Net ir rudžiausias šokoladukas turi jausmelių

2010-06-28 | 02:33 | This is the Life
28

Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt.

Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.

“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.

Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”

Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”

Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.

Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”

Kitos serijos gali ir nebūti.

В мире животных

2010-01-21 | 04:58 | This is the Life
21

Nekenčiu nemigos ir nuotaikų kaitos. Atsiguliau su zjbs nuotaika, po to kažkaip mąstyt per daug pradėjau. Rezultate ji sugedo ir nebegalėjau užmigti. Tada pradėjo skaudėti galvą – teko kelt šikną ir eit iki virtuvės tabletės. Mane labai lengva sunervinti. Negerai. Noriu į Londoną. Nenoriu į Londoną. Aišku, kad noriu. Bet… Na, kam reikia, tas žino, kas tas “bet”.  Nx, nesikeikiant.

Kažkas iš skaitytojų manęs šian užklausė labai šauniai – “Diedo tai neturi, tai kaip smaginies?” Hm… Jaučiuosi pervargus, kad sugalvočiau intriguojantį atsakymą. Kitokie netinka šitokio pobūdžio klausimams. Mane tenkinantis atsakymas turėtų sukelti dar daugiau klausimų – o tai su kuo gi ji duodas? gal su kokiu afro-pakistaniečiu? o gal su moterimi? o gal su niekuo… KAIP LOPĖ? Duoduos, su kuo noriu – toks būtų atsakymas.

Taip ir nesusitikau su Tėvu. Nei vienu, nei kitu. Gal dar spėsiu. Nors abejotina, nes mano valandos jau suskaičiuotos. Kiekvieną kartą, kai iš kur nors grįžtu į Loldoną, mane apima jausmas lyg pradėčiau kažkokį naują gyvenimo etapą. Problema tame, kad nuo mano atvykimo tenais pirmą kartą, atvirai šnekant, nelabai kas ir pasikeitė. Ir šį kartą aš jau imu dėl to nerimauti. Nes jau matau, kad mano kantrybė – ant išsekimo ribos. O dalykai, kuriuos jau seniai norėjau išspręsti, JAU GAL TEGUL IR IŠSISPRENDŽIA. Po galais.

Sėdžiu ant skardžio krašto. Už nugaros girdžiu atbėgančių vilkų bandą. Jie nori mane suėsti. Jei nušoksiu apačion – AMEN. Jei nenušoskiu apačion – irgi lygtais AMEN’as gręsia. Kad išsigelbėčiau, turiu išmokti skraidyti, pavirsti “nividimka” arba kažkokiu man nežinomu būdu suvaldyti tas išalkusias miško sabakas.

Dar galiu apsimesti, kad tie vilkai yra tik avinai.

Jo, teisingai, Evelina. Reikia keisti požiūrį.

Draugauju su ateiviais

2010-01-19 | 04:00 | This is the Life
19

Žinau, žinau, kaip smarkiai Jūs manęs pasiilgote. Norėtumėte mane apkabinti, o gal net ir prasišikti su šūdais ant laižeko su manimi. Atspėjau? Heh, to antrojo neatsisakyčiau ir aš. Nors ir priklausau šventųjų gretoms, nemėgstu per ilgai užsibūti zakristijoje. Vanialina smilkalais visokiais pernelyg. Aš – lyg tas murzinas Paryžiaus valkata Grenujis – labai jautri kvapams. Niekada nedievinau smilkalų. O štai gėlyčių kvapas man patinka. Man nepatinka, kai soliariume būna karšta. Man patinka Pilates, nes ten nesuprakaituoji. Tas pasaulis… toks šlykštūs. Kodėl žmonės turi tiek daug trūkumų? Jų turiu net aš. Bet man GALIMA, nes aš – tai NE JŪS. Mano kritiškumas kartais vargina mane pačią. Vertindama nepažįstamus, šimtą kartų matytus telike ar jūtube ir šiaip visokius prašalaičius, paprastai susidarau labai neigiamą nuomonę. Ir tai netgi nėra kažkoks išankstinis nusistatymas. Ne. Aš tiesiog juose randu kokį nors vieną (mažą ir mielą, bet man nepakenčiamą) minusėlį, kuris man sugadina visą bendrą įspūdį. Taip norėčiau Jus mėgti, nu bet negaliu. Esu alergiška žmonių ydoms. Domiuosi ateiviais. Jie moka apipisti žmogų – nuslėpti savo ydą. Mėgstu, kai mane guodžia. Nemėgstu, kai manęs nepaguodžia. Taip pat nemėgstu, kai mane PERGUODŽIA. Taip, man liūdna, branguti, bet NE ANT TIEK. Turėkite ribas, Jesus. Ačiū Dievui, tokių balvonų nebepasitaiko mano kely. Neseniai skaičiau savo ir Tėvo pokalbių archyvus. Neblogai jis ten pastebėjo porą dalykų, kai pagalvoji (pokalbiai – ± praeitos žiemos)… Šiaip nesu linkusi dažnai galvoti.

