad gautum ten tą vizą savo darbinę. “Reikia rasti kompaniją, kuriai reiktų tavo paslaugų. Turi turėt, ką jiems pasiūlyt.” Sutinku. Tačiau manau, kad rasti tokią kompaniją yra tiek pat lengva, kiek laimėti garsiąją loteriją. Tai gali kainuoti daug nervų, pastangų ir, žinoma, LAIKO. O kas, jei tektų dirbti ant to penkiolika metų? O kas, jei dirbtum ant to visą gyvenimą, bet niekada taip ir nepasiektum tikslo? Aš nenoriu būti laiminga po penkiolikos metų, aš noriu būti laiminga šiandien.

Tokių, kurie nori turėt, ką pasiūlyt, t. y. konkurentų, yra daugiau nei iki kaklo. Na, aš žinau, kad vargais negalais visada kankinuosi, stengiuosi, kol negausiu savo, bet juk negaliu būti garantuota, kad man pavyktų ir ant tiek sunki užduotis. Jei aš arba tu kažkam ir būtume išskirtiniai, kaip tą žinot anai kompanijai? Visi ten “išskirtiniai” ateina (su išskirtiniu trečių šalių akcentu) ir čia tikrai daug kas priklauso nuo sėkmės. Mane gąsdina tai, kad pastangos gali neatsipirkti.

Pvz., šiuo metu savo gyvenimu esu tik labai sąlyginai patenkinta. Man baisu, kad taip bus amžinai. Aišku būna ir blogiau, tai čia vapšie – GOD FORBID. Aš nežinau, ant kiek pasitikiu savo jėgomis. Bet kokioje srityje. Dažniausiai darau viską “ant durniaus”, turėdama omeny, kad durniams sekasi.

Bet visų neapdurninsi.

(Į tai, kad loterijos vis tik nežaisim:) Vargas, blet. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nereikia eit nuotraukų darytis.

<…> Mano galvoje yra daug visokių “o jeigu”. “O jeigu tą, o jeigu aną.” Tie “o jeigu” yra, be abejo, ganėtinai pesimistiniai. Jie yra demonai, kurie mane gąsdina ir ėda iš vidaus. Jie nėra stiprūs, bet jų yra daug. Susijungdami jie sudaro nemažą kariuomenę. Tada žmogus (šiuo atveju AŠ) ima galvoti, kad nors jie ir yra silplnučiai demoniukai-snargliukai, juk vienas iš jų gali išgyventi ir viską sugriauti. Tikimybių teorija. Na, čia labai panašiai, kaip spermatozoidai dirba patekę į tavo organizmą. Silpni, silpni, bet ima ir atsiranda vienas, kuris užpuola tave iš užpakalio, kol tu nusisukęs updeitini Feisbuko statusą Aifone.

Pasėkmės būna skaudžios – nukarę papai ir penkiagubas celiulitas. Ir tavo diedui ant tavęs nebestovi. “Pesimistė.” Ne. Man kaip tik atrodo, kad galutiniam rezultate stovėsiu su fortūna rankose, išbalintais dantimis ir amerikietiška šypsena iki šiknos (net ne iki ausų). Bet gal tai vadinama idiotizmu, o ne optimizmu?

<…> Šiaip tai jeigu ką, tai manyje jau bunda motiniškas instinktas po biškį. Kažkur po dvidešimties metų būsiu pasiruošusi gimdyti.

“Zjbs čiūvakams, kurie tave maitina. Pusė burgerio į dieną – pigiau už šunį turbūt.”

2009-08-20 | 21:21 | This is the Life
20

Toks jausmas, kad sėdžiu šitame mieste visą gyvenimą, o Vilnius yra kažkur netoli – pvz., už šimto kilometrų… Jo, galvojimas apie Vilnių sėdint Londone tikrai prilygsta galvojimui apie Kauną sėdint Vilniuje. Totaliai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo tokiame visai nieko nedideliame trijų kvadratinių metrų ofisėlyje (trumpai tariant, verslo centriukas), located priešais Waterloo station.

Pastate pilną verslininkų – vyrų, nešančių sau ir seniai nusibodusiems kolegoms sumuštinius popieriniuose maišeliuose. Jie kyla liftais ir laiptais į savo būdas kažkelintame aukšte. Maišai būna dviejų spalvų – rudos ir kažkokios neaiškios. Juos (maišus, ne vyrus) stebėjau sėdėdama tuose foteliuose, kuriuos galime pamatyti pakėlę žvilgsnį į nuotrauką, esančią tris cm nuo šitos raidės, kurią šiuo metu skaitote. Sėdėjau ten dešimt minučių. Kol manęs atėjo pasiimti, kaip aš ją vadinu, PSEUDO CUTIE – potenciali šefė. Ir vis tik aš manau, kad ji priklauso CUTIE CUTIE tipui, just like me (nors prieš porą dienų vienas bernas man pareiškė, kad aš tikrai nesu viena iš JŲ).

