Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo tokiame visai nieko nedideliame trijų kvadratinių metrų ofisėlyje (trumpai tariant, verslo centriukas), located priešais Waterloo station.

Pastate pilną verslininkų – vyrų, nešančių sau ir seniai nusibodusiems kolegoms sumuštinius popieriniuose maišeliuose. Jie kyla liftais ir laiptais į savo būdas kažkelintame aukšte. Maišai būna dviejų spalvų – rudos ir kažkokios neaiškios. Juos (maišus, ne vyrus) stebėjau sėdėdama tuose foteliuose, kuriuos galime pamatyti pakėlę žvilgsnį į nuotrauką, esančią tris cm nuo šitos raidės, kurią šiuo metu skaitote. Sėdėjau ten dešimt minučių. Kol manęs atėjo pasiimti, kaip aš ją vadinu, PSEUDO CUTIE – potenciali šefė. Ir vis tik aš manau, kad ji priklauso CUTIE CUTIE tipui, just like me (nors prieš porą dienų vienas bernas man pareiškė, kad aš tikrai nesu viena iš JŲ).

Pokalbyje dalyvavo ir jos kolegė – Anglijos brazilė. Abidvi man labai patiko. O intervas buvo ištisas pletkas ir juokas. Aptarėm ir reikalus, bet iš esmės daugiau laiko praleidom besišnekučiuodamos apie gyvenimą, Londoną ir akcentus. Kažkuri iš jų manęs paklausė, ar aš kartais nesimokiau kur nors Amerikoje, nes mol atseit kalbu su amerikietišku akcentu. Sakau – ne, ne, nihuja, o be to man kiti žmonės sako, jog mano akcentas yra vokiškas arba švediškas. Atsakė tipo, kad nu jo – galėtum būti vokietė, kuri anglų kalbos mokėsi pas amerikietį. Tą sekundę aš pagalvojau, kad Heidi Klum nėra pats blogiausias variantas…

Na, po visko galiu pasakyti, kad šis interview buvo labiausiai vykęs iš visų mano ilgaamžio gyvenimo intervų. O ir pozicija man visai patinka (išskyrus kai kuriuos žavius niuansus, kuriuos mes kol kas nutylėsime). Bet aš vis tiek labiau noriu tos, kur vakar mane intervjūvino… CALL ME, lopai, prašaaaau!!! Aš jau ir pati apskambinau visų įmanomų religijų dievus ir netgi sumokėjau kyšius kai kuriems talentingiems pseudomokslininkams su Tomu Kruzu priešaky. Nepamiršau ir Kalėdų Senelio, kurio paprašiau, kad šiemet mano asmenines kalėdas jis perkeltų į ankstesnę datą – Rugpjūčio 26 dieną, nes tada aš kaip tik švenčiu savo gimtadienį (žinoma, datą blog’e miniu ne šiaip sau – kaip ir viską šiame gyvenime darau ). Tikėkimės, tie vyrai man padės. Na, rytoj jau turėtų būti aišku.

Kaip galima suprasti iš tipažo pavadinimo, vienuoliai Alchemijai yra smarkiai įtakoti ankstyvosios Paulo Coelho kūrybos. Visur aplinkui jie mato tik gėrį ir grožį. Laisvalaikiu užsiima savojo AŠ paieškomis. Paprastai AŠ slepiasi kur nors miške. Dėl šios priežasties Alchemijai jaučia ypatingą ryšį su gamta.

Gerieji vienuoliai Alchemijai taipogi dievina pamokslauti žmonėms prieš jų valią. Tokiu būdu jie tampa savotiškais prievartautojais, dulkinančiais mūsų, sveikųjų, dar nesužalotas smegenis. Žinoma, jie tą neigs sakydami, kad to nedaro specialiai. Kad jie atseit tik išsako savo (mums labai rūpimą, lol) nuomonę.

- Tu manai, kad esi super advanced? Tu nesugebi mylėti, o tavo nihilizmas man kelia siaubą.
- Arogancija, cinizmas ir nihilizmas – va tikrosios vertybės.
- Kalbi kaip vaikas. Suauk pagaliau! Tu esi jauniausia iš mano draugų, tad taip nesusireikšmink.