Labai gaila, bet pamiršau, apie ką norėjau pašnekėti. Nes tikrai ne apie kvapus, sportą ar žmonių ydas. Jau naktis ir aš jaučiuosi visiškai pervargusi: akys merkiasi – čiuju ta proga privariau trilijardą neatleistinų rašybos klaidų. Kaip kokia rusakalbė lietuvių filologijos studentė iš Pedagoginio. Vėliau ji dirbs mokytoja. Kaime. “Aš tokia išsilavinusi ir taip mažai uždirbu.” Aiaiai. Da pašla.

Saldžių sapnų.

“Tavo motina stora buvo. Kai paskutinį kartą mojo atsisveikinimui nuo motociklo, mačiau tik šikną ir ratą.”

2010-01-07 | 04:13 | Šiek tiek info apie mane
07
Tavo vardas:
internetinis_vyras
Dėstyk: *
Skaitytojai jau žino ir pažįsta UFB tėvą. Nu tą neapdovanotą Nobelio laureatą, kultinių šūdų gurmaną 🙂 O kodėl niekur neminima internetinė UFB motina? Koks gi vaikas be motinos – bene koks tinklinis prasidėjimas iš tėvo pusės? Norim istorijos

Ne kartą galvojau apie tokį postą, bet niekada taip ir neprisiruošiau jo parašyti. Na, žinote, visuomet yra sunku įsigilinti į vaikystės prisiminimus…

Apie mamą aš, tiesą sakant, ne ką težinau. Tėvas nelabai mėgsta minėti motinos vardą, tačiau teigia dar vis mylįs jos nuotrauką.

“Motina išvarė su hipiais į Štatus. Dar prieš tau gimstant. Darė ten seksrevoliucija. Dabar, atrodo, užima aukštas pareigas. Tuomet feminizmas nebuvo taip įsigalėjęs ir apie motiną mažai kas liko. Ji buvo kūrva ir ėdė LSD’eškę. Einu biškį į virtuvę. Dar iobano kąsnio burnoje neturėjau, neskaitant mandarino ir saldainių.”

Tiek apie motiną. O štai tėvas mane, pamestinukę, rado internete. Buvo 2008-ieji.  Tėvui ėmė patikti nedarbingumas ir jis mąstė, kaip prasimanyti pinigų. “Aš gi turiu dukrą.” – pagalvojo jis. – “Gal kalė jau bus prasisukus.” Pirmą kartą jis man apsireiškė drąskydamas akis blog’o komentaruose. Kažką pripiso protą, kad “šitas postas jau buvo PRAVDOJE”. Net suko(k)sėjau iš pasipiktinimo, atsimenu. Toks ir buvo jo tikslas. Neilgai trukus Tėvas apsireiškė ir man asmeniškai – e-maile. Laiškai netrukus pavirto Skaipo pokalbiais ir šiltais šeimos pietumis. Dalį laiškų ir pokalbių esu išsaugojusi. Kai bandau atidaryt history, užlūžta kompas. Nuo kiekio. Skaipo chatų pradžia – 2008-11-25. Pagal kokius keywords ieškot pokalbių? Įmesčiau kažką. Apie lopus daug yra ir visa kita.

Neaiškink, tėvai!