Pokalbyje dalyvavo ir jos kolegė – Anglijos brazilė. Abidvi man labai patiko. O intervas buvo ištisas pletkas ir juokas. Aptarėm ir reikalus, bet iš esmės daugiau laiko praleidom besišnekučiuodamos apie gyvenimą, Londoną ir akcentus. Kažkuri iš jų manęs paklausė, ar aš kartais nesimokiau kur nors Amerikoje, nes mol atseit kalbu su amerikietišku akcentu. Sakau – ne, ne, nihuja, o be to man kiti žmonės sako, jog mano akcentas yra vokiškas arba švediškas. Atsakė tipo, kad nu jo – galėtum būti vokietė, kuri anglų kalbos mokėsi pas amerikietį. Tą sekundę aš pagalvojau, kad Heidi Klum nėra pats blogiausias variantas…

Picture 42

Na, po visko galiu pasakyti, kad šis interview buvo labiausiai vykęs iš visų mano ilgaamžio gyvenimo intervų. O ir pozicija man visai patinka (išskyrus kai kuriuos žavius niuansus, kuriuos mes kol kas nutylėsime). Bet aš vis tiek labiau noriu tos, kur vakar mane intervjūvino… CALL ME, lopai, prašaaaau!!! Aš jau ir pati apskambinau visų įmanomų religijų dievus ir netgi sumokėjau kyšius kai kuriems talentingiems pseudomokslininkams su Tomu Kruzu priešaky. Nepamiršau ir Kalėdų Senelio, kurio paprašiau, kad šiemet mano asmenines kalėdas jis perkeltų į ankstesnę datą – Rugpjūčio 26 dieną, nes tada aš kaip tik švenčiu savo gimtadienį (žinoma, datą blog’e miniu ne šiaip sau – kaip ir viską šiame gyvenime darau :D). Tikėkimės, tie vyrai man padės. Na, rytoj jau turėtų būti aišku.

Kodėl tu miegi viena?

14

“Delfis” rašo (t. y. kopeistina iš kitur) apie Niujorką:

“Mums įprastam meilinimuisi bei poravimosi šokiams čia nėra kada gaišti – seksas ir yra romantika. Vienos nakties nuotykis gali nereikšti nieko, arba labai daug. Ir meilė čia – bevertė, ir – neįkainojamai brangi tuo pačiu metu.”

Šita mintis, manau, tinka ir kitiems miestams. Netgi mūsų kaimeliui Vilniui. Aš nežinau, gal kažkas ir mėgsta stabdyti. gema_02_img0095Jaunimas ten visoks, ahahah. Ir dažniausiai tas daroma tik dėl įspūdžio ten KAŽKOKIO, o man visokie feikiniai padorumai tik kelia skrandžio rūgštingumą. Bet retais atvejais turbūt verta palūkėti. Pasilaužyti – “Aš tokia gera”. 😀 Bet daugeliu atveju tai būtų tik laiko gaišimas. O šiais laikais visi labai skuba. Nes jeigu per ilgai gaiši su lopais, po to liksi senmerge. Todėl reikia greičiau matuoti lopų lopiškumo lygį ir sakyti NEXT. Plius-minus vieną kartą iš milijono tau pasiseks ir galėsi NUTYLĖTI.

“42 proc. amerikiečių dabar dirba dar daugiau, nei prieš penkerius metus. Spaudžiami didelės atsakomybės ir įsipareigojimų, romantiškai vakarienei ar pasimatymui kino teatre savo dienotvarkėje laiko jie neberanda. Labiausiai paplitusi „išeitis“ – kokteilis (a drink) po darbo.”

Na, aš geriau nesakysiu, kas man yra romantika. 😀

“Sakoma, kad būtent Niujorke paplito nauja „tendencija“ – greta homoseksualumo, biseksualumo ir panašiai – monoseksualumas. Ši sąvoka apibūdina tai, kas dabar „madinga“ – vienišas jaunas sėkmingas žmogus esą pats patenkina visus savo poreikius, ypač kalbant apie emocinius.

Seksualiniai gali būti tenkinami ir su kitu žmogumi, tačiau monoseksualai arba neužmezga glaudesnio ryšio su partneriu, arba tenkinasi vienkartiniais nuotykiais. Nėra laiko „draugauti“! Todėl ir nuo pažinties prie baro iki pažinties lovoje – kelias neilgas. Ir nebandykite sakyti, kad tai neromantiška, amoralu. Tai niujorkietiška romantika, kuriai poros sugeba atsiduoti visu kūnu ir siela, nes žino, kad gyvenimas pro šalį skrieja neįtikėtinu greičiu, ir jei nepagausi akimirkos čia ir dabar, ji dings nesugrąžinamai.”

Gėda pripažinti, bet paskutinis straipsnio sakinys labai limpa ir man:

“O nuostabiausia tai, kaip nuoširdžiai žmogus tiki, kad versdamasis per galvas ir iš lovos – į lovą, jis juda link savo tikslo – sėkmės, kuria vieną dieną pasidalins su kitu tokiu pačiu kaip jis.”

