Pasirodo, atsirado šūdgaidžiai, kurie išradinėja maistą ir smegenims

Šeimos verslas yra šeimos verslas. Verskimes visi per galvas ir neapsivemkim.

Jei dukra užsiima delikačiais batų paieškų reikalais, tai tėvas varo savo supersupistą style’ą. Prekiaus, matai, knygomis geromis. Na, na. Pažiūrėsim, kas čia gausis. Tikriausiai net ir gausiai susirinks debilų, kurie ne tik bulves ir kopūstus, bet ir morkas, akinius, kojnes ir netgi (gal) knygas skaityti moka.

Daugiau info ČIA.

Turiu porą klausimų

WANTED:

“Pasidulkink su kaimynu naktį šaldytuve. Sakyk: Pričiupau tave vagiant maistą ir atp*siu, o tu tylėsi. Nes tau gėda.”

Šiandien gaminau daržovių troškinuką, o apie tai rašau į BLOGą, nes žiauriai nusibodo skaityti mokslus.

“Žiūrėk, kad gerą parašytum, o tai nudirsiu kailį, jei nepralinksmins manęs. Išdaužysiu visas lėkštes. Valgysi iš bliūdelių kaip sabaka.”

Gal Jūs netyčia žinote, kur aš galėčiau nusipirkti diplomą?

Ir dar man įdomu, kur galėčiau įsigyti tokias kojines?

“Tu mano tėvišką rūpestį naudoji dabar negražiai labai. Laikai mane alkaną. Tuoj pasiųsiu tave nx.”

Ir visgi nesveikas daiktas aš esu. Man patinka save kankinti ir stengtis dėl man nereikalingų šūdų. Tipo, AŠ GALIU! Taip, aš galiu tai padaryti – štai, Jūs tik pažiūrėkite. Aš kažkaip visada mėgau įrodinėti sau, kad galiu viską. Užsimanau kokio šūdo ir kankinuosi, kol gaunu, nes REIKIA JĮ TURĖTI. Labai gaila, kad mokslai ir kiti iš pažiūros svarbūs (daunams) dalykai niekada nebuvo mano siekiamybė. Įprasta mano siekiamybė yra daiktai (tie, kuriuos gali užsidėti ant savęs) ir daiktai (bernai). Rečiau – baldai (levi bernai). Nes kam apstatyti chatą nereikalingais DAIKTAIS? Kaip tik radau seną citatą iš tos operos: “Jaučiu, kaip visada susiradai debą. Ir vėl verksi man.”

Šiuo metu aš siekiu kažką išspausti iš savęs. Tik neaišku, ką. Tai galėtų būti hmmm… pvz., penki litrai vandens. Mano asmeninės statistikos duomenimis, dehidratacijos džiaugsmai (nuosmūkis svarstyklių biržoje) trunka lygiai savaitę. Tai reiškia, kad žmogui, kuris nori palaikyti FORMĄ, reikia nuodytis reguliariai – kas septynios dienos.

Kas čia dar manęs netenkina? Plaukai negerai, nes į kirpyklą man patiktų vaikščioti kasdien. Šikna negerai, o gal ir gerai – px, tegul būna negerai (minusiuką sau rašome šitoje vietoje). Kojos negerai, nes nemoka paeiti grakščiu gazelės žingsneliu. Kodėl taip yra? Nes mane ėda hienų žvilgsniai. Jie mane blaško. Duokite man prašau parankę, ponas daikte.

Apibūdinkite save trim žodžiais (čia mano toks būtų pageidavimas šiandien). Štai pvz., aš galiu pavaryti net porą kartų:

Stora, negraži, zjbs.

Miela, pamaiva, kūrva.

“Užsitarmazilinusi kūrva ta mano dukra. Visai apčipsėjo smegenys.”

- Tai va. Teks dabar tylėti.
- Nebus lengva, aišku.
- Tai man JAU nelengva – vos laikau liežuvį už dantų.
- Hahaha. Neprisikąsk tik, vaikuti.

Taip, taip. Kartais išlaikyti paslaptį būna labai sunku. Ypač, kai žinai jų labai daug. Neretai daug žinantį žmogų ištinka tokia nelaimė, kad jis ima ir pamiršta, jog tas “pikantiškas tavo gyvenimo faktas” buvo slaptas. Todėl ir išpliurpia jį. Visai ne iš blogos valios.

Bet aš dažniausiai nukenčiu ne dėl to, kad per daug prisišneku. Tiesiog esu linkusi prisišnekėti labiau ne apie kitus, o apie save. Be to, nelabai moku/mėgstu meluoti – žvengti man norisi. O kiti ant manęs dažniausiai pyksta ne dėl ilgo, bet dėl trumpo liežuvio – mol aš nuslepiu daug. Nu, bet tai negi aš kiekviena savo nuodeme turiu dalintis su visais? Net ir su artimiausiais. Ypatingai, kai nuodėmė man pačiai yra leva. Tada geriau tegul niekas be manęs ir nesužino.

Esu slapukė, bet kai kuriais atvejais – per daug atvira. Kartais tenka vaidinti paslaptingą (ne meluojant, o tylint, nuslepiant kažką) per prievartą, nes bandau įgyvendinti kokį nors planą-chuliganą, kurio sėkmei užtikrinti reikia strateguoti būtent taip. Beveik niekada nepasitaiko situacijų, kad tylėčiau dėl drąsos stokos. O labiausiai nervina, kai nežinai, kaip geriau veikti su konkrečiu žmogumi – tylint ar rėžiant į akis. Be abejonės, visuomet galima aiškintis, gilintis, bandyti perprasti ir kitaip gaišti laiką kažkieno smegenyse. Turint omeny, kad tokios investicijos visada atsiperka. Bet ne kiekvienas “verslas” nori, kad į jį investuom.

Krč, trumpai tariant, ne visada aišku, kuriuo būdu pisti protą vargšui žmogui. Kad neįvyktų failure. Studijuodama įsivaizduojamoje smegenų plovimo magistrantūroje bandau išrasti idealų proto pisimo būdą, kuris padėtų man iškrušti visas, net ir pačias gudriausias, smegenėles.

Miegojau su keletu vyrų

Aš gi “sirgau” visą savaitgalį po penktadienio. Dar ir dabar nėra didelio įkvėpimo ką nors rašyti. Laikausi lovos ir fotelio režimo. Penktadienį nieko blogo neiškrėčiau, tačiau mane vis tiek vargino šiokios tokios moralkės, kurias po to pakeitė apsinuodijimo simptomai.

“Aistringos moterys išmirė. Jų vietas užėmė paralyžiuotos balvonės, pabėgusios iš kosmoklinikų su nebaigtomis operacijomis. Su žvilgsniu į ateitį, kad dabar mol konservuojame, o paskui pažiūrėsim, kokia nosis bus madoje.” (© tėvas)

Pažiūrėjus į šiandienos mano skaitomas nesąmones (aišku, mokslų irgi neapleidau), galima pamanyti, jog tikrai pasveikau. Pagaliau išsiaiškinau, kodėl neverta duotis su kaimiečiais: “Beje, miestiečiai, kurių gyvenimo ritmas gana įtemptas, susijaudina silpniau, todėl lytinis aktas vidutiniškai ilgesnis.” Dar kartelį pamilau puikiąsias formuluotes vertimuose į lietuvių kalbą: “Vyrams nepatinka oralinio sekso nemėgstančios moterys.” Nuo šiol žinosiu, ką atsakyti, kai manęs paklaus apie “trofėjų” skaičių: “Visus vyrus kalbos apie buvusius kažkiek žeidžia. Kiekvienam vyrui maloniausia žinoti, kad jis yra vienintelis. Jeigu jūsų paklausia, kiek partnerių turėjote anksčiau, galite neatskleisti visos tiesos, jeigu jų buvo daug. Ištarkite „keletas“ ir daugiau nesileiskite į kalbas.” Dar viena nesąmonė: “Vyrai nemėgsta moterų, savo seksualumą naudojančių tam, kad galėtų manipuliuoti vyrais.” Nejaugi? Reiškiu nuoširdžią užuojatą tuomet. Ir dar viena: “Seksas be prezervatyvo ir lubrikanto – pavojingas sveikatai. Tik vienu metu naudojant abu juos galima jaustis saugiai ir patirti tikrą malonumą.” Be komentarų. Ai, ir nepamirškite, kad sekso metu negalima juoktis: “Jei mylėjimosi metu jūs pradėsite juoktis, vyras gali pamanyti, kad jis neseksualus, juokingas arba jums kas nors negerai. Toks juokas yra ne laiku ir ne vietoje. Tai gali susilpninti vyro potenciją ir sustiprinti vyro nepasitikėjimą savimi. Taigi pasistenkite susivaldyti.”

Grįžtant prie pieno reikalų…

- Krč, negaliu žiūrėti kaip mano tėvas paėda kokių kotletų, o tada ant viršaus išgeria pieno. Aš tada vis pagalvoju, kaip jis neapsivemia.
- Fū. Pienas gi ne gėrimas, o šūdas.
- Nūūū. Būtent.
- Bet ble mano tėvas tai išvis kapodavo blynus su uogiene ir lašiakais.
- Juokauji?
- Ne. Atvečiaju. Tipo kepdavo mama blynus mums. Aš kapodavau su uogiene, o jis dar lašiakų prie to prisidėdavo. TAI KO TU NORI, KAD JIE PIENO NEGERTŲ NX PO KOTLETŲ?
- Tai jis gal koks nėščias buvo?
- Nea. Jam tipo zjbs, kai viskas kartu. Kam čia laukti? Gi skrandy susimaišo.
- Jis kaip Joey iš draugų.

Valios ugdymo pamokėlės, sushi and stuff

Šiandien ryte įvyko stebuklas. Negaliu net tuo patikėti. To dar nebuvo. Tai kas gi mane ištiko, kai virtuvėje dariausi rytinę kavą, kaip ir kiekvieną mielą dieną (po šimtą kartų)? Žodžiu, buvo taip: tėvas norėjo mane pavaišinti čipsais, o aš kaip kokia didvyrė, sugebėjau pasakyti jiems NE. Nu, man čia yra metų pasiekimas. Aš NIEKADA (nebent geriu alko) nesugebu atspirti tam subtiliam aromatui ir tobulam prieskonių sūrumui. O štai šiandien man pavyko! Nejaugi mano valia – pagaliau išugdyta?

Beje, šiandien vėl atkreipiau dėmesį į savo pomėgį nemėgti daiktų, kuriuos visi mėgsta. Pvz., sušių ir “Bodyshopo” produkcijos. Ypač mane nervina tas body butter, kuris stovi kiekvienos mergos vonios spintelėje. Krč, “Bodyshopą” tenka aplenkti lanku. Užsuku nebent, kai neturiu idėjų draugių kalėdinėms dovanoms. Aišku, jeigu pati gaunu ką nors iš ten, tai naudoju be parkių. Bet man esmė yra tame, kad aš “Bodyžope” negaliu nieko pirkti savo rankomis SAU. Susinervinau vien nuo minties.

O sušių norėčiau nebent tokių:

Daugiau.

Paplepėjau, o dabar metas eiti į dušą ir miestą kažkada.

Dienos dialogas. Patarimas.

- Žudausi.
- O aš išmokau naujoviškai juoktis: hyhyhyhyhyhyh.
- O aš negaliu apsispręsti. Pirkti vienus batus brangesnius ar du pigesnius. Nx.
- Hahaha. Eik tu nahuj. Siaubas.
- Kaip manai?
- Galvojau, žudaisi iš tikro.
- Hahaha.
- Manau, geriau yra dasidėti ir du brangesnius nusipirkti. Kai vieni susinešios, kiti jau bus nemadoje. Tada ramiai galima bus dar du nusipirkti brangesnius.

Šeimos pasitarimas dėl dukros celibato

UFB nuo šiol kolekcionuos TIK šventųjų paveikslus.

- Nutrauk tą celibatą… Nors ne. Nes tu paskui labai pergyveni pasirūrinus su kuo nors. Dar nemačiau, kad kas taip pergyventų giliai. Man tavęs tada baisiai gaila pasidaro. Tai sakau – gal px, pakentėk. Gal kažkaip (kaip mergaitei) vistiek tau kitaip – galima pakentėti.
- Nu jo. Galima.
- Na tai ir KĘSK. Nes aš tai neiskęsčiau. Bet mes kaip šeima turim stumtis į priekį. Turim išmokti KĘSTI.
- Tai OK. KĘSIU.
- Kita vertus… turi juk kažką daryti. Nematomais bybiais sotus nebūsi… Žiek, varau parūkyti ir tada pakalbėsim apie tavo sekso reikalus. Padariau atradimų tais klausimais.
- Ane?
- Jo. Tu turi didelių problemų, pasirodo.
- O. Labai įdomu.
- Bet jos yra neišsprendžiamos.

Labos. Eikit valgyt.

“Reikia darytis niam niam. Nes jei lūšiu alkanas, atsibusiu piktas. Pagamink man ką nors. Aš ėsiu, o tu sėdėsi ir žiūrėsi, dukryte mylimoji.”

“Tu neklausai. Atsiduosiu tave į kalaičių pensionatą. Ten tau uždės nekaltybės diržą. Tada galėsi maivytis.”