2009-12-18 | 01:37 | This is the Life
18

[12/17/09 8:57:34 PM] Lori Pyrstas: ka sterva
[12/17/09 8:57:40 PM] Lori Pyrstas: kaip gyvenimiski reikalai?Picture 7
[12/17/09 8:59:30 PM] Evelina: neblogai
[12/17/09 8:59:42 PM] Lori Pyrstas: tai gerai ahahaah
[12/17/09 8:59:52 PM] Lori Pyrstas: tiek ir norejau
[12/17/09 9:00:00 PM] Lori Pyrstas: kad tau viskas butu NEBLOGAI
[12/17/09 9:01:14 PM] Lori Pyrstas: beje, man nepatinka, kad apleidai bloga. kokios to priezastys? visiskai nenoriu buti provincijos centre pristatinejamas kaip “mirusios rasytojos tevas”

Aš nemiriau. Man – kasmetinė priešnaujametinė depresūcha. Taip pat man skauda koją, nebeskauda gerklės ir aš neparašau atviruko. Aš noriu, kad mane guostų.

“Jaučiu kaip smegenis beria iš vidaus.”

2009-11-25 | 04:22 | This is the Life
25

“Štai ir baigėsi tavo katino dienos Valensijoje.” – mintyse sau tarė Evelina, kuri kitur tai jau atseit dirba išsijuosus. Tiesą sakant, aš gal jau net ir pavargau ilsėtis… Sirgti irgi jau atsibodo (bet man atrodo, kad jau pasveikau). Taip pat man pabodo nebūti milijoniere ir aš pasiilgau savo manikiūrinių žirklučių “žnyplių”. Žnyplės kerpa gerai ir tiesiai. Picture 16

Nekenčiu pašto. Mano siuntinys iš Lietuvos į Ispaniją ėjo tris savaites ir… taip ir neatėjo. O aš jau išvažiuot turiu. O ten juk rūbai mano mieli (brand new!) siuntėsi, o ne kokios nesąmonės. Kas mane paguos ir apkabins sunkią netekties akimirką? Tikrai netikiu, kad juos atsiųs būtent rytoj – paskutinę dieną. Taip būna tik filmuose, o aš, nepabijokime pripažinti, gyvenu kažkur skaudžioje ir skurdžioje realybėje, kur mano noras nėra įsakymas, o laiškus gabena arkliai be kojų.

Picture 26

Na, nesvarbu. Dabar svarbiau – susirasti naujų pajamų šaltinių ir už bausmę paštui prisipirkti dešimt kartų daugiau daiktų nei prarasta. Tikiuosi, taip ir įvyks. Kažkas gali paaiškėti jau šią savaitę. Savaitgalis nusimato labai turiningas arba ne, bet man jokio skirtumo, nes aš vis tiek būsiu ką tik grįžus.

Norėčiau Kalėdų Niujorke.

“O jis negali nieko nemylėt? Kaip pvz., mes.”

21

Nedažnai išgirsite mane kalbant apie tokį lame dalyką kaip meilė, bet kadangi mane vargina pakilusi tempera bei nemiga (visą naktį varčiausi, drebėjau ir leidau temperatūrinius inkštimo garsus “kaip man chujova”), galiu sau leisti prašnekti apie tai nevaržomai. Picture 25

Ar galėtumėte man, kvailei neraliuotai, paaiškinti, kaip galima mylėti žmogų, kuris tavęs nemyli? Aš suprantu, kad tai – įmanoma, kai tu esi darželyje, pradinėje mokykloje arba tas žmogus netikėtai mirė tavęs neatsiklausęs ir teoriškai nustojo tave mylėjęs. Bet kitais atvejais? Nx, aš nesuprantu – kur Jūsų savigarba ir saviugda? Prašau man tik nesakyti, kad tau lengva šnekėti, nes tikriausiai pati nesi įsimylėjus ir įsivaizduoji, kad viskas čia labai paprasta. Aišku, kad paprasta. Kaip dukart du, jei ne paprasčiau. Jei matai, kad nemyli tavęs – skubiai susikaupi ir grąžini meilę atgal iš kur paėmęs.

Kvailoms mergaitėms taip pat norėčiau priminti, kad jei jau įsimylėjote, tačiau ten “kažkas nesusiklostė”, prisiminkite pagrindinę taisyklę – dėl daunų verkti galima tik vieną dieną. Verksite ilgiau – pačios daunėmis tapsite.

“Px man, kad jis – baisus ir vaikai bus negražūs.”

Koks yra mano meilės įsivaidavimas? Aišku, tuoj gausiu į veidą kaltinimų apie materializmą ar dar kokį velnią, bet tikrai negalėsite paneigti, kad sakau netiesą. Meilė yra: seksualinis potraukis + draugystė + patogumas, kažkokia abipusė nauda (kitais žodžiais tariant – tolkas). Kam būt su tuo, kas tau neduoda jokios praktinės naudos? Arba su kuo tu netobulėji ir stovi vietoje kaip daunas. Pilna matau porų, kurios man atrodo kaip degradai: susideda sau ir gyvena savo kamūrkėj kaip lopai. O pasaulis ir naujos patirtys jau nebedomina jų. Tada jie pasiima paskolą 50-čiai metų ir nusiperka butą Perkūnkiemyje. Bbd.

Heh, Tėvas visada man kartojo, kad į bernus žiūriu kaip į medinius daiktus…

UFB atsako į laiškus: Kodėl neveikia sukos.lt?

2009-11-08 | 17:30 | This is the Life
08

Nes Tėvelis nesumokejo už domeno nuomą. Todėl siūlau visiems dabar šį adresą VOGTI, nes gausite biškį SRAUTO.

Beje, gali taip nutikti, kad ant kai kurių postų bus uždėtas passwordas. Taip darysiu saugumo sumetimais. Saugau savo galvą. Nesvarbu, kad tuščia. Plaukai gražūs užtat. Dėl passwordo prašom kreiptis į mane asmeniškai, o po to galite jį skleisti po INTERNETĄ, nes kas neieško, tas neranda. Štai neištvėrusi uždėjau pass ir ant paskutinio savo posto, mat mane išgąsdino kai kurie asmenys, kad tas postas yra labai žiaurus ir “aš negaliu patikėti, kad tu taip galėjai”.:D Patikslinu, jog tą man sakė post’e tikrai neminėtas asmuo – tie tai miega sau ramiai nusisukę į sieną. Kas ten jau TOKIO tame post’e yra aš net nežinau, nes pasenusių savo įrašų neskaitau (nebent tai trumpos citatos), kad pati neužsiparinčiau. Bet man juos labiau gėda skaityti ne dėl to, kad aš kažką parašiau “ne taip”, o dėl to, kad “valkata, tu tokia prasta rašytoja”…

Šiomis dienomis negaliu būti labai produktyvi, nes atostogauju. O dabar postinu tik todėl, kad mano draugės dar vis miega iš po vakar. Aš kaip mielas darbštus žmogutis atsikėliau pirmoji – ANTRĄ VALANDĄ DIENOS. Cha! Laiką leidžiu linksmai.

2

Žinoma, kaip visada šituose kraštuose būna – diedai čia ganėtinai baisūs ir ne mano skonio (užtat aš jų skonio labai labai). Bet džiugu, kad jie bent jau supranta, jog vyras turi tarnauti moteriai ir pirkti jai daug drabužių bei atnešti kokso ant padėklo penktą ryto. Įtariu, kad pati liksiu be drabužių, nes nesugebu su TAIS ŽMONĖM net pasilaižyti. Ir nepagalvoju, jog galbūt reiktų pakelti ragą, kuris zvimba sau kitame kambaryje.

Man bloga, todėl negaliu galvot pavadinimo

2009-10-19 | 05:07 | Šiek tiek info apie mane
19

Ir ką gi sekamdienio vakarą veikia žavioji panelė UFB? Atsakymas labai paprastas – darbai, naujienos ir nagai. Šįkart tai – tik kojų nagai, nes kažkaip be galo tingiu su tomis rankomis peckiotis. Na, bet galime pasidžiaugti, jog nuvaliau seną rūžavą nagų laką – vis šis tas.

Tėvas sako, kad valgau per daug čipsų. Man šioje vietoje iškyla klausimas – o kas yra per daug? Ir tada staiga man iškyla dar vienas klausimas – o kiek čipsų ir kaip dažnai valgote Jūs? Kai dar tupėjau Lietuvoje, čipsų skyrių (na, ir apskritai tokią vietą kaip supermarketas) apeidavau dideliu lanku. Visa tai – storumo sumetimais. Nes šiam gurmanų pasididžiavimui aš, deja, saiko neturiu. Na, o dabar, kai jau sėdžiu nebe Lietuvoj, viskas daug paprasčiau – čia ėdalas taip neina į kūną. Tikriausiai dėl to, kad nėra mamos, kuri nė už ką nieku gyvu neleis išalkusiam vaikeliui pabaudauti dar dieną-kitą. Anyway, čipsų kilogramais aš neėdu. Vidutiniškai – porą mažų pakelių per savaitę (mažas pakelis – 25-50 gramų). Ir visada tai būna kokio nors normalaus maisto pakaitalas, o ne (jokiais būdais) priedas.

Savaitgalį gavau vieną komplimentą, kuris yra įdomus ne tiek savo turiniu, o tuo, kaip aš į jį reaguoju. Krč, komplimentas buvo toks: “Tavo kojos yra gražiausios iš visų mano pažįstamų mergų kojų.” Kaip tik čia mano mąstymas atsikleidžia visu gražumu: man rūpi visai ne tai, kad tos kojos zjbs. Man rūpi, kad jos GERESNĖS NEI KITŲ BOBŲ. Taip, aš esu durna ir man rūpi lenktyniauti. Man visada ir viskame rūpi pavaryti geriau, negu kiti. Bet aš bent jau tą pripažįstu… Ir nepasakyčiau, kad labai jau man čia gėda. 😀 Yra kaip yra. Visi mes čia daunai.

Tada pagalvojau, kad šita savybė labai būdinga žmonėms su tam tikromis diagnozėmis… Mhm.

Neurotikas nuolat lygina save su kitais. Tai jis daro visur ir visada, netgi tokiose situacijose, kur to daryti visai nereikia. Konkurencingas žmogus siekia pralenkti kitus. Neurotikas lygins save su tais, kurie net nėra ir nebus jo varžovai ar konkurentai, nes jų nesieja jokie bendri tikslai. Neurotikas analizuoja kiekvieną žmogų be išimties, pavyzdžiui, kuris protingesnis, jis a aš? Jis nuolat vertina – kuris labiau mėgiamas, kuris sėkmingesnis – jis ar aš?

Kaip bebūtų keista (nu, gal Jums ir nekeista, ahaha), bet labai daug dalykų tuose aprašymuose tinka ir man. Jeigu cituočiau sakinius, kurie tinka man, tektų kopeistinti apie 90 % teksto. Aišku, šias nesąmones ėmiau skaityti neatsitiktinai. Tiesiog prieš porą dienų gavau žinutę su turiniu “…bla, bla, bla, norėčiau…” Ai, tiek jau to – necituosiu. Na, bet ten buvo pasakyta, kad kažkiek neurotiškumo manyje galima būtų rasti. Tada aš pagalvojau – eik tu sau, rimtai? Kiek? Beje, kaip manote, neurozė yra gėdingas daiktas? O gal tik madingas nūdienos pričendalas?

Man rodos, aš vis tik nesusivaldysiu ir pakomentuosiu, kas ten prirašyta. Teks pasidaryt kavos tam reikalui.

Neurotikas ne tik nori pasiekti daugiau už kitus, bet ir būti vieninteliu, išskirtiniu.

Žinoma, ką aš kvaiša? Kad būtų kitaip. Negi man norėti būti normalia vidutinybe ŠTAMPOVKE ir norėti pasiekti mažiau, negu kiti? Noriu daug, noriu daugiau, noriu visko – toks būtų mano motto.

Tarkime, neurotikui atrodo, kad jis visai netrokšta būti dėmesio centre, o tik slapta valdo įvykius „iš už kadro“. Psichoterapijoje tokie žmones gerai prisimena vaikystės svajones, nors dabartines ambicijas ir neigia.