Net liūdna pasidarė. 😀 Galvoju, gal reik šitą knygą paimti.

P.S. Ir nepamirškit mano page’o “Facebook’e”, kas dar nejoinino. 🙂


Konclagerio miegas

2009-05-20 | 00:10 | This is the Life
20

Kiek laiko aš buvau dingusi? Parą? Daugiau? I was recovering from my bipolar disorder but now I am finally back for goooood.

“Sek mintį, nes lupsiu skūrą. Ir iš viso – ką tu dabar veiki? Kodėl neateini pas tėvą su maisto prikimšta pintine, iš kurios kyšo vyno butelio kakliukas tau? Noriu tave nufilmuoti išlipančią iš autiko ir mojančią skarele. Žiurke, blt, kodėl tu nepadarai TO? Tau atostogos kam duotos? Nepisk čia tik erazmusų man.”

Niekaip negaliu suprasti vieno dalyko. Kodėl, kai pageri mieste ir jautiesi vidutiniškai (nu taip pakenčiamai – nelabai stipriai) girtas, grįžus namo staiga tampi mėsinių galvijų tvarte prisigėrusia kiaule? Čia gal dėl to, kad viešumoje tave supo atspindį veidrodyje primenantys gyvuliukai, su kuriais visai neblogai sekėsi rasti bendrą kalbą. Skirtingai nei namie su kokia motina, kuri sako, kad mirsi nuo alkoholizmo “kaip neseniai padarė mūsų kaimynas trimkažkelerių metų”. Aš net nebuvau girta (nu, beveik). Tik labai smirdėjau cigaretėm (kažkaip norėjosi rūkyt vieną po kitos). Nu, ir kas čia tokio? Juk visi normalūs jomis smirda. Bet baisiausia yra tai, kad po tų degustacijų negalėjau naktį užmigti, nes mane kankino senas VISŲ draugas PACHMIELAS. O keltis tai šeštą turėjau. Nes aštuntą valandą manęs laukė labai svarbūs reikalai bei už tarybinio prekystalio sėdinčios siurbėlės (pinigų ištroškusios paštininkės).

Per stebuklą sugebėjau trumpai numigti ir netgi susapnuoti porą nesąmonių (kurias atsimenu kaip niekad gerai). Veiksmas – manau, kad tai buvo Šiaurės Amerikos Kordiljeros. Aš stovėjau kalno viršūnėje (apačioje – labai gražus vaizdas) ir niekaip negalėjau nusileisti, nes bijojau aukščio ir buvau įsitikinusi, kad mirsiu, jei žengsiu bent vieną žingsnį tais baisiais laiptais. Bet likti viršuje negalėjau, nes apačioje turėjau kažkokį mytą ir tas žmogus man jau skambino, kad paskubėčiau, nes liko penkios minutės iki sutarto laiko. Buvau įsitikinusi, kad nespėsiu, tačiau netrukus mane išgelbėjo kažkoks vyras (±30 m.). Su taksu jis nuvežė mane apačion (kodėl pati takso nesugalvojau išsikviesti – neaišku) pas (ahaha) kitą vyrą (irgi panašaus amžiaus), su kuriuo ir turėjau susitikti. Tada aš atsisėdau ant bordiūro ir pamačiau, kad iš mano leškos bėga kraujas. Tai buvo panašu į uodo įkandimą. Rankinėje susiradau servetėlę (balta servetėlė buvo iš kažkokio kabako, nes ant jos puikavosi raudonas kavos firmos logotipas), su kuria vėliau nusivaliau kraują. Murziną sėrvetėlę padaviau vyrui. Nepaisant to, kad servetėlė buvo kraujuota, jis ja nusivalė savo prakaituotą kaktą (lauke buvo karšta). Man buvo keista, kaip jam ne šlykštu. O tada aš atsikėliau anksčiau už žadintuvą.

Pasak internetinių sapnininkų, žaizdos, kraujas ir uodai reiškia ligas, o stovėjimas kalno viršūnėje – pergalę. Bet aš iš šito sapno norėčiau išpešti daugiau info.

“Jis gal į galvą negavęs? Antrą kartą.”

2009-05-14 | 12:36 | This is the Life
14

Pirmąjį atostogų rytą visada atsiras kažkas, kas privers tave skubiai varyti į dušą po šaltu vandeniu (karštas vanduo, kaip ir šeimininkė, sumanė paatostogauti) bei išlėkti iš namų be špaklės ir nesusišukavus. Na, ir kokia gi stichinė nelaimė šįkart drįso sutrukdyti princesės grožio miegą? Tai buvo į mano duris pasibeldęs paštininkas, davęs man lapuką, kuriame nurodyta – ATEIKITE SKUBIAI Į PAŠTĄ. Užrašas pabrauktas raudonu flomiku. Nu, galvoju – OT ZJBS, ar tik nebūsiu pamiršus kokio rūbelio užsakyto? Pasirodo, kad nė velnio.

picture-261

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook