Pagonybės laikų lietuvių patarlė teigia – visur blogai, bet namie blogiausia. Kaip teigia, taip ir yra. Savaime suprantama, kaimo šamanų išmintimi suabejoti aš nė nedrįsčiau, nes anuomet, Davilo ir Maukoldo laikais, žmonės buvo išmintingi IŠ TIKRŲJŲ (ne taip, kaip dabar, vien tik bandiūgos kažkokie). Ir jie visai nebuvo tokie jau baisūs barbarai, kaip manė visokie krikščionys ir kiti vagys.

Tuščias kašyliokas, pilnas šaldytuvas ir kitos namų bėdos, kai bandai blaiviai pamąstyti, yra nelabai išsprendžiamos. Bet ačiū Dievui, žemėje egzistuoja toks dalykas kaip RŪBAI, ant kurių peties visada gali pasidėti savo neaiškiais skysčiais varvančią nosį. Beje, jei kam nors rūpi, kaip aš gyvenu, galiu pasakyti visą tiesą nuoširdžiai – mano fronte nėr nieko naujo, apart naujų rūbų, kuriuos tuoj pat pademonstruosiu. Na, dar BlackBerry, kurį šiandien gavau dovanų. That’s what boys are for! Juokauju, aišku (arba juokauju, kad juokauju greičiau). Vieni velniai težino, už ką dangaus pašto pajėgos man siunčia šitokią malonę. Matyt, gera mergaitė buvau KADAISE.

Rūūūūūbai (visas nuotraukas galima pasididinti). Mėlyną maikę gavau chaliavai su žurnalu. Ta oranžinė man labai patinka, nes ji yra šiek tiek permatoma. Bernai liepė nešioti be lifčiko. Taip ir darau, nes esu paklusni moteris, kuri visuomet lengvai pasiduoda valdovų (t. y. vyrų) diktatūrai. Nereali juodos maikės nugara. Miau.

Batus jau rodžiau, išskyrus vieną porą. Nuo šiol esu pasiruošusi kovoms su gladiatoriais ir laukiniais žvėrimis.

Supertrumpa juoda suknelė. Jau vieną kartą buvau užsidėjus. Einant gatve, laikantis skubantiems jaunuoliams už parankės, tenka nuolat taisytis šikną, kuriai vis užeina nenumaldomas noras PADARYTI PASIRODYMĄ. Nesu tikra, ar iš PASIRODYMŲ sulauksiu kokios nors praktinės naudos, bet vis tik pirkiniu esu patenkinta. Visiškai mano stailas – juoda spalva, nuogas petys, mini, “palaidos balos” pasiūvimas (čia kai rūbas būna laisvas, bet gražiai krenta). Turiu krūvą tokių bliuzkų.

Gražioji Kate Moss for Top Shop suknelė. Nu, man tai ji – LABAI LABAI.

Visiškai nedievinu polka dots rašto (nors prieš keletą metų sakyčiau priešingai), tačiau ši suknelė man kažkodėl iš karto krito į akį. Faina forma ir medžiaga. Ir kaina. Vietoje 57 svarų mokėjau tik 10. Todėl paėmiau ją net nesimatuodama ir manau, kad nesuklydau. I like kišenės and ilgis.

Oro uoste už paskutines babkes prisipirkau žurnalų. Ne rūbas, bet vis APIE RŪBUS.

Šitą žurnalą prigriebiau važiuodama taxi. Gražus jis man kažkoks.

Auskarai draugei.

Nusipirkau ir sau kelias poras auskarų (juodų, nes kitokių nelabai nešioju), bet niekaip negaliu jų rasti. Gali būti, kad palikau Londone… Nejaugi teks grįžti pasiimti? Gražiųjų apatinių nepamečiau, bet nelabai galiu rodyti, nes nebus po to ką žmonėms intymioje aplinkoje demonstruoti.

Na, o šioje nuotraukoje Evelina sėdi svečiuose ant stogo pas Mažylį ir Karlsoną. Evelina valgo Karlsono uogienę, kuri įkrito jai į batus. Ją nutraukė miela panelė, fotkinanti nuogus žmones. Kadangi į svečius užsukti bei degtine pasivaišinti užsimanė ir taifūnė Catarina, drabužius blog’o autorei teko pasilikti ant savęs. Ir tai dar ne pati blogiausia vieta šitoje istorijoje! Labai gaila, bet vieną dieną Mažylio ir Karlsono kantrybė baigėsi ir jie nusprendė pabėgti nuo iš už lango įsikūrusio uogienės fabriko sklindančių garsų (mėsisinkas negailestingai bruknėms kirto galvas). Bėgo jie gan toli – į kitus apartamentus: “Nuo šiol pro langą mes pageidaujame girdėti nebent kondensuoto pieno čiurlenimą.”

Share on Facebook