Aš svajojau tapti galaktikos prezidente, nes diktatūra šalyje ar Žemėje man atrodė kaip pakankamai didelė valdžia. Dėl norėjimo būti dėmesio centre – ginčytina. Ir taip, ir ne. Turiu ir psichodinočkos pusę, kuri nenori nieko matyti ir kad ją kas matytų. Ir ypač nesugalvotų paliesti. Dabartinių ambicijų aš pasakoti nenoriu, nes žinau, kad susilauksiu kritikos a la “tu nesugebėsi/tau nepavyks/ką čia kliedi, valkata”. Tokie žodžiai man pakentų ir atbaidytų nuo siekimo to, ko noriu. Todėl aš renkuosi slapukavimą. Vieša nuomonė apie mane turi būti tokia: Evelinai rūpi tik batai ir tūsai. Tokia jau tinginė, kad net bernai neberūpi. Jo, jo. Prašom taip ir galvoti.

O šita vieta – mano mėgstamiausia:

Jo pozicija yra tokia: laimėti gali tik vienas. Ir tas vienas esu aš.

Hahaha. Būtų neblogai.

Neurotikas visuomet yra valdomas valiai nepaklūstančio noro žeminti kitus. Taip jis elgiasi tarsi automatiškai, net ir kai supranta, kad kiti negali jam pakenkti, arba kai jų pralaimėjimas kenktų jo paties interesams.

Tačiau neurotiko atveju jos įgyja ypatingą reikšmę: sugebėjimas žeminti, išnaudoti, apgauti jam yra pranašumo žygis, o jei nepasiseka – pralaimėjimas. Neurotiko pyktis, kad jis negali būti pranašesnis už kitus, sąlygotas būtent šio „pralaimėjimo jausmo“.

Gal geriau patylėsiu. Bet galiu pasakyti, kad varžybas ir žaidimus išties darau ten, kur nereiktų. Ai px.

O štai neurotinė asmenybė yra dideliame vidiniame konflikte – ji vienu metu siekia dviejų nesuderinamų norų realizavimo. Šiuo – konkuravimo atveju – ji nori dominuoti ( „aš išskirtinis, vienintelis geriausias“), ir tuo pačiu nori būti visų mylima. Taigi, vienas svarbiausių neurotinės asmenybės vidinių konfliktų yra noras išlaikyti savo grandioziškumą, patenkinti ambicijas, o kartu ir būti visų mylimam, dievinamam.

Ahahaha. True, true. Kartais pagalvoju, kad kai kurie per tuos blogus pažįsta mane geriau nei reikia. Ta prasme, labiau, negu to norėtųsi man. Nu ką padarysi – too late.

Baimė prarasti meilę ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko neurotikas atsisako, slopina savo ambicijas ir bijo jų.

Šia tema ten daugiau prirašyta, bet aš kažkodėl nelabai ką supratau. Bet iš esmės, tai tikrai nebijau tokių ŠŪDŲ. Lengvai išsprendžiamų. Man yra baisiau: laiko gaišimas, proto pisimas, bulvių skutimas. Ką aš vadinu laiko gaišimu? Pvz., kabini kokį berną šimtą metų, o po to staiga po šimto metų paaiškėja, jog jis yra prastas lovoje. Nu pzdc, kokia netektis. Ačiū Dievui, man taip nėra nutikę. Tiksliau yra, bet tada tas kabinimas gan greitas buvo, todėl laiko per daug investuoti kaip ir nespėjau.

Ką dar galėčiau pridurti? Hmmm… Manęs niekas nemyli. :(((

Nerimas taip pat gali pasireikšti ir dėl sėkmės baimės. Neurotikai taip bijo kitų priešiškumo, kad bijo savo sėkmės. Sėkmės baimę sukelia mintys, kad kiti pavydės ir todėl jo nebemylės.

Šitas man netinka. Man kaip tik zjbs, kai manęs nekenčia ir man pavydi. Mmmm. Jo, tikrai labai malonu. Persivalgiau kavos. Tas nėra manolu. Bloga man. Ble, rimtai. Iki.

“Married people do not have sex. Įspėju.” – yshtabi.