Tokių kalbų man teko klausytis atliekant praktiką vienoms iš mano neakivaizdinių studijų. Labai įdomi patirtis. O tas amžiaus prikaišiojimas, pasak mano užrašų, byloja apie tam tikras diagnozes. Jis, matote, norėjo mane pakritikuoti. Gudruolis. Darė tą nesuprasdamas, kad jo kritika man yra gražiausi pasaulio komplimentai. Nesuprantu aš tų geriečių, nors tu ką. Iš tikrųjų aš ir pati esu gera, bet kokio velnio nuolat tą pabrėžti? Pabrėžti ir (kas baisiausia) iliustruoti sparnuotomis “protingų” knygų frazėmis. Tarp manęs ir tokių žmonių įvyksta kažkokia alerginė reakcija – negaliu ilgai išbūti vienoje patalpoje. Pasidaro per sunku klausytis. Nes vis pasigirsta kokios nors baltos eilės apie gamtos grožį miškuose ir kaimo sodybose. Tipažas tiesiog prašėsi aprašomas.

Darbas. Nors ir yra “prie gamtos”, vienuoliai Alchemijai nėra kaimiečiai. Apie tai galima nuspręsti vien iš madingesnės miesčioniškos darbovietės. Dažnas Alchemijus renkasi darbą reklamos arba nekilnojamo turto agentūroje.

Religija. Būdami pakankamai šiuolaikiški, jie nesirenka paprastos krikščionybės. Jiems daug artimesnės “New Age” religijos, tokios kaip scientologija ar Tikėjimo Žodis. Taip jie prieartėja prie savo dvasinio lyderio Tomo Kruzo.

Laisvalaikio literatūra. Mėgsta skaityti psichologines knygas.

Atlikdama tyrimą aš bandžiau pasišnekėti su keletu tokių žmonių, kad geriau suprasčiau, kas aktyvuoja jų smegenų veiklą.

- Ar Jus jaučiate kažkokį pasitenkinimą vaidindamas begalinį teisuoliškumą, brandą ir kitką, ko išmokote skaitydamas Hessę?
- Hessės neskaičiau. O dauguma mano kalbų yra asmeninė patirtis.

Kaip matome iš atsakymo, vienuoliams Alchemijams yra būdinga nukrypti nuo temos ir neatsakyti į klausimą.

- Jūs esate labai geras. Iki apsivėmimo. Tiesiog angelas. Tai, be abejo, yra labai gražu. Tačiau mes gyvename Žemėje ir čia būti angelu yra mažų mažiausiai iškrypėliška…
- Aš nesu angelas. Tiesiog mano vertybės – labiau teigiamos, negu neigiamos.
- Suprantama. Mano irgi. Bet artimiau susipažinusi su “vienuolių” rūšimi, atradau nepaaiškinamą Jūsų ryšį su tėvyne – rojumi. Tas ryšys vis išlenda kokiame nors apsnigto medžio minėjime arba su meile gaminto maisto lėkštėje. Nes rojuje irgi nebuvo mikrobangių ir šaldytų produktų.

Ir pabaigai norėčiau asmeniškai tarti keletą žodžių šiandienos mūsų herojams:

Jūs kalbate visai kaip mano motina. Bet jai tas yra atleistina (skirtingai nei Jums), mieli mano bendraamžiai. Nes ji gimė šemketvirtais, suprantate? Į klausimą galite  neatsakyti, nes Jūs juk nenorite savo “išmintingu” komentaru kristi mano akyse dar žemiau, negu esate kritę. O kristi žemiau dar tikrai įmanoma. Galbūt tai reiškia, kad per aukštai Jus vertinu?

P.S. Prašyčiau tik nepulti į asmeniškumus ir autorės kaltinimus. Dievas jai vis tiek atleis. Ji ir jos įsivaizduojama komanda tik stangrina Jūsų ištampytus nervus bei prarastas smegenų ląsteles pakeičia naujomis.

P.P.S. Iš pradžių šį įrašą norėjau daryti kiek kitokį – “Vienuoliai Alchemijai vs. UFB. Kuris teisus?”