28

Kažkurią čia dieną važiavom dviese su mama mašinoj ir kalbėjom apie bernus. Visą gyvenimą šiuo klausimu jai iškyla vienas ir tas pats nuobodus klausimas (šiemet gal koks trečias kartas) – “Nu, niekaip nesuprantu – kodėl tu jo nenori? Jis gi toks geras/protingas/rūpestingas”. (Nu, gi ne rūpestingo man reikia, o žavingo, bl!!!)cats

Mano atsakymas irgi visuomet būna vienodas: “Todėl, kad diedą renkiesi ne pagal tai, ką jis daro TAU (būna paslaugus, perka gėles, dovanoja šampūnus, plauna tavo indus ir nešioja ant rankų net tada, kai priaugi 30 kilogramų), o pagal tai, koks jis PATS yra (kaip jis kalba, kaip jis vaikšto, kaip jis mąsto, kaip jis kvėpuoja, na ir kaip jis atrodo irgi).”

Žiauriai nekenčiu vyrų-mažvaikių, kurie zyzia kaip bobos. Ir visai nesvarbu, kad zyzti dievinu ir aš pati. Suprantat, man taigi galima, nes aš pati juk boba ir esu. Kitas dalykas, kankinantis minėtuosius padarus – išsiblaškymas ir protingų sprendimų trūkumas. Kadangi pati esu ganėtina išsiblaškėlė, pati tokių žmonių nevirškinu, nes du idiotai vienoje vietoje nėra labai pakeliama. Vienžo, jei aš skambinu ir verkiu į ragelį, jog sugedo liftas, o aš kaip tik šiandien nešu šimtą pavyyydikilogramų bulvių, supakuotų čipsų pakeliuose, diedas turi mane nuraminti ir sugalvoti skubų problemos sprendimą. Tada aš galvosiu – “Nu jo, tiksliai: situacija – ne taip sunkiai ir pataisoma.” Po minutės besišypsančios mergaitės galvoje praskries dar viena mintis: “Jis – zjbs.”

Prieš tai pamiršau paminėti, jog mirtinai svarbus yra sense of fucking humour. Jo, čia buvo rule number one!

Beje, pastebėjau labai keistą reiškinį. Nepernešu girdėti mane nervinančių žmonių… kvėpavimą. Man tas kažkokią alergiją sukelia nepagydomą. Atrodo, kad jie tą daro kažkaip chroniškai/liguistai/iškrypėliškai. Kaip kokie šunys dvesiantys. Košmaras kažkoks. O jau apie kokį čepsėjimą geriau iš vis patylėsiu. Šito pernešt neįmanoma niekame. O kai tą daro “nekenčiamybės”, tai tampa su niekuo nesulyginama, į kapus varančia, muzika…

Žodžiu, iš šito mano pasakojimo galima buvo pasidaryti išvadą, jog šita rašytojėlė ir pati biškį ne savame prote yra. Ir kaip į ją išvis žiūrėt galima??? Ką aš žinau – aš žinau savo pliusus. 🙂 Ir man rodos, jie mane mėgsta už bitchiness, kurio aš iš tikrųjų netgi neturiu. Kaip ironiška.

Radau labai seną pokalbį į temą:

– Nu? Kaip durniai tavo laikosi?
– Nekalbėjau. Tikiuosi ir nekalbėsiu. Neduokdie, parašyt sugalvos.
– Mėgaukis, lerva. Kaifuok meilės jėga ir nugalėk ją.
– Apie kieno meilę tu čia šneki, blt?
– Apie durniaus tau. Dūra.
– Eik nx. Tai kaip aš čia tą jo meilę turiu nugalėti? Kaip čia man iš viso suprasti?
– Kaip, kaip? Lietuvių kalboje yra žodis “nekęsti”.
– Tu nori, kad aš padaryčiau, kad jis manęs nekęstų?
– Tai jis tavęs JAU nekenčia, bet dar TO žingsnio nežengia – A VDRUG.
– Hahaha.
– A V DRUG NAHUJ BUS KITAIP.
– Nu, jo. Tada jis – tikras daunas.
– Ne daunas šiaip. Socialiai tai tu esi daunė savo padėtimi.
– Kokia dar padėtimi? Ir kodėl gi jis nėra daunas?
– Ne, nu. Galvoje daunas – taigi aišku, kad jis. Kenčiantis vienuolis. Niekaip negali parduoti savo Ferrari